BATUN-AS IR JOS TIKSLAI
BATUN-as (BALTIC APPEAL TO THE UNITED NATIONS)— tai pabaltiečių junginys, atsiradęs po 1965 metų lapkričio 13 dienos lietuvių taip vadinamo žygio į Jungtines Tautas. Šis vienetas buvo oficialiai suformuotas 1966 metų vasario mėnesio 9 dieną.
Pradinis to junginio tikslas buvo informuoti laisvųjų kraštų ambasadas ar pasiuntinybes prie Jungtinių Tautų. (New Yorke) Pabaltijo kraštų bylos reikalu. Šis vienetas to tikslo (kartkartėmis su mažais nukrypimais) iki pat šiandien ir siekia bei laikosi.
Tą darbą turėjo ir turėtų atlikti Lietuvos, Latvijos ir Estijos Laisvės Komitetai (su savo centrinėmis įstaigomis New Yorke), VLIK-as ir latvių ir estų centrinės organizacijos. Visi tie veiksniai (mūsų ir kitų pabaltiečių) beveik nieko nedarė šioje srityje, ir todėl atsirado partizaninis visų trijų grupių junginys, kuris ėmėsi to darbo.
Visų trijų grupių laisvės komitetai turi ir pajėgesnių darbuotojų, ir daugiau laiko, ir gal ir finansinių resursų. Jei tiems komitetams stokojo piniginių išteklių, tuo atveju galėjo ateiti su savo parama VLIK-as, ALT-ba, latvių ir estų centrinės organizacijos. Atsiradusį politiniame darbe vakuumą užpildė naujas junginys.
BATUN-o darbo pradžia, kaip ir visų darbų ir žygių pradžios, nebuvo lengva: vienetas neturėjo prityrusių darbuotojų, stigo visam tam darbui finansinės paspirties, šis junginys neturėjo Pabaltijo kraštų bylos reikalu beveik jokios literatūros(jos stokoja ir dabar). Beveik visi to vieneto darbuotojai buvo mėgėjai, niekad praeityje nedalyvavę politiniame darbe. Tačiau jiems netrūko ir netrūksta entuziazmo ir užsidegimo visam tam žygiui, kas ir palaiko to vieneto gyvybę.
Latviai vaidino ir tebevaidina pirmaujantį vaidmenį šiame junginyje. Tiesa, pačioje pradžioje vieneto pirmininku buvo įrašytas prelatas Jonas Balkūnas, bet visam darbui vadovavo latvių katalikų kunigas Norbert J. Trepša. Šiuo metu kun. N. J. Trepša yra BATUN-o pirmininkas. Neseniai į šio junginio veiklą įsijungė JAV-bių LB Tarybos narys Kęstutis Miklas, kuris ėmėsi vadovauti BATUN-o vykdomajam komitetui. Kiek ilgiau vadovybėje iš lietuvių yra išsilaikiusi N. Umbrazaitė. Šiuo metu K. Miklas deda pastangų įtraukti daugiau lietuvių į BATUN-o vadovybę ir visą jo darbą.
BATUN-o žmonės yra aplankę bent po kartą visų laisvojo pasaulio kraštų ambasadas ar atstovybes prie Jungtinių Tautų ir mėginę daugiau ar mažiau painformuoti ten dirbančius pareigūnus apie Pabaltijo kraštų bylą. Vienų ambasadų pareigūnai pakviečia BATUN-o delegatus atsisėsti, priima atneštą literatūrą ir pasikalba Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvinimo reikalu, kitų ambasadų pareigūnai— gana nedraugiški: pasitinka prie durų, vieną ar kitą minutę paklauso ir pasako “sudiev”. Nei ambasadoriai nei kiti ambasadų pareigūnai nėra, kaip amerikiečiai sakytų, “policy-making officials”. Jie gauna visas instrukcijas iš savo kraštų vyriausybių. Taigi, visi tie vizitai laisvųjų kraštų ambasadose prie Jungtinių Tautų neturėjo, neturi ir neturės didelės reikšmės. Trumpai ir aiškiai tariant, tai yra bandymas surasti vieną kitą draugą Pabaltijo kraštams Jungtinėse Tautose besimaišančiųjų tarpe. Šiuo metu BATUN-as savo taktiką kiek keičia: mėgina spausti laisvųjų kraštų vyriausybes betarpiai, kviesdamas pabaltiečius rašyti laiškus laisvųjų kraštų karaliams, karalienėms, prezidentams, ministerių kabinetų pirmininkams ir kitiems pareigūnams Pabaltijo kraštų bylos reikalu. Kviečia rašyti laiškus (per spaudą), bet neduoda jokių kitų nurodymų. Beveik visi pabaltiečiai nežino nei kam, nei kaip, nei ką rašyti. Žinoma, tiksliausias BATUN-o vadovybės ėjimas būtų išvystyti spaudimą Pabaltijo kraštų reikalu per pabaltiečius, gyvenančius įvairiuose kraštuose. Juk mes turime nemaža lietuvių, latvių ir estų Kanadoje,
Anglijoje, Australijoje, Europos ir Pietų Amerikos kraštuose. Kodėl nepaspausti tų kraštų vyriausybes per tuose kraštuose gyvenančius pabaltiečius ir jų draugus? Reikia manyti, kad BATUN-as ir pasuks ta linkme. Tuo atveju būtų galima laukti geresnių rezultatų visame šiame darbe.
Atsiranda protarpiais vienas ar kitas asmuo, kurie bando teigti (iš nežinojimo ar kitais sumetimais), kad BATUN-as ir Rezoliucijoms Remti Komitetas dirba lygiai tą patį darbą. Toli gražu taip nėra. Pačiuose siekiuose abu vienetai turi nemaža bendro, bet prie viso to reikalo priėjimas yra visai skirtingas. Nepamirština, kad Rezoliucijoms Remti Komitetas (oficialus jo vardas— Americans for Congressional Action To Free The Baltic States) nėra pabaltiečių junginys, o amerikiečių organizacija, kovojanti dėl Pabaltijo kraštų laisvės ir nepriklausomybės. Ši organizacija, veikdama kaip amerikiečių junginys, visus reikalus tvarko per JAV-bių Kongresą ir vyriausybę. Jau pasiektas pirmas didžiulis laimėjimas, pravedant Pabaltijo kraštų bylos reikalu rezoliuciją (H. Con. Res. 416) JAV-bių Kongrese. Dabar belieka tik stengtis tą rezoliuciją įgyvendinti. Ir JAV-bių prezidentas Richard M. Nixon ir viceprezidentas Spiro T. Agnew yra Rezoliucijoms Remti Komiteto nariai. Jei tik JAV-bių vyriausybė pajudės mums palankia linkme, ji tinkamai visam reikalui pasiruoš, suras pakankamai rėmėjų Jungtinėse Tautose ir tą bylą ten laimės. Visa tai bus padaryta amerikiečių rankomis ir amerikiečių piniginiais ištekliais.
Bet kaip ten bebūtų, BATUN-as atlieka tam tikrą pozityvų darbą irjis turėtų sulaukti visų pabaltiečių talkos ir paramos. Reikia manyti, kad geros valios lietuviai paklausys batūniečių balso ir pilniau įsijungs į visą tą veiklą.
Vytautas Tumas
