TARYBINĖS TEORIJOS RAIDA
Dogmos kova su evoliucija
JURGIS GLIAUDA
Turime sutarti, kad “tarybine teorija” vadiname V. Lenino revizuotą social-ekonominę marksistinę teoriją. Žodžiu “raida” žymime bet kurios teorijos, bet kurio judėjimo arba veiklos poslinkius kitėti, kisti, keistis. Ir terminas “dogma”, Websterio nusakymu, yra tvirtinimas, kuriam nereikia įrodymų. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” aptarimu “dogma” yra teiginys, kuris nepatikrintas laikomas neginčijama tiesa. Dar reikia pridurti, kad “dogma” čia nėra naudojama teologinės sąvokos prasme. Atsimename tad iš istorijos puslapių gautus įrodymus, kad bet kuri dogma laiko bėgyje neišvengiamai kinta: tai sugriežtėja tos dogmos aplikacija visuomenės santykiuose, tai visai suliberalėja. Istorijos bėgyje dogmomis pavirsta atsitiktiniai tvirtinimai, kurių keisti arba naikinti neleidžia tokio tvirtinimo šventumu suinteresuoti žmonių telkiniai. Kartu gi atsimename, kad, žmonių telkinių interesams kintant arba senstant, kinta ir sensta tariamos dogmos. Dogma, kaip žmonių visuomenės padaras, paklusni visuomenės evoliucijos dėsniams.
Šiai prielaidai akcentuoti mėginsime į grynai teorinę sferą įvesti pavyzdį — paliesti lietuvišką temą, kiek ji turi sąlyčio su rašinio teze.
Marksizmo-leninizmo kilmė ir įsitvirtinimas
Tarybinė teorija gimė ir egzistuoja reformos ženkle. Tai V. Lenino revizuotas marksizmas. Tarybinė teorija išsikristalizavo ir susiformavo ilgų ideologinių kovų procese. Ilgai siautėjo varžybos — kas nuosekliau ir pagrindiniau supranta Markso-Engelso socio-ekonominį palikimą. Tos teorijos kūrėjų jau nebuvo gyvųjų tarpe ir vyko įdomūs disputai, išsiaiškinimai, spėliojimai ir žūtbūtinės kovos dėl labiausiai kvalifikuoto interpretatoriaus titulo. Toks reiškinys natūralus, susitinkant su kiekviena plačių horizontų teorija. V. Lenino revizuotas marksizmas, pagal Lenino interpretaciją sukurtos valstybės galia paremtas, tapo tos valstybės tvarkymosi kelrodžiu. Ši teorija gavo netgi naują pavadinimą: leninizmas. Šios teorijos hipotezės pavirto dogmomis. Tai savotiškas paradoksas: reformizmo veiksmas ir formulės tapo dogma! Reforma, raida, evoliucija neilgo laikotarpio tįsoję perkeitė marksizmo palikimą ir tie natūralūs istoriniai procesai, absoliučiai priešingi dogmatizacijai, pagimdė vieną iš kiečiausių politekonominėje žmonijos istorijoje dogmą: marksizmą-leninizmą. Vėliau, grynai spekuliaciniais sumetimais prie tų dogmos interpretacijų pradėta segti priedėlis “mokslinis”. Taip atsirado netgi “mokslinis ateizmas”, tai leninizmo interpretacijoje kovos su religija nusakymas; tikrumoje gi tai yra politinė, o ne etinė, ne filosofinė sąvoka.
Po tos valstybės galia remiamos dogmos smūgiais kenčia ir mums taip brangi Lietuvos valstybės absoliutaus suverenumo sąvoka. Grynai spekuliaciniais režimo sumetimais Lietuvos suverenumo sąvoka nuvertinama, niekinama, atmetama, keičiama prasimanytais surogatais. Ir kad ši spekuliacija sektųsi, nesąžiningai atsisukama nuo istorinio tikroviškumo, nuo neišvengiamo istorijos -bėgsmės proceso, kuris niveliuoja dogmas ir rengia tylias laidotuves tų dogmų adeptams. Bijant susidurti akis akin su būsimu istorijos teismu, netgi susigalvotas “pseudoistorizmo” terminas, pagal kurį istorinis tikroviškumas vadinamas menama istorija, o prorežiminė istorijos interpretacija vadinama istorine tikrove. Vienok istoriniai faktai, netgi dirstelėjus į taip dar netolimą Didžiąją prancūzų revoliuciją, talkina atskirti surogatus nuo tikrojo gaminio. Istorinė tikrovė, kaip didelis kalnas. To kalno keterų kontūrai išsimuša dangaus fone tolydžiai nuo kalno tolstant. Spekuliacinės aistros ir suktybės išblėsta laike. Išlieka istorinė tiesa. Bet tai jau tolimų, ateisiančių gentkarčių privilegija istorinės tiesos perlus rinkti ir žarstyti.
Marksizmo-leninizmo teorija sutvėrė savo permanentinius orientyrus, dėsnius, ir tų dėsnių kaita, evoliucija gali vykti tiktai nelegaliai, labai konspiratyviai, bailiai. Ta kaita eina lengviausiojo pasipriešinimo keliu, dėsnių interpretacijos kitimas vyksta žmonių sąmonės pogrindyje. Ir čia, kaip visad istorijoje, laiko bėgis nuabsoliutina dogmas, užmaršties upė Leta nuplukdo epochos dundesį. Ir sustojus ant Letos kranto drąsu tvirtinti, kad dogmos gali mirti, kad dogmos privalo kaip žmogus mirti. Tačiau be tos perspektyvos savo bendralaikiams dogmos atrodo vertybe arba baubu. Bendralaikiams atrodo, kad jie visiškai bėjėgiai net suvokti juos slegiančią dogmą. Juo labiau baugi mintis arba kėslas tokią dogmą desakruoti. Tokioje padėtyje užtinkame, atrodo, antrąją generaciją, kuri pakilo gyventi Lietuvoje po 1940 metų.
Senas Diogenas nuabsoliutino dogmą, dienos metu ir su žvake rūpestingai ieškodamas tobulo žmogaus. Kristus nuabsoliutino dogmą, pasiūlęs žmogui tobulėti iki žmogui nepasiekiamos tobulybės. Jeigu etikoje nėra absoliuto ir niekad jo nebus, ką bekalbėti apie dogmą politinėje ekonomijoje! Viskas kinta, viskas kintamumo, evoliucijos, raidos ženkle. Tad ir marksizmo leninizmo dogmos yra sąlyginiai tvirtinimai, dogmomis paversti vien tiktai režimo galia. Ir taip mūsų dienos aplinkoje mes regime tamsiausių viduramžių kurjozą: cuius regio, eius religio. Kieno valdymas, to ir tikėjimas. Pas kunigaikščius Radvilus reformatus ir valstiečiai turėjo tapti reformatais, gi pas kunigaikščius Radvilus katalikus katalikais privalėjo būti ir valstiečiai. Dogmos, kaip kiekviena teorija, turi kovoti dėl savo egzistencijos. Tačiau prisimintina, kad tabu sistema įmanoma tiktai labai primityvioje visuomenėje ir tai dargi tiktai labai ribotą laiką.
Prievartos sistemai skirta pralaimėti Atidžiau stebėdami, matome, kad dabartinėje sovietinės valstybės asmeninių laisvių sampratoje yra neramių, sukiliminių nuotaikų, girdėti bruzdėjimų. Bendroji panorama artėja prie tos, kuri buvo carinėje Rusijoje maždaug 1900-1904 metų nuotaikose. Idėjos tada kito. Kinta jos ir dabar, nes ir vėl iš teorinės plotmės jos taikomos būčiai ir žmogaus poreikiams. Režimas susidūrė su abstraktiniais uždaviniais, tolimais nuo gyvenimo realijų. Dogmos preservacija tapo sovietinio režimo tikslu savyje, savo egzistencijos pateisinimu. Tai tūpčiojimas iliuzijoje. Žmogus negali egzistuoti permanentinės prievartos klimate, nei maitintis koncentruotais utopiniais pašarais. Tarybinė teorija pavirto žūt-būt žemėje įtvirtinamo “valstybinio kapitalizmo” teorija. Sovietiniai ekonomistai drąsiai kalba apie pelno prasmę, stimulą ir vertybę. Marksas būtų parblokštas, pamatęs kuo pavirtojo teorijos lenininėje revizijoje, valstybiškumo titulu taikomos gyvenime ir tarpvalstybinėje praktikoje. Marksas (jeigu ieškotume komiškų paradoksų) būtų netgi apkaltintas schizma, nutolimu nuo marksizmo-leninizmo teorijos, netgi buržuaziškumu, jeigu jis drįstų reikalauti savo teorijos purizmo. Marksas išgirstų kaltinimus, kurių baudos įrašytos kriminaliniame sovietiniame kodekse.
Pats baisiausias dogmos priešas yra laipsninis jos pergimimas, naujos prasmės įgijimas, sušvelnėjimas, išsigimimas, paslankus prisitaikymas kasdieniškumui. Puristinei dogmai lengviau kovoti su griežtu kontrastu, su savo antipodu, bet evoliucija atselina nepastebėta, nematoma, nenujaučiama ir radikaliai pakeičia formą ir turinį.
Sudievinta ideologija baidosi dviejų savo mirtinų priešų. Stengiamės juos atrasti ir nusakyti. Kiekvieno reiškinio evoliucijos procese glūdi idėjos fermentacija ir idėjos fragmentacija. Tai du nenugalimi priešai, istorijos vaikai.
Vos atsigrįžtame į krikščionybės istoriją, matome idėjos fermentaciją — idėja įgauna naujus niuansus, naują prisitaikymą kasdienybei, naujas formas ir aplikaciją. Mes matome ir fragmentaciją. Idėjinis reiškinys netenka savo vientisumo, savo monolitiškumo. Visuma tampa dalimis, kurios, laiko tėkmėje turi savo tendencijas ir vėl byrėti ir skilti. Dabartinis ekumeninis judėjimas pasiryžęs nuveikti idėjos fermentacijos ir fragmentacijos padarinius, kurie šimtmečių bėgyje žiauriai sužalojo visumą.
Kurjoziškai tad atrodo, kad marksistinė teorija, kuri kilo iš tendencijos pajungti visuomenę ir istoriją vienalitiškumui, tapo dogmatizuota tiktai per lenininę reformą. Ir jeigu buvo viena reforma, kodėl nebūti kitai ir dar kitai? Eventualioje perspektyvoje kintanti dogma jau nėra dogma, tiktai reliatyvi vertybė, kotiruojama arba pagal susitarimą, arba laikinai remiama brutalios jėgos.
Šviežio, “evoliucinio tvaiko” oro srovės “buržuazinės” filosofijos kryptys nesustoja sunktis į tvankias tarybinės teorijos sklidinas patalpas. Dogmatinė santvarka nepajėgia užkišti visų plyšių, pro kuriuos įplaukia “buržuazinės” filosofijos įtakos, provokuojančios tendencijas reliatyviu atlaidumu vertinti savo senstelėjusias dogmas. Kol kas tas “žalingas” ir “kenkėjiškas” įtakas (su valstybės galia) nesunku dar degraduoti, peikti, nuneigti, dargi pasišaipyti iš jų. Bet tas galingas skepticizmo potvynis, neapčiuopiamai plintąs nuomonių ir sąžinių pogrindyje, negali būti nei nuneigtas, nei iškeltas aikštėn. Beje, to “sąžinių pogrindžio” prasikišimai rūpestingai koreguojami psichiatrinėse gydyklose, neretai ir pataisos namuose.
Peržiūrėjus krūvas gana lėkšto propagandinio pamušalo raštų, matyti, kad tarybinės teorijos adeptai ginasi ir ginkluojasi prieš tas jėgas, kurios prieš porą dekadų buvo paskelbtos bemaž mirusiomis, išsekusiomis, nes, esą, atgyvenusios savo istorinės paskirties epochą. Buvo skelbiama, kad tos “buržuazinės” filosofijos srovės neturinčios poveikio tarybinio individo mąstymui. Taip skelbti nederėjo. Tai buvo klaida.
Šviežio oro teorijos, sklidinos natūralaus empiristinio skepticizmo, nedvejojančios istorine evoliucija, ne tiktai nepranyko, bet vis balsingiau ataidi tarybiniuose horizontuose. Reikalas tampa daug gilesnis, kaip kad laukta. Iš politinės ekonomijos erdvės jis nužengia į plačių akiračių filosofinę sferą. Nors dabartinėmis sąlygomis neįmanoma kalbėti apie “šviežio oro” sroves politinėje ekonomijoje (režimas sovietinėje valstybėje čia dar pajėgus tarti absoliutinį veto), “buržuazinės” filosofijos atgarsius girdėti modifikuotus dailėje, muzikoje. Ypač ryškiai atsiliepia laisvam, moderniam pasauliui dailioji raštija, kažkaip instinktyviai kratydamasi “socialistinio realizmo” diktato.
Iš mūsų periodikos gavau labai koncentruotą pastraipą, atrodo, parašyta vokiečių socialdemokratų veikėjo, pasirašiusio 1919 metais Versalio sutartį, Hermano J. Müllerio, kuris tarė: rusiškoji proletariato diktatūra padarė farsą iš visos Markso vizijos. Ji išvystė galingą, privilegijuotą klasę, kad ruoštų piliečius beklasei visuomenei; ji sudarė despotiškiausią valstybę istorijoje, kad valstybę “nuvystų”; jėga įsteigė kolonialinę valstybę, kad neva kovotų prieš imperializmą ir sujungtų pasaulio darbininkiją . . .
Dogmos sargai jaučia pavojų
Vienu nauju skląsčiu tarybiniams langams nuo “šviežio oro” dvelksmo užsklęsti 1971 metais vilniškė “Mintis” išleido kritinę apybraižą, R. Skaisgirio knygą “Šiuolaikinės buržuazinės filosofijos pagrindinės kryptys”. Tai visas kompleksas salvių į tariamai jau išgaišusios “buržuazinės” filosofijos pozicijas. (Kaip anksčiau tarėme, ta “šviežio ir skeptiško oro” filosofija yra nemirtinga).
R. Skaisgiris rūpestingai klasifikuoja “buržuazinės” filosofijos rūšis. Jis “demaskuoja” tą vakarų modernistų pasaulį, nors faktiškai Skaisgirio minimi autoriai ir jų atstovaujamos teorijos neįtakuoja social-ekonominės, lenininiai revizuotos marksistinės teorijos.
Suklasifikavę tas padalas, matome, kad pragmatizmo filosofija, kurią R. Skaisgiris vadina “amerikinių biznismenų” filosofija, jau nejučiomis tapo dominuojančiu tarybinės ekonominės iniciatyvos ir praktikos faktoriumi. Mes net drįstame kalbėti, kad “tarybinės teorijos” raida jau susiliečia su savaip adoptuota pragmatizmo filosofija. Egzistencializmo filosofija palieka savo reikšmingą įspaudą tarybiniame mene. Jai lengvai pasiduoda autoriai, kurie sutampa su hemingvėjiškomis nuotaikomis, su fatalizmo primatu. Neopozitivizmo filosofija, Auguste Comte’o atnaujintas palikimas, ypatingai nekenčiamas tarybinės teorijos adeptų. Tai susiformavusių nesenos istorijos išdavų atrūgos. Neopozitivizmo srovės rašytojas Machas 1909 metais buvo užpultas paties V. Lenino. Leninas tvirtino, kad tai “spekuliatyvinė filosofija, atitrūkusi nuo empirizmo ir praktikos”. Šis Lenino temperamento posakis tapo tarybinės “eklezijos” dogma. Tas posakis turi savo išvestines. Tai ir yra pavyzdys, kaip marksistinės teorijos revizija tapo suabsoliutintu tvirtinimu, dogma. Tai savotiškas Lenino copyright Markso interpretacijoms, lyg tik jis gali, o Machas negali marksizmo interpretuoti. Juk, plačiau tą reiškinį praskleidus, jeigu Machas būtų įkūręs savo koncepcijos valstybę, mes turėtumėm dabar marksizmą-machizmą, o leninizmas taptų schizma.
Bet gi neopozitivizmas labai stiprus savo neutralumu, neužsiangažavimu, ypač ryškiu bet kurio mesianizmo smerkimu. Gal todėl neopozitivizmas tapo ypač nekenčiamas tarybinės sistemos ir teorijos ginklanešių. Štai, 1934 metais nedviprasmiškas anglų filosofo Bertrano Russell’io pasisakymas “Why I am not a Communist?” iki šiol liko nesuvirškintas ir permanentiškai tarybinėje rašliavoje atkartojamas, palydimas toli gražu ne filosofiškais epitetais.
Neotomizmas, R. Skaisgirio nuomone, rišamas su viduramžiškojo tomizmo atgimimu. Tarybinis autorius lengva ranka įrašo neotomizmą į religinio sparno literatūrą. Tarybinės teorijos adeptai tariasi galį lengvai susikauti su neotomizmu, tariasi lengvai galį “iššifruoti” neotomizmo pamatus. Tai, esą, “ultrakonservativiškumas”, misticizmu ir fatalistika pagrįsta pasaulėžiūra, absoliučiai svetima modernaus tarybinio gyvenimo realijoms.
Vis dėlto, mes galvotumėm, nors tai ir paradoksalu, kad neotomizmas itin įtakuoja tarybinę teoriją. Juk neotomizmas yra savotiškas tarybinės teorijos antipodas. Toje filosofijos srovėje glūdi ir užsiangažavimas, ir, kad ir neakcentuotas, mesijanizmas.
Šias “šviežio oro” filosofines teorijas atakuoja R. Skaisgiris. Skaitydami knygos potekstę, matome, kad visa tai kelia tarybinės teorijos strategams tam tikrą rūpestį, nes tų teorijų įsismelkimas į tarybinės teorijos purizmą jau yra dogmos degradacija, natūrali jos evoliucija, utopijos realizavimo pastangas paverčianti namo ant smėlio statyba.
Už R. Skaisgirio knygos ribų yra dar vienas tarybinės teorijos ginklas — tai quasi-istorizmas, spekuliacija istorijos faktų interpretavimu; tai reikalavimas, kad istoriniai faktai būtų pristatomi tarybinės teorijos postulatų šviesoj, faktus išimant iš jų bendrojo konteksto (dar nebūtas istorijografijos metodas!). Savo esme tai yra ne kas kita, o tik grubus brovimasis į istorijos prasmingumą, gilų jos tūrį ir sakralinę prigimtį. Ieškant kurjozo, tą metodą galime prilyginti pamišusio archeologo veiksmui, kuris iškastus senus kaulus ar antikines šukes savo įnoriu nudažytų savo dažais. Nors mums ir komiškai atrodo, tačiau tarybinėje dailiojoje raštijoje tai yra geras laidas apsukriam autoriui gauti gerą honorarą už “teisingai” pavaizduotą istorinio žanro veikalą.
“Marksistinė dialektika yra paslaptinga ir sunkiai suvokiama”, tvirtina marksistinės dialektikos tyrinėtojas Vytautas Doniela. “Bet gi paslaptingumas ir nesuvokiamumas yra ne kas kita, kaip dialektikos vidiniai nesklandumai ir prieštaravimai, kurie užsiliko mėgėjiškai neapvaldytoms įžvalgoms suteikus dogmos statusą.” Mums atrodo, kad tikslus V. Donielos marksistinės dialektikos nusakymas implikuoja, jog marksistinės dialektikos užkulisyje suslėpta spekuliacija sąvokomis, sofistinė retorika ir savaip panaudojamas “quasi-istoriz-mas”, nes ten visad atsiremiama į sava kosmetika padengtas istorines patirties realijas.
Tarybinės teorijos egzistencijos prasmę sudaro tos teorijos adeptų kova už savo dogmos purizmą. Dogma gi yra reformos išvestinė. Reforma, padėta dogmos pagrinduose, gali provokuoti skelbiamos dogmos reformą. Totėl vyksta tokia karšta batalija už esamos dogmos neliečiamumą. Tai aišku, nėra trumpo diapozono reiškinys, nėra tai militarinio pobūdžio susirėmimas, bet procesas, ištįsęs laike ir generacijose. Tačiau, jeigu yra kova, yra ir su kuo kautis. Yra priešai. Kare gi niekad nėra absoliučių laimėtojų.
Pasipriešinimo apraiškos literatūroje
Sukilimas prieš priverstinį kultą yra amžinas reiškinys istorijoje. Tai nėra nei paslaptis, nei stebuklas. Analitiniam mąstymui, reiklesniam talentui, ypač jautriai sąžinei visad bus nepakenčiama kariškųjų kazematų atmosfera, klusnus nusilenkimas utopijai (pavadintai dogma). Neįmanoma priimti politinės ekonomijos normų suabsoliutinimo ir etikos surogatų, ramstomų politinės ekonomijos postulatais. Visad išliks žmogaus dvasioje natūralus noras matyti savo egzistencijos stebuklą plačiau ir esmingiau, nuolat justi gyvenimo pulsą ryškiau, kad ir kaip žmonės būtų uniformuojami ir rikiuojami vienon ideologinėn greton. Šis žmonių (ir talentų) spektras visad bus pasaulėžiūrinių konfliktų šaltinis. Todėl ir tarybinių — priverstinių nuotaikų ir deklaracijų šalyje matome paprastą ir natūralų, net kalėjimų praktikoje žinomą faktą — žmogus nėra pažabojamas padaras!
Kaip minėjome, tas nepažabojamas padaras tuo tarpu ryškus dailiosios raštijos puslapiuose. Pasirodo, čia yra sfera, kur “šviežio oro” tėkmės arčiau siekia plaučius ir . .. norą jaustis sau žmogumi. Šie sau žmonės sudaro įdomų įvadą, patvirtinantį šio rašinio tezę: dogmos sukasdienėjimą, evoliuciją, neišvengiamą jos raidą.
Tačiau mes praleidžiame ryškiuosius “samizdato” autorius Dėmesys krypsta į pripažintus autorius į dargi pompastiškai spausdinamus autorius. Jų posūkiai taip yra šio rašinio tezių atrama.
Naujas ir drastiškas valstybinis potvarkis “dėl literatūros ir meno kritikos” mums atskleidžia tarybinės teorijos saugotojų nerimą. Juk nėra dūmų be ugnies. Tas potvarkis kalba gana įtikinančiai: absoliutas žengia į tam tikrą naują, evoliucinę fazę. Dailioji raštija, kaip buvo ir caristinės Rusijos eroj, tampa sąžininga naujovės ieškotoja. Ji atsargiai, bet atkakliai praveria langus šviežio oro dvelksmui. Kadangi potvarkis “dėl literatūros ir meno kritikos” skirtas visai daugtautinei valstybei, tenka galvoti, kad jis aktualus visoms šalies literatūroms ir kitoms kultūrinio reiškimosi atšakoms.
Ta tema galima kalbėti, turint prieš akis grynai rusiškąjį disidentizmą. Ta tema jau tapo universali. Ji dažnai atskamba pasaulinėje arenoje. Šiek tiek tos temos detalių teko išgauti iš kitų kalbų autorių ir kultūrininkų reiškimosi. Ryškūs čia ukrainiečiai. Priešiškumas nėra dar visuotinis ir galingas faktorius. Būtų net naivu tikėti, kad visi taptų labai jau narsūs ir pavojų neboją herojai. Kaip minėjome, tai generacijų kitimo procesas. Stovime pačioje to proceso pradžioje. Mums, lietuviams, aišku, smalsu patirti, ar šis procesas liečia mūsų meną ir dailiąją raštiją, kiek tas menas apsireiškia savo aplinkos sąlygose tėvynėje. Ir jeigu čia pereiname beveik prie konkretumų, privalome apsaugoti autorius, išlaikyti tam tikrą konspiraciją, nedurstelėti pirštu — štai, šis autorius, mūsų nuomone, yra šio rašinio temos ir tezės atrama!
“Literatūra ir Menas”, smulkiaraidis savaitraštis, skirtas visai masei kūrybos žmonių indoktrinuoti, diriguoti ir įspėti, 1972 m. gruodžio mėnesio laidoj graudžiai nusiskundžia dailininkų “susmulkėjimu, kameriškumu, formos ir turinio neatitikumu”. Savaitraštis įspėja, kad “dailininkai turi atvirai pasisakyti prieš įvairias socialistinio realizmo menui svetimas, prisitaikėliškas idėjines ir estetines pažiūras prieš tokią kūrybą.”
Labai dažnai puolami ir muzikai, kurių partitūroje, prievaizdų nuomone, skamba “eretiški”, “tarybinio gyvenimo pulsą” neatitinką sąskambiai. Visiems žinomi atsitikimai, kada muzikai “atgailavo” savo polėkius ir nužemintai žadėjo “pasitaisyti” — parašytus kūrinius koreguoti pagal partijos pasiūlytą receptą.
Bet už vis skaudžiau pliekiami rašytojai, kurie “paklysta” tarybinės teorijos kulgrinduose, nušneka nevisai gerai pagal “sovietinio realizmo” kamertoną. Ir nenuostabu! Socialistinio realizmo nuostatų ignoravimą, ar bent bailų kėslą tuos nuostatus apeiti lengviausia susekti žodinėje kūryboje. “Netinkamai” parašytas puslapis yra atviras laukas atrasti egzotiškus tarybinėje faunoje ir floroje “šviežio oro” padarėlius.
Beveik trisdešimt metų rašytojus lietuvius įpratino tikėti ir pasitikėti juos supančia buitimi, kaip viena vienintele nesikeičiančia ir stabilia tikrove. Senieji nepriklausomybinio laikotarpio rašytojai arba dingo, arba buvo “perauklėti” — išdavė savo jaunystės polėkius. Atkilo kita generacija, gerai ištreniruota užimti vakuojančias vietas. Skaičiumi jie gausūs, savo kūrybine monotonija jie vienodi. Tačiau jų daug, ir tai yra plano išdava: jie turi būti santvarkos bardai! (Laisvame pasaulyje tai absoliučiai neįgyvendinama Orwell’o utopija!)
Dvi dekados yra galingas faktorius suformuoti kūrėją valdininką, priderinti jį būti naudingu režimui ir režimo skelbiamai utopijai.
Tačiau tai buvo teorija. “Šviežio oro” tėkmė yra stipresnė už kabinetinį rašytojo-valdininko planą. Todėl mes galime tarti, kad lotyniškasis perdirbinys “fiat dogma, pereat mundus” (tegyvuoja dogma, kad ir žūtų pasaulis) nėra lietuvių literatūros tėvynėje nei stūmeklis, nei tikro įkvėpimo šaltinis. Savotiška išbėga (eskapizmas) vilioja rašytojus, ir tai ypač ryšku poezijoje. Pastatę buitį už poetinio pasaulio ribos, dažni poetai strimgalviais neria į antiką, į lietuvišką mitologiją. Čia atsiskleidžia visi tie “paklydimai”, visi tie “pavojai”, su kuriais taip šauniai kaunasi “dėl literatūros ir meno kritikos” enciklika.
Sustokime valandėlei visai netoli šio straipsnio iliustracijos — greta lietuvių literatūros bareljefų. Štai gerai išlaikyto quasi-istorizmo pavyzdžiai: netolimos istorijos laikai Avyžiaus romanuose. Jo politinio “raštingumo” brandos atestatas — vertimai į rusų kalbą. Ir Justinas Marcinkevičius gerai pataiko į socialistinio realizmo batus, vaizduodamas net tolimą lietuvių istorijos vaizdą. Tačiau kiti, jau skurdžiau reklamuojami, gal būt ir kuklesnio kalibro talentai, besistengdami prisitaikyti ir dogmai ir leidyklai, atskleidžia mums puikius nemeluotos tikrovės veikalus. Kai kurie turi savo sąskaitoje knygas, kiti patenka į “Pergalę”. Iš jų sužinome, kad visuomenės masė yra visų pirma žmonės, kurie nori gyventi, nesisieloti utopinėmis temomis, nesiveržti į ideologinius lepūnėlius. Čia suspindi homo cosmopoliticus versija, čia atrandamas ir homo animalis, tolima Arcibaševo “Sanin” versija. Sluckis, išradingas daugelio literatūrinių metodų meisteris, labai apdairus ten, kur literatūrinis tipažas susiliečia su socialistinio realizmo credo, taip pat teikia ieškojimų drąsos viltis.
Bet sąmoningai nevardiname daugelio tų, kurie drįsta rodyti savo braižą, savotišką neklusnumą, rausimąsi savo kūrybinės iniciatyvos aruoduose. Literatūroje asmuo yra pirmas stūmeklis. Aplinka yra asmens rėmai. Iki šiol visa tai eina tam tikro bailumo ženkle. Visų pirma autorius turi praeiti pro leidyklos duris. Tas praėjimas nėra lengvas. Praeiti gi padeda tarybinių dorybių vaizdavimo talka. Tuo tarpu buities aksesuarai sudaro pabrėžtinai svarią rolę bendroje kompozicijoje. Šito neišvengė net toks pilnaviduris socialistinio realizmo žinovas, koks yra Baltušis. Sunku duoti literatūrinį tipą. Režimas reikalauja tą tipą duoti gerą, bet pasaulinės literatūros praktikoje negatyvus tipas yra dominuojantis. Bet toks tipas nepageidaujamas tarybinėje tikrovėje, valdininkiškai kabinetiniuose projektuose.
“Sau žmogus” amžiname konflikte su prievarta
Tarybinės literatūros klasikais ten vadinami Cvirka, Venclova ir Baltušis, bet moderniam skaitytojui jie jau atsiduoda istoriniu naftalinu — perdaug jie surišo savo veikalus su buitinio praeinamumo koloritu. Tad jie tapo oficialūs klasikai. Prieš šimtą metų carinės Rusijos pamatų judintojas, liberalas N. Černyševskis pasakė, kad tiktai tie literatūros sparnai nuostabiai išsivysto, kurie kyla iš stiprių ir gyvų, epochos siekius tenkinančių idėjų. Ir kada utopijos statyba pagal marksizmo-leninizmo receptus tapo kasdienybe, rutina, pilkuma ir chaltūra, ta statyba išslysta iš “epochos siekius tenkinančių idėjų” rubrikos. Nenuostabu, kad viena Kauno įmonė skelbia “darbininko” tema romano konkursą, bet. .. negauna konkursui veikalų!
Jeigu begaliniai nepabaigiami etikos ir vitalinės energijos sūkuriai bus tramdomi politinės doktrinos diktato, žmogaus vidus niekad nebus pilnai pavaizduojamas ir visad čia bus įnešta falšo dalis. Rašytojas privalo turėti daugiau laisvės. Tai sena ir amžina aksioma.
Tačiau dešimtys vardų, žinomesnių ir skambančių naujai, kuriuos sutinki po kritikos ir recenzijų rašiniais, vis moko, vis moko ir vis moko, kaip autorius turįs rašyti ir apie ką jis turįs rašyti. Šitas metodas nepagyvina literatūrinio reiškimosi, bet įvaro jį į monotoniją, į uniformą.
Kaip minėta, plačiausiai pagarsėjo “dėl literatūros ir meno kritikos” enciklika, pagimdyta Maskvoje ir privaloma visai “daugnacionalinei” tarybinei literatūrai bei dailei. Socialistinis realizmas, kurį apeiti jau buvo beveik madinga ir moderniška, vėl grąžintas į savo seną sostą. Apie tą quasi-mokslinį metodą, kurį sugalvojo M. Gorkis savo raštams aiškinti (ilgokai ieškotas terminas) sukurtas anekdotas, į užsienį išvežtas ekskursantų iš Lietuvos: vaizduodamas kolūkį, tu gali sodinti medelius ir krūmus, kur tik nori, tu gali įdėti į žmonių rankas grėblį ar traktoriaus vairą, tu gali vadinti herojus kaip nori, Jonu, Petru ar Algiu, bet... niekad neužmiršk pabrėžti, kad kolūkyje dirbti gera, nes kolūkio darbo tikslas prakilnus ir aukštas . ..
Kodėl sustojame ties tomis detalėmis? Todėl kad ir socialistiniame realizme yra tarybinės teorijos dogmos atšvaista. Ir jeigu, kaip dėstyta rašinio pradžioje, norma ar dogma yra tiktai reliatyvybė, kintanti laike, tas pat turi būti taikoma ir tos dogmos aplikacijai mene. Tai pripildo mus džiugiu tikėjimu, kad lietuvių literatūra liks gyva, nepasidarys kabinetine teorija, gal būt taps ir nemenka pasaulinės literatūros dalimi. Socialistinio realizmo diktatas beliks tiktai periodo žymė, be lemtingo poveikio ateičiai.
Autoriuose matyti tezinis individualumas. Apie tai vis dar tyli emigraciniai kritikai, narsuoliškai pasinešę vertinti tarybinių lietuvių rašytojų ir poetų formos laimėjimus. Emigrantams imponuoja poetinis braižas, bet jiems nėra lengva pro rūbą matyti kūną, ypač kada rūbas tą kūną rūpestingai pridengia.
Tas savotiškas “eskapizmas” masina kūrybinę iniciatyvą. Amžina pastanga jaustis savo kūrybiniame pasaulėlyje vydūniškuoju sau žmogumi, priverčia netgi kalbėti poetiškais rebusais, pasirenkant juos vieton sentimentalių prorežiminių atuodūsių. Jau jie drįsta susikaupti ties egzistencijos prasme, kas, einant tarybinės teorijos raide, yra beprasmis postringavimas.
Tad, kaip rusai disidentai, lietuviai kūrybos žmonės nuolatos atsitrenkia į prakeiktą realybę: galima — negalima!
Rašytojas Vienuolis, labai jau sukalbamas ir pats “persiauklėjęs” rašyti pagal sovietinį kamertoną, nors ir tvirtino, kad “tarybinė buitis tampa dienos karalaite”, ruošdamasis graban, suskubo įspėti: komunistų partija ir tarybinė vyriausybė sudaro visas galimybes pradedančiųjų rašytojų pasaulėžiūrai išsivystyti (1954).
Ar toks biurokratiškasis credo nepabaido jaunųjų? Ar toks posakis slaptai nesugestinuoja ieškoti savęs, nebūti kažin kieno garsiakalbiu?
Kritikas Jonas Lankutis vėliau pridūrė: aktyvus revoliucinis rašytojo žvilgsnis į tikrovę — būtina sąlyga lenininiam partiškumo principui įgyvendinti. Stalino premijos laureatas E. Mieželaitis pareiškė: blogas yra tas poetas, kuris nedeklaruoja; jeigu poetas nedeklaruoja, jis neturi ką žmonėms pasakyti!
Prisimename, kuo pasibaigė V. Majakovskio “deklaracijos”. Pagaliau, juk “deklaracijos” parūpinamos, dažnai ir visai neatrandamos poeto mąstyme ir širdy. Aure, “deklaracijos” dažnai suskamba itin politekonomiškai! Majakovskis ant tų “deklaracijų” nusuko savo gana stiprų sprandą.
Tarybinė teorija savo egzistenciją parėmė deklaracija. Tos deklaracijos ji nori publicistikoje, mitingų kalbose, netgi mene. Tos deklaracijos privalo užbėgti už akių bet kokiai pagundai evoliucionuotis. Tarybinė teorija, gimusi lenininio reformizmo ženkle, aršiai priešinga bet kuriai reformistinei pagundai. Globalinio reiškinio atšvaista rado savo vietą ir mažame tarybinės lietuvių literatūros pasaulėlyje. Tai mes čia panaudojome kaip rašinio tezės pavyzdį. Juk, vien tiktai adresą pakeitus, tą pat galima tarti apie latvių, estų, gruzinų ir kitas tarybines literatūras. “Dėl literatūros ir mano kritikos” deklaracija tinka visai teritorijai.
Grįždami prie įvado, matome, kad visuotinės kovos su dogma, reformizmo arba evoliucijos vardan, vis dar nėra ekonomikoje. Tai ir neįmanoma. Bet mene, dailėje, literatūroje jau pulsuoja gana jautrios nuotaikos, nors dar gležnutės, kaip daigai ankstyviausį pavasarį.
Nebeužtvenksi upės bėgimo . . .
Tarybinė teorija nori žūt-būt išlaikyti savo politinį, ekonominį ir ideologinį status quo. Valstybė nori stiprėti ir suvirškinti savo žmonių mases. Šitoks yra dabar visų “kremlinologų” tvirtinimas. Su tuo tenka sutikti. Tai valstybės gyvenimo logika. To reikalauja milžiniškos ir labai agresyvios valstybės egzistencija. Pati valstybė tapo sukaustyta savo utopijos grandinėmis, tapo pajungta susidariusiai padėčiai ir nužengė į ideologinį ir politinį akligatvį. Savo pažangėjimo sferai ji pasiliko tiktai technikos pažangą. Bet ji išleido iš akių faktą, kad žmogus nėra mašina. Jau senokai nudundėjo garsus Dudincevo romanas “Ne vien tik duona”. Nudundėjo, bet nenuseno, nes tai amžina šitokios valstybinės santvarkos tema. Šia prasme šis romanas yra epochiniai reikšmingesnis už Solženicino ir Pasterna-ko romanus, pernelyg egzotiškus laisvo pasaulio skaitytojui.
Reformos baimė aiškiai sušvito Helsinkyje tarybinių pareigūnų protestuose, nes konferencijoje iškilo “Laisvojo žmonių ir idėjų pasikeitimo” prielaidos. Revizuoto marksizmo adeptai bijo stimulų tolesnei savo utopijos revizijai. Mirties taškas, status quo, yra stabilumo bastionas. Juk revizija grasina netiktai idėjos fermentacija, kas yra turinio kaita, bet ir idėjos fragmentacija, kas yra atskirų įtikėjimų susiformavimas, netgi politinės terenos subyrėjimas. Tai yra jau katastrofa, kur įmanomos pražūtingos konfrontacijos, netgi civilinio karo kanonados...
Čia mes sustojame, pasitikėdami galima evoliucijos jėga, kuri išsivysto, lyg amžinas gamtos dėsnis, laike ir erdvėj. Jeigu tarybinė teorija gimė reformos ženkle, ji ir pati paklusni reformos, evoliucijos dėsniui. Technokratijos religija, kuria remiantis statoma utopija, negali žmonių paversti mašinomis. Tai yra evoliucijos išeities punktas. Atidus ir skeptiškas žvilgsnis rodo, kad ir šios penkios dekados jau sklidinos evoliucijos ir nuosaikaus reformizmo faktų. Mes dargi pykstame, kada apžvalgininkai pastebi tuos faktus. Mes esame per arti tų globalinio masto apsireiškimų. Mes esame perdaug kentėję, kad galėtumėm sutikti su evoliucijos prielaidomis, jau liečiančiomis tarybinį milžiną. Tačiau taip yra. O juk ir mūsų Maironis nurodė: nesulaikysi upės bėgimo, nors ji bėgtų ir pamažu ...
Tarybinės teorijos raida yra įdomus globalinės scenos vaidinimas, kuris gali užtrukt generacijų kaitos laiką.
