Išbalansuota sambūrio veikla
Diskutuojant LFB ateities darbus ir žygius, mano manymu, pirmiausia reikėtų stabtelti ties pačia svarbiausia mūsų sąjūdžio vidaus problema — pavienių sambūrių veikla. Juk kiek aktyvi ir išbalansuota bus jų veikla, tiek sėkmingi ir apčiuopiami bus frontininkų sąjūdžio atsiekimai. Savo mintis sambūrių veiklos klausimais norėčiau sutraukti į penkis skyrelius.
1. Negalavimai. Kaip kiekvienoje organizacijoje, taip ir mūsų sąjūdyje, veikla be išimties priklauso nuo jos narių sąmoningumo, pareigingumo ir darbštumo. Turime prisipažinti, kad negalavimų pas mus yra. Jei sambūris palaidas, nėra vadovybės, niekas nesutinka įeiti į valdybą, nesušaukiamas net kartą metuose susirinkimas, tuomet, aišku, jokia rimtesnė veikla nėra įmanoma. Teigimas, kad sambūryje yra permažai narių didesnei veiklai, kad dirbame kitose grupėse, kad nenorime didinti jau per gausų parengimų skaičių savo vietovėje ir t.t., yra nepriimtini pasiteisinimai.
Sambūrio narių skaičius, žinoma, yra svarbus faktorius, bet tai nėra veikimą apsprendžiantis kriterijus. Dažnai mažesni sambūriai padaro daugiau, negu dideli. Turime užtektinai pavyzdžių, kai pavieniai bičiuliai atlieka daugiau, negu du ar trys nugyventi sambūriai. Taigi ne narių kiekybė, bet jų kokybė — sąmoningumas ir darbštumas — apsprendžia veiklos sėkmingumą.
2. Suartėjimas. Kiekvienas sambūris, prieš ryždamasis bet kokiam žygiui, pinna turi savo tarpe suartėti. Kaip tai padaryti? Vieno recepto čia, tur būt, nėra. Pirmiausiai, neleiskime sambūrio nugyvendinti. Jei darbas šlubuoja, jauskime pareigą jį atgaivinti, rodydami iniciatyvos ir išradingumo. Pvz., metiniame susirinkime nė vienas neturėtų teisės atsisakyti kandidatuoti į sambūrio valdybą. Visi tebūna kandidatai. Daugiausia gavę balsų sudaro valdybą, kuri be atsikalbinėjimų ir kompromisų vykdo sambūrio veiklos planą.
Reguliarūs susirinkimai taip pat gelbsti suartėti. Sambūrių valdybos turėtų parodyti itin daug sumanumo, paruošiant ir pravedant susirinkimų programas. Nevarginti narių apyskaitomis, geriau pasitenkinti trumpais, įdomiai paruoštais, aktualiais, benddrąsias lietuviškas problemas ar savo vietovės lietuvius liečiančiais klausimais, padiskutuoti. Taip lietuviškais reikalais bičiuliai bus orientuoti, sąmoningi ir pozityviai nusiteikę.
3. Renginiai. Sambūrių gyvybės paslaptis glūdi veikloje. Kartą susiorganizavęs ir nenorįs mirti sambūris privalo duoti visuomenei tai, ko kitos grupės neduoda. Tačiau frontininkų parengimai neturėtų įnešti infliacijos į lietuvišką veiklą. Jų pajudėjimai turėtų prašokti kitus parengimus aktualumu, įdomumu, reikšmingųjų problemų supratimu. Aišku, šitokio pobūdžio darbus vykdyti be rimtų pastangų, sumanumo, ir pinigo yra neįmanoma.
4. Finansai. Finansinę paramą savajam sambūriui ypatingai norėčiau akcentuoti, nes be jos jokia rimtesnė veikla nėra įmanoma. Metinio nario mokesčio nediskutuosiu. Tai savaime suprantama kiekvieno bičiulio pareiga. Noriu kreiptis daugiau į tuos bičiulius, kurie negali arba neturi laiko aktyviau prisidėti prie veiklos, bet finansiškai yra pa jėgūs. Jie bent didesne pinigine auka privalėtų talkinti sambūriui. Tokiu būdu gautųsi labiau išbalansuotas visų įnašas bendrąjai sambūrio veiklai.
5. Politinė veikla. Sambūris nebus pilnai išbalansuotas, jei neskirsime vietos Lietuvos laisvinimo darbui. Išjudinimas visuomenės Lietuvos laisvės bylai mums, rezistenciniam sąjūdžiui, visuomet turėtų būti pagrindinis uždavinys. Esame rezistencinė organizacija, tad mūsų misija yra skelbti laisvajam pasauliui apie padarytą ir tebedaromą skriaudą Lietuvai: reikalauti jai laisvės, nepriklausomybės ir kviesti talkon kiekvieną įtakingesnį laisvojo pasaulio politiką, kultūrininką ar visuomenininką įsijungti į šį mūsų Tėvynės žygį. Su lietuviškais ir Lietuvos bylos klausimais į laisvojo pasaulio spaudą, radiją ir televiziją privalome veržtis visais būdais ir visomis turimomis priemonėmis. Šitam milžiniškam darbui ypač reikia ruošti ir jau įjungti jaunąją kartą, nes ji turės perimti visą naštą.
Dr. Zigmas Brinkis
