Pasaulio Lietuvių Jaunimo III-sis kongresas

IŠEIVIJOJE

Prieš ketverius metus kitas jaunuolis, Antanas Razma, jnr., pasaulio lietuvių jaunimo kongreso temą palietė “Į Laisvę” straipsnyje “Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas — didysis bandymas: tarp vilčių ir abejonių” (žiur. ĮL 1972 gruodis). Jis ten ne tik davė kongreso įspūdžių pluoštą, bet ir, panagrinėjęs kongreso programos dalis, nutiesė vilčių ir abejonių projekciją ateitin. Jis rašė:

Iš vyresnių ir jaunesnių girdisi pokongresinių abejonių: taip, mes matėme jaunų žmonių mases kongreso metu, bet dabar jau nieko nebesigirdi. Ar tas spektaklis buvo tik vienkartinė jaunimo koncelebracija, kuri vėl pasikartos 1975 Brazilijoje? Jei taip, abejojančių manymu, tai tie sunkiai surinkti pinigai geriau būtų buvę sunaudoti kitam kuriam ilgiau išliekančiam tikslui.

PL Jaunimo III-jo kongreso atidarymas Buenos Aires 1975.XII.26. Nuotr. A. Šeštoko

Sklaidant Antano Razmos iškeltas viltis ir abejones trečiojo kongreso realių atsiekimų fone, kai kas gal būtų linkęs pripažinti, kad antrajam ir trečiajam kongresui surinktus pinigus gal būtume galėję kitur geriau sunaudoti. Juk, iš tikro nuo antrojo kongreso iš konkrečių Jaunimo sąjungos darbų tegalima paminėti Ryšių centro suorganizuotus vasaros lituanistinius kursus ir PLJA valdybos suruoštą ir pravestą tretįjį kongresą. O kalbant apie nepasisekimus, negalima nuslėpti fakto, kad iš viso pasaulio tik keturiuose kraštuose — JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir Venezueloje — tebuvo suorganizuotos kraštų PLJ sąjungos. Be to, kongreso metu girdėjome gandą, kad iš visos Amerikos tiktai Los Angeles beturi aktyviai veikiantį LJS-gos skyrių.

Taigi, vertinant antrąjį PLJ kongresą planų įgyvendinimo duomenimis, nebūtų galima perdaug džiaugtis. Pasaulio lietuvių jaunimo suorganizavimas lietuviškos misijos kontekste yra ilgas, sunkus ir komplikuotas procesas, o rezultatai neužtikrinti. Tretysis kongresas stiprina viltis ir sklaido abejones. Reikia tik turėti drąsos neužsimerkti prieš klaidas ir nepervertinti laimėjimų.

Kas pirma — uždaviniai ar organizacija?

Antrojo kongreso organizatoriai, atstovai ir jaunimo sąjungos vadovai galvojo, kad pirmoje vietoje reikia sukurti organizacinę struktūrą ir “suburti jaunimą”. Tik tada konkretizuoti uždavinius. Todėl ateities darbų projektas ir paliko neparuoštas. Jiem nekilo klausimo, kaip be konkrečių planų ir uždavinių iš viso galima tą jaunimą suburti. Man nežinoma nei vienos ilgalaikės organizacijos, kuri organizuotųsi tik dėl susiorganizavimo, o tik paskui ieškotų to susiorganizavimo pateisinimo. Uždaviniai pagimdo organizacijas, uždavinių netekimas jas marina.

Tretysis kongresas šioje srityje padarė aiškią pažangą. Iš anksto buvo suplanuotos darbo komisijos, ne piktžolėms ravėti ar indams plauti, bet Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungai veiklos planus sukurti. Tie-planai, gal ir nevisai tobuli, ir buvo sukurti.

Nuo kongreso jau yra praėję keli mėnesiai. Kartas nuo karto spaudoje pasirodo vertingų, kartais ir cukrum pabarstytų kongreso aprašymų, kurie paakina šį neeilinį jaunų lietuvių susibūrimą vis iš naujo apmąstyti. Bemąstant ir žiūrint iš tolimesnės perspektyvos, žvilgsnis į kongresą kinta. Tos programos dalys, kurios pradžioje atrodė nepasisekusios, dabar atrodo šviesesnės, ogi atsiekimai, kurie pradžioje kėlė džiaugsmą, dabar ima kelti ir rūpesčių: ar bus galima paruoštus projektus įgyvendinti. Pats kongresas parodė laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo ne tik jėgą, bet ir trūkumus.

Informacija ir finansai

Pasiruošimas III-jam kongresui buvo pradėtas gan anksti, tur būt, prieš dvejus metus prieš kongresą. Pietų Amerikoje buvo pradėta dirbti gal dar anksčiau. Visas pasiruošimas reiškėsi trim kryptim: kongreso idėjos populiarinimu, finansų telkimu ir kongreso programos ruošimu.

Planingai    informacijai    skleisti buvo įsteigtas specialus informacijos biuras — Kongreso Informacinė Tarnyba (KIT) ir jos vadovų pakviestas    Romas Sakadolskis (Washington, D.C.). Jis suorganizavo bendradarbių kadrą ir tą darbą nepaprastai    rūpestingai    vykdė.

Kongresas buvo populiarinamas ir spontaniškai,    kai įvairūs    spaudos darbuotojai aprašinėdavo atskirose vietovėse vykdomus kongresui pasiruošimus.

KIT informacija lietuvių visuomenę pasiekdavo ne tik per spaudą, bet ir per lietuvių išeivijos radijo programas visame pasaulyje, o taip pat ir per kongresui ruošti suorganizuotą bendradarbių tinklą bei lietuvių bendruomenės padalinius. Radijo programas ruošė KIT Washingtone ir Ryšių centras Chicagoje.

Finansinis kongreso užnugaris — lėšos buvo telkiamos visuose kraštuose įvairiais būdais: aukų rinkimu, parengimų ir loterijų organizavimu. Skirtingas kvotas atskiriems kraštams nustatė PLJS-ga, tur būt, kartu su PLB ir PLJS-gos ruošos komitetais.

Pinigus telkti nėra lengva ypač tokiems tikslams, kurių rezultatai tuoj pat nepasirodo. Sunkumų turėta ir šiuo atveju. Pagrindinę finansinę naštą pakelti pasiėmė JAV lietuviai. Čia aukų rinkimas pagrindinai rėmėsi lietuvių bendruomenės organizaciniu tinklu. Grumiantis su sunkumais, o kartais ir sąmoningais trukdymais, beveik visos apygardos priartėjo prie nustatytų kvotų ribų. Tik, rodos, viena Vakarų (Los Angeles) apygarda nustatytą kvotą išpildė 117%. Tai nuopelnas aukų vajaus komiteto pirmininkės I. Žukaitės, J. Pažėraitės, apygardos valdybos pirmininko J. Čingos ir kitų.

Šiaurės ir Pietų Amerikų jaunimas derina projektus

Kongreso programos paruošimas vyko beveik lygiagrečiai Pietų ir Šiaurės Amerikose. PLJS valdyba (pirm. kun. A. Saulaitis, SJ) drauge su Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuviais nutarė kongresą padalinti į tris dalis:    stovyklavimą

(Argentinoje), talentų vakarą (Urugvajuje) ir studijų dienas (Brazilijoje). Nustatė datas ir kiekvienam kraštui pavedė daryti pasiruošimus. Studijų dienų programai šiauriečiai ir pietiečiai buvo paruošę atskirus projektus, kurie išėjo kiek skirtingi ir kuriuos vėliau teko derinti.

Projektą studijų dienoms Šiaurės Amerika buvo paruošusi jau 1975 vasaros pradžioje. Prie jo paruošimo daugiausia prisidėjo KIT vadovas R. Sakadolskis, PLJS Ryšių centro bendradarbiai ir Kanados JS-gos valdyba (pirm. G. Juozapavičiūtė). Šiauriečių programos tikslas — paruošti PLJS-gai konkretų veiklos planą. Temos šiame projekte buvo detalizuotos, problemos išbalansuotos, kad per diskusijas vestų į konkrečius nutarimus. Pietiečiai šiauriečių projektą atmetė ir pasiūlė savo.

Pagal pietiečių originalų planą, diskusijos dėl ateities veiklos turėjo būti pravestos paskutinę kongreso dieną, sausio 5, ir bazuotis dviem paskaitom: “PLJS veiklos praplėtimas” ir “PLJS uždaviniai”. Kitos paskaitos ir svarstybos turėjo būti labiau informacinio pobūdžio: “Tautiškumo ryšys su religija”, “Eg-zilės lietuvių literatūra: Pietų Amerikos rašytojų įnašas”, “Kritiški Lietuvos istorijos momentai” ir kt.

Po pasikeitimo nuomonėmis, su pietiečių nusistatymu teko sutikti, nes jie buvo kongreso šeimininkai ir geriau pažino sąlygas, kuriose kongresas turėjo vykti. Kongreso laimei pietiečiai priėmė vėliau padarytą Šiaurės Amerikos darbuotojų pasiūlymą suorganizuoti devynias darbo komisijas, kurios veiktų visą studijų dienų laiką ir ruoštų nutarimų projektus. Šių komisijų nauda vėliau tikrai pasitvirtino.

Gera pradžia ir vengtinos klaidos

Atstovų parinkimas į III-jį kongresą buvo pravestas nepalyginamai geriau negu į pirmuosius du. Iš atstovų buvo reikalaujama tam tikrų kvalifikacijų. Kandidatų kvalifikacijoms nustatyti atskirose vietovėse buvo sudarytos specialios vyresniųjų veikėjų komisijos. Aplamai kongreso atstovai buvo pajėgūs klausimams svarstyti ir dalyvauti pravedant nutarimus.

Ruošdamiesi kongreso darbams, JAV-bių ir Kanados atstovai 1975 rudenį susirinko pasitarimui į Clevelandą. Čia atstovai gavo naudingų informacijų, o taip pat darbo būreliuose diskutuosimas temas, kad jas galėtų iš anksto apsvarstyti ir pasiruošti nutarimams.

Vykdant tokį didžiulį planą, kaip šio kongreso rengimą, įvyko ir klaidų bei nesklandumų. Pav., darbo komisijų paruoštą projektą kai kurie atstovai gavo dieną prieš išskrendant į kongresą, o kai kurie visai legavo; įvyko susimaišymas su anketų išsiuntimu į Pietų Ameriką, kas vėliau sudarė tam tikrų bėdų; iki pat paskutinių dienų kai kur buvo netikrumo dėl rezervacijų lėktuvuose. Bet dėl šios rūšies nesklandumų priekaištų atsakingiems pareigūnams daryti negalima. Prie geriausių norų ir pastangų tokie dalykai pasitaiko. Tačiau vienos klaidos ateityje būtinai turi būti išvengta: jei kartu dirbame ir lėšas telkiame į vieną fondą, tai ir finansinė atsakomybė atstovams turėtų būti paskirstyta bendruomeniško solidarumo principu. Šiuo kartu atstovai mokėjo skirtingas sumas, žiūrint iš kurio miesto jie skrido: New Yorko, Chicagos ar Los Angeles. Ir tas skirtumas skaičiuojamas ne dešimtimis, bet šimtais dolerių.

Kai kurių problemų būtų buvę išvengta, jei kongresas būtų vykęs viename, o ne trijuose kraštuose. Netgi atskiram turistui per tris savaites pamatyti tris kraštus nėra lengva. Juk dėl savotiško Pietų Amerikos gyvenimo stiliaus ten labai retai tevyksta svarbūs tarptautiniai suvažiavimai. Vien trumpai pasižvalgius, nesunku pastebėti, kad ten trūksta planingumo ir tempo. Taigi, per tris savaites kongresą perkeldinėti į tris skirtingus kraštus buvo klaida. Būtų buvę sutaupyta daug laiko, lėšų ir vargo, jei visas kongresas būtų pravestas Buenos Aires ir Sao Paulo. Bent taip atrodo pokongresiniame apmąstyme, žvelgiant iš Šiaurės Amerikos žemyno. Žinoma, jei talentų vakaras padarė realaus teigiamo poveikio Urugvajaus lietuviams, tai gal kilnojimo vargas ir pasiteisino.

Kas suartina jaunimą — darbas ar pramogos?

Kongresas prasidėjo jaunimo stovykla Buenos Aires, Argentinoje. Čia dalyvavo ne tik atstovai, bet ir svečiai iš Šiaurės Amerikos ir Australijos, ir daugiausia vietinio jaunimo — viso apie 300 žmonių. Pagrindinis stovyklos tikslas — kad įvairių kraštų jaunimas susipažintų ir suartėtų ir kad vėliau problemų nagrinėjimas studijų dienose vyktų sklandžiau. Stovyklos vadovybė vis ragino visiems maišytis. Bet kaip gali “susimaišyti” ir suartėti, kai negali susikalbėti, net padoriai išsikolioti, kai vien ispaniškai kalbąs brolis lietuvis vidurnaktį tau miegančiam uždūduoja tiesiai į ausį?

Nors stovykla buvo kai kuriais atžvilgiais smagi ir naudinga, ypač Pietų Amerikos jaunimui (prisimintina nepaprastai puikiai suorganizuota Kūčių vakarienė), tačiau apčiuopiamesnių vaisių stovyklavimas nei per šį kongresą, nei per ankstyvesniuosius neatnešė. Stovykla ateityje neturėtų būti integralinė kongreso dalis, finansuojama iš surinktų aukų.

Nepasitvirtino prielaida, kad stovykloje jaunimas suartėja. Pagrindinis suartėjimas įvyko studijų dienose, kai svarstėme ir diskutavome lietuviškas problemas. Tada vieni kitus tikrai pažinome, ir ta pažintis tebesitęsia ir po kongreso.

Pasinaudodami ta patirtimi, sekančio kongreso rengėjai esą linkę vietoje stovyklos suorganizuoti kokį pramoginį savaitgalį, kuris kongreso atstovams nebūtų privalomas. Tai iš tikro būtų sveikintinas žingsnis.

Studijų dienos — tikrojo darbo laukas

Studijų dienos buvo pagrindinė ir vaisingiausia kongreso dalis. Jos vyko sausio 1-6 d.d. toli Brazilijos kaime, senoje katalikų kunigų misijoje. Puikesnių patalpų Brazilijos lietuviai pasaulyje negalėjo surasti. Aplinka sukūrė nepaprastai darbingą nuotaiką. Šešias dienas čia laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo atstovai svarstė savo ir aplamai lietuviškas problemas ir darė nutarimus.

Studijų dienose dalyvavo tik rinkti atstovai ir studijų dienų administracija. Dėl įvairių priežasčių (susirgimų, dokumentinių problemų) iš 120 galinčių dalyvauti atstovų 8-9% jų kongreso pagrindiniuose darbuose nedalyvavo. Trys australiečiai atstovai prisijungė prie ekskursijos ir iš studijų dienų išvyko. Jiems pristigo atsakomybės pajautimo.

Dauguma atstovų buvo 20-23 metų amžiaus,nevedę (didžiausią vedusių procentą turėjo australiečiai), spėju, aukštųjų mokyklų studentai ir mokslus baigusieji. Mergaitės sudarė 62% atstovų, berniukai —38%. Visi pajėgė gerai mintis reikšti lietuviškai.

Pagal kraštus, atstovų sudėtis buvo tokia: Argentina atsiuntė 12 atstovų, Australija — 17, Brazilija — 5, JAV — 42, Kanada — 16, Ko-lumbiaja — 1, Švedija — 1, Urugvajus — 5, Venecuela — 3, Vokietija — 9. Skaičiuojant nuošimčiais pagal žemynus, Šiaurės Amerika — 52%, Pietų Amerika — 23%, Australija — 15% ir Europa — 9%.

Studijų dienų struktūrinė sistema buvo kiek komplikuota, bet funkcionavo gan sklandžiai. Klausimų ir problemų pristatymas bei nagrinėjimas vyko paskaitose-simpoziumuose, diskusiniuose būreliuose, darbo komisijose, o nutarimai galutinai priimami atstovų suvažiavime, arba plenumo posėdžiuose, kur dalyvaudavo visi atstovai. Diskusiniai būreliai savo svarstymus ir nutarimus atremdavo į paskaitose ir simpoziumuose pareikštas mintis, darbo komisijos nagrinėjo specifines lietuvių jaunimo ir jaunimo sąjungos problemas bei darė konkrečius siūlymus suvažiavimui.

Dėl nenumatytų kliūčių trys paskaitos neįvyko. Tai labai apsunkino diskusinių būrelių darbą, nes trūko svarstymams išeities pozicijos. Dvi paskaitos labiau informacinės — lietė lituanistiką ir literatūrą. Jaunimo veiklos klausimus ir uždavinius svarstė Romas Sakadolskis paskaitoje “Jaunimo sąjungos uždaviniai” ir du simpoziumai: “Lietuvių veiklos dinamika: pasauliniai lietuviški centrai” (G. Juozapavičiūtė — Kanada, V. Nakas — JAV, R. Lu-koševičiūtė — Kanada) ir “Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjunga: jaunimo veiklos praplėtimas” (dalyvavo kraštų sąjungų pirmininkai).

Diskusijų būrelių, dalyviai su temomis buvo susipažinę, neblogai pasiruošę ir dirbo sklandžiai. Gaila tik, kad ne visus nutarimus buvo įmanoma suredaguoti ir pateikti suvažiavimui.

Patys svarbieji nutarimai ir PLJS-gos veiklos planai gimė darbo komisijose; veikė komisijos šiems klausimams gvildenti: Informacijos skleidimas tarp jaunimo (pirm. Algis Milvydas — Australija), jaunimo bendradarbiavimas (Nelida Zavickaitė — Argentina), jaunimo politinė veikla (Viktoras Nakas — JAV), lituanistinis švietimas išeivijoje (Paulius Kuras — Kanada), Jaunimo sąjungos ryšiai su lietuviškai nemokančiu jaunimu (Vytautas Radzivanas — JAV), Jaunimo sąjungos ryšiai su Lietuvių Bendruomene (Kristina Pauliukevičiūtė — Vokietija), Jaunimo sąjungos ryšiai su organizuoto jaunimo vienetais (Dainora Juozapavičiūtė — Kanada), PLJS-gos centrinės institucijos (Petras Kisielius — JAV) ir Pasaulio lietuvių jaunimo ketvirtasis kongresas (Gabija Juozapavičiūtė — Kanada).

Darbo komisijos kasdien posėdžiaudavo vieną ar du kartus. Pradžioje kiekvieną atskirą nutarimą komisijos pristatydavo suvažiavimui tvirtinti, bet greit pasirodė, kad projekto pristatymas gabalais yra nepraktiškas, nes neaišku, kaip tas atskiras nutarimas tiks pilname projekte. Tada buvo apsispręsta, kad komisijos paruošia pilną projektą ir pateikia suvažiavimui.

Kongreso nutarimai

Galutiniai kongreso nutarimai liečia šešias pagrindines sritis: 1) išeivijos jaunimo švietimą, 2) ryšius su lietuviškai nekalbančiu jaunimu,

3)    ketvirtojo PLJ kongreso reikalus,

4)    informaciją, 5) jaunimo tarp kontinentinį bendradarbiavimą ir 6) PLJS-gos ir kraštų PLJ sąjungų Lietuvos laisvinimo darbą.

Lituanistinio švietimo ir ryšių su lietuviškai nekalbančiu jaunimu klausimais konkrečių planų nepateikta. Apsiribota daugiausia raginimais pačiam jaunimui ir LB institucijoms.

Dėl ketvirtojo kongreso padaryti du pagrindiniai nutarimai: pirma, kad kongresas įvyks 1979 Vokietijoj ir antra, kad “ . . . kongresui ruošti komitetas ir PLJS valdyba būtų ne tame pačiame krašte”. Tuo bandoma išvengti to, kas nutiko antrajai PLJS-gos valdybai: visą savo veiklą nukreipė į trečiojo kongreso rengimą ir nebeturėjo laiko kitiems darbams. Trečias reikšmingas nutarimas — Kongreso ruošos komitetas Lietuvių Bendruomenei turi pateikti apyskaitą, kurioje “smulkiai išdėstytos visos kongreso pajamos ir išlaidos”. Šiuo nutarimu kongresas pasisako, kad jis atsakomingas Lietuvių Bendruomenei, kuri jį labai nuoširdžiai rėmė. Galutinė apyskaita turi būti paruošta iki 1976. III .3 L

Informacijos klausimu padaryta keli nutarimai. Konkrečiausias, tur būt, yra 12-tas, kuriuo steigiamas informacijos teikėjų tinklas. Jo tikslas — paruošti informacinę medžiagą “Pasaulio Lietuviui”.

Tarpkontinentinio lietuvių jaunimo bendradarbiavimo reikalu priimtas nutarimas patobulina ir papildo antrojo kongreso pasisakymą tuo klausimu:

Jaunimo kongresas, atsižvelgdamas į Vasario 16 gimnazijos Vokietijoje, Urugvajaus, Argentinos ir Brazilijos lietuvių kelių metų kvietimą siųsti iš Šiaurės Amerikos mokytojus bei kitus lietuviškos talkos talkininkus, prašo PLB Valdybą ruošti talkos kadrus, kurie JAV “Peace Corps” pavyzdžiu atliktų šiuos uždavinius. Šiame kongrese atstovai nutarė, kad pats jaunimas daugiau turi rūpintis tuo reikalu, todėl įsteigė ryšininkų tinklą, kuris telktų informacinius duomenis ir skatintų jaunų bendradarbių ir veiklos reikmenų pasidalinimą tarp kraštų. Koordinacinis taškas šiuo reikalu bus PLJS Ryšių centras Chicagoje.

Laisvinimo veiklos projektas

Ilgiausią ir detališkiausią projektą Lietuvos laisvinimo veiklos klausimu pateikė politinės veiklos darbo komisija. Visas projektas grindžiamas šiuo principiniu kongreso priimtu pasisakymu:

Jaunimo kongresas pabrėžia, kad pasaulio lietuvių jaunimo pagrindinis uždavinys yra remti Lietuvos gyventojų ir išeivijos lietuvių pastangas atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. To siekdamas, Jaunimo kongresas pasisako už kovą prieš rusiškąjį imperializmą Pabaltijy ir primestą komunistinę santvarką Lietuvoje. Jaunimo kongresas teigia, kad šio tikslo siekti galima įvairiais taikingais bodais, kurie priklauso nuo gyvenamo krašto sąlygų. Atstovų suvažiavimas, pagal politinės darbo komisijos pasiūlymą, pakeitė statutą ta prasme, kad PLJS-gos centro valdyba vieną narį skiria politinės veiklos koordinatoriaus (PVK) pareigoms. Tuo būdu vienas narys tampa atsakingas už vykdomą kongreso nutarimų Lietuvos laisvinimo srityje.

Pagal priimtą projektą, laisvinimo darbus vykdo PLJS-gos centro valdyba ir atskirų kraštų LJS-gos. PLJS-ga atskirų kraštų sąjungoms neturi įsakomosios galios, tačiau teikia sugestijas ir, reikalui esant, veiklą koordinuoja.

Politinėje darbo komisijoje dalivavo atstovai iš 9 kraštų ir tuos nutarimus priėmė vienbalsiai.

PLJS-gos politinės veiklos koordinatorius (PVK) įpareigotas laikyti ryšį su Vliku ir PLB. Padarytas nutarimas, kad metų būvyje būtų suorganizuota Vliko, PLB ir PLJSą-jungos bendra politinė konferencija.

Veiksniai dažnai jaunimą kviečia įsijungti į Lietuvos laisvinimo darbą, tačiau niekad to įsijungimo nekonkretizuoja.Politinių reikalų darbo komisija jautė reikalą artimiau susipažinti su šių veiksnių artimesniais ir tolimesniais laisvinimo strategijos planais ir artimame kontakte patirti jų konkrečius pageidavimus jaunimui. Žinodama konkrečius veiksnių pageidavimus, PLJ S-ga galės prie jų derinti savo planus ir darbą. Be to, tokiose konferencijose užsimezgę asmeniški ryšiai prisidėtų prie veiklos sklandumo.

Darbo komisijos posėdžiuose iškilo aštriausi ginčai dėl ryšių su Vliku. Daugelis komisijos narių kritikavo Vliko nuo gyvenimo realybės atitrūkusią struktūrą ir konservatyvius veiklos metodus. Kai kas galvojo, kad Vliko veiklą riboja JAV Valstybės departamentas ir CIA, tačiau visi pripažino, kad Vilkas yra centrinė Lietuvos laisvinimo institucija ir su ja veiklos derinimas yra būtinas.

Nekilo minčių siūlyti Vitkui kokių nors reformų ar pageidauti PLJ S-gai vietos jo struktūroje.Pats kongresas strategijos planų laisvinimo kovoje nesprendė, tik įpareigojo PLJ S-gos valdybą suorganizuoti politinės veiklos koordinacinę komisiją, kuri paruoštų ir siektų įgyvendinti metinį veiklos planą. Kas laisvinimo darbus finansuos, klausimo neiškilo. Iki šiol jaunimo veikla ir planai pagrindinės finansinės paramos susilaukė iš lietuvių bendruomenės. Konferencijoje su veiksniais finansavimo klausimas galės iškilti, ypač jei bus pateikti konkretūs veiklos planai.

Išeivijos jaunimas aplamai politinei veiklai nėra paruoštas, tačiau jaunimo kongreso atstovai šiam reikalui skyrė nepaprastai didelį dėmesį.Tai liudija ir padaryti nutarimai. Žinoma, didesniam veikimui išvystyti reikia laiko ir tam tikro įsibėgėjimo, be to, jau veikiančių institucijų paskatos ir pozityvaus dėmesio.

Mano nuomone, šiais metais, susiderinę su Vliku ir PLB, PLJ Sąjunga ir kraštų sąjungos galėtų pradėti stipresnius judėjimus Baltijos valstybių bylai Jungtinėse Tautose iškelti, suaktyvinti lietuvių politinių kalinių Sovietų Sąjungoje gelbėjimo akciją, veikti Lietuvos laisvės klausimu viešąją opiniją visuose kraštuose, kur veikia organizuotos jaunimo sąjungos.

Kai kas jau padaryta

Lietuvos laisvinimo veikloje tam tikra pradžia buvo padaryta jau pačiame kongrese. Pasaulio lietuvių jaunimo vardu buvo kreiptasi į vyriausybes tų kraštų, iš kurių atstovai kongrese dalyvavo.Jos visos buvo prašomos Baltijos valstybių pavergimo klausimą kelti viešuose pasaulio forumuose ir reikalauti, kad Sovietų Sąjunga pasitrauktų iš šių okupuotų valstybių. Laiškus pasirašė PLJ S-gos pirmininkas kun. Antanas Saulaitis, SJ, ir vienas iš to krašto dalyvavęs atstovas. Be to, prašant kelti pasaulio viešumon bei Jungtinėse Tautose Lietuvos žmonių politinį ir religinį persekiojimų, laiškai buvo parašyti popiežiui Pauliui VI ir JT gen. sekretoriui Kurt Waldheim. Atitinkamas laiškas pasiųstas Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybei, o taip pat skirtingo turinio laiškas Sovietų Sąjungos komunistų partijos gen. sekretoriui Brežnevui. Laiškai parašyti originaliomis tų kraštų kalbomis arba, pav. Kinijos vyriausybei, angliškai. Brežnevui laiškas išsiųstas lietuvių kalba.

Kongreso žodį Lietuvos jaunimui perdavė “Amerikos balso” ir “Laisvės radijo” stotys, o taip pat buvo paskelbtas mūsų spaudoje.

Aišku, kongresas negalėjo pramatyti visų politinės veiklos detalių, tačiau atrodo, kad labai teisingai padarė išeities taškais pasirinkdamas Lietuvos išlaisvinimo bylos kėlimą Jungtinėse Tautose ir politinių kalinių gelbėjimo akciją iš sovietų kalėjimų, kacetų ir psichiatrinių ligoninių. Kaip nutarime pažymėta, politiniams kaliniams padėti lietuvių jaunimas bandys per Amnesty International ir BATUN-o organizaciją. Šių dviejų institucijų nutarimuose pažymėjimas nereiškia apsiribojimo, bet tik išeities taškus ir veiklos kryptį.

Kokį poveikį kongresas bus padaręs Pietų Amerikos lietuvių jaunimui, pasakys tik laikas. Aplamai jų veikimo sąlygos, organizuotumas ir pajėgumas nuo mūsų skiriasi taip, kaip Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos kultūros. Be vadų, mokyklų ir intelektualinės bendruomenės, kultūrinės veiklos perspektyvos gan ribotos. Tačiau gera pradžia padaryta prieškongresiniame laikotarpyje, kai ten nuvykusios darbavosi Šoliūnaitė, Vaitkevičiūtė, Saulaitytė ir nepaprastai sunkų, bet naudingą darbą visą laiką dirba kun. A. Saulaitis, SJ. Ateities rezultatai priklausys nuo to, kaip išsivystys lietuviško “taikos korpuso” veikla.

Po pirmųjų dviejų kongresų vis buvo keliami klausimai: “Ar kongresas davė lietuvių jaunimui ir visai lietuvių bendruomenei konkrečių vaisių?”, “Ar kongresas save pateisino?” Kolega Razma, jaunimo atstovas, po II-jo kongreso atsakė, kad taip. Aš manau, kad save pateisino ir IlI-is kongresas. Pirmasis kongresas buvo bandymas, antrasis įkūrė PLJ S-gą, trečiasis paruošė konkrečius planus viso pasaulio lietuvių jaunimo solidarumo dvasioje lietuvybės išeivijoje stiprinimui ir kovai dėl Lietuvos laisvės. Tais visais planais pasaulio lietuvių jaunimas įpareigojo pats save. Ar kongresas bus davęs konkrečių vaisių, galėsime pasakyti ketvirtajame kongrese. Jeigu planų įgyvendinime nebus padaryta reikiamos pažangos, atsakomybė kris ant visos jaunosios kartos, nes vyresnieji visą laiką mums teikia nepaprastai didelę moralinę ir medžiaginę pagalbą.

Linas Kojelis