ĮŽANGINIAI
TAUTINES DRAUSMĖS NORMOS
Julijus Cezaris daugiau kaip prieš 2000 metų, rašydamas apie tuometinius germanus,išsireiškė, jog laimingos tautos, kurios turi gerus įstatymus, tačiau už jas laimingesnės tos tautos, kuriose geri papročiai daugiau reiškia, negu geri įstatymai.
Nepriklausomame krašte tautinės drausmės normos esti saugojamos įstatymų. Įstatymų laužytojams taikomos sankcijos. Lietuvoje prieš karą veikė specialus “tautai ir valstybei saugoti” įstatymas, nors, jį taikant, tuometinis režimas nekartą būdavo identifikuojamas su pačia tauta.
JAV-se įstatyminės laisvės tiek daug, kad gerai organizuoti, stipriai disciplinuoti ir finansiniai pajėgūs anti-socialūs ir antivalstybiniai sąjūdžiai nebaudžiami gali niekinti valstybinę vėliavą, stabdyti krašto militarinius ir politinius įsipareigojimus, organizuoti vidaus riaušes ir t.t. Brutalus įstatymais neapsaugotų tautinės drausmės normų laužymas šio krašto visuomenėje ir valdžios viršūnėse ėmė kelti susirūpinimo. Skubiai ruošiami ir federalinės bei atskirų, valstybių legislatūros priimami įstatymai tautinės drausmės normoms apsaugoti.
Su pirmąja Lietuvos okupacijos diena įstatyminė lietuvių tautinės drausmės normų apsauga tapo panaikinta. Mūsų laimei, liko “gerieji papročiai”, kurie tautiniai ištikimoje ir drausmingoje bendruomenėje gali “daugiau reikšti, negu geri įstatymai”.
Pavergtajame krašte pavergėjas daro viską, kad tie “gerieji papročiai”, t. y. tautinis sąmoningumas, būtų sunaikinti. Tam tikslui naudojama moralinis ir fizinis teroras. Bet mes žinome, kokiu herojiškumu pavergta tauta tam terorui priešinasi. Laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai tuos “geruosius papročius”, palyginti, dar ištikimai tebekultivuoja. Moralinius įsipareigojimus tautinei drausmei šeimose palaiko ir ugdo tautiniai sąmoningi tėvai, visuomenėje— mūsų rašytojai, politikos darbuotojai, visuomenės veikėjai, jaunimo auklėtojai, žurnalistai, menininkai ir t.t. Nieko perdaug nustebinti neturėtų ir tautinės drausmės ardytojai: jų buvo, yra ir bus — vieni iš naivaus idealizmo, antri iš nepažabojamų, ambicijų, treti dėl asmeninės karjeros; reikia manyti, kad jų tarpe yra ir tiesioginių Lietuvos pavergėjo tarnų. Jei kitaip manytume, užmerktume prieš tikrovę akis.
Nežiūrint, kokiais motyvais tautinės drausmės normų laužymas vyksta, rezultatai tie patys: silpninama užsienio lietuvių Lietuvos pavergėjui rezistencinė dvasia ir įnešama chaoso į kovos dėl Lietuvos laisvės frontą.
Daugiau negu pats drausmės ardymas rūpesčio kelia kai kuriuose sluoksniuose rodomas šiems reiškiniams abuojumas ar net bandymas juos teisinti. Pav., kiek daug pykčio ir kartėlio buvo sukelta spaudoje dėl kokios tai gubos paveiksle, bet pro Amerikos universitete iškabintą okupanto naudai sufalsifikuotą Lietuvos žemėlapį praeinama atlaidžia šypsena. Dejuojama, kad Lietuvoje okupantas klastoja mūsų tautos istoriją, skelbdamas lietuvių ir slavų etninį ir kalbinį giminiškumą, bet nereaguojama, kai laisvajame pasaulyje tariamieji mokslininkai kuria “lietuvių iš Rusijos stepių” atėjimo ir “protoslavic origin” lietuvių kalbos teorijas.
Jaunimo vadai ir visas sporto šakas apjungusi sporto vadovybė apeliuoja į savo organizacijų narius laikytis Clevelando 1966 m. sausio mėn. 29 d. veiksnių konferencijoje nustatytų tautinės drausmės normų, bet visuomenės lėšomis leidžiamo “Lituanus” žurnalo redaktorius ir kai kurių organizacijų veikėjai organizuoja krepšininkų kelionę į pavergtą Lietuvą, ir tiek.
Clevelando veiksnių konferencijoje perskubiai surašytos tautinės drausmės normos turi būti patobulintos: papildytos ir labiau detalizuotos. Jas turėtų paruošti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, o priimti ir paskelbti kitais metais įvyksiąs PLB seimas.
JAV-BIŲ MILIJONO LIETUVIŲ ATLIETUVINIMAS
Nė kiek neperdedame sakydami, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse turime apie vieną milijoną lietuvių. Mes patys tuo neabejojame, ir tuo tiki amerikiečiai.
Dr. Jack J. Stukas neseniai savo parašytoje ir išleistoje knygoje (Awakening Lithuania) teigia, kad nuo 1867 metų iki maždaug 1914 metų apie 700,000 - 800,000 lietuvių pasiekė Ameriką. Remdamiesi tais ir kitais daviniais, galėtume lietuvių skaičių JAV-se dar gerokai padidinti. Bet ne ta yrašio įžanginio tema.
Mes puikiai žinome, kad tik tam tikra dalis tų lietuvių aktyviau reiškiasi mūsų visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Aktyviais lietuviais galime laikyti tik tuos, kurie priklauso dar vienai ar kitai mūsų organizacijų, grupių ar klubų, skaito bent vieną iš mūsų laikraščių ar žurnalų ir kasmet išmeta dar po vieną ar kitą dolerį kitiems lietuviškiems reikalams. Prieš maždaug 15 metų dr. K. Pakštas teigė, kad tokių lietuvių esama jAV-se dar apie 90,000. Kur kiti lietuviai (apie vienas milijonasJ?
Lietuvių Bendruomenei priklauso visi lietuviai. Tad, Lietuvių Bendruomenė ir turi imtis iniciatyvos tuos lietuvius atlietuvinti.
Iki šiol Lietuvių Bendruomenė beveik nėra nė bandžiusi bent ką šia linkme daryti. Net nėra bandyta tuos atitrūkusius lietuvius supažindinti su pačia Lietuvių Bendruomene ir mūsų centrinių organizacijų tikslais ir atliekamais darbais.
Šį kartą į JAV-bių LB Vyr. Tarybą yra išrinkta eilė jaunosios kartos atstovų: čia gimusių ar subrendusių ir aukštąjį mokslą baigusių jau Amerikoje. Ši Taryba jau pirmoje savo konferencijoje turėtų sudaryti iš minėtų narių specialią (ir aktyvią!) komisiją to milijono lietuvių atlietuvinimui. Šiam tikslui suformuotos komisijos pirmieji darbai galėtų būti šie:
(1) Sudarant JAV-bių LB naująją centro valdybą (žymiai praplėstą!), padėti naujajam pirmininkui surasti bent porą pajėgių narių iš vietinių lietuvių tarpo.
(2) Bendromis jėgomis su JAV-bių LB centro valdyba paruošti ir išleisti dideliu tiražu literatūros anglų kalba apie Lietuvių Bendruomenę ir jos paskirtį.
(3) Reguliariai paruošti įdomios medžiagos (pasikalbėjimų su LB darbuotojais, straipsnių, reportažų, nuotraukų iš LB veiklos) apie Lietuvių Bendruomenę angliškiems ar angliškus skyrius turintiems laikraščiams ir žurnalams (“Vytis”, “Viltis”, “The Mariau”, “Lietuvių Dienos”, “Garsas” ir kit.).
(4) Pradėti leisti specialų biuletenį angliškai kalbantiems lietuviams.
Tai nebus lengvas darbas, ir į jį turės įsijungti visos LB apygardos, apylinkės ir visi aktyvieji LB nariai. Nėra abejonės, kad po metų ar kitų pamatysime savo darbo ir pastangų puikių vaisių bei rezultatų.
TAUTINIŲ VERTYBIŲ GRADACIJA
Tam tikri reiškiniai mūsų visuomeniniame gyvenime ima gąsdinti savo nenuoseklumu ir perdėtu entuziazmu darbams, kurie savo seklumų užtemdo esmines mūsų aspiracijas. Lyg ir tapę dienos mada, tie reiškiniai sutelkia visuomenės dėmesio ir sukelia finansinių resursų mobilizacijas, bet iškilę dingsta, kaip paradų raketųšviesos. Momento entuziazmas patenkinti kelių entuziastų pakištai minčiai beveik visad kainuoja perdaug.
Kultūrinėje srityje čia dažnai prasikiša senasis “panem et circenses” principas, politinėje srityje— demonstracijos motyvas. Turtingose ir gausiose bendruomenėse tai natūralu ir pateisinama, mūsiškėje — jei ne komiška, tai prabangu.
Nesame šykštūs, ir finansiniai vis stiprėjame. Atsiradus gabių organizatorių finansiniams resursams sukelti, dažnai, galima sakyti, stebuklai įvyksta. Pavyzdžiui, operai pastatyti čikagiškiai kasmet suorganizuoja po keliasdešimt tūkstančių dolerių.
Daugelis sutiks su teigimu, kad yra tautinė nuodėmė numarinti iš Lietuvos atsivežtas mūsų teatro pajėgas. Juk tos pajėgos galėjo būti (ir dar dabar gali būti) sukoncentruotos tru-pėn, ir jų veikla būtų priauginus mums naujų aktorių. Turtinga žydų. bendruomenė teatrui skiria išskirtiną dėmesį. Žydų bendruomenės teatrai rodo, į ką kreiptinas dėmesys, norint svetur išlikti sau žmonėmis.
Reikia gabių organizatorių finansiniams resursams sukelti. Juk mūsų jaunimo stovyklos sunkiai kovoja su deficitais, lituanistinio švietimo darbuotojai “atlyginami” tik padėkomis mokslo metų pabaigtuvėse, jaunimo knygos leidžiamos skurdžiai ir neišlaiko konkurencijos su angliškomis. Ar beverta toliau vardinti visus mūsų kultūrinių ir švietimo institucijų negalavimus dėl finansinių sunkumų?
Politinėje srityje, dėka tam tikrų asmenų sumanumo bei ištvermingumo, išleidžiant tik centus, gauta neįkainuojamos vertės reklamos Lietuvai. Suorganizuota lietuvių demonstracija Washingtone prie Baltųjų rūmų 1965 metais perėjo per daugybę JAV-bių dienraščių ir šimtus radijo ir televizijos programų; Lietuvos Vyčių organizuota laiškų rašymo Lietuvos reikalu akcija amerikiečių laikraščiams ir radijo bei televizijos programų vadovams yra didelės reikšmės darbas; rezoliucijos (H. Con. Res. 416) Lietuvos laisvinimo reikalu pravedimas JAV-bių Kongrese— visų pripažintas laimėjimas. Visa tai atsiekta su labai menkais finansiniais resursais. Tačiau ir čia tuo tenkintis negalima.
Mums verkte verkiant reikia kiek galima daugiau prielankių kolumnistų, apžvalgininkų, radijo ir televizijos komentatorių, karikatūristų, lobbyistų, kultūrininkų, literatų, intelektualinės aukštuomenės. Mėginant juos laimėti mūsų reikalui, neapsieisime be pinigo.
Prie senojo posakio “panem et circenses” kultūrinėje ir politinėje sferose, greta užsidegimo ir momentui pritaikintų emocijų visad tenka pridurti svarstymą, vertybių gradacijos ir reikšmės svarsčius. Gal tada mes daugiau suskubsime ir daugiau atliksime.
