JĖGŲ TELKIMAS LIETUVOS LAISVINIMUI
ALGIMANTAS GEČYS
Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto metinėje konferencijoje Čikagoje 1970 m. gruodžio 5 d. kalbą pasakė JAV LB centro valdybos vicepirmininkas inž. Algimantas Gečys. Kalbai nei konferencija, nei lietuvių spauda neparodė tinkamo dėmesio. O ji tokio dėmesio verta dėl keliamų problemų aktualumo ir siūlomų sprendimų racionalumo. Kalbą spausdiname ištisai — Redakcija.
Tautos pavergimui užsitęsiant ilgiau negu kad didžiausi pesimistai yra galvoję, daugėja pavojai kovoje už laisvę palūžti, šie pavojai tyko tiek mūsų tautą, 30 metų pavergtą, tiek ir mus pačius, žvelgdami į kenčiančią tautą, matome ją okupanto varginamą ir prievartaujamą, bet gyvą ir laisvės betrokštančią. Tai liudija mūsų artimųjų laiškai, Bražinskų drąsa ir laisvos Lietuvos nemačiusio 30 metų jūrininko nesėkmingas bandymas pabėgti laisvėn, — įvykis, visu smarkumu priminęs pasauliui Lietuvos likimą. Džiaugiamės ir didžiuojamės tautos noru išlikti laisva. Aštuoniolika metų už laisvę liejusi kraują, šiandieną tauta bando prieš okupantą kovoti tautiniu sąmoningumu, dvasiniu ir kultūriniu pranašumu. Pavergtiems lietuviams kovojant už išlikimą, mums, išeiviams, yra skirta pareiga vesti kovą už mūsų tautos teisę savarankiškai tvarkytis savo valstybėje, šis tautai valstybingumo siekimas ir yra priežastis šios VLIK-o sesijos, siekiančios nusmaigstyti gaires išeivijos politinei veiklai. Gvildendamas pateiktą temą “Jėgų telkimas Lietuvos laisvinimui”, ir bandysiu tas ateities gaires pasiūlyti. Gilinsiuos į platesnį visuomenės užangažavimą, naujos veiklos metodikos išdirbimą, laisvinimo veiklos tęstinumo užtikrinimą, planavimo reikalingumą ir būtinumą veiksniams išlaikyti ne vien politinį, bet ir moralinį autoritetą tremties visuomenėje. Noriu, kad pateikti siūlymai ar pareikšta kritika būtų priimta kaip konstruktyvūs patarimai stiprinti laisvės kovai, kurioje dalyvauja beveik be išimties visa tauta ir visa išeivija.
Užtikrinti tęstinumą
Viena iš opiausių problemų mūsų laisvinimo veiksniams yra ir bus tęstinumo užtikrinimas. Diplomatų stokos krizę išgyvena mūsų Diplomatinė tarnyba, tačiau grąso ji taip pat VLIK-ui ir ALT-ai, nors čia su teisiškomis kliūtimis nesusiduriamą. Yra aišku, kad, laikui bėgant, vienintelis galimas sprendimas, siekiant išlaikyti šių dviejų veiksnių tęstinumą ir užtikrinti jų darbingumą, bus įtraukimas laisvinimo darban jau šioje šalyje subrendusios ir mokslus ėjusios jaunesniosios kartos, šis jaunosios kartos įtraukimas būtų gal ir nepersunkiausiai įvykdomas — sąmoningo akademinio jaunimo turime apsčiai — jei VLIK-e ir ALT-oje nesusidurtume su srovinio priklausomumo prievole. Nelaimingu sutapimu, dabarties srovinio priklausomumo privalumas dalyvavimui organizuotoj laisvinimo veikloj kertasi, veiksnių nenaudai, su jaunimo tarpe vyraujančiu priešsroviniu nusistatymu.
Nesant vilties, kad jaunosios kartos nusistatymas šiuo reikalu keistųsi, belieka veiksniams reformos keliu ieškoti būdų sroviškumą mažinti, apsijungiant į dvi ar tris ideologinėms pažiūroms visuomenėje atstovaujančius sąjūdžius ir eventualiai pereiti prie pasitelkimo laisvinimo darbui tinkančių dinamiškų visuomenininkų, nekreipiant dėmesio į srovinę reprezentaciją ar aritmetiką.
Drąstiškas siūlymas
Sutinku, jog šis pasiūlymas yra drąstiškas. Nesu pamiršęs, jog VLIK-o veikla remiasi tautos suteiktais įgaliojimais ir kad siūlymas atsisakyti organizacinėje struktūroje bazuotis 15-ka politinių sąjūdžių yra radikalus ir užgaunantis. Teisinga būtų pastaba, jog savo siūlymu pažeidžiu tuos įgaliojimus ir teisiškai paverčiu VLIK-ą laisvojo pasaulio išeiviais bazuotu veiksniu. Esu tačiau įsitikinęs, kad šiuo metu, kada tuos tautos įgaliojimus nelabai turime progos ir reikalo rodyti, kenčianti tauta VLIK-ą įpareigoja ne po tradicijos šydu slėptis, bet siekti organizacinės struktūros ir veiklos formų, kurios jo veiklą sustiprintų ir padarytų jautresne tarptautiniams įvykiams. Dabartinė VLIK-o struktūros tragiką glūdi užnugario visuomenės neturėjime. Dėl to VLI-K-ui tenka remtis daugiau deklaracine, reprezentacine veikla. Konkretūs darbai išplaukia vien tik iš VLIK-o valdybos, o iš jų sudarančių sąjūdžių susilaukiama tik moralinės paramos.
Nepatenkinamai susiorganizavę
Veiksmingo užnugario neturėjimas yra didžiausia VLIK-o ir AL-T-os problema. Todėl dabartinė veikla tėra įtakojanti, proginė, neturinti platesnio išeivijos visuomenės užangažavimo. VLIK-e dalyvaujantieji sąjūdžiai, savo centrinių organų įpareigoti, vargu ar pajėgtų atskirose vietovėse atlikti didesnius pasireiškimus laisvinimo baruose. Jei tai ir būtų bandoma vykdyti, būtų susidurta su keliom svarbiom kliūtim: sąjūdžių skyrių daugelyje lietuviškų kolonijų nebuvimas, stoka narių veikiančiuose skyriuose ir taip pat trūkumas jaunimo, kurio talka laisvinimo darbui darosi vis daugiau reikalinga. Svarbiausias klausimas tačiau būtų toks: ar, politinių sąjūdžių vardu veikdami, dabarties metu pajėgtume patraukti apolitiškai nusiteikusią visuomenę intensyvesniam laisvinimo darbui?
Paskutiniųjų kelių savaičių patirtis ypač parodė to užnugario stoką bet reikalingumą. Jūrininko Simo tragišku atveju iš veiksnių nesusilaukėme ankstyvos informacijos, direktyvų, drausminančios koordinacijos. Ir vėl visa eilė organizacijų bandė kalbėti visų lietuvių vardu su Valstybės departamento pareigūnais, vėl nekoordinavome audiencijos pas prezidentą Nixoną išgavimo, neformulavome konkrečių reikalavimų JAV valdžios organams, o jei tai ir buvo daryta, negausesnėse kolonijose apie tai nežinojome. Veiksnius išgelbėjo tūkstančiai patriotiškai nusiteikusios visuomenės telegramų, vizitai laikraščių redakcijose, pokalbiai su kongresmanais ir plakatai, pajėgę atkreipti amerikiečių dėmesį.
Į laisvinimo veiklą įjungti Lietuvių Bendruomenę
Logiškiausias veiksmingo užnugario problemos išsprendimas būtų koordinuotas Lietuvių Bendruomenės apylinkių panaudojimas laisvinimo darbe. Negalime toliau nuošalyje palikti mūsų gausiausios, geriausiai organizuotos visuomenės dalies ir apriboti ją vien kultūrinio darbo sritimi. Lietuvių Bendruomenė, kurios pastangomis susilaukėme JAV Kongreso rezoliucijos (H. Con. Res. 416) , visos eilės veiklių Jubiliejinių Metų komitetų ar produktyvios LB Informacijos komisijos, laisvinimo darbe negali būti toliau ignoruojama. Siūlau veiksniams nedelsiant ieškoti susitarimo su LB vadovybe ir organizuoti prie apylinkių valdybų LB žinioje veikiančius politinius vienetus. Šių vienetų tikslas ir būtų rūpintis politiniu darbu savo vietovėse: amerikiečių politikų įtaigoj imu imtis žygių Lietuvos reikalu, amerikiečių spaudos, radijo ir televizijos informavimu, protestų rengimu ir t.t. Turint šiuos lokalinius politinius vienetus, VLIK-o leidžiamas ELTOS biuletenis susilauktų tinkamesnio dėmesio, su juo asmeniškai supažindinant amerikietiškos spaudos redaktorius. Reikalui esant, su demonstracijomis galėtume išeiti 70-tyje JAV vietovių. (Toks šiuo metu yra LB apylinkių skaičius). Jaunesniajai kartai vis aktyviau jungiantis į LB gretas, su laiku iš šių lokalinių politinių vienetų VLIK-ui ir ALT-ai ateitų tiesioginiai darbininkai. Su jaunosios kartos įsijungimu užtikrintume ir šių dviejų didžiai nusipelnusių laisvinimo veiksnių veiklos tęstinumą.
Vis atsiliekame nuo įvykių
Iš šalies stebintieji dabartinę laisvinimo veiklą paprastai atkreipia dėmesį į defenzyvinį tos veiklos charakterį. Jėgų telkimas laisvinimo darbui būtų daug lengvesnis, jei iš anksto pramatytume okupanto galimus kėslus propagandos srityje ir iš anksto pasiruoštume atsispirti. Turime prisipažinti, kad okupantas netikėtai mus užklupo su kultūriniu “bendradarbiavimu”, kelionėmis į pavergtą Lietuvą, jaunimo kvietimu atvykti studijoms į pavergtosios Lietuvos mokslo institucijas. Išeivijos spaudai greičiau reaguojant negu veiksniams, klausimas pirma karštai išdiskutuojamas spaudoje, polarizuojama visuomenė į “už” ir “prieš” šalininkus, nepaliekant jokio vidurio kelio patenkinančiam problemos išsprendimui. Kol veiksniai prisirengia visuominei pateikti savo nuomonę, daug kartelio ir pagiežos jau būna išlieta. Liūdniausia, kad ta pagieža dažnai nebeatšaukiamai iš visuomenės tarpo išjungia visą eilę veiklių asmenų.
Planingumo stoka pasireiškia ir tiesioginėje veiksnių veikloje. Vakarų Vokietijos - Sovietų Sąjungos sutartis užklupo mus nepasiruošusius, nespėjusius išleisti net senai planuojamo leidinio, liečiančio Molotovo - Ribbentropoo paktą. Nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos įvykdyto lietuvių tautos genocido dokumentacija taip pat neparuošta. Mūsų mokslininkams beieškant Vatikano archyvuose medžiagos, liečiančios Unijos ir caro laikus, nepasirūpinta sukaupti dabartinę okupaciją liečiančios dokumentacijos, sukauptos Washing-tone ar buvusių prezidentų vardo bibliotekose, ši medžiaga taikos sutarties atveju bus būtinai reikalinga.
Įtraukti mokslininkus, perimti iniciatyvą
Į laisvinimo reikalu medžiagos sukaupimą VLIK-as turėtų įtraukti mūsų mokslininkus. Siekiant išvengti duplikacijos temose, jis turėtų koordinuoti pasiskirstymą darbo sritimis. VLIK-ui susitarus su Lietuvių Fondu, turėtų būti skiriamos stipendijos mokslininkams ir dizertantams, rašantiems Lietuvą liečiančiomis temomis. Neturime vengti ir svetimųjų talkos. Philadelphijoje veikiąs Foreign Policy institutas turėtų būti šiam darbui užangažuotas. Ta institucija,
Valstybės departamentui ruošianti studijas tarptautinių santykių srityje, neperseniausiai susilaukė ypač aštrios sen. Fulbright kritikos už savo anti-komunistinį nusistatymą.
Santykių su kraštu reikalą reikėtų dar kartą peržiūrėti, siekiant perimti ofenzyvą iš okupanto. Neturime bijoti pakeisti nusistatymo, prisipažinti pasimokę iš patirties ir derintis prie visuomenės pažiūrų. Dėl to VLIK-o autoritetas tikrai nesumažėtų. Kitaip galvojantieji, nuo veiksnių besiskirią laisvinimo metodo klausimais, bet siekią nepriklausomos Lietuvos, neturi būti išstumiami iš laisvinimo darbo. Pačią visuomenę reikėtų įtaigoti daugiau minties plėtojimu, logiškų diskusijų skatinimu, o ne pateiktu sprendimu “tą daryk!” ar “to nedaryk!”. Neturime pagrindo nepasitikėti sveika lietuvių tautos galvosena. Tai patvirtina 30 okupacijos metų, kurių metu nesukūrėme SS dalinių ir vos išimtys nuėjo tarnauti raudonajam okupantui.
Ieškoti draugų
Gyvenimas verčia laisvinimo darbe ieškoti naujų metodų. Nauji metodai žadina visuomenę darban, patraukia naujų entuziastų. Memorandumų, rezoliucijų, kongreso nario pasikvietimo ar retkartinių kelionių į Washingtoną nebeužtenka. Ypač reikia skatinti asmeninę iniciatyvą, ar tai būtų rezoliucijos pravedimas, ar Lapkričio 13 d. žygio organizavimas. Ar ne klaida buvo veiksniams sąlygoti pritarimą Lapkričio 13-tos žygiui reikalavimu išsiformuoti, jam praėjus? Tam tikslui įvairiose kolonijose suorganizuoti 67 vienetai būtų galėję patapti tuo veiksnių užnugariu, apie kurį šiandien tenka kalbėti.
Laikas taip pat yra atėjęs nepasikliauti vien amerikiečių politikais ar Valstybės departamento kasmetiniu užtikrinimu, jog teisinis Lietuvos suverenumas nesąs pažeistas. Reikia ieškoti draugų intelektualų, visuomenininkų tarpe. Jiems kartu su politikais mus remiant, nebus drįstama Lietuvos pavergimą įteisinti. Politiniai seminarai, Ekumeninės maldos dienos, “Grandinėlės” koncertai, asmenų pagerbimai yra priemonės draugams pasitelkti Lietuvos reikalui.
Politinis ir moralinis autoritetas
Jėgų telkimui Lietuvos reikalu veiksniams būtina turėti tiek politinį, tiek moralinį autoritetą. Politinis autoritetas jungia visuomenę tikslui siekti, moralinis — palaiko lietuvio meilę lietuviui. Veiksnių pareiga prižiūrėti, kad nei spaudoje, nei visuomeninėje veikloje nė vienas lietuvis nebūtų apšaukiamas tėvynės išdaviku, kolaborantu, ar komūnaru, nebent būtų aiškūs, neabejotini įrodymai, jog tas asmuo yra susitepęs rankas mūsų brolių ir sesių krauju ir nebėra ištikimas laisvos Lietuvos idėjai. Tai taikome lietuviui tremtiniui, lietuviui gyvenančiam pavergtoje tėvynėje ar atvykusiam į laisvąjį pasaulį. Moralinio autoriteto vardan ateityje iš veiksnių lauktina oficialaus pasmerkimo visų tų, kurie drįsta emociško patriotizmo vardan mesti įrodymais nepagrįstus kaltinimus.
Baigiu savo kritiškas pastabas citata iš lietuvio partizano laiško mums, išeiviams:
“Ar viską jau padėjote ant tėvynės aukuro, kad taptume laisvi? Ar nepaskęstate kartais siauram savų interesų ratelyje ir nepamirštate pavergtos Tėvynės?”
Tai mintys, kurios telydi šios VLIK-o sesijos darbus, nes tai kenčiančios tautos balsas.
