Užmirštoji kultūrinė autonomija
GYVOJI MINTIS
Pragmatiniuose Vakaruose gyvenimo prasmę daugelis temato ekonominėj gerovėj. Tą patį įsitikinimą dar stipriau, idėjiškai pagrįsdamos, skelbia ir Rytų bloko valstybės. Tai marksizmo idėja. Šiam pasaulėžiūra, kultūra, mokslas, menas tėra tik “antstatas”, priedas prie ekonominės gerovės; taigi, tik antraeiliai, mažiau reikšmingi dalykai nei vadinamasis “geras gyvenimas”, malonumai ir techniniai patogumai. Šitokioms pažiūroms viešpataujant, savaime nyksta visa, kas yra susiję su klausimu, kokia yra galutinė gyvenimo prasmė, jo tikslas. Šitie klausimai yra pasaulėžiūriniai. Ekonominis, ūkinės gerovės žmogus nori apsieiti be jų. Tai pastebima ir tuose mūsų inteligentuose, kurie, atrodo, turėtų pasaulėžiūriniais reikalais domėtis. Konkrečiai manau, kad Vakaruose net ir tie mūsų inteligentai, kurie į pasaulį ir gyvenimą žvelgia ne vien pro ūkinės gerovės akinius, pasaulėžiūrinius klausimus pamažu veja iš savo dėmesio lauko.
LF Bičiuliai savo programinės reikšmės raštuose yra, pavyzdžiui, įrašę pilnutinės demokratijos principus, kurių vienas reikalauja tolerantingai spręsti valstybėje pasaulėžiūrinius klausimus, atsisakant barbariško dėsnio “kieno valdžia, to ir religija”. Tai yra vadinamosios kultūrinės autonomijos mintis. Paskutiniais metais betgi šios minties svarstymai yra beveik dingę iš mūsų spaudos puslapių. Net ir programiniuose pasisakymuose jos nerasi.
Nevejant pasaulėžiūrinių klausimų iš žmogaus gyvenimo, reikia jiems duoti demokratinėje valstybėje derama vieta. Kodėl? Šie klausimai normaliam žmogui yra esminiai. Kiekvienas protingas žmogus turi atsakyti sau, kam jis gyvena, ir tuo jis pareiškia pažiūras savo paties, gyvenimo, pasaulio ir visos būties atžvilgiu. Tai ir yra pasaulėžiūrinis apsisprendimas, kuris gali būti daugiau ar mažiau sąmoningas ir logiškai pagrįstas, bet jis visada yra. Pasaulėžiūra todėl yra susijusi su žmogaus esme. Kaip esminį, su giliausiais įsitikinimais susijusį, individualybę išreiškiantį pradą, kiekvienas žmogus savo pasaulėžiūrą nepaprastai brangina, nes tai idėjine prasme yra jis pats. Kartu savo pasaulėžiūrinius įsitikinimus, kaip giliausias tiesas, žmogus jaučiasi prieinąs laisvai. Tai pati jo sąžinės, jo dvasios laisvė. Šita dvasios laisve žmogus yra asmuo, ir tuo jis stovi pirma ir aukščiau valstybės, kuri todėl negali jo laisvės paneigti. Pagerbdama asmenį, valstybė negali prievartauti žmogaus jo pasaulėžiūriniuose reikaluose.
Bet ar šiuo negatyviu reikalavimu išsisemia pagrindiniai demokratinės valstybės uždaviniai? Anaiptol. Kaip teisingai leidiny “Į pilnutinę demokratiją” rašoma “žmogus nori ir turi pagal savo įsitikinimus ne tik mąstyti, bet ir gyventi. Jeigu tad valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė”. Tiesa, kad savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien jokia demokratinė valstybė savo piliečiams netrukdo, tačiau, trukdoma dažnu atveju įsitikinimus, pasaulėžiūrą pravesti praktiškai, atsisakant teikti konkrečią pagalbą, finansinę paramą atskiroms pasaulėžiūrinėms bendruomenėms, norinčioms jaunimą auklėti pagal savąją pasaulėžiūrą. Nors demokratinių valstybių konstitucijos paprastai laiduoja tėvams teisę spręsti, kaip jų vaikai turi būti mokykloje auklėjami, praktiškai betgi, labai dažnai valstybė pasisavina švietimo ir auklėjimo monopolį. Dažniausiai ji pasiekia to per gausias valstybines mokyklas, uidama privačias. Šioms teduoda labai maža finansinės paramos, o kartais joms nė mokyklos teisių nepripažįsta. Tokiu atveju belieka tėvams, ypač mažiau pasiturintiems, tesinaudoti valstybinėmis mokyklomis, kur stengiamasi prakišti valdančios partijos pasaulėžiūrą ar pasaulėžiūrinį bespalviškumą, tenuteikiantį vien patogiam gyvenimui. Taip ir demokratinė valstybė pažeidžia tėvų teisę savo vaikus auklėti sau patinkamos pasaulėžiūros dvasia.
Dėl to būtų išmintinga švietimo ir auklėjimo klausimus išimti iš tiesioginės valstybės valdžios kompetencijos, juos paliekant spręsti atskiroms pasaulėžiūrinėms grupėms. Šias visas valstybės valdžia vienodai toleruotų ir vienodai remtų pagal jų mokamus valstybei mokesčius. Valstybės valdžia turėtų vienodai šelpti pasaulėžiūrinių bendruomenių išlaikomas mokyklas, kurios tvarkytųsi pagal savo statutus, švietimo ministerijai imantis tik bendrosios mokslo priežiūros. Šitokia kultūrinė autonomija buvo iš dalies jau praktiškai ir įgyvendinta nepriklausomoj Estijoj.
Tai tokia kultūrinės autonomijos esmė. Ja siekiama pasaulėžiūrą, kaip auklėjimo, mokymo, apskritai, kultūros pagrindą, apsaugoti nuo valstybės kišimosi, norint galutinai išveisti aną barbarišką dėsnį — “cui-us regio, eius et religio”. Tuo užsimojama ir politikoj pripažinti moralę, kurios laikantis būtų nevalia prievartauti piliečių sąžines, jiems primetant valdančiųjų pažiūras.
V. Natkevičius
