“AKIRAČIAI” APIE PROF. J. KAZLAUSKO MIRTĮ
Paskendimas ir ekspertizė
1970 m. gruodžio 4 d. Tiesa paskelbė savo vienintelį pranešimą apie prof. Kazlausko mirtį. Valstybinės ekspertų komisijos pranešimas tarė taip:
1970 m. spalio 8 d. Vilniaus universiteto profesorius J. Kazlauskas, išėjęs apie 13 val. iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos bibliotekos, dingo. Ryšium su tuo prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliktas tardymas. Lapkr. 17 d. J. Kazlausko lavonas buvo rastas Neries upėje, Vingio parko rajone. Tardymas nustatė, kad J. Kazlauskas mirė nuo mechaninės asfiksijos, prigerda-mas vandenyje.
Ekspertizė kelia eilę klausimų. Lavonas buvo rastas Neryje Vingio rajone, atseit netoli nuo tos vietos, kur prof. Kazlauskas buvo paskutinį kartą matytas. Žinant Neries sraunumą, sunku įsivaizduoti, kad lavonas per šešias savaites būtų beveik nenuneštas. Bet dar nuostabiau, kad lavonas nebuvo taip ilgai pastebėtas iš tirštai apgyvendintų Neries krantų. Juk lavonas, pradėjęs pūti, iškyla į paviršių po savaitės ar kitos. Tad daug kam ir kyla abejonių, ar prof. Kazlauskas, iš tikro, prigėrė Neryje.
Lavono skrodimo rezultatai buvo paskelbti pavėluotai, virš dviejų savaičių po laidotuvių. Kyla klausimas, kodėl reikėjo taip pavėluotai viešai skelbti ekspertizę. Juk žinoma, kad keli žymūs asmenys kultūriniame gyvenime ten nusižudė, gavo širdies priepuolį ir pan., bet jokių ekspertizių neskelbė. Reiškia, kad režimo sluogsniai matė reikalą — tik, neaišku, kokį — sustabdyti gandus, suklaidinti tuos, kurie galėjo žinoti keletą tikrų detalių, įtikinti tuos, kurie netiki, kad prof. Kazlauskas žudytųsi pats, ar, galų gale net sustiprinti gandus ir bendrai teroro atmosferą. Pastaroji galimybė yra įtaigojama kitos oficialios reakcijos, kurią paliesime žemiau.
Neabejotinas asmenų kompetetingumas, kurie tariamai pasirašė ekspertizės aktą. Problemos tačiau glūdi kur kitur. Pirmoje vietoje, ekspertizės policinėje valstybėje yra savaime abejotinos vertės, ypač, jei prisiminsime netolimą tokių ekspertizių istoriją Sovietų Sąjungoje. Antroje vietoje, atkreiptinas dėmesys į prof. J. Markulio pavardę pasirašiušiųjų tarpe. Markulis, dirbdamas universitete, dirba ir su KGB. Jis jau pražudė nevieną savo kolegų, susiedamas juos su pogrindžiu. Toks asmuo gali pasirašai po bet kokia KGBei priimtina ekspertize. Jo į-traukimas į pasirašiusiųjų tarpą negalėjo nesukelti abejonių, ir tai ekspertizės organizatoriai turėjo žinoti. O kiti ekspertizės liudininkai, kaip liudija panašios praeities istorijos, negalėjo būti laisvi rinktis pasirašyti ar ne, ar pasirašyti tai, o ne tą. Galų gale, pačios ekspertizės išvados, jog nerasta smurto žymių ar kokių chemikalų įtakų, nebūtinai jau įrodo, kad mirtis nebuvo smurto pasėka.
Nekrologai ir laidotuvės
Tokio rango žmogaus kaip prof. Kazlausko mirtis, net ir savižudybės atveju, turėjo susilaukti atitinkamų nekrologų respublikinėje spaudoje. Juk tai buvo komunistų partijos narys, mokslų daktaras, pasaulinio garso baltistas, fakulteto dekanas. Faktas, tačiau, kad nei Tiesa nei Komjaunimo tiesa nekrologų nedėjo. Literatūra ir menas (1970 m. lapkričio 21 d.) įsidėjo trumpą prof. Kazlausko mokslinio darbo apžvalgą, ir mirties apgailestavimą, be nuotraukos, be jokių mirties paaiškinimų. Panašaus pobūdžio, tik ilgesnis, buvo B. Savukyno straipsnelis Pergalėje (1970 n., nr. 12).
Tiesos laikysena, ypač kelia įtarimus. Galima atrasti Tiesoje keletą nekrologų, kada dedamos nuotraukos, pilamas žodžių srautas dėl menkesnių partijos asmenų. Prof. Kazlauskas, kaip partijos narys, turėjo kuo nors nusikalsti, kad užimta tokia tylos linija. Peršasi išvada, kad komunistų partija savo nario ir žymaus žmogaus nesigaili. Tipinga ir tai, kad laidotuvėse nekalbėjo nei vienas atstovaująs partijai. Tokios aiškios partijos sankcijos patvirtina daugelio įsitikinimus, kad mirties aplinkybėse būta politinių elementų.
Prof. J. Kazlausko laidotuvių aprašyme skaitome: prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė prof. Palionis, prof. Mažiulis, prof. Stepanovas (Maskva), doc. Lana (Ryga); MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų vardu atsisveikino A. Sabaliauskas; kurso draugų vardu — poetas A. Maldonis. Taip pat žodį tarė ir buvusi prof. J. Kazlausko mokytoja (pavardė nepaminėta) .
Kartais apie sovietinį gyvenimą galima kur kas daugiau sužinoti nevien tik paskaičius, kas ir kaip buvo, bet ir panagrinėjus, ko ir kaip nebuvo, žinant, kad prof. J. Kazlauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas ir komunistų partijos narys, pasigendame keletos oficialių atstovų ir jų atsisveikinimo žodžio. Visgi, tai buvo laidojamas Universiteto dekanas. Normaliose aplinkybėse Universiteto vardu būtų atsisveikinęs rektorius arba jo atstovas. Taip pat prie kapo duobės pasigendame ir komunistų partijos arba tik partinės Universiteto sekcijos atstovo. Tas tik rodo, kad Kazlausko laidojimas siejasi su oficialia Vilniaus universiteto vadovybei padiktuota politika, kuri, savo ruožtu, byloja, jog Kazlauskas jau prieš savo tragišką mirtį buvo praradęs pasitikėjimą kai kuriose valdžios įstaigose.
Nekrologų pobūdis, ekspertizė ir jos paskelbimo data bei pasirašiusieji ir pačių laidotuvių aprašymas rodo, jog prof. Kazlausko tragiška mirtis, kokios bebūtų jos priežastys, buvo valstybinių sluogsnių panaudota sukurti netikrumo ir baimės atmosferai, įbauginti intelektualiniam - kultūriniam elitui dėl santykių su Vakarais ar ir dėl viešos kritiškos pažiūros į sovietinę santvarką. Įvykio traktavimas primena KGB žinomus metodus išlaikyti inteligentiją politinėje kontrolėje. Tai, galbūt, svarbesnis įvykio požiūris ir reikšmė negu pačios mirties priežastys.
“Akiračiai”, 1971 m. nr. 1 (25)
