LAISVOJO LIETUVIO PASKIRTIS

DR. ANTANAS KLIMAS

Pradedant šią temą svarstyti, iš karto tenka baimintis, kad ši tūkstančius kartų naudota, išnaudota ir gal kartais piktnaudota tema yra jau galutinai išnaudota ir gal kartais piktnaudota tema yra jau galutinai išsekusi: ja gal jau nebėra nieko nauja pasakyti.

DR. ANTANAS KLIMAS, Rochester, New York (JAV), Rochester universiteto profesorius, lingvistas, visuomenininkas. Aukštojo mokslo studijas pradėjo Lietuvoje, jas tęsė tremtyje (Vakarų Vokietijoje), daktaro laipsnį įgijo Pennsylvanijos universitete (1956). šiuo metu yra JAV LB Tarybos narys ir vienas iš “Lituanus” žurnalo redaktorių.

Šitokią padėtį Kazys Bradūnas taip nupiešė viename “Draugo” vedamajame, kad ir rašydamas kitokia proga ir kitokia tema:

“... (kiekvienu tokiu atveju) būtų kalbama apie labai paprastus ir aiškius dalykus, kuriuos supainiojame ir padarome neaiškiais, per daug juos vienas kitam aiškindami”. (“Draugas”, 1968.XII. 28).

Iš kitos pusės, kadangi žmogus savo gyvenimo dienų skridime dažnai esminius dalykus primiršta, yra gera, gal net būtina, retkarčiais prie tų “labai aiškių ir paprastų dalykų” sugrįžti ir vėl į juos nuoširdžiai žvilgterėti.

Be to, nė vieno žmogaus nuomonė visais klausimais šimtaprocentiniai nesutaps su kito nuomone. Besiklausant vieno pažiūrų išdėstymo, dažnai susidaro tam tikra vidinė diskusinė įtampa tarp dėstomų minčių ir besiklausančiųjų. Tai irgi kiek prisideda prie svarstomo klausimo išsiaiškinimo, kad ir be formalių diskusijų.

Pavergta tauta ilgisi laisvės

Prieš pradedant nagrinėti smulkesnius dalykus, leiskite žvilgterėti į vieną iš esminių. Kartais mes primirštam, kuo gi esmėje laisvasis lietuvis skiriasi nuo pavergtojo lietuvio. Kai tą pagrindinį skirtumą prisiminsime, geriau išryškės ir specifinė laisvojo lietuvio paskirtis.

Atrodo, kad pagrindinis skirtumas tarp laisvojo ir pavergtojo lietuvio yra pažymėtas jau pačioje mūsų temoje: laisvojo lietuvio paskirtis arba misija. Kitaip sakant, mūsų turima ir gyvenama laisvė yra tas pagrindinis elementas, kuris mus, gyvenančius laisvajame pasaulyje, turėtų charakterizuoti. Ši laisvė nėra, žinoma, vienoda visuose lietuvių gyvenamuose kraštuose, ir ji niekur nėra absoliuti, nes iš viso absoliučios laisvės ir negali būti. Bet vis vien, žmogiška ir kasdieninio vartojimo prasme laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai yra laisvi rinktis ir pasirinkti beveik viską, kas žmogiškoje veikloje galima.

Tad tuoj ir siūlytųsi trumpa išvada: laisvajam lietuviui derėtų daryti visa tai, ko negalima, neįmanoma, kas draudžiama daryti pavergtajam lietuviui okupuotoje Lietuvoje.

Visų tų darbų čia mums nebus įmanoma išvardinti, bet paminėsime bent kelis kaip pavyzdžius.

Sakysime, pavergtajam lietuviui yra uždrausta net ir prisiminti nenuneigiamą, nenuginčijamą, nenuslepiamą faktą, kad Lietuva yra svetimos valstybės okupuota ...

Laisvajam lietuviui, taigi, dera nuolat visam pasauliui priminti ne tik patį faktą, kad Lietuva yra okupuota, bet taip pat ir kaip, ir kada, ir kieno ji buvo ir yra okupuota.

Dera laisvajam lietuviui rasti būdų ir priemonių priminti dažnai kurčiam ir savo einamomis problemomis užsiėmusiam pasauliui, kad Lietuva buvo okupuota smurtu, apgaule, neteise, jėga, panašiai, kaip buvo praeitą vasarą sutriuškinta beatbundanti Čekoslovakija. Svarbiausia, ne tik pasakyti, bet ir stengtis įtikinti pasaulį, kad lietuviai okupuotoje Lietuvoje niekuomet nenustojo kovoję ir troškę laisvės, kad jie tebetrokšta laisvės, laukia ir tikisi okupacijos galo, kad jie dirba, siekdami laisvos valstybės ir Lietuvos suverenumo atstatymo. Kitaip sakant, čia viso pasaulio problema, o ne tik Lietuvos ir lietuvių.

Rusija— pavergtų tautų imperija

Dera ne tik priminti, informuoti, prašyti, bet, kur galima, ir reikalauti iš savo gyvenamų kraštų vyriausybių, spaudos ir kitų susižinojimo priemonių, kad nebūtų ši baisi skriauda primirštama, o galop ir visai pamiršta.

Dera mums, laisviesiems lietuviams, kuo tiksliausiai susipažinti su laisvėjančios pasaulio dalies padėtimi ir nuolat pasaulio opinijoje lyginti su nelaisvėn patekusia pasaulio dalimi — visų Sovietų Sąjungos pavergtų tautų ir valstybių situacija.

Dera mums nesibijoti dalykus vadinti tikraisiais vardais: Maskva tai juk ne motinėlė, o žiaurios, beveik viduramžių imperijos sostapilis, Sovietų Sąjunga juk tai ne normali didvalstybė, bet paskutinė pasaulyje užsilikusi kolonialinė pavergtų tautų imperija, Maskvos rusai komunistai ir jų patikėtiniai pavergtuose kraštuose juk tai ne asketų sauja, o raudonų aprés-caristinės och-rankos smogikų — raudonųjų fašistų susibaudimas pasauliui pavergti ir sau šiltai poniškus lizdus susisukti.

Dera mums neužmiršti palyginti Maskvos bolševikų ir Berlyno nacių “darbų”. Kadangi nacių “darbeliai” pasaulyje yra gana gerai žinomi ir įvairiomis priemonėmis vis dar primenami, tai tokie lyginimai yra gana paveikius: sakysime, naciai išžudė apie 12-15 milijonų žmonių, o bolševikai — virš 30 milijonų, naciai vykdė genocidą, o bolševikai ir dabar dar tebevykdo ir t.t.

Kas perims mūsų darbą?

Visiems mums taipogi yra aišku, kad visa tai, apie ką tik kalbėjome, ilgainiui neturės prasmės, jeigu neturėsime, kas tą darbą tęsia. Ta prasme čia labai trumpai sustosime prie lietuvių švietimo ir šeimos klausimo, ypač kad PLB valdyba, PLB III-jo seimo nutarimu yra 1969 metus paskelbusi “Lietuvių švietimo ir šeimos metais”.

Visi lyg jaučiame, kad nors labai daug darbo padaryta mūsų jaunimo lietuviškame auklėjime ir švietime, tačiau čia kažkas netaip išėjo, kaip buvo tikėtasi ir laukta. Juk prieš 20 metų tarėmės iš pagrindų “atlietuvinsią” Amerikos Lietuvą...

Man atrodo, kad nebuvome tuomet giliau pasidomėję šiomis problemomis, o tikėjome ir galvojome, kad viskas beveik savaime pasidarys.

Mes tuomet dar nežinojome, kad kiekviena kalba yra susižinojimo, komunikacijos sistema, arba įrankis, išaugusi ir sutapusi su ją pagindžiusia fizine ir dvasine aplinka ir kultūra. Atimk kalbai tą fizinės ir dvasinės kultūros (arba civilizacijos) pagrindą, ir kalba pasidaro pusiau mirusi, tarsi be šaknų.

Iliustracijai galiu paminėti kad ir tokį atsitikimą. Neseniai vienas studentas iš Rochester miesto, kuris studijuoja Aliaskos universitete, buvo iš šiaurės Aliaskos parsivežęs atabaskų kilties indėnuką, kad jam parodytų konkrečiai, kas yra miestas, televizija, šaligatvis, automobilis — dalykai, apie kuriuos jis turi mokintis mokykloje, bet kurių niekuomet nebuvo matęs . ..

Buvome perdideli optimistai

Aš manau, kad šioje srityje mes buvome perdideli optimistai: norėjome iš mūsų vaikų padaryti mūsų pačių kopijas (bent kalboje). O ką gi, pavyzdžiui, mūsų vaikams tiesiogiai sako toks mūsų žodis kaip “talka”, jeigu jau ir daugeliui jaunesniųjų tėvų nėra tekę talkų prakaite ir kvaituly pamirkti?

Taigi, reikėjo ir čia protingos ribos:    išmokyti vaikus kaip galima geriau pagrindinės lietuvių kalbos garsinės sistemos (fonologinės sistemos), duoti pagrindinių gramatikos žinių, įtvirtinti pagrindinį žodyną, o ne mestis į nesuprantamų žodžių medžioklę.

Perdaug buvo optimizmo ir dėl lietuviškų stovyklų, nors ir dabar, apskritai kalbant, niekas jų svarbos ir naudos nė nemėgina neigti.

Perdaug gal buvo optimizmo, kai buvo galvojama, kad pakanka tik tėvams namie lietuviškai kalbėti ... Teisybė, kur yra tik vienas vaikas šeimoje, tai tokia padėtis padeda norint nenorint. Bet kitokiais atvejais reikalingas nuolatinis darbas, pasišventimas, kantrybė, aiškus tikslas ir saikas.

Trys siūlymai

Trumpinant šiuos klausimų kompleksus, aš drįsčiau siūlyti ateičiai bent tris konkrečius dalykus:

1. Ir šeimoje ir mokykloje ir kitur — turint galvoje vidutinių gabumų vaiką — nesistengti išmokyti 100 procentų Lietuvos lietuvių kalbos turtų, o surasti pagrindinių žinių ribą. Mokymas turi vykti visą laiką, visomis progomis, visokiomis priemonėmis.

2.    Jaunimo ir kitose stovyklose lietuvių kalbos vartojimą, jos puoselėjimą, jos praktišką naudojimą ir net tam tikru būdu mokymą padaryti pagrindine stovyklų sąlyga ir uždaviniu. Visi stovyklų vadovai turi raštu pasižadėti, kad kalbės su stovyklaujančiais tik lietuviškai visur ir visą laiką, kaip kad reikalaujama iš studentų kai kuriose JAV vasaros kalbų mokyklose. Primenu tai, nes jau kelinta vasara kai kur stovyklose vaikai mažiau kalba lietuviškai negu namie.

3.    Leisti jaunimui daug daugiau praktiškai dalyvauti visose diskusijose, minėjimuose ir panašiose programose negu ligi šiol: dar vis daugumoje tokių įvykių metu senesnieji savo atporina, o vaikeliai kampe pamurkso . . . Leisti jaunimui ir vaikams paruošti minėjimams referatėlius, vaizdelius, pasikalbėjimus, nežiūrint kad jų kalba kartais skamba “kitaip”: jie vistiek daug išmoks ...

Gal būt tada mes neturėsime tokių beveik gąsdinančių “šokų”, kaip kad prieš dvejus metus vienoje vasaros stovykloje, kur mūsų geram jaunimui pagaliau buvo leista visiškai laisvai pasisakyti. Čia ir pasirodė, kad daugelis dalykų, kuriuos vyresnieji laikė savaime suprantamais, jaunimui buvo labai problematiški. . .

Skleisti teisingą informaciją

Atsigręžiant nuo pirminių mūsų uždavinių šeimoje ir bendruomenėje vėl į mus supantį pasaulį, man atrodo, turime ypatingai nukreipti savo jėgas ta kryptimi, kuria dirbti mūsų pavergtiesiems broliams yra visiškai neįmanoma.

Neleidžiama jiem jokiu būdu prieiti prie jokių laisvos informacijos kelių. Čia laisvajam lietuviui daug kas yra prieinama, kaip niekados anksčiau istorijoje.

Paimkime tik bendrąją (bet labai svarbią) enciklopedinę informaciją. Kaip mums visiems gerai žinoma, kai kuriose pagrindinėmis pasaulio kalbomis parašytose enciklopedijose dėl įvairių priežasčių apie Lietuvą ir lietuvius yra įvelta visokių visokiausių klaidų: tai lietuviai priskiriami slavams, tai Lietuva atiduodama Lenkijai nuo XIV šimtmečio, tai vėl kitokių nesąmonių prirašyta.

Štai skaitom labai plačiai vidurinių mokyklų mokinių naudojamoje World Book Encyclopedia: “Kita lietuvių šventė yra Vainkus liepos mėnesį, kada jaunimas eina į mišką rinkti gėlių vainikams pinti” (1953 ed. vol. 10, p. 4534).

1962 metų šios enciklopedijos leidime ši vieta jau pataisyta sekančiai: “Kita lietuvių šventė yra Vainikas, liepos mėnesį. Tai yra vidurvasario šventė, kada jaunimas eina į mišką rinkti gėlių vainikams pinti” (1962 ed., vol. 11, p. 347).

Kad ir su pataisymu iš Vain-kus (matyt, turėta galvoje daugiskaitos galininko vainikus forma) į Vainikas, tačiau, nors graži, bet klaidinga informacija: tokios šventės Lietuvoje iš viso nėra ir niekad nėra buvę. Čia, matyt, supainiota rugių kirtimo pabaigtuvių vainikas su vainikais, pinamais atlaidų metu bažnyčioms papuošti. ..

Žinoma, kadangi klaida nėra mums žalinga, nei perdaug ausį rėžianti, tai ji taip ir plinta milijonais tiražų . ..

Bet yra ir baisių mums klaidų. Sakysime, tokioje Grolier Universal Encyclopedia, kuri taip pat užtinkama beveik kiekvienoje viešoje bibliotekoje, yra ir toks “šedevras” (kalbant apie 1940 metus): “Tada buvo išrinktas naujas seimas, kuris nubalsavo už Lietuvos inkorporaciją į Sovietų Sąjungą” (1966 ed., vol. 6, p. 359).

Viename milijonais parduodamame pašto ženklų albume Lietuva pavaizduota kaip beveik neįžengiamų pelkių ir balų kraštas . ..

Konkrečiai kalbant, visas šias klaidas reikia atitaisyti, suteikiant tuo pačiu metu teisingą informaciją. Teisybė, daugelis panašių klaidų jau yra atitaisyta, o tos neatitaisytos yra daugiausia dėl mūsų nerangumo: vis laukiame, kol kitas padarys, ypač laukiame mūsų organizacijas čia prisidedant. Betgi jokios organizacijos tokiam “klaidų taisymui” neturime . .. Pagaliau laisvajame pasauly tokių veikalų leidėjai labiau reaguoja į pavienių žmonių (t. y., esamų ar galimų kli-jentų, vartotojų) reakciją.

Praktiškai tariant, radai kur nors tokią klaidą, tuojau reaguok, kaip mokėdamas. Informuok apie tai kitus lietuvius, reikalui esant, ieškok pagalbos.

Žinoma, idealu būtų, kad visą tokią informaciją paruoštų lietuviai mokslininkai. Pradžia tam jau padaryta, ir tai rodo, kaip svarbu turėti tokių specialistų, kuriems nei siūlytis nereikia, o ateina kvietimai iš redakcijų bei leidyklų.

Tokios progos laisvajame pasaulyje dar niekados nesame turėję ir gal neturėsime. Ja pilnai pasinaudoti — skelbiant tiesą apie Lietuvą ir lietuvius — yra vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių.

O kiek nesąmonių prirašyta įvairių mokyklų vadovėliuose, tai ir suskaityti sunku. Jas irgi galima pataisyti (kur leidžiamos naujos laidos).

Už bendrosios informacijos šaltinius beveik dar svarbiau yra mokslinės studijos. Tur būt, teisybė, kad laisvajame pasaulyje šiuo metu yra daugiau lietuvių aukštųjų mokyklų dėstytojų — profesorių, negu kad jų buvo, sakysime, 1938 metais Lietuvoje ... Tačiau didelė jų dalis yra griežtuosiuose moksluose. Ir tai yra labai gerai, tačiau mums ir dabar dar labai trūksta lietuvių profesorių humanitarinėse ir socialinėse mokslo šakose, ypač kalbotyroje, istorijoje, sociologijoje, geografijoje, literatūros ir meno istorijoje, filosofijoje, politiniuose moksluose ir pan. Atvirai kalbant, norėčiau pasakyti, kad, kol dar turime tikrai lietuviškai nusiteikusio jaunimo, mūsų šeimų, organizacijų, spaudos ir LB pastangos turėtų būti koncentruotai nukreiptos ta kryptimi, kad tiesiog infiltruotume aukštąsias laisvojo pasaulio mokslo institucijas savo jaunimu . . .

Išlaikyti pagrindinę vienybę

Pradžioje esame minėję, kad pavergtuosius lietuvius nuo laisvųjų tam tikra prasme skiria vienas pagrindinis ir esminis dalykas: pavergtieji lietuviai neturi laisvės. Bet jie turi kitą bruožą, kurio mes neturime: jie yra vieningi, o mes — ne.

Pats faktas, kad mes, laisvieji lietuviai, nevienodai galvojame, kad esame įvairiųįsitikinimą, yra natūralus dalykas. Skaudu tik, kad tas nevienodas pažiūras ir įsitikinimus kartais pavartojame ne priešui (Maskvai), o saviesiems pliekti. Eikvojamos tada tampa mūsų labai jau ribotos jėgos:    kūrybinės,

dvasinės ir, pagaliau, finansinės ... O tokia mūsų tarpe nesantaika — tai alyva į Maskvos katilą, kuriame kuo gudriausiai verdami nuodai lietuvių ir kitų nerusų tautoms išnaikinti.

Taigi, vienu iš pagrindinių mūsų misijos uždavinių reikėtų laikyti laisvųjų lietuvių pagrindinės vienybės išlaikymą. Čia jau dalykas jautrus ir tikrai kontraversiškas, o tačiau apie jį kalbėti reikia.

Yra jau mūsų tarpe balsų, kad jau esame skilę į “valstybininkus” ir “tautininkus”, į “senuosius” ar “senesniuosius”, kurie, apskritai kalbant, remia lietuviškąjį “establišmentą” ir “jaunuosius”, kurie visai naujų kelių iešką, į “veikėjus” ir “neveikliuosius”, į “aktyviuosius” ir “pasyviuosius”, pagaliau (nors to dar viešai neskelbiama) į intelektualus ir neintelektualus . ..

Tačiau argi ištikrųjų jau taip yra? Man atrodo, kad tai yra grynai teoretinis, nerealus, pertemptai statistinis, superintelektualinis žvilgsnis. Konkrečiai į kiekvieną lietuvį pažiūrėjus, man atrodo, padėtis yra daug paprastesnė:    visi juk mes, neskaitant maskvinių, dar sutinkame, kad visi mes pagal savo išmanymą ir sąlygas dirbame ir gyvename viena pagrindine idėja: už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Manyčiau, kad kuo mažiau mes patys save gąsdinsime, kuo mažiau šauksime iš miško dar nesantį baubą, tuo geriau bus kenčiančiai Lietuvai.

Taigi, mano pagrindinė išvada būtų: kadangi Maskva nori visokiomis ir betkokiomis priemonėmis mus suskaldyti, mes kaip tik turime tai šėtoniškai pagundai atsispirti. Sakyčiau: nė vieno, ypač viešo žodžio, nukreipto prieš padorų lietuvį, kad ir kartais nesutinkantį su mūsų galvojimu bei įsitikinimais. Neprieštaraukime lietuvis lietuviui, o visas savo jėgas, energiją, laiką nukreipkime prieš Lietuvos pavergėją — Maskvą ir jos tikruosius tarnus.

Sutraukiant trumpai, aš siūlyčiau suprasti laisvojo lietuvio misiją ir paskirtį kad ir šitokia “formule”:

Laisvi laisvėje turime pareigą padėti tautai esančiai nelaisvėje: būdami pirmiausia laisvai vieningi ir darydami tai, ko pavergtieji negali daryti, auklėdami savo jaunimą lietuviškoje laisvės dvasioje ir visomis progomis informuodami pasaulį tiesos faktais; iš kitos pusės, organizuodami laisvojo pasaulio žmonių ir institucijų talką Lietuvos laisvei atstatyti.

Pastarajai veiklai gražiai atstovauja Los Angeles mieste suorganizuotas ir visame krašte šaknis įleidęs Rezoliucijoms Remti Komitetas.

Lietuvos kaimas— Lietuvos katakombos

Kai prieš 20 metų atvykau į Philadelphia miestą, tuojau nuėjau aplankyti mano didžiai gerbiamą didįjį mūsų rašytoją-klasiką prof. Krėvę Mickevičių, kuris tuo metu dėstė Pennsilvanijos universitete.

Jau gimnazijoje buvau skaitęs visus jo raštus, galima sakyti, buvau užaugęs jo “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” šešėlyje.

Profesorius mane labai mielai priėmė, kaip dzūkas dzūką.

Ilgokai su manimi kalbėjo. Niekados neužmiršiu dviejų dalykų, kuriuos jis man tada pasakė ir kurių pirmasis mane tiesiog blokšte pribloškė. (Prisiminkime, tai buvo 1948 metais!).

Pirmiausia, jau tuomet jis galvojo, kad Lietuvai teks ilgai pavergauti. Mes gi tuomet kažkaip vis tikėjomės, kad “kažkas turi atsitikti” .. .

Pritrenktas, suglumytas, lyg ieškodamas šiaudo nusitverti, aš tuomet prof. Krėvę paklausiau, kas gi, jo nuomone, išgelbės Lietuvą, nes jis sakėsi niekados neabejojąs, kad Lietuva bus išgelbėta . . . Jis, atsimenu, nepaprastai gražiai nusišypsojo, bet tuojau nedvejodamas atsakė maždaug taip:    “Sodžiaus berneliai, mielas jaunasis kolega, sodžiaus berneliai raitužėliai. . . kaip visuomet mūsų tautos istorijoje . .. Kiti nusibarstys, turės prisitaikyti, bet sodžiaus berneliai atsilaikys”.. .

Niekad šių didžiojo Krėvės žodžių nepamiršau.

Tai prie mūsų visų ankstyvesniųjų svarstymų ar nereikėtų pridėti dar vieno: kaip padėti, jeigu iš viso galima ir reikalinga, tiems sodžiaus berneliams?

Man atrodo, kad mūsų spaudoje, suvažiavimuose, diskusijose, pranešimuose, privačiuose rateliuose šis klausimas labai retai randa atgarsio, tarsi, jo visiškai ir nebūtų.

Vienintelis ryšys — tai gal asmeniški laiškai, ir tai jie eina daugiausia vyresniesiems.

Ar nereikėtų mums šiuo klausimu vispusiškai susirūpinti? Aš kartais galvoju, kad gal Maskva nujautė šio Krėvės pranašavimo tiesą, kad taip įnirtusiai stengiasi sunaikinti Lietuvos kaimą, paversti jį ištisu pilku skruzdėlyno tipo kumetynu . ..

Juk nepaslaptis, kad mes dažniau girdime ir matome jau Lietuvoje mokslus baigusius dabartinius Lietuvos biurokratus, miestiečius, kurie, norėdami ar nenorėdami, tam tikru savęs apsaugojimo instinktu kartais stengiasi išlaikyti tos naujosios bolševikinės ponijos pozicijas ... O dar likusio, kad ir sukolchozinto Lietuvos sodžiaus gyvenimas eina visai kitu keliu ... Nežiūrint visų Maskvos pastangų, Lietuvos kaime ir dabar gyvenama pagal seną kalendorių ir senas tradijas: švenčiamos visos šventės, einama į atlaidus, švenčiamos išleistuvės, sutiktuvės, krikštynos, vestuvės, apgiedama, visam kaimui susirinkus, mirusieji, giedamos graudžios karunkos ir rožančiai, jau neminint lietuvių liaudies dainų ir kt.

Kaimas, sodžiaus jaunimas, sodžiaus jėga — tai gal Lietuvos katakombos ...

Liūdna, kad šie dalykai mūsų yra pamirštami, nors iš jų pagaliau ir mes galėtume daug jėgos pasisemti.

Žinau labai gerai vieną Lietuvos seną sodžių, kuriame dar ir karo metu buvo tik vienas baigęs universitetą, vienas studentas ir keli gimnazistai. . . Visi pasimokę (sakykime, to kaimo šviesuoliai), rodos, dalyvavo pogrindžio veikloje prieš okupantus rusus ir vėliau vokiečius, bet 1944 m. pasitraukė į saugesnius vakarus ... Visi dabar gerai įsikūrę ... O tuo tarpu tame kaime 8 jų amžiaus draugai — sodžiaus berneliai — atidavė savo jaunas gyvybes partizaninėse laisvės kovose, keliolika šeimų buvo išvežta į Sibirą ... Ir štai ko aš prisibijau: vertybių sujaukimo. Sakysime ir dabar kai kas iš mūsų jau labiau pradeda vertinti kokią Vilniuje išleistą knygelę, negu tų sodžiaus bernelių didžiulę kraujo auką. Gerai, kad pavyko geresnę knygą Vilniuje išleisti, bet negerai, kad ji daugiau vertinama negu paprasto sodžiaus bernelio kraujo auka. Ar kartais mes neperdaug “su-intelektualėjome”, ar kartais nedarome to, prieš ką jau dr. Vincas Kudirka perspėjo anais taip pat vergijos laikais:

“Arba jūs nuraminkite sujaudintą protą

Ir užgesinkite mūs širdį liepsnotą,

Arba, stoję į kovą kaip tikri vadovai,

Neleiskite gesti pradėtajai kovai”.