Lietuviškosios programos Laisvės radijuje
PASAULYJE
Šiais metais visų lietuvių dėmesį patraukia du įvykiai, kurie nevienodai palies Lietuvą. Tai yra Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ir lietuviškos programos Laisvės radijuje Muenchene. Jeigu iš Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nesimatyti jokių pragiedrulių Lietuvos laisvei, tai pernykštis JAV kongreso nutarimas ir lėšų asignavimas programoms lietuvių kalba Laisvės radijuje galima suprasti kaip didesnį susidomėjimą ir palankumą Lietuvai. Todėl tas lietuviškas programas, pradėtas Muenchene 1975 m. sausio 4 dieną, dangelis lietuvių sutiko su nemažu džiaugsmu.
Tiesa, buvo ir vienas antras šaltesnis balsas, kuris suabejojo, ar lietuviškų programų įvedimas Laisvės radijuje iš tikrųjų rodo JAV Vyriausybės palankumą Lietuvai. Jis galįs taip pat reikšti JAV Vyriausybės pasiruošimą pripažinti de jure Pabaltijo valstybių prievartinį įjungimą į Sovietų Sąjungą, nes Laisvės radijas (skirtingai nuo Laisvosios Europos radijo) lig šiol savo programomis aptarnaudavo jau seniai Sovietų Sąjungos pavergtas tautas, kaip Gudiją, Ukrainą, Gruziją, Armėniją ir kitas Azijos sovietines “respublikas”. Bet, kol JAV pareigūnai Valstybės departamente kartoja, kad Washingtono vyriausybės nusistatymas dėl Pabaltijo valstybių de jure statuso lieka nepasikeitęs, programos lietuvių kalba Laisvės radijuje be jokios abejonės vertintinos teigiamai, ypač kad Amerikos Balso transliacijos lietuvių norų ir pageidavimų nebepatenkina jau nuo daugelio metų.
Kas pasiklauso programų lietuvių kalba nuo Amerikos Balso lietuviškojo skyriaus panaikinimo Muenchene (1958 m.), tas paliudys, kad per šitą radiją duodamos informacijos net apie lietuvių gyvenimą JAV yra nustumtos į paskutinę vietą, nes toms informacijoms teskiriama tik 15 minučių sekmadieniais, kada paprastai radijui stinga tarptautinės politikos naujienų. Tik nelaimių atvejais, kai mirdavo, pavyzdžiui, koks nors garsus lietuvis, Amerikos Balsas, sulaužydamas savo “tradiciją”, pranešdavo tą mirtį nebūtinai sekmadienį. Todėl kartais būdavo pajuokaujama: reikia, girdi, lietuvių ašarų, kad Amerikos Balsas prisimintų Lietuvą kitomis dienomis.
Šitaip dabar pasakyti apie Laisvės radiją būtų perdaug negražus melas: nuo 1975 m. kovo mėn. 1 d., kada prasidėjo reguliarios pusvalandžio ilgio (su keliais pakartojimais) programos lietuvių kalba, vargiai ar buvo diena, kad tas radijas vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų prisiminęs Lietuvos arba lietuvių, žinoma, neužmiršdamas pasaulinės reikšmės įvykių. Šitaip palankiai prisiminti lietuvius klausytojus lietuviško skyriaus vedėjai suranda įvairių progų: čia pasaulinių žinių pabaigoje, čia spaudos apžvalgoje, čia specialiose apybraižose, liečiančiose Lietuvą, lietuvių kultūrą praeity ir dabarty, naujausias lietuvių knygas, lietuvių gyvenimą, visuomeninę veiklą ir spaudą Vakarų pasauly. Kad Laisvės radijas stropiai seka lietuvių gyvenimą bei kultūrinius darbus už geležinės uždangos ir Vakarų pasauly ir apie tai noriai informuoja savo klausytojus, to nuopelnas pirmiausia priklauso dviem buvusiem Amerikos Balso Muencheno skyriaus bendradarbiams, Juozui Laučkai ir dr. Kajetonui Čeginskui. Kiekvienas Laisvės radijo lietuviškos programos klaisytojas dėl lietuviškų žinių ir apybraižų turi būti dėkingas pirmiausia šiem dviem didelio patyrimo pareigingiem vyram, kuriem gražiai talkininkauja Aušra Marija Jurašienė ir New Yorko nuolatiniai korespondentai.
Iš lietuviškos spaudos dar žinome, kad Laisvės radijo lietuviškame skyriuje dirba A. Kacas ir A. Levinas. Tačiau kokios jų pareigos, radijo klausytojui sunku atspėti. Dviem-trim asmenims patenkinti Lietuvos klausytojo didelį troškulį gauti komunistų necenzūruotų, neiškraipytų, įvairių kultūrinių ir visuomeninių informacijų yra nelengvas uždavinys. Jam turėtų talkininkauti visas bendradarbių kolektyvas.
Džiaugiantis lietuvišku aspektu Laisvės radijo programose, negalima praeiti tylomis pro jose vartojamą terminologiją. Palyginus su Amerikos Balsu, ji nėra švari, nes apkrėsta sovietinės politikos rusicizmais. Sunku suprasti, kokiais sumetimais tai daroma, nors klausytojui tai atrodo pataikavimu sovietinei politikai, nes Sovietų Sąjunga verčiama į Tarybų Sąjungą, sovietinė santvarka — į tarybinę santvarką, sovietinė moteris — į tarybinę moterį, sovietinis mokytojas — į tarybinį mokytoją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šitokie vertimai iš rusų kalbos formaliai atliekami tvarkingai; tačiau iš tikrųjų jie politiškai klastingi, nes nei žmogus, nei mokytojas, nei moteris, jeigu jie neturi pareigų kokioje nors taryboje, negali būti vadinami tarybiniais. Jeigu jiems norima duoti politinės santvarkos atspalvį, juos reikia vadinti sovietiniais kaip visame nekomunistiniame pasauly, kaip vokiškai “sowjetische Frau’’, “Soviet-Union”, prancūziškai — “la femme soviétique”, “Union Soviétique”, angliškai — “the soviet woman”, “Soviet Union”.
Dar blogesni reikalai su Jungtinėm Tautom. Ši organizacija vadinama ne jos lietuvišku tikru vardu, bet iš rusų kalbos paimtais barbarizmais. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų organizacijos visuotinis susirinkimas verčiamas Suvienytų Nacijų organizacijos generaline asamblėja. Čia penkių žodžių varde tėra tik vienas lietuviškas žodis, nors tą vardą galima pasakyti visiems lietuviams suprantama kalba, tevartojant tik vieną tarptautinį žodį “organizaciją”.
Šalia msifikacinės sovietinės terminologijos su Laisvės radiju yra susijęs dar vienas nemalonus reiškinys, tai — programų trukdymas, kuris jų klausymą gerokai apsunkina. Normaliai programos lietuvių kalba transliuojamos 19, 25, 31 ir 41 metro bangomis vakaro, nakties ir ryto laiku pagal Vilniaus laikrodį, tačiau tik viena vienintele banga. Jei ta Laisvės radijo banga pasitaiko tarp dviejų kitų stiprių bangų, arba jeigu tą bangą užsimano trukdyti sovietai, ją išgirsti pasidaro beveik neįmanoma. Tada labai norisi, kad ta pati programa tuo pačiu laiku būtų perduodama dar kita banga, kitaip tariant, labai pageidautina, kad Laisvės radijas lietuviškai kalbėtų iš karto bent dviem bangom. Kad dėl to nepadidėtų išlaidos, programos pakartojimų skaičių būtų galima sumažinti, bet už tai programą lietuvių kalba transliuoti paraleliai bent dviem bangom. Juk girdimumui pagerinti kiti radijai šitaip daro. Kodėl šitaip neturėtų pasielgti Laisvės radijas su lietuviška programa? Šitaip ją trukdyti sovietams būtų dvigubai sunkiau.
Be čia suminėtų dviejų trūkumų, kuriuos turėtų ištaisyti patys Laisvės radijo vadovai, reiktų, kad šios institucijos veikla susidomėtų visi lietuviai Vakaruose, nes šis radijas yra pasidaręs pačiu svarbiausiu informacijų šaltiniu Lietuvai. Ypač iš arti jo veiklą turėtų sekti Amerikos Lietuvių bendruomenės atsakingi asmens, nes jie yra nemažai prisidėję prie programų lietuvių kalba atsiradimo Laisvės radijuje. Jie turėtų atidžiai stebėti ir intervenuoti to radijo vadovybėje, jei pasirodytų, kad lietuviško skyriaus personalo sudarymas Muenchene vyktų be plano, arba jei j tą personalą būtų verbuojami silpnų kvalifikacijų asmens, kuriems pirmiausia rūpi geras uždarbis, bet ne gera Lietuvos informacija. Ko pavergti lietuviai pageidauja iš Laisvės radijo, tai parašė “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (Nr. 15), dėkodama už lietuviškų programų įvedimą. Tuos pageidavimus įvykdyti yra uždavinys ne tik Laisvės radijo vadovams, jo lietuvių skyriaus bendradarbiams, bet ir Amerikos lietuviams, nes lėšas tam radijui asignuoja ir jam aukščiausią kontrolę skiria JAV Kongresas. Amerikos lietuvių budėjimas turėtų apsaugoti “Laisvės“ radijo lietuvių skyrių nuo valdininkiškos rutinos.
Dr. J. Gintautas (ELI)
