SLAPTAS SIMPOZIUMAS

LAISVINIMO VEIKSNIAI IR JŲ DARBAI

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir Lietuvos Laisvės Komitetas bendru sutarimu 1969 m. balandžio 27-28 d. d. New Yorke, ACEN patalpose (29 W. 57th St.) suorganizavo simpoziumą “Lietuvos laisvės ir laisvinimo koncepcijos” ir “bendravimo su kraštu” temomis.

Pirmosios temos esminėms problemoms išryškinti ir diskusijoms moderuoti buvo pakviestas LLK-to pirmininkas Vc. Sidzikauskas, antrosios temos — “Aidų” redaktorius dr. Juozas Girnius.

Referentais pirmajai daliai buvo pakviesti: dr. S. Bačkis, K. Drunga, dr. K. Keblys, dr. K. Karvelis ir V. Meškauskas. Antrajai — St. Barzdukas, K. Drunga, dr. K. Keblys, A. Kasulaitis, V. Vaitiekūnas ir R. Vaštokas.

Referentams organizatoriai pasiūlė apmokėti kelionės išlaidas ir nemokamai New Yorke parūpinti nakvynes.

Į šį simpoziumą buvo pakviesta ir trečia kategorija žmonių, pavadintų “simpoziumo dalyviais”. Čia pateko ALT-bos ir LB-nės vadovai — prel. J. Balkūnas, E. Bartkus, B. Nainys, A. Rinkūnas ir dr. S. Čepas ir laikraščių redaktoriai: kun. K. Bučmys (“Darbininkas”), kun. P. Gaida ("Tėviškės žiburiai”), kun. P. Garšva (“Draugas”), V. Gedgaudas (“Dirva”), H. Nagys (“Nepriklausoma Lietuva”), A. Pužauskas (“Naujienos”), J. Sonda (“Keleivis”), V. Šimkus (“Laisvoji Lietuva”) ir kun. K. Trimakas (“Laiškai Lietuviams”).

Išskrininguota liko Kalifornijoje einanti lietuviška spauda, o išskirtinas dėmesys parodytas “Akiračių” redaktoriui K. Drungai, kuris kartu su dr. K. Kebliu buvo pakviesti referentais abiem temom. Ironišku sutapimu abu labiausiai išskirti žmonės, Drunga ir Keblys, simpoziume nepasirodė. Į simpoziumą taipgi neatvyko Bartkus, Gedgaudas, Nagys, Šimkus, Trimakas... Iš nenumatytų žmonių simpoziume dalyvavo per kelerius metus kartą išeinančio “Tėvynės Sargo” redaktorius dr. D. Jasaitis, dr. H. Brazaitis, dr. J. Gimbutas ir J. Juodis.

Pakvietimai į simpoziumą išsiųsti su svariais VLIK-o ir LLK-to pirmininkų parašais, nors rašto orumą jau aptemdo faktas, kad kvietėjai nežinojo kai kurių kviečiamųjų vardų, k. t. Čepo, Pužausko, Rinkūno. Taip pat šį raštą gaunančiųjų sąraše kažkodėl praleista dr. K. Keblio pavardė. Pripažinus tai

techniškomis, nors rimtoje organizacijoje ir neleistinomis smulkmenomis, daug ryškiau i akis metasi didžiulė kontradikcija:    į slaptai organizuojamą ir slaptai pravestą simpoziumą dominuojančia dauguma kviečiami lietuviškų laikraščių redaktoriai. Spaudos pareiga, atrodo, yra visuomenę formuoti ir informuoti ir faktus skelbti, bet ne juos slėpti.

Simpoziume prakalbėta apie 11 valandų. Kalbėta įdomiai ir nuobodžiai, išmintingai ir kvailokai, iš vieno ir antro ekstremistinio krašto, destis koks buvo kalbėtojas. Pasakyta ir įdomių minčių, tačiau įdomesnių ir originalesnių planų Lietuvos laisvinimo klausimu nepateikta. Visa jau viena ar kita forma anksčiau girdėta, išskyrus siūlymą veiksniams sueiti į ryšį su komunistine Kinija. Žinoma, ir tai ne nauja idėja, tik gal pirmą kartą diskutuota tarpveiksniniame susibūrime.

Aplamai simpoziumais blankus, nenaudingas ir nepateisinęs padarytų išlaidų. Jokių išvadų nepadaryta, tad ir kyla klausimas, kam toks suvažiavimas ir buvo kviestas ?

Vienas atsakymas galėtų būti, kad dabartinis VLIK-o pirmininkas ir buv. pirmininkas nepasitiki VLIK-o sąstato pajėgumu. Iš 15-kos vilkinių partnerių bent septynios yra gogolinės "mirusios sielos”, kurių atstovai VLIK-o posėdžiuose niekam neatstovauja, išskyrus patys sau. O pagaliau yra ir tokių atstovų, kurie politiškai ir intelektualiai nėra pajėgūs ir patys sau atstovauti.

Pabrėžus faktą, kad dr. J. K. Valiūnas ir V. Sidzikauskas parodyta diskriminacija vienam aktyviai laisvinimo veikloje besireiškiančiam lietuviškos visuomenės sektoriui paryškino jau anksčiau pastebėtą tos visuomenės skaldymą, tačiau iš antros pusės reikia pripažinti, kad simpoziuman sukviestieji dalyviai visi turi daugiau idėjinių pasekėjų, kaip kai kurios vilkinės grupės. Tuo simpoziumu VLIK-o vadai pripažino, kad ši institucija reikalinga esminių reformų.

Pats simpoziumo tikslas vertingas. Jį organizatoriai aptarė tokiais žodžiais: išstudijuoti “viešai ir neviešai pasireiškiančius nusistatymų nevienodumus Lietuvos laisvės ir laisvinimo klausimais, taip pat ir bendravimo su Lietuva (tur būt, pavergta Lietuva? —    K.)    principiniais ir taktiniais klausimais". Tikslas geras, bet pasirinktos priemonės, dabar jau galima matyti, nesėkmingos. Tačiau politinėje - visuomeninėje veikloje patyrę žmonės turėjo nepasisekimą pramatyti.

Jei VLIK-as būtų sudarytas iš gyvų organizacijų ir savo sąstate turėtų daugiau pajėgių ir laisvinimo veiklai idealistiškai ir entuziastiškai nusiteikusių žmonių, tų klausimų studijos galėtų būti pravestos žymiai tiksliau ir visuomenę vienyjančiom, bet ne skaldančiom pasekmėm. Speciali VLIK-o komisija tokiems klausimams studijuoti galėtų pravesti plačios skalės apklausinėjimus, surinkti įvairiausią, kad ir ekstremistinę argumentaciją, ramiai išstudijuoti visą medžiagą ir padaryti rimtas išvadas. Tai normali parlamentarinė procedūra, kuri nesunkiai pritaikoma ir mūsų sąlygose. Šiuo kartu slaptasis simpoziumas laisvės kovos ir bendravimo problemas paliko senose pozicijose.

Iš laisvinimo veiklai vadovaujančių žmonių lauktina tikslesnių ėjimų.

K.