SOVIETŲ IR NACIŲ BYLA DĖL UŽNEMUNĖS RUOŽO

DR. JONAS BALYS

“So viel Zeit fuer eine relativ belanglose Angelegenheit . . . Das eine Loesung so schwer zu finden war, sind alarmierende Zeichen dafuer, dass sich die Beziehungen zwischen Berlin und Moskau verschlechtert haben”.

B. Ruland, Deutsche Botschaft Moskau (Muenchen, 1964) p. 328.

DR. JONAS BALYS, College Park, Maryland (JAV), etnologas, folkloristas, mokslininkas, laikraštininkas. Jonas Balys (g. 1909.VII.2 Krasnavos vs., Kupiškio vls., Panevėžio aps.) baigė Panevėžio mokytoją seminariją 1928. Studijavo Kauno, Graco ir Vienos universitetuose. 1933 Vienoje įgijo daktaro laipsnį. 1933-1944 VDU ir VU (nuo 1942) mokomojo personalo narys. Buvo mokomojo personalo narys Pabaltijo universitete (1946-1948) ir Indianos universitete, JAV-se (1948 -1952). Dr. J. Balys yra eilės knygų autorius, išleistų lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis. Vadovavo Lituanistikos Institutui (1964-1967). šiuo metu dr. J. Balys redaguoja to instituto leidžiamą metraštį (Lituanistikos Darbai), kurio antras tomas išeis 1969 metų pabaigoje.

Kai 1939 metų vasarą aiškėjo, kad ginkluotas susidūrimas dėl vokiečių reikalavimų lenkams darosi labai galimas jau artimais mėnesiais, anglai ir prancūzai bandė vokiečius prilaikyti, baugindami dvigubu frontu, t. y. rusų įsikišimu rytuose. Tad jau nuo birželio mėnesio vyko Maskvoje derybos su rusais. Anglai ir prancūzai siūlė rusams pasirašyti sutartį, kuri garantuotų Rumunijos, Lenkijos ir Pabaltijo valstybių nepriklausomybę. Rusai sutiko prie tokios sutarties prisidėti tik tada, kai jie patys galės nuspręsti ar tiems kraštams gresia koks net “netiesioginio užpuolimo” pavojus, o tada jie turėsią teisę įvesti į tuos kraštus savo kariuomenę, net jeigu ir nebūtų tokios pagalbos paprašyti. Lenkija pareiškė, kad ji jokiu atveju nesutiks praleisti per savo teritoriją raudonosios armijos, nes žinojo, kad kur ji įžengia, iš ten geruoju neišeina. Visas reikalas užkliuvo dėl Pabaltijo valstybių. Buvo aišku, kad rusai nori okupuoti Estiją, Latviją ir Lietuvą, — tai būtų kaina už rusų dalyvavimą Vokietijos apsupime. Anglai ir prancūzai su tuo nesutiko. Klausimas buvo pavestas ištirti kariniams ekspertams. Visą tą derybų eigą yra smulkiai aprašęs B. Meissneris (žr. jo Die Sowjetunion, die haitischen Staaten und das Voelkerrecht, Koeln 1956, p. 24 -49) ir mūsiškis A. Tarulis (žr. jo Soviet Policy Toward the Baltic States 1918-1940, Notre Dame 1959, p. 101-113) ir ypač išsamiai A. Čeginskas (Commentationes Balticae, 12-13, 1967, p. 31-103).

Tuo tarpu vokiečiai užmezgė ryšius su sovietais, kurie pasiryžo išbandyti, gal vokiečiai bus nuolaidesni ir sutiks patenkinti jų reikalavimus dėl Pabaltijo. Tuo pačiu metu vienose Kremliaus patalpose vakariečių atstovai tarėsi su Vorošilovu, o kitose — Stalinas ir Molotovas su Ribbentropu; pastarieji greitai susitarė. Buvo didelė sensacija, kai 1939 metų rugpiūčio mėnesio 23 d.

tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, prekybos sutartis dėl vokiečiams labai svarbių žaliavų gavimo ir keli slapti protokolai, jų tarpe vienas dėl Pabaltijo pasidalinimo.

Naciai išsiderėjo Lietuvą

Vokiečiai ilgai nesuprato, ko rusai iš tikrųjų nori. Jie manė, kad rusai tikrai prisibijo vokiečių puolimo per Pabaltijį, todėl, tarpininkaujant italų diplomatams, pasiūlė abiem kartu garantuoti Pabaltijo valstybių neutralumą ir nepriklausomybę. Kai pasirodė, kad rusams kas kita rūpi ir be šios duoklės su jais nebus galima susitarti, vokiečiai pradėjo derėtis ir dėl savo dalies. Pirmiausia vokiečiai siūlė pasidalinti Pabaltijį pusiau, imant siena Dauguvos upę. Kai rusai pareiškė, kad jiems labai reikalingi Liepojos ir Ventpilės uostai, tai vokiečiai sau išsiderėjo Lietuvą. Slapto protokolo, kurį 1939.VIII.23 pasirašė Maskvoje Molotovas ir Ribbentropas, Pabaltijį liečiąs pirmas straipsnis taip skamba:

“Tuo atveju, kai bus daromi teritoriniai ir politiniai pertvarkymai srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), šiaurinė Lietuvos siena sudaro ribą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos interesų sferų. Sąryšyje su tuo-Lietuvos interesai dėl Vilniaus srities yra pripažįstami abiejų pusių”. (Nazi - Soviet Relations, p. 78).

Greitai subyrėjus Lenkijai, rusai tuo    irgi pasinaudojo, 1939 metų rugsėjo 17 d. įžygiuodami į sumuštą Lenkiją. (Tą patį pakartojo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prieš Japoniją — vis daugiau žemių prisiplėšti). Iškilo reikalas nugalėtojams    pasidalinti grobį.

Tad vėl teko Ribbentropui keliauti į Maskvą.

Lietuva iškeičiama už Lenkijos žemes

Mūsiškis    gen. S. Raštikis klysta savo atsiminimuose taip samprotaudamas:    “Vokiečiai, matyti, labai norėjo jų kariuomenės užimtas centrinės Lenkijos sritis pasilikti sau. Bet už tai, žinoma,    turėjo rusams ką nors atiduoti. Taigi, tokiu atveju turėjo iškilti kompensacijos klausimas ...” (I, 604). Dokumentai rodo visai ką kita. Vokiečiai nebuvo suinteresuoti tikrosios Lenkijos žemėmis, tačiau su Lenkija ką nors reikėjo daryti, kai vokiečių ir rusų kariuomenės susitiko Lenkijos žemėje. Buvo paties Stalino idėja, kai jis rugsėjo 25 d. per Vokietijos atstovą Maskvoje pasiūlė Lietuvą iškeisti už Lenkijos žemes iki Bugo upės. Vokiečiai dar rugsėjo 22 d. siūlė atiduoti Lietuvai Vilniaus sritį, su kuo Molotovas nesutiko, girdi, dar neatėjęs laikas spręsti Pabaltijo reikalų. Pačiam Stalinui užsiprašius Lietuvos, vokiečiai svyravo ir tris dienas į tai nieko neatsakė. Gal tai lėmė didelis lietuvių nenoras pasiduoti vokiečių globai. Vokiečiams galėjo atrodyti naudinga leisti tuos užsispyrusius lietuvius rusams pamankštinti, kad vėliau į vokiečius žiūrėtų kaip į išvaduotojus. Faktiškai taip ir atsitiko. Pats Hitleris 1940 lapkričio 13 d. pareiškė Molotovui Berlyne, kad tos išmainytos Lenkijos žemės (Liublino vaivadija) savo verte neprilygsta Lietuvai.

Ribbentropui atvykus į Maskvą, derybos su Stalinu buvo žiauriai kietos. Po trijų valandų derybų, Ribbentropas rugsėjo 28 d. 4 vai. ryto padiktavo ilgą telefonogramą pačiam Hitleriui, prašydamas duoti atsakymą telefonu iki vidurdienio (Akten, D VIII Nr. 152). Atrodo, kad Hitleris nieko neatsakė, viską palikdamas Ribbentropo laimei, t. y. kiek jam pasiseks išsiderėti. O derėtis buvo dėl ko, nes sovietai spaudė, norėdami Lietuvos. Kaip patiriame iš aukščiau minėto dokumento, pirma Ribbentropo versija buvo tokia: palikti taip, kaip buvo susitarta slaptame rugpiūčio 23 d. protokole dėl Lenkijos ir Pabaltijo pasidalinimo, pasiliekant Lietuvą vokiečių interesų sferoje. Tik vokiečiai prašė sienos išlyginimui Suvalkų miesto ir Augustavo miškų iki kanalo, patį Augustavo miestą paliekant rusams. Tačiau vokiečiai labai nenorėjo užleisti rusams visą Lietuvą, kurios užsispyręs reikalavo Stalinas. Tada Ribbentropas kombinavo savo antrąją versiją. Pirmiausia pasiūlė pasidalinti Lietuvą maždaug pusiau: siena eitų nuo Lietuvos Brastos pro šalį Gardino ir toliau Nemunu pro šalį Kauno, abu miestu paliekant rusams, o toliau nuo Nemuno tiesia linija į šiaurę iki Latvijos pietinės sienos, atkertant vokiečiams visą Suvalkiją ir Žemaitiją. Tas planas nepraėjo dėl Stalino užsispyrusio priešinimosi (“scheiterte an noch hartnaeckigerem Widerstand Stalins”). Tada vokiečiai mažino savo reikalavimus: norėjo gauti tik dalį vakarinės Suvalkijos ir dalį Žemaitijos. Pagaliau po trijų derybinių sesijų su Molotovu ir Stalinu, pažinęs pastarojo kietasprandiškumą (“Sturheit Stalins”), Ribbentropas turėjo pasitenkinti tuo, ką rusai sutiko duoti: Lenkijos nuotrupas (visą Liublino vaivadiją, dalį Varšuvos vaivadijos ir Suvalkų sritį) ir nedidelį derlingosios Suvalkijos ruožą. Dėl Lietuvos Ribbentropas galvojo taip: ją turėdami savo rankose, vokiečiai galėtų praplėsti į šiaurės rytus savo apgyventas sritis; antra vertus, būtų Vokietijai šioks toks nepatogumas dėl propagandos, kad ji užsiimanti imperialistine politika. Tokių skrupulų rusai neturėjo, jie grobė viską, kas tik galima.

Slaptas protokolas Po kietų derybų, 1939 rugsėjo 28 d. (faktiškai buvo pasirašyta jau rūgs. 29 d. rytą, tik dokumentas datuotas vakarykščia data), Molotovas ir Ribbentropas pasirašė Maskvoje tokį naują slaptą protokolą:

“Slaptas papildomasis protokolas, pasirašytas 1939 rugpiūčio 23, tebūnie pirmame punkte pakeistas taip, kad Lietuvos teritorija atitenka Sovietų Sąjungos interesų sferai. .. Kai tiktai Sovietų Sąjungos vyriausybė imsis ypatingų priemonių užtikrinti savo interesus Lietuvos teritorijoje, tai dabartinė Vokietijos - Lietuvos siena, dėl natūralaus ir paprasto sienos pravedimo, turi būti pataisyta tokiu būdu, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietų vakarus nuo linijos, pažymėtos pridedamame žemėlapyje, turi atitekti Vokietijai” (Nazi-Soviet Relations, p. 107).

Naciai gavo Lietuvos dalį

Tokiu būdu pagal tą protokolą vokiečiai “sienos išlyginimui” gavo rusų sutikimą prisijungti Lietuvos teritorijos gabalą, į kurį įeina Kudirkos Naumiestis, Pilviškiai, Vilkaviškis, Suvalkų Kalvarija, Liudvinavas, Lazdijai, Veisiejai ir Kapčiamiestis. Neįeina: Griškabūdis, Kazlų Rūda, Marijampolė, Simnas, Leipalingis. Ta teritorija plačiausioje vietoje, iš vakarų į rytus, turi apie 50 km. pločio ir ilgiausioje vietoje, įstrižai iš šiaurės vakarų į pietų rytus, apie 110 km. ilgio. Gyventojų ten 1939 m. buvo apie 184.000. Prie protokolo pridėtame žemėlapyje ta riba yra labai aiškiai nubrėžta. Atrodo, kad ant žemėlapio padėjo savo pavardžių pirmas raides Gaus

NACIŲ-SOVIETŲ LIETUVOS PASIDALINIMO DOKUMENTAS — Žemėlapis, pridėtas prie nacių-sovietų slapto protokolo, pasirašyto 1939 metų rugsėjo mėnesio 28 dieną Maskvoje, šiame žemėlapyje atžymėta dalis Užnemunės, kuri buvo pažadėta nacinei Vokietijai “sienos ištaisymo” priedanga. Darant spalvoto žemėlapio nuotrauką, vietovių vardai pasidarė beveik nebeišskaitomi. Straipsnio autorius (dr. J. Balys) paryškino juos savo ranka.


(vokiečių užsienio reikalų ministerijos teisinio skyriaus vedėjas) ir Potemkinas (sovietų užsienio reikalų vice-komisaras). Buvo panaudota iškarpa spalvoto Lietuvos žemėlapio, 1:750.000 mastelio, kurį išleido apie 1926 m. Friederischsen firma Hamburge. Sienos yra labai aiškios, tačiau smulkesni vietovardžiai nuotraukoje išėjo neišskaitomi, nes ypač žalia spalva juoda ant balto nuotraukoje neišeina ryški. Todėl čia dedamoj žemėlapio iškarpoj smulkesnius vietovardžius teko įrašyti tušu. Klydo A. Tarulis (p. 139), manydamas, kad per greitumą žemėlapyje ta riba buvusi pamiršta nubrėžti; jis buvo matęs kitą žemėlapį, kur išvesta siena, pasidalinant Lenkiją. Dabar National Archives Washingtone buvo surastas ir tų Suvalkijos dalybų žemėlapis net dviejose nuotraukose (Mic. 607/F2 0327-28).

Visa tai rodo, kad vokiečiams labai rūpėjo neišleisti iš rankų Lietuvos ir kiek galima atitolinti rusus nuo Rytprūsių. Vokiečiai niekur nemini, kad visa Užnemunė nuo 1795 iki 1812 priklausė Prūsijai, jie nekėlė klausimo dėl ten gyvenančios vokiečių mažumos, jie rėmėsi grynai geopolitiniais argumentais — ištaisyti nepatogią sieną. Lietuvoje geopolitiškai galvojo gal tik vienas prof. K. Pakštas. Tačiau dėl jo ekscentriškumo niekas su juo rimtai nesiskaitė.

Mūsų politikų naivumas

Kokie naivūs buvo mūsų ano meto politikai ir kaip daug jie Vadovavosi, amerikoniškai tariant, “wishful thinking”, matome iš Vokietijos pasiuntinio Kaune Zechlino telegramos, pasiųstos į Berlyną spalio 5 d. Ten rašoma: “Prie to dar galima pastebėti, kad paskelbus vokiečių - sovietų sienos nustatymą, vietiniuose politiniuose sluoksniuose puoselėjama tvirta viltis gauti iš Vokietijos Suvalkų iškyšulį” (Akten, D VIII Nr. 197). Kokia ironija — vietoje atiduoti Lietuvai Suvalkų trikampį, vokiečiai pareikalavo gretimo tam trikampiui Suvalkijos ploto, nes toje vietoje tas Suvalkų iškyšulys sudarąs nepatogią sieną. Geopolitiškai taip yra. Karo su Lenkija metu vokiečiai ilgai neužėmė to trikampio su lietuvišku Punsku ir Seinais. Jis buvo paliktas be valdžios ir kariuomenės. Vokiečiai raginę lietuvius jį pasiimti. Mūsų valdžia bijojo prarasti neutralumo nekaltybę, ir neatsirado Želigovskio pamėgdžiotojo. Toks Suv. Kalvarijos apskrities viršininkas galėjo tada su policijos būriu užimti Punską ir Seinus. Tada mes būtume išlyginę sieną. Tiktai klausimas, ar Punsko ir apylinkių lietuviai šiandien norėtų geriau priklausyti susovietintai Lietuvai, ar komunistinei Lenkijai, kur režimas vis dėlto esąs kiek švelnesnis.

Stalinas išplepa paslaptį

Šis Lietuvos teritorijos ruožas (“Gebietsstreif”, — kaip jį vokiečiai vadina) netrukus pradėjo gadinti kraują rusams ir vokiečiams. Jau spalio 4 d. pats Stalinas išdavė paslaptį, pareikšdamas Lietuvos delegacijai, kad teks gabalą teritorijos atiduoti vokiečiams ir tiksliai nurodė, ko vokiečiai nori. Tai išgirdusi mūsų delegacija labai nusiminė ir nuliūdo. Toks ir buvo Stalino tikslas: morališkai priblokšti mūsų delegaciją ir parodyti, kad mes negalime tikėtis jokio vokiečių užtarimo. Stalinas vakarykščiai buvo Vokietijos atstovui pareiškęs, kad reikia vienu kartu sutvarkyti teritorinius reikalus su Lietuva: ji gaus Vilnių ir atiduos Vokietijai tą Suvalkijos ruožą. Vokiečiams tas nepatiko: išeisią taip, kad rusai lietuviams duoda, o vokiečiai kaip plėšikai atima. Todėl Ribbentropas spalio 4 d. prašė tuo tarpu lietuviams nieko nesakyti, tik palikti tą Suvalkijos ruožą neužimtą, jei sovietai įvestų į Lietuvą savo kariuomenę ir leisti vokiečiams pasirinkti laiką tai teritorijai užimti. Stalinas su tuo sutiko, tik pasakė, kad jis lietuviams jau viską išplepėjęs. Tada spalio 5 d. Zechlinas Kaune Bizauską, o Weizsae-ckeris Berlyne Škirpą bandė nuraminti: tokios “sienos ištaisymo” derybos buvusios, tik tas reikalas dabar esąs neaktualus, nors netvirtino, kad nuo to sumanymo iš viso atsisakyta. Visą reikalą prašė laikyti griežtoje paslaptyje (Akten, D VIII Nr. 196, 197, 200).

Vokiečių prašomas, Molotovas spalio 8 d. raštiškai patvirtino abu reikalaujamu punktu: nestatyti tame ruože sovietų kariuomenės ir palikti vokiečiams pasirinkti laiką jį užimti (ib. Nr. 218). Po to atrodė, kad vokiečiai visą tą reikalą pamiršo.

Kai raudonoji armija 1940 m. birželio mėnesį okupavo Lietuvą, tai užėmė ir tą Suvalkų ruožą, tik kelias dienas vėliau. Gal laukė, ar vokiečiai nepasiims savo dalies. Tačiau vokiečiai nejudėjo. Jie nenorėjo Lietuvos pribaigti, kaip pasielgė rusai su Lenkija. Vokiečiai tuojau pat ir neužprotestavo, kam rusai užėmė jų dalį. Tik liepos 8 d. Ribbentropas pavedė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoj Schulenburgui susisiekti su Molotovu ir jam pareikšti, kad dabar vokiečiai norėtų atsiimti savo tautiečius ir iš Lietuvos, išskiriant tą pasienio ruožą, kuris pažadėtas Vokietijai; jis manė, kad, laikantis susitarimo, ta teritorija nesanti militariškai okupuota ir vokiečiai ją inkorporuosią, kai bus tinkamas laikas (Akten, D X Nr. 139). Schulenburgas tatai išdėstė Molotovui liepos 12 d., šis pažadėjo tą reikalą išstudijuoti ir atsakyti vėliau. Jau kitą dieną Molotovas davė atsakymą. Stalinas stropiai ištyrinėjo tą klausimą ir pripažįstąs, kad vokiečiai turį neabejotiną teisę į tą Lietuvos teritorijos ruožą, tačiau šiuo metu atiduoti jį vokiečiams sudarytų sovietams nepaprastai didelį nepatogumą ir sunkenybę. Todėl Stalinas ir Molotovas prašo vokiečių vyriausybę labai rimtai pasvarstyti ar, atsižvelgiant į nepaprastai draugiškus tarp dviejų valstybių santykius, nebūtų galima surasti būdą tą teritorijos ruožą palikti Lietuvai. Molotovas pakartotinai pabrėžė tas sunkenybes, kurios susidarytų Sovietų Sąjungai atiduoti tą teritoriją. Jis tą savo ir Stalino prašymą laikė labai svarbiu ir kelis kartus išreiškė viltį, kad vokiečiai padarysią koncesiją. Savo tautiečius vokiečiai galį tuojau atsiimti iš Lietuvos ir iš to ruožo. Schulenburgas prašė Berlyną instrukcijų, pastebėdamas, kad tenkinant tą sovietų reikalavimą gal galima būtų išreikalauti daugiau ekonominės ir finansinės naudos, (ib. Nr. 162).

Sovietai nori visos Lietuvos

Nuo šio momento sovietai išvystė dideliausį diplomatinį spaudimą tą reikalą kuo greičiau sutvarkyti. Tuo tarpu vokiečiai visiškai nesiskubino ir sąmoningai stengėsi viską užvilkinti.

Molotovas liepos 17 d. pasikalbėjime su Schulenburgu vėl pabrėžė, kokią didelę reikšmę sovietai skirią to Suvalkijos ruožo palikimui prie Lietuvos (Mic. 740/357755). Ta proga Molotovas įteikė “informaciją”, gautą iš Pozdniakovo Ilaune, kurioje kažkoks Ivanovas, remdamasis Lietuvos Statistikos Biuro daviniais, apskaičiavęs to ruožo gyventojų skaičių ir tautybę, rasdamas, kad 1939 m. gruodžio mėn. bendras gyventojų skaičius buvęs 184.108, jų tarpe 151.186 lietuvių (82,3 proc.), tik 13.475 vokiečių (7,3 proc.), žydų — 13.963 (7,6 proc.) ir t.t. Dokumento paraštėje yra Vokietijos pasiuntinybės patarėjo Tippelskircho įrašyta tokia pastaba: “Šią informaciją įteikė Molotovas ambasadoriui liepos 17 d., atkreipdamas dėmesį į vyraujantį lietuvių gyventojų skaičių tame ruože ir mažą vokiečių nuošimtį, mažesnį kaip žydų”. Tame sovietų dokumente Vokietijai pažadėta teritorija yra taip aprubežiuota: pietvakariuose ribojasi Lietuvos - Vokietijos siena, o šiaurės rytuose ribą sudaro linija, jungianti šias apgyventas vietas: Širvintai, Pilviškiai, Marijampolė, Simnas, Zapockinė, (aptarimas tik apytikris, Marijampolė ir Simnas yra už ribos, žr. žemėlapį). Į tą sritį įeina: beveik visas Vilkaviškio aps., trečdalis Marijampolės aps., vienas penktadalis Seinų aps. ir vienas penkioliktadalis Alytaus aps. Taip apskaičiavo rusai (Mic. 740/ 357754). Savo prašymą paskubinti reikalo sutvarkymą Molotovas pakartojo liepos 29 d. (Mic. 740/357757).

Vokiečiai nesiskubino atsakyti. Jie turėjo svarbesnių reikalų. Pradėjus “liaudies vyriausybėms” turtų nacionalizavimą Pabaltijo kraštuose (VII.22), vokiečiams rūpėjo, kad nenukentėtų jų tautiečiai. Padarė demaršą Maskvoje, prašydami paspausti Pabaltijo vyriausybes, kad neliestų vokiečių turto (Mic. 201/146557 ir 106/112347). Į tai Molotovas liepos 29 dieną trumpai atsakė, kad nuo šiol visi tie klausimai turį būti aptariami tiesiog su Maskva, kadangi formalus Pabaltijo kraštų įjungimas į Sovietų Sąjungą įvyksiąs už kelių dienų (Akten, D X Nr. 251).

Ribbentropas rugpiūčio mėn. 2 d. pavedė pranešti Molotovui, kad Vokietijos vyriausybė priima dėmesin sovietų norą palikti jiems tą Lietuvos sritį, kuri pagal 1939.IX.28 Maskvos susitarimą paskirta Vokietijai. Tačiau tatai sudarytų žymų susitarimo pakeitimą vokiečių nenaudai. Todėl Vokietijos vyriausybė, prieš padarydama tuo reikalu sprendimą, būtų suinteresuota išgirsti, kokį sovietai už tai galėtų pasiūlyti atlyginimą (ib. Nr. 275). Kai Schulenburgas rugpiūčio 7 d. apie tai pranešė Molotovui, šis atrodė patenkintas dėl vokiečių sutikimo derėtis ir pareiškė, kad sovietai yra pasiruošę tartis dėl tinkamo atlyginimo. Tačiau sovietų vyriausybė norėtų pirmiausia patirti apie vokiečių pageidavimus dėl atlyginimo (ib. Nr. 302). Tačiau vokiečiai nesiskubino pareikšti savo kainos.

Sovietai prisijungia Lietuvą

Įvykiai skubiai vystėsi toliau. Molotovas rugpiūčio 12 d. įteikė Maskvoj vokiečiams vakarykščios datos notą, kurioje rašoma: “Lietuva, Latvija ir Estija, Vyriausios Tarybos nutarimu, inkorporuotos į Sovietų Sąjungos teritoriją ir tuo pačiu pasidarė Sovietų Sąjungos dalis”. Tuo nutraukiami Lietuvos, Latvijos ir Estijos tiesioginiai diplomatiniai santykiai. Todėl Vokietijos pasiuntinybės Kaune, Rygoje ir Taline turi būti uždarytos iki rugpiūčio 25 d., konsulatai iki rugsėjo 1 d. Pabaltijo atstovybės uždaromos (ib. Nr. 328). Labai būdingas atvirumas:    diplomatijos aukštybėse nėra reikalo kalbėti apie tų kraštų prašymą būti priimtiems į Sovietų Sąjungą. Sovietų Vyriausioji Taryba nutarė tuos kraštus inkorporuoti, ir reikalas baigtas.

Žinoma, vokiečiai visa tai gerai suprato, todėl jau rugpiūčio 9 d. davė parėdymą, kad Lietuvai skirta laisvoji zona Klaipėdos uoste (pagal Lietuvos - Vokietijos 1939.V.20 susitarimą) būtų panaikinta ir dėlto rusai negali reikšti jokių pretenzijų, nes Lietuva nebeegzistuoja (ib. Nr. 317). Tačiau rusas visados bandys įlįsti, kur tik yra šioks toks pretekstas. Nors jie patys rugpiūčio 12 d. notifikavo, kad Lietuva daugiau nebeegzistuoja, tačiau rugpiūčio 29 d. Molotovas įteikė Vokietijos ambasadoriui Maskvoje ilgą memorandumą, pasirašytą viena raide M., kuriame reiškia protestą dėl laisvosios zonos Klaipėdos uoste uždarymo. Ji dabar turinti priklausyti Lietuvos TSR (Mic. 740/357798-99; santrauką paduoda Akten, D X Nr. 414). Kai vokiečiai nesiskubino į tai atsakyti, tai sovietai nenusiramino ir toliau kėlė tą klausimą, pvz., Mikojanas rugsėjo 2 d. (Nazi-Soviet Relations, p. 184). Ribbentropas rugsėjo 6 d. davė aiškų nurodymą Schulenburgui, kad laisvos zonos Klaipėdos uoste sovietai negaus (ib. p. 186). Susidūrę su vokiečių griežtu ne, sovietai nusiramino ir daugiau to klausimo nebekėlė.

Sovietų memorandumas naciams

Suvalkijos ruožo klausimas sovietams buvo daug svarbesnis, kai pamatė, kad vokiečiai tuo klausimu leidžiasi į kalbas. Molotovas rugpiūčio 12 d. įteikė Vokietijos ambasadoriui Maskvoje ilgą memorandumą, kurį čia ištisai pacituosime, nes jis dar niekur nebuvo pilnai paskelbtas (originalo nuotrauka Mic. 740/357772-74).

“Sąryšy su Vokietijos pasiuntinio grafo von der Schulenburgo š.m. rugpiūčio 7 d. pranešimu dėl kompensacijos klausimo už Lietuvos teritorijos dalį, dėl kurios buvo padarytas susitarimas sovietų-vokiečių 1939 m. rugsėjo 28 d. protokole, Liaudies Komisariatas užsienio reikalams turi garbę padaryti tokį pareiškimą:

1. Negalima būtų duoti kokią nors kompensaciją, atskiriant Vokietijai dalį tokios teritorijos, kuri pagal susitarimą su Vokietija jau yra perėjusi Sovietų Sąjungos žinion, nes tai būtų Sovietų Sąjungai didelė moralinė nuoskauda, kadangi visoje teritorijoje, kuri kaip kompensacija, galėtų būti pasiūlyta, jau yra įvesta ir įsitvirtinusi nauja valstybinė tvarka, atitinkanti SSSR santvarkai ir yra pravestas miesto ir kaimo gyventojų gyvenimo būdo pertvarkymas.

Be to, priskyrimas Vokietijai šiuo metu kokios nors srities, kuri jau yra perėjusi SSSR žinion, neišvengiamai būtų susietas su perkeldinimu toje srityje gyvenančių rusų, gudų, ukrainiečių ir lietuvių tautybės žmonių į SS SR, kas susidurtų su dideliais sunkumais ir sudarytų nepageidautiną politinį įspūdį.

Tuo tarpu Vokietijai atsižadėjimas aukščiau paminėtos Lietuvos teritorijos dalies nesudarytų jokių panašių sunkumų jau todėl, kad toji teritorija nėra buvusi Vokietijos valstybės dalis, ir todėl jos atsižadėjimas SSSR naudai Vokietijai jokios moralinės nuoskaudos nepadarytų.

Nekalbėsime jau mes apie tai, kad kiekvienas pakeitimas oficialiai tarp Vokietijos ir SSSR paskelbtos ribos, duotų priešiškiems elementams progą kalbėti apie rimtus nesutarimus tarp mūsų kraštų ir mūsų tarpusavio santykių nepastovumą.

2.    Aukščiau paminėtos Lietuvos teritorijos dalies didžioji gyventojų dauguma yra lietuvių tautybės (82,3 proc.) ir tiktai nežymi gyventojų dalis priklauso vokiečių tautybei (7,3 proc.), todėl tos teritorijos Vokietijai perdavimo atveju turėtų būti didžiausioji gyventojų dalis perkeldinta į Lietuvą.

Tuo tarpu, kaip SSSR vyriausybė jau yra pareiškusi, nenukentės turto reikalai vokiečių tautybės žmonių ir Vokietijos piliečių, kurie, vokiečių vyriausybės paraginti, savo noru persikels iš Lietuvos į Vokietiją.

3.    Sovietų vyriausybė laiko tinkama vieta čia priminti apie tai, kad remiantis 1939 rugpiūčio 23 d. protokolu ir pagal 1939 rugsėjo 22 d. nustatytą demarkacijos liniją buvusioje Lenkijos teritorijoje, Suvalkų sritis atiteko SS SR. Neatsižvelgiant į tai, nustatant valstybinę sieną toje buvusios Lenkijos teritorijoje, Suvalkų sritis buvo atiduota Vokietijai be jokios kompensacijos, tik atsižvelgiant į vokiečių prašymą, nors šiuo atveju SSSR neturėjo jokių įsipareigojimų Vokietijos atžvilgiu. Tuo be abejojimo buvo aiškiai išreikštas Sovietų Sąjungos noras maksimaliai patenkinti Vokietijos interesus.

Nežiūrint į tai ir atsižvelgiant į Vokietijos interesus ir reikalus, susidariusius dėl dabartinio karo, Sovietų vyriausybė sutinka duoti Vokietijai materialinį atlyginimą už perleidimą Sovietų Sąjungai to Lietuvos srities gabalo.

Sovietų vyriausybė galėtų per du metus sumokėti tris milijonus 860 tūkstančių aukso dolerių, t. y. pusę tos sumos, kuri buvo anuo metu JAV sumokėta caristinei Rusijos vyriausybei už Aliaskos pusiasalį. Sovietų vyriausybė galėtų išmokėti tą sumą auksu arba prekėmis, pagal vokiečių vyriausybės pasirinkimą.

Sovietų vyriausybė tikisi, kad Vokietijos vyriausybė atsižvelgs į SSSR interesus ir sutiks su šiuo jos pasiūlymu. 1940 metų rugpiūčio 12 d.”

Lietuva atsiduria už geležinės uždangos

Ir vėl vokiečiai į šį pasiūlymą nesiskubino atsakyti, o rusai nekantravo. Jau rugpiūčio 23 d. Molotovas klausė Schulenburgo dėl vokiečių nuomonės šiuo Lietuvos teritorijos reikalu ir primygtinai prašė paskubinto atsakymo (Mic. 740/ 357790). Kai vokiečiai tylėjo, rusai bandė aplinkiniais keliais įteisinti sieną su Vokietija. Molotovas rugpiūčio 17 d. įteikė Schulenburgui notą, pasirašytą M. inicialu, kurioje praneša Vokietijos vyriausybei, kad sąryšyje su Lietuvos respublikos priėmimu į Sovietų Sąjungą, naujame valstybinės sienos ruože tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, nuo Igorkos upės iki Baltijos jūros, t. y. buvusioje Lietuvos - Vokietijos sienoje, nuo rugpiūčio 20 d. įvedama sovietinė pasienio tvarka, kaip ir visur kitur. Sovietų pasienio valdžia gaus reikalingus nurodymus ir SSSR vyriausybė tikisi, kad ir Vokietijos vyriausybė iš savo pusės duos atitinkamus nurodymus savo pasienio valdžiai (Mic. 740/357779). Tuo buvo panaikintas mažasis ąrba vietinis pasienio gyventojų susisiekimas, vykęs pagal Vokietijos - Lietuvos sutartį. Tad buvo užleista geležinė uždanga. Berlynas pranešė savo atstovybei Maskvoje, kad vokiečiai skaitysis su tuo faktu ir nedarys priekaištų, kodėl rusai iš anksto nepranešė apie mažojo pasienio susisiekimo sutarties nutraukimą, nes ir patys vokiečiai dabar nesilaiko visų su Lietuva sudarytų sutarčių, pvz. dėl laisvos zonos Klaipėdos uoste (Mic. 740/357791).

Sovietams labai rūpėjo galutinai nustatyti sieną su Vokietija. Rugpiūčio 28 d. buvo įteikta tuo reikalu nota vokiečiams, į kurią nesusilaukė atsakymo (archyvuose ta nota nesurasta).

Berlyne rugsėjo 2 d. įvyko pasikalbėjimas tarp Ribbentropo ir sovietų pasiuntinio Škvarcevo, kuris tarp kitko kėlė klausimą dėl rugpiūčio 12 d. sovietų pasiūlytos kompensacijos už Lietuvos žemės gabalą. Ribbentropas atsakė, kad vokiečiai tą klausimą stropiai tyrinėja ir tas darbas dar nėra baigtas. Tačiau jau galįs pasakyti, kad sovietų pasiūlyta kaina yra per žema ir vokiečiams nepriimtina. Kai klausimas bus visapusiškai ištyrinėtas, tada jis atsiklausiąs Hitlerio nuomonės ir pranešiąs pasiuntiniui. Kai šis paklausė, kada galima laukti atsakymo, tai Ribbentropas apgailestavo negalįs nustatyti datos (Akten, D XI, 1 Nr. 4).

Ta prasme Ribbentropas rugsėjo 6 d. instruktavo Schulenburgą Maskvoje: galįs prie progos pasakyti Molotovui, kad Reichas principe sutinka už atitinkamą atlyginimą atsisakyti Lietuvos teritorijos gabalo, tačiau sovietų pasiūlytas atlyginimas esąs nepriimtinas ir vokiečiai ruošią savo pasiūlymą (Nazi - Soviet Relations, p. 186). Tai Schulenburgas rugsėjo 9 d. taip ir painformavo Molotovą (Mic. 740/357826). Jau kitą dieną Molotovas parodė tuo reikalu didelį susidomėjimą ir prašė kelis kartus pakartoti pareiškimą, kad “Reicho vyriausybė principe yra pasiruošusi už atitinkamą kompensaciją nereikalauti Lietuvos teritorijos dalies priskyrimo, kaip buvo sutarta Maskvoje”. Atrodė, kad Molotovas buvęs patenkintas. Jis domėjosi pareiškimu, kad sovietų pasiūlytas atlyginimas vokiečiams nėra priimtinas, tačiau dėl to nekomentavo (Nazi -Soviet Relations, p. 188). Vokiečiams irgi rūpėjo sovietų reagavimas, todėl Ribbentropo pavedimu rugsėjo 11 d. buvo pasiųsta telegrama Schulenburgui su paklausimu, kaip Molotovas reagavo į vokiečių užimtą tuo reikalu poziciją (Mic. 740/ 357840).

Hitlerio ir Molotovo susikirtimai

Netrukus tie “strange bed fellows” pradėjo bartis. Pirmiausia sovietai prikišo vokiečiams, kad jie sulaužę nepuolimo sutarties 3 punktą, kadangi iš anksto nepainformavę rusų apie Vienos sprendimą dėl Rumunijos ir Vengrijos sienos nustatymo. Tada Ribbentropas paliepė rugsėjo 3 d. prikišti Molotovui, kad sovietai smulkiau nepainformavę vokiečių apie savo planus Baltijos valstybėse, ypatingai dėl Lietuvos okupavimo, kuri yra Vokietijos kaimynystėje, be to, užėmė ir Vokietijai paskirtą teritorijos dalį (Nazi-Soviet Relations, p. 181-83).

Truputį apsibarus, kuriam laikui viskas aprimo. Rusai laukė vokiečių kontrapasiūlymo, o vokiečiai delsė. Klausimas vėl iškilo Berlyne per Molotovo pasikalbėjimus su Hitleriu lapkričio 12-13 d.d. Iš vokiečių pusės dalyvavo Hitleris ir Ribbentropas, o iš rusų pusės — Molotovas ir Dekanozovas su patarėjais ir vertėjais. Pasikalbėjimą, įvykusį lapkričio 13 d., smulkiai aprašė pasitarimuose dalyvavęs min. Schmidtas (Seidl, Beziehungen, p. 264-67). Pįrmą dieną Hitleris buvo mandagesnis. Jis pareiškė, kad bandė rusų reikalavimus sutikti pusiaukelėje, pvz. dėl Lietuvos, kuri vokiečiams turėjusi tam tikros reikšmės ekonominiu atžvilgiu, bet jis supratęs, kad politiniu atžvilgiu reikėję sutvarkyti padėtį, idant ateityje vėl nesusidarytų sąlygos, kurios iššauktų įtampą tarp Vokietijos ir Rusijos (Documents, D XI p. 544). Išerzintas Molotovo besaikiais reikalavimais, kitą dieną (XI. 13) Hitleris jau buvo daug griežtesnis. Kai vėl iškilo Lietuvos klausimas, pirmiausia Hitleris pastebėjo, kad Liublino vaivadija ekonominiu atžvilgiu nebuvusi jokia kompensacija už Lietuvą. Vėliau kai Hitleris prikišo sovietams dalies Bukovinos ir Lietuvos užgrobimą be vokiečių pritarimo, tai Molotovas atsakė, kad vokiečiai kaip kompensaciją už Lietuvą gavo lenkų Liublino sritį ir sovietai nebūtų spyręsi, jei vokiečiai tų mainų nebūtų priėmę. Hitleris vėl pabrėžė, kad ekonominės vertės atžvilgiu tai esą labai nelygūs mainai. Tada įsikišo Ribbentropas ir pastebėjo, kad rusai stipriai spaudė dėl tos pataisos (VIII.23 slaptas protokolas 1 punkte buvo pakeistas IX. 28 slaptu protokolu: pirmame Lietuva atitenka vokiečių interesų sferai, o antrame — sovietų, išskyrus Suvalkijos ruožą). Molotovas vėl kartojo, kad sovietai nebūtų likę užsispyrę ir būtų palikę Lietuvą vokiečiams, kaip buvo numatyta pirmame protokole, jei vokiečiai nebūtų sutikę su mainais. O dėl Suvalkijos ruožo, pažadėto vokiečiams, tai sovietai laukią iš vokiečių aiškaus atsakymo dėl atlyginimo ir vis negalį sulaukti (ib. Nr. 328). Tokiu būdu Lietuva pasidarė kaip koks nesantaikos obuolys tarp vokiečių ir sovietų.

Hitleris suprato sovietų taktiką

Labai įdomu, kad tame pačiame pasikalbėjime Molotovas pareiškė Hitleriui, jog sovietai norėtų ir Suomijos klausimą taip pat išspręsti, kaip Baltijos valstybių ir Besarabijos, t. y. okupuoti. Hitleris aiškiai pasipriešino: Vokietijai rūpi karo metu gauti iš Suomijos nikelį ir celiuliozę, be to, vokiečiai nenori, kad Baltijos jūra pasidarytų karo veiksmų zona; galį čia įsimaišyti švedai ir net anglai su amerikiečiais, nes suomiai ginsis. Be to, dėl savo narsaus gynimosi žiemos karo metu, suomiai įsigijo daug simpatijų visame pasaulyje ir pačios Vokietijos gyventojų tarpe, nors vyriausybė laikėsi neutraliai. Todėl Vokietija nenorėjo, kad įvyktų naujas rusų - suomių karas. Molotovas labai derėjosi, bet Hitleris nenusileido, ir rusai neišdrįso Suomijos vėl užkabinti.

Hitlerio susitikimas su Molotovu jį ne tik išnervino, bet ir įtikino, kad visokiems nesusipratimams su rusais nebus galo. Po savaitės (XI.20) Hitleris susitiko Vienoje su Vengrijos premjeru Teleki. Savo pasikalbėjime Hitleris nusiskundė dėl sovietų, kad jie visur kišasi ir viskas jiems rūpi, nuo Yokohamos iki Ispanijos. Jeigu Vokietija išeitų iš Balkanų, rusai tuojau ten įmarširuotų, kaip atsitiko Pabaltijy. Jeigu tik kur atsiranda tuštuma, ją tuojau užpildo rusai. Rusija kabo kaip koks pavojingas debesys ant horizonto. Kartais jie savo imperializmą pamatuoja rusiškai nacionalistiniais interesais, kartais neva proletariato reikalus gindami, žiūrint, kaip kokiame krašte yra patogiau (Seidl, Beziehungen, p. 291-93). Atrodo, kad Hitleris greit suprato sovietų taktiką, kurios vakariečiai nenori suprasti iki pat šios dienos: jeigu tik sovietams nusileisi, jų pretenzijoms nebus galo.

Vėl Suvalkijos klausimas

Grįžkime prie Suvalkijos klausimo. Jis vėl buvo iškeltas Berlyne gruodžio 22 d. per Ribbentropo pasikalbėjimą su sovietų ambasadorium Dekanozovu. Pirmiausia jis pareiškė sovietų vyriausybės nepasitenkinimą, kodėl nebuvo atsakyta į sovietų rugpiūčio 28 d. notą dėl galutinio sienos nustatymo tarp Igorkos upės ir Baltijos jūros, t. y. buvusiame Lietuvos - Vokietijos pasienyje. Maišyta rusų - vokiečių komisija turėjusi, kaip ir kituose sienos sektoriuose, atlikti tą darbą dar prieš žiemos pradžią. Ribbentropas atsakė taip, kaip buvo galima laukti: ta sienos dalis negalima galutinai nustatyti, nes nesutvarkytas Lietuvos teritorijos iškyšulio klausimas. Nebūtų prasmės dukart daryti tą patį sienos nustatymo darbą. Sovietų pasiūlymas jį atpirkti vokiečių vyriausybės laikomas nepatenkinamu. Jis pavedęs valstybinių turtų komisijai tą teritoriją įvertinti, bet dar negavęs jos pranešimo. Kai tik gausiąs įvertinimą, tuojau pranešiąs rusams, bet tuo tarpu jis nieko negalįs daryti. Tarsi dėl pasijuokimo, pasikalbėjimo pabaigoje Ribbentropas dar kartą paklausė Dekanozovą, ar sovietų vyriausybė vis dar norinti gauti tą Lietuvos iškyšulį, į ką Dekanozovas atsakė teigiamai (Documents, D XI Nr. 545).

Sau pagalbininką sovietai susulaukė K. Schnurre’s asmenyje, kuris vokiečių užsienio reikalų ministerijos politikos departamente buvo rytų Europos sekcijos vadovas ir rūpinosi derybomis ekonominiais klausimais su SSSR (anksčiau dar su Lenkija ir Pabaltijo valstybėmis). Jis gruodžio 25 d. parašė Ribbentropui iš Maskvos aliarmuojantį raštą, siūlydamas kuo greičiau sutvarkyti vokiečių -rusų sienos klausimą, nes rusai darą didelių sunkumų dėl ekonominio susitarimo ir reikalaują visokių nuolaidų: girdi, dėl tų kelių milijonų už Lietuvos teritorijos gabalą, atsiduriąs pavojuje ekonominis susitarimas, kur einą reikalas apie bilijonus. Tad reikią imti, ką rusai duoda už tą Lietuvos teritorijos ruožą ir kuo greičiau pasirašyti sienos sutartį (Documents, D XI Nr. 568). Ribbentropas atsakė gruodžio 28 d. ir pavedė painformuoti rusus, kad vokiečiai, pagal nekilnojamo turto kainas, įvertino tą Lietuvos teritorijos ruožą esantį 13 milijonų aukso dol. vertės. Vokiečiams reikią pirmoj eilėj šviesiųjų metalų, toliau naftos produktų, medvilnės ir linų, mangano rūdos, bet neprašyti grūdų. Išsiderėti šių prekių, o tada galima būsią pasirašyti sienos sutartį (ib. Nr. 575). Vokietijos pasiuntinys Maskvoje gruodžio 29 ištisas dvi valandi derėjosi su Molotovu, kuris nurodė, kad kaina yra labai aukšta ir įrodinėjo, kad sovietai nieko neturėtų mokėti, nes tai esąs ne ekonominis, bet politinis klausimas. Molotovas labai užsispyrusiai ginčijosi, bet ir Schulenburgas nenusileido: rusai jau buvo pasiūlę atlyginti auksu ir prekėmis, tad jie patys pasiūlė šį reikalą sutvarkyti ekonominiu pagrindu. Pagaliau Molotovas sutiko pranešti savo vyriausybei ir pasvarstyti, ar bus galima surasti abi pusi patenkinantis sprendimas. Kol šis sienos sutarties klausimas nebus sutvarkytas, prekybos sutartis irgi negalės būti pasirašyta. Molotovas jau šiandien ar rytoj žinosiąs savo vyriausybės sprendimą (ib. Nr. 580).

Lietuvos iškyšulio kaina

Ribbentropas 1941 sausio 1 d. pasiuntė į Maskvą sienos sutarties projektą, nurodydamas, kad ją bus galima pasirašyti tik patenkinamai susitarus dėl atlyginimo už Lietuvos iškyšulį. Tas atlyginimas yra už suverenumo teisių atsisakymą į tą sritį; tai nėra piniginis atlyginimas už privačią nuosavybę, todėl šio klausimo negalima sieti su atlyginimu už vokiečių repatriantų turtą, kaip bandė Molotovas (ib. Nr. 590). Sausio 2 d., gavęs sienos sutarties projektą, Molotovas pasiūlė padvigubinti savo kainą, t. y. sumokėti 32,4 milijonus reichsmarkių per du metu. Tačiau rusai negalėsią visos sumos padengti šviesiaisiais metalais dėl jų stokos. Rusai dabar sutiko šį klausimą atskirai spręsti, nejungiant jo su prekybos derybomis (ib. Nr. 591). Ribbentropas sausio 3 d. pranešė, kad sutinka su rusų pasiūlyta kaina, t. y. apie pusė sumos, kurios užsiprašė vokiečiai, tačiau negalima esą laukti dviejų metų, visa suma turinti būti tuojau sumokėta šviesiaisiais metalais. Jei to negalėtų padaryti, tai pusę sumos galima paimti auksu, sumokamą tuojau pat (ib. Nr. 598).

Derybos su Molotovu vyko sausio 7 d. Rusai negalį viską atmokėti per 3 mėnesius, tačiau sutinką išmokėjimo terminą sumažinti iki pusantrų metų (ib. Nr. 614). Schulenburgas ragino savo vyriausybę kuo greičiau susitarti, nuo to nukenčia ne tik kiti ekonominiai susitarimai (prekybos sutartis turėjo būti pasirašyta gruodžio 20), bet ir 55.000 vokiečių repatriacija, kurių padėtis ten kasdien blogėja. Jo nuomone, rusai padarę paskutinę nuolaidą ir jų pasiūlymą reikią priimti (ib. Nr. 615) Derybos su Molotovu toliau ėjo sausio 7 ir 8 d. d. ir jis pasiūlė: 1) arba visą sumą tuojau atlyginti auksu, nurašant vokiečių skolą už rusų pristatytas prekes arba 2) atlyginti vieną aštuntadalį šviesiaisiais metalais per 3 mėn. ir likusią sumą auksu, nurašant vokiečių skolą. Ribbentropas sausio 9 d. pranešė, kad pasirinkta antroji versija, mat, vokiečiams švies, metalai buvo labiau reikalingi karo pramonei, negu auksas (ib. Nr. 625).

Naujas slaptas protokolas

Po šių ilgų derybų, 1941 sausio 10 d. Molotovas ir Schulenburgas pasirašė Maskvoj dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1) Reicho vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939.IX.28 protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2) Sovietų Sąjungos vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 7.500.000 aukso dolerių arba 31.500.000 markių. Ta suma bus sumokėta tokiu būdu: vienas aštuntadalis arba 3.937. 500 markių šviesiaisiais metalais, kurie bus pristatyti per tris mėnesius po šio protokolo pasirašymo, o likusieji septyni aštuntadaliai arba 27,562.500 markių bus sumokėta auksu ir ta suma bus nurašyta nuo vokiečių mokėjimo prievolės auksu, kurios terminas yra 1941.11.11 pagal susitarimą ir t.t, (ib. Nr. 638). Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir nauja prekybos sutartis.

Vokiečiai padarė gerą biznį Lietuvos teritorijos sąskaita, kuri jiems nepriklausė, išspausdami aukščiausią kainą. Vokiečiams tuo labiau nebuvo prasmės mokėti auksu už prekes, kai po kelių mėnesių turės prasidėti karas, kuriam pasiruošti Hitleris davė įsalymą jau 1940 metų gruodžio 18 d., vadinamas “Fall Barbarosa” ir tas pasiruošimas turėjo būti užbaigtas iki 1941 metų gegužės 15 d. Kada nors nepriklausomos Lietuvos vyriausybė turėtų pareikalauti iš Vokietijos tų 7,5 mil. aukso dolerių su metiniais procentais.

Ir pasirašius tą protokolą, rusų bėdos dėl sienos nustatymo Lietuvos sektoriuje dar nepasibaigė. Tiesa, derybos dėl sienos pravedimo vyko Maskvo-je tarp Sobolevo ir Tippelskircho iš vokiečių pusės. Rusai stengėsi patenkinti smulkius vokiečių reikalavimus, kaip dėl mažo sienos pataisymo prie Širvintos upelio ir Vištyčio ežero, tačiau vokiečiai vis atrasdavo priežasčių galutiniam sienos komisijos darbui atidėti (Mic. 107/113439).

Yra politinio departamento dir. Woermano 1941 metų gegužės 24 d. telegramos Vokietijos pasiuntinybei Maskvoje projektas arba juodraštis, kuriame sakoma, kad dabar sovietai galės gauti 1941 metų sausio 10 d. susitarimo ratifikacijos dokumentą, bet kartu yra aiškus nurodymas viską daryti iš lėto ir atidėliojant, nes kitaip sekantis žingsnis būtų galutinis sienos nustatymas vietoje, veikiant mišriai komisijai, kas vokiečių planams netiko (Documents, D XII Nr. 548). Taigi, vokiečiai viską užgaišino iki 1941 metų gegužės 24 d. Ir taip atrodo, kad siena galutinai nebuvo nustatyta net iki pat birželio 22 d., arba karo su Sovietų Sąjunga pradžios. Iš dalies teisingai pastebėjo B. Rulandas, pacituotas straipsnio pradžioje, kad tiek daug laiko buvo sugaišta dėl palyginti nežymaus reikaliuko... Tačiau iš esmės tai buvo daug svarbesnis reikalas. Vokiečiai labai nenorėjo prisileisti rusų prie Rytprūsių. Tas pasienio ruožo išsiderėjimas ir aiškus vokiečių nenoras galutinai sutvarkyti sienos klausimą prie Lietuvos teritorijos rodo štai ką: vokiečiai norėjo nors per pusę pėdos Lietuvoje išsilaikyti, kad būtų priekabė maišytis į Lietuvos reikalus, o sovietams tai buvo tarsi krislas akyje.

Lietuva galėjo išlaikyti suverenumą

Lietuviai Stalino gudravimo dėka tiksliai žinojo apie tą Suvalkijos ruožo pažadėjimą vokiečiams. Šiandien tiesiog negalima suprasti, kodėl prezidentas ir vyriausybė, gavę sovietų ultimatumą, jo neatmetė (būtų užtekę į jį nieko neatsakyti) ir nepersikėlė, sakysim, į Vilkaviškį. Reikėjo permesti mūsų kariuomenę už Nemuno ir ten užimti gynimosi pozicijas. Yra beveik tikras dalykas, kad raudonoji armija nebūtų išdrįsusi peržengti Nemuno ir jau jokiu būdu nebūtų brovusis į Vokietijai pažadėtą teritoriją, jeigu lietuviai būtų gynęsi. Mūsų trys divizijos būtų sulaikiusios visus tris sovietų korpusus, nes visados atsargūs sovietai nebūtų rizikavę susidurti su vokiečiais. Būtų buvęs išlaikytas Lietuvos suverenumas daugiau negu viename valsčiuje, kaip po laiko svajojo Smetona. Nebuvo vokiečių interesas tada Lietuvą pribaigti, jų tikslas buvo kaip tik laikyti Lietuvos klausimą atvirą. Tada Antrojo karo metu Lietuva būtų atsidūrusi tokioje padėtyje, kaip Rumunija ar Vengrija. Ir nebūtų buvę Lietuvoje nei vokiečių komisarų, nei gestapo. Išlaikyti suverenumą yra labai didelis dalykas. Jei kraštą okupuoja karą pralaiminti pusė — menka bėda, jie turės pasitraukti. Blogai, kai okupuoja laimėjanti pusė, tada ji paprastai ir pasilieka. Mūsų politikai ir kariškiai manė, kad vokiečiai pralaimės karą, tačiau krizės metu visiškai prarado galvas ir pasirinko pačią blogiausią taktiką: nesipriešinti, nieko nedaryti, pasiduoti Stalino malonei ... Keisčiausia, kai opozicionieriai galvojo, kad sovietai norį nušalinti tik Smetonos valdžią ir atstatyti demokratiją. Taip, bet tik komunistinio stiliaus “demokratiją”, kuriai nei Merkys, nei Raštikis su Bizausku netiko. Daugelis tą klaidą apmokėjo savo galvomis, kartu su maždaug puse milijono nieko nedėtų mūsų tautiečių, kurie nekovojo dėl valdžios, tik norėjo būti laisvi.

ŠALTINIAI

1.    Akten zur deutschen auswaertigen Politik, 1918 - 1945. Aus dem Archiv dės Deutschen Auswaertigen Amts. Ser. D. 1937-1945, Bd. VII-XI. Baden - Baden, P. Keppler Verlag, 1961-64.

2.    Documents on German Foreign Policy, 1918-1945. From the archives of the German Foreign Ministry. Ser. D (1937-1945). Vol. VII-XII. Washington, Dept, of State, 1956-62.

Abiejuose veikaluose tie patys dokumentai, pirmame vokiški originalai, antrame angliški vertimai. Tomų ir dalykų numeracija abiejuose veikaluose ta pati. Vokiška serija dar neužbaigta.

3.   Micr. — Microfilm in National Archives, Washington, D. C., Section T-120. Naudojama tik nespausdintiems dokumentams nurodyti.

4.   Nazi-Soviet Relations, 1939-1941. Washington, Dept. of State, 1948.

5.    Seidl, Alfred, Die Beziehungen zwischen Deutschland und der Sowjetunion 1939-1941. Dokumente des Auswaertigen Amtes. Tuebingen, H. Laupp, 1949.

 

CENTRO VALDYBOS PRANEŠIMAI IR PARAGINIMAI

•    LFB Vyr. Tarybos ir Centro valdybos nutarimu nario mokestis nustatytas 5 doleriai metams. Jį moka kiekvienas dirbantis LFB narys. Sambūriai, Išrinkę narių mokesčius, mažiausiai 50 proc. pasiunčia Centro valdybai. Visi sambūriai prašomi kaip galima greičiau atsiteisti už 1969 metus. Centro valdybos adresas: JAV ir Kanados LFB Centro valdyba, 24526 Chardon Road, Cleveland, Ohio 44143.

•    Sambūrių vadovybės prašomos atsiųsti savo narių pilnus sąrašus su tiksliais adresais (duodant ir “Zip Code’’).

•    Kiekvienas LFB narys kviečiamas surasti bent vieną naują “Į Laisvę” žurnalo prenumeratorių.

•    Sambūriai ir pavieniai nariai

kviečiami paremti “Į Laisvę” žurnalo leidimą piniginėmis aukomis. Jos siųstinos "J Laisvę” žurnalo administratoriui:    Mr. Aleksas Kulnys,

1510 East Merced Avenue, West Covina, California 91790.

 

PAREMK “Į LAISVĘ” ŽURNALO LEIDIMĄ PINIGINE AUKA!

•    Ar esi skyręs paskutiniųjų metų laikotaryje savo piniginę auką “į LAISVĘ” žurnalo leidimui paremti?

•    Jei ne, skirk tam tikslui auką pagal savo išgales!

•    Savo auką siųsk tiesiog žurnalo administratoriui.