KREMLIUS NEPASITIKI LIETUVIAIS KOMUNISTAIS
PAVERGTOJE LIETUVOJE
Nors Lietuvos kompartijos pirmuoju sekretorium po Kapsuko mirties paskirtas 1936 A. Sniečkus visą laiką išsilaikė, nepaisant pasikeitimų pačiame Kremliuje, iš paviršiaus žiūrint, jis būtų labiausiai patikimas Kremliaus patikėtinis, tačiau faktiškai yra kiek kitaip. Nepaisant Sniečkaus sugebėjimo įsiteikti ir Stalinui, ir Chruščiovui, ir Brežnevui ir nežiūrint jo intymių ryšių su Suslovu, Kremlius vis tiek prie Sniečkaus antruoju sekretorium laiko tikrą maskvinį rusą. Nuo 1961 tuo antruoju sekretorium yra Borisas Popovas. Prieš jį buvo Borisas Šarkovas. Popovas yra ne tik Kremliaus akys ir ausys Lietuvos kompartijos centro komitete, sekretoriate ir politbiure, bet ir Lietuvos rusinimo pagrindinis variklis. Jis visur kiša rusus arba surusėjusius lietuvių kilmės hibridus. Todėl ir dabartiniame kompartijos centre yra net 35 rusai. Taip pat ir administracijoje bei pramonėje visur kišami rusai. Administracijos viršūnėse greta tikrų maskvinių rusų, kaip Nikalojus Bielianinas, ryšių “ministras”, Borisas Dubasovas, Centrinės Statistikos Valdybos viršininkas (tarp kita ko, šios valdybos vedama statistika yra dvejopa: viena skirta tik kompartijos ir administracijos viršūnėms, paremta tikrais faktais ir duomenimis, antra — skirta viešumai ir atitinkamai sufrizuota; pirmosios duomenys laikomi po raktu ir tik su Dubasovo leidimu galima juos pamatyti). Vadinamas "ministras pirmininkas” yra Josifas Antonovičius Maniušis, jo pavaduotojas — Povilas Aleksandrovič Kulvietis, automobilių transporto ir plentų "ministras” — Vladislovas Petrovič Martinaitis, prekybos “ministras — Anatolijus Ivanovič Mikutis, popierio ir medžio apdirbimo pramonės “ministras” — Povilas Michailovič Kurys, Vilniaus universiteto prorektorius Lazutka, geležinkelių valdybos viršininkas Žemaitis ir daugelis kitų. Nors jų pavardės dar lietuviškos, bet dažnas jų yra uolesnis Kremliaus pataikūnas už pačius tikruosius rusus. Lietuvių vengia, ir jų vadovaujamose įstaigose lietuviui gauti tarnybą sunkiau, negu kupranugariui pralįsti pro adatos ausį.
Pastaruoju metu ypatinga įtampa atsirado Popovo - Zimano santykiuose. "Tiesos” vyr. redaktorius Genrikas Zimanas, prolietuviškų nuotaikų žydas, lietuvių kalbą mokąs geriau už daugelį pačių lietuvių, jau nekalbant apie iš Rusijos atgabentus surusėjusius lietuvius komunistus, savo keliu yra taip pat gerai išlaikęs ir savo žydiškumą. Nors pats jis sinagogos jau nebelanko, bet tradicines žydų šventes ir jų papročius praktikuoja. Zimanas esąs Vilniaus žydų faktiškas dvasios vadovas. Jo artimiausi bendradarbiai mėgsta iš Zimano pasišaipyti kaip iš ortodokso žydo. Iki praėjusios vasaros Izraelio - arabų karo Zimanas bolševikinėje hierarchijoje jokių sunkumų neturėjo. Karas visoje Sovietų Rusijoje iššaukė stiprų antisemitizmą. Tos nuotaikos neaplenkė ir okupuotos Lietuvos. Čia yra ir Popovo - Zimano santykių įtampos šaknis.
Prieš porą metų pagarsėjusioje svetimos valiutos spekuliantų byloje, kurioje keletas teisiamųjų buvo nubausti mirties bausme, ir Zimanas buvęs įveltas, bet dėka savo įtakingų draugų rusų iš tos bėdos tada sausą kailį išnešęs, “Šluota” tada sukombinavusi juoką, kad apsukrusis ir ašarų pakalnėje gebąs sausą vietelę susirasti. Bet dabar Popovas iš naujo tuos valiutinius kaltinimus Zimanui prikaišiojąs, leisdamas gandus, kad, jei kam reikalingi doleriai, tegu kreipiasi į vyr. “Tiesos” redaktorių. Kažkuriuo būdu Zimanas yra prisidėjęs prie Vilniaus šv. Jono bažnyčios pavertimo "Tiesos” popierio sandėliu. Kad popieriui daugiau būtų vietos, Zimanas patvarkęs išgriauti vargonus. Vėliau kai kurie tų vargonų vamzdžiai milicijos buvę rasti pas degtindarius. Todėl Vilniuje prastas "samagonas” yra pramintas Zimano vargonais. Tai vis, esą, Popovo pastangomis. Būk tas ruskis neturįs gėdos net “lietuviškų buržuazinių nacionalistų" laisvajame pasaulyje paskelbtą versiją apie Pirčiupio tragediją skleisti Lietuvoje, kad tik Zimaną “sudirbtų”. (Kaip žinome, “Darbininkas” pirmas atidengė faktą, kad dėl Pirčiupio kaimo tragedijos pirmasis kaltininkas yra Zimanas, kurio vadovaujami sovietiniai partizanai be jokio tikro reikalo provokavę Pirčiupio gyventojus prieš vokiečius). Dėl šitų ir kitų įvairių Popovo intrigų Zimano pozicija esanti pašlijusi pačiame Lietuvos kompartijos centre. Nepaisant Zimano pataikavimo rusinimui ir dialektinio įrodinėjimo, kad komunizmo statyba neišvengiamai veda į bendros visoms respublikoms kalbos ir kultūros susidarymą ir atskirų tautų savitumo sunykimą, nepaisant taip pat ir Zimano pastangų įsiteikti kaikuriems Kremliaus potentatams, parūpinant jiems Lietuvos gamybos pirmos rūšies baldų komplektus, Popovo intrigų dėka Maskva sukliudžiusi Matulio pastangas Zimaną padaryti Mokslų Akademijos nariu. Kuo ta Popovo-Zimano dvikova pasibaigs, šiuo metu dar neaišku, nes Zimanas taip pat turi Kremliuje stiprų užnugarį.
(tp.)
