JUNGTINĖMIS JĖGOMIS

Baltų delegacija Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo paruošiamojoje konferencijoje Helsinkyje

DR. KĘSTUTIS VALIŪNAS, VLIKO PIRMININKAS (dešinėje), pokalbyje su Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininku min. Vaclovu Sidzikausku. Dr. K. Valiūnas vadovavo jungtinei baltų delegacijai, nuvykusiai į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferenciją Helsinkyje ginti Baltijos valstybių laisvės.

Nuotrauka V. Maželio

Iki šiol Baltijos valstybių likimą laisvajam pasauliui garsiau primindavo patys pavergtieji: Bražinskai, Kudirka, 17,000 tikinčiųjų peticija, kunigai, Kalanta . .. Šių metų liepos pradžioje savo kad ir nedidelį įnašą jungtinėmis jėgomis padarė baltų išeivija. Bet ir tai ne be Sovietų Sąjungos pagalbos, kuri laisvo žmogaus tiesos žodžio ir ypač Baltijos valstybių laisvės klausimo iškėlimo tarptautiniuose forumuose panikiškai bijo. Tos baimės pasėkoje sovietų saugumas padarė taktišką klaidą, į-sakydamas suomių vyriausybei areštuoti j Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo paruošiamąją konferenciją Helsinkyje nuvykusią baltų delegaciją. Ir tai padėjo jai įvykdyti savo misiją geriau negu buvo tikėtasi.

Įvykių eiga

Norėdama gauti status quo Europoje pripažinimą ir įteisinti karo ir pokario metu įvykdytus svetimų teritorijų užgrobimus, Sovietų Sąjunga nuo 1966 spaudė Vakarų valstybes sukviesti Europos saugumo konferenciją. Formalus to siūlymo pagrindas — po II Pasaulinio karo dar nepasirašyta taika.

Vakarai po ilgesnių manevravimų pagaliau sutiko tokioje konferencijoje dalyvauti. Nusilenkta Sovietų reikalavimui, kad paruošiamoji sesija vyktų Suomijoje, kuri tik pusiau tėra nepriklausoma, nes jos laikyseną tarptautiniuose santykiuose pagrindinai lemia rytų kaimynas.

1973 liepos 3 Helsinkyje pradėjo posėdžiauti Europos ir Amerikos valstybių delegacijos, vadovaujamos užsienių reikalų ministerių. Continental viešbutyje, kur apsigyveno valstybių delegacijos ir gausybė žurnalistų, jau buvo įsikūrę lietuvių, latvių ir estų atstovai. Jungtinės baltų delegacijos akcijai vadovavo dr. Kęstutis Valiūnas, Vliko pirmininkas; kiti lietuvių delegacijos nariai — Eglė Žilionytė, dr. Jonas Genys ir dr. Petras Vileišis.

Apsigyvenimas tame viešbutyje sudarė patogią strateginę poziciją baltų atstovų veiklai. Jie pradėjo megzti kontaktus su Vakarų valstybių delegacijomis, informacine literatūra aprūpinti delegacijų narius ir žurnalistus. Keli latviai ir dr. J. Genys gavo oficialius spaudos korespondentų kredencialus. Liepos 4 į Rytų Vokietijos suruoštą delegatų ir žurnalistų priėmimą pakvietimą gavo ir latvių delegacijos pirmininkas Uldis Grava. Jis, nutaikęs progą, paklausė Sov. Sąjungos užsienių reikalų ministerį Gromyko, kodėl šioje konferencijoje nesvarstomas Baltijos valstybių laisvės klausimas. Šis, nelaukto ir nepatogaus klausimo užkluptas, su pykčiu atkirto, kad tie kraštai esą laisvi ir jiems kitokios laisvės nereikią. Tuoj prie Gravos prišoko du Rytų Vokietijos saugumiečiai ir įsakė latviui iš salės pradingti. Saugumo pareigūnas Gravą išvedė iš salės. Vėliau jis buvo areštuotas.

Kitą rytą suomių saugumo pareigūnų buvo paimti dr. K. Valiūnas ir estų delegacijos pirmininkas limar Pleer, o vėliau ir visi kiti visų trijų delegacijų nariai. Kai Continental viešbutyje estas Pleer keltuvu saugumiečio buvo gabenamas žemyn, į tą patį keltuvą laimingu supuolimu įėjo Amerikos valstybės sekretorius William Rogers ir Kanados užsienio reikalų ministeris Sharp. Pleer kreipėsi į juos, ir jie pažadėjo suimtaisiais pasirūpinti. Savo pažadą išpildė, ir suimtieji sekančią dieną (VII.6) buvo paleisti.

“Didvyriai” užfrontėje

Baltų atstovų areštas Helsinkyje susilaukė šiokio tokio dėmesio Vakarų Europos ir Amerikos spaudoje. Bet jis nežymus. Pav., Švedijoje, kuri labiausiai galėjo tuo įvykiu domėtis, iš didžiųjų laikraščių tepaminėjo tik konservatorių partijos organas “Svenska Dagbladet”. Tikrasis laimėjimas glūdi kitur. Nors ir nėra konkrečių duomenų paremti prielaidai, tačiau vis tik nebūtų prasilenkta su logika teigiant, kad visų laisvųjų valstybių delegacijos pasistengė apie baltų incidentą gauti pilnas informacijas ir grįžusios namo painformuoti savo vyriausybes. Jei ši prielaida pasitvirtintų, tai būtų pats didžiausias ir reikšmingiausias baltų jungtinės delegacijos Helsinkyje laimėjimas: paliestos laisvųjų sąžinės, naujai priminta rusiško komunizmo grėsmė ir šiek tiek dramatiškoje formoje paryškintas konferencijoje pateikto sovietų plano dviveidiškumas.

Vos gavę žinią apie baltų atstovų Helsinkyje areštą, sujudo Amerikos lietuviai. Iniciatyvos rodė Vliko, Altos, Bendruomenės vadovybės ir niekieno neraginami atskiri asmenys. Įvykis Helsinkyje praktiškoje veikloje iššaukė veiksnių susiglaudinimą. Iniciatyva gera ir susiglaudinimas sveikintinas. Svarbu, kad mūsų geri draugai ir oficialūs pareigūnai pajustų mūsų organizuotumą ir veiklos dinamiką, nors, kaip jau buvo minėta, Rogers intervencija atėjo greičiau, negu kad pasiekė jį mūsų akcija.

Veiksnių išsiskyrimas vėl ėmė rodytis, kai išaiškėjo Helsinkio įvykio epilogas. Mat, kai kam parūpo medaliais apdovanoti tariamus “užfrontės didvyrius“. Tur būt pačiam Altos pirmininkui buvo nemalonu matyti “Laisvojoje Lietuvoje” liepos 12 įdėtą jo nuotrauką su parašu, kad jo “iniciatyva buvo išlaisvinti lietuviai Helsinkyje”. Panašius nuopelnus Altai dviejuose pranešimuose Los Angeles ir Santa Mo-nicos lietuviams liepos 8 skyrė Vliko atstovė p. D. Gi įvykio reikšmę ji taip išpūtė, kad, girdi, dėl baltų delegatų arešto Helsinkyje protestavę Švedijos ir Danijos min. pirmininkai ir Vokietijos kancleris Willy Brandt; Vakarų Europos spauda įvykį skelbusi pagrindinėmis antraštėmis, sujudusios visos mažosios valstybės ir net Maltos atstovas išvykęs, nesulaukęs konferencijos galo. Blogiausia, kaip santamonikiečių auditorijai kalbėtoja prisistatė, jog informacijos tariamai gautos iš paties Vliko pirmininko, su kuriuo, jos žodžiais, “gan ilgai kalbėjausi telefonu maždaug prieš valandą”. Tokios fantastiškos pasakos visuomenei, kurioje tuo metu buvo nemaža susijaudinimo, pateikiamos Vliko pirmininko autoriteto šešėlyje. Tačiau tokia “informacija” ne įvykio reikšmę iškelia, bet vadovaujančių žmonių autoritetą degreduoja.

Jausmų, o ne politinės išminties rašalu rašytas ir Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjungos centro komiteto spaudoje paskelbtas atsišaukimas, kuriame kalbama apie delegatų “kančią ir pažeminimą kovoje už šventas Baltijos valstybių teises”. Keliolikos valandų areštas, dirbant tautos laisvės labui, — ne kančia, o mažytis nuotykis, ne pažeminimas, o pagerbimas. Kas atsitiktų, jei iš tikro tektų patirti kančios ir priimti pažeminimą?

Tikrovė kieta

Tikrovė kieta ir mums nepalanki. Tai turime žinoti ir nė savęs, nė kitų neapgaudinėti fantazijomis. Tačiau kieta ir nepalanki tikrovė neturi stumti į neviltį, o kaip tik įpareigoja budinčiuosius vadovietėse sutelkti pajėgiausių protų, ištikimiausių širdžių ir dosniausių piniginių santalką esamose sąlygose patiems išmintingiausiems sprendimams padaryti ir tolimesnių distancijų strategijai išdirbti. Kalbant konkrečiai apie Helsinkyje atliktą misiją, vietoj užfrontės autoreklamos ir lenktyniavimo, kieno pavardė dažniau pasirodys laikraščiuose, prasmingiau ramiai pasvarstyti, kas Helsinkyje gerai padaryta, kas galėjo būti geriau atlikta ir, svarbiausia, kaip šia patirtim būtų galima pasinaudoti, planuojant sekančius ėjimus.

Į aktyvo skiltį įtrauktini šie misijos momentai:

a.    Pats delegacijos tarptautinėn konferencijon pasiuntimas, nors ji vyko ir neprietelingose delegacijai reikštis sąlygose;

b.    Praktikoje pademonstruota baltų išeivijos vienybė. Tokios vienybės dėka buvo atsiektas ir pagrindinis politinis baltų išeivijos laimėjimas — H. Con. Res. 416 pravedimas Kongrese. Tad nuo solistinių žaidimų, ypač tarptautiniuose forumuose, turėtų būti visam laikui atsisakyta;

c.    Lietuviškų veiksnių konsolidacija praktiškoje veikloje. Ji ir toliau palaikytina. Kol išmintis ar gyvenimas neišspręs vieningos Amerikos lietuvių politinės vadovybės klausimo, nebestumdyti vieniems antrų iš laisvinimo veiklos lauko. Palikime tą “malonumą” Lietuvos laisvės priešams;

d.    Delegacijų agresyvumas; inteligentiškas agresyvumas stiprintinas.

Kai kurių dalykų tikslumu tektų suabejoti:

a. Ar prasminga valstybių delegacijoms įteikti 80 puslapių memorandumą? Vargu ar jie turėtų laiko ir noro jį skaityti. Pagaliau tokio memorandumo skaityt ir nėra reikalo, nes delegacijos vykdo savo vyriausybių jau padarytus politinius sprendimus. Tačiau trumpo memorandumo ar pro memoria įteikimas naudingas, nes ir aiškias direktyvas turį atstovai jiems suteiktų laisvių ribose reikalus gali, kad ir ne lemtingai, bet vis šiek tiek viena ar kita linkme pakreipti.

b.    Delegatai buvo nusivežę įvairios informacinės literatūros, skirtos žurnalistams. Viena buvo geresnė, antra ne taip gera. Ar baltų vienybei neturėjo atstovauti ir profesionaliai paruošta informacinė literatūra?

c.    Užsienių reikalų ministeriams oficialus raštas buvo redaguojamas ir ruošiamas nuvykus į Helsinkį. Ar ne pervėlu?

Misiją tęsiant

Reikia tikėti, kad Vliko, Bendruomenės , Altos ir, sakykim, partizaninių sąjūdžių veikėjai, o taip pat latviai ir estai Helsinkio patirtį bus pilnai išanalizavę, kai reikės kovos už laisvę misiją tęsti rugsėjo mėnesį Šveicarijoje. Ruošiantis tai misijai, ar nebūtų pravartu pasvarstyti sekančius pasiūlymus:

a.    Bent mėnesį prieš konferenciją Europos ir Šiaurės Amerikos baltai išvysto nepaprastai stiprų spaudimą į gyvenamų kraštų vyriausybes, reikalaudami konferencijoje kelti Baltijos valstybių laisvės klausimą;

b.    Amerikos baltams pribrendo laikas pradėti pilnai naudotis pačiu stipriausiu mūsų pačių pastangomis nulietu ginklu: JAV Kongrese pravesta 416 rezoliucija. Jei rusams Šveicarijoje pasiseks apdumti Amerikai ir Europos valstybėms akis ir pasirašyti susitarimą, naujos progos rimtai iškelti Baltijos valstybių laisvės klausimą ilgai galima nebesulaukti. Tad dar ir dabar jei kas drįstų neigti H. Con. Res. 416 reikšmę vien todėl, kad jos pravedimą lėmė partizaninis veiksnys, tai būtų blogiau negu fanatizmas.

c.    Šveicarijoje ir aplink ją turime savo pačių patyrusių politikų, išmintingų žmonių ir ištikimų draugų. Jų balso, ypač planuojant misijos strategiją, turėtų būti labai paisoma. Amerikietiškas žvilgsnis nebūtinai yra pats geriausias. Vykdant misiją Helsinkyje, su Skandinavijos baltais nepakankamai buvo bendradarbiauta.

d.    Šveicarija — pilnai laisvas kraštas, ir sovietų saugumas negalės čia įsakinėti areštuoti savo kraštams laisvės prašančių žmonių. Tačiau rusų pastangomis pateikimas į konferenciją be oficialių kredencialų gali būti labai apsunkintas. Tad reiktų laisvųjų valstybių žurnalistų tarpe ieškoti žmonių, kurie sutiktų mūsų reikalą toje plotmėje kelti ir ginti.

e.    Iš pareiškimų ir komentarų spaudoje tarsi pirštųsi išvada, kad baltų delegacija Helsinkyje buvo areštuota dėl Gravos klausimo Gromykui. Tačiau reikia manyti, jog tikroji areštų priežastis — tai rusų noras sutrukdyti planuojamą baltų spaudos konferenciją. Suomijoje jiems pąsisekė, tačiau, operuojant saugioje Šveicarijoje, šios rūšies veikla turėtų būti itin sustiprinta.

e. Konferencijon išvykusi delegacija visuose kraštuose turėtų turėti sumanius, objektyvius, asmeniškų ambicijų nesivaikančius ryšininkus, kurie, ypač skubiam reikalui iškilus, visuomenę greitai ir tiksliai informuotų.

Pasaulinį istorinės reikšmės įvykį, sutikime tautos istorijai reikšmingom pastangom.

P. Pašilis