MOTERYS LIETUVIŠKOJE VEIKLOJE
Lietuvių Fronto Bičiulių sambūriuose dažnai diskutuojami klausimai, kaip sustiprinti organizacijos veiklų, kaip jon įtraukti daugiau jaunimo. Tas rūpestis suprantamas ir reikalingas, nors apčiuopiamesnių rezultatų iki šiol ir nėra atnešęs. Neužmirštant ano rūpesčio, ar nereikėtų iškelti ir LFB sąjūdžiui atsakyti į klausimą, kur yra LFB moterys, kokia jų vieta šio sąjūdžio organizacinėje struktūroje.
Visos statistikos rodo, kad moterų pasaulyje yra dauguma. Gi LFB sąjūdyje susispietę daugelis intelektualiai ir kūrybiškai pajėgių ir išsilavinusių vyrų. Ne paslaptis, kad tie vyrai daugumoje ne viengungiai, o turi taip pat protingas ir išsilavinusias žmonas. Tad kur jų pačių žmonos ? Tas klausimas statytinas ne kuriam vienam sambūriui, bet visai LFB organizacijai.
Mūsų organizacijoje pastebimas toks įdomus, bet kartu ir keistas reiškinys: dalis moterų reguliariai lankosi sambūrių susirinkimuose, dalyvauja įvairiuose sambūrių organizuojamuose parengimuose, bet savęs nelaiko sambūrių narėmis ir nedalyvauja rinkimuose. Į susirinkimus atvyksta “vyrams draugystės palaikyti” ir susirinkimuose pilnai nedalyvauja. Sąjūdžio vadovaujančiose pozicijose moterų iki šiol nėra buvę, jei neskaityti vienur kitur išrinktas į sambūrių valdybas dažniausia sekretorių pareigoms. Tarsi per stebuklą viena yra buvus išrinkta i centro valdybą ir tarybą. Susidaro įspūdis, kad LFB nesugeba ar nenori išnaudoti savo veikloje moterų potencialo ir tarsi lieka pusiau uždara moterims.
Šiam teigimui paremti, pasižvalgę, nesunkiai pavyzdžių surastume. Štai, viename ALT-os skyriaus susirinkime viena moteris kiek kritiškiau pasisakė šios organizacijos veiklos klausimu, gan švelniai, daug nuosaikiau negu daugelis iš vyrų. Susirinkimui pasibaigus, prie jos prieina geros valios frontininkas ir įspėja, kad moterys į politiką nesikištų. Bičiulis norėjo padėti išlaikyti jos gerą vardą... Kitu atveju sambūrio susirinkime į valdybą kandidatais paminimos bent aštuonių vyrų pavardės. Atsiranda geraširdis bičiulis, matyt, prisiminęs sekretorės postą, pasiūlo į sąrašą įtraukti bent vieną ponią. Tur būt, neranda nė vienos tinkamos, nes nepamini net pavardės. Vieną iš moteriškos kategorijos...
Kartą viena tikro ir veiklaus frontininko žmona, savo specialybėje turinti doktoratą ir dalyvaujanti veik visuose LFB sambūrio susirinkimuose, paaiškino, kodėl nesanti frontininke: “Iš karto norėjau į LFB stoti, bet jaučiau, kad moterų niekas nenori. Dabar jau pripratau, susigyvenau ir atrodo, kad taip turi būti”, šis pasakymas, atrodo, galėtų reprezentuoti daugelio artimai LFB veiklos stovinčių moterų nusiteikimus.
Ne tik Lietuvių Fronto Bičiuliuose, bet ir kitose rimtose organizacijose moterys traktuojamos ir pačios jaučiasi tik kaip antros eilės pilietės. Aiškinama, kad moterys politika, visuomeninėmis ir kitomis rimtomis problemomis nesiįdomauja ir organizacijoms nepajėgia ko nors duoti. O tačiau tikrovėje moterys domisi ir politika, ir kitomis “rimtomis” problemomis. Amerikos prezidento rinkimuose dalyvauja virš 60 proc. moterų. To nebūtų, jei jos politika nesidomėtų. Iš antros pusės, grįžtant prie lietuviškų organizacijų problemos, pas mus nesudaroma sąlygų, nesukuriama palankios atmosferos moterims natūraliai į tiesioginį lietuvių visuomeninio gyvenimo formavimą įsijausti. Jausdamos tam tikrą degradavimą ir jų nuomonių nepaisymą, pilnoje organizacinėje veikloje jos neįpranta ir nenori dalyvauti. Tad ir apsipranta apsiriboti vien namais, net ir tada, kai ir vaikai motinos globos nebereikalingi. Juk daug lengviau sėdėti ir nieko neveikti, negu didžiulėmis pastangomis skverbtis į kokios nors organizacijos prasmingą veikimą. O jei ir nueina į kokį susirinkimą, tai nedrįsta savo nuomonės reikšti, nes iš anksto žino, kad vadovaują ir veikią vyrai iš moters smegenų nieko gera nesitiki.
Priekaištas, kad moteris, dalyvaudama visuomeninėje veikloje, skriaudžianti savo namus ir šeimą, neišlaiko kritikos. Priešingai, tokia veikla ji praturtina ir savo namus ir kitų gyvenimą. Pažvelgę į patį gausiausią prieauglį susilaukiančias lietuvių išeivių organizacijas — ateitininkus ir skautus, nesunkiai pamatysime, kad tą prieauglį palaiko moterys. Jos vaikus skatina dalyvauti tose organizacijose, jos juos vežioja į susirinkimus. Jos remia tas organizacijas, nes pačios yra buvusios arba dar ir dabar tebėra tų organizacijų narėmis. Įdomus faktas, kad grynai vyrų organizacijos narių skaičiumi menkėja, grynai moterų — atsinaujina (pvz., ramovėmis palyginus su birutietėmis).
Moterų reikšmė organizacijų išlaikyme yra nepaprastai didelė. Jos turi didesnę įtaką į jaunesniąją kartą, dirbančios moterys trumpesnes valandas praleidžia įstaigose negu vyrai, o ypač joms daugiau laiko susiranda, kai tiesioginė vaikų globa pasibaigia.
Labai dažnai, net perdažnai, žydų tautą sau statome pavyzdžiu.
Tačiau nepriimamame moters žydės vaidmens tautybės išlaikyme, žydams vadovauja moterys. Goldą Meir galima laikyti išimtimi ir apie ją nekalbėti, tačiau pasimaišius jų susirinkimuose ir parengimuose nesunku pastebėti, kad eilinė, tipiška žydų bendruomenės narė jų tautiniame - visuomeniniame gyvenime dalyvauja nepalyginamai didesniu aktyvumu ir svoriu, negu lietuvė moteris savoje bendruomenėje, žydai moters potencialą tautybės išlaikyme pilnai yra supratę ir tai moka gabiai panaudoti praktikoje.
Mums, siekiant stiprių lietuvių išeivijos organizacijų, reikia išnaudoti pilną išeivių potencialą, įskaitant ir moterų. Visi — ir kurie patys bėgo per karo audras iš Lietuvos, ir kurie bėgančiųjų buvo išnešti, ir kurie gimė tremtyje ar išeivijoje, visi yra įpareigoti tėvynę gelbėti ir jos laisvei dirbti. Ta pareiga saisto ne tik vyrus, bet ir moteris. Neuždarytinos moterys į meno, religijos ar šalpos organizacijas. Jos kartu su vyrais turi būti ir ten, kur vyksta tiesioginiai Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbai, k. t., Lietuvių Bendruomenėje, Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete, Rezoliucijoms Remti Komitete, Batune, Amerikos Lietuvių Taryboje, Lietuvių Fronto Bičiuliuose ir kitur. Tėvynės laisvė visų reikalas — moterų ir vyrų.
Žibutė B r i n k i e n ė
