LIETUVIŠKUMAS IR PLIURALIZMAS
DR. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS
Nuo Vatikano Antrojo pradžios Katalikų Bažnyčios galvojimas buvo pakreiptas taip vadinama pliuralizmo linkme. Ši pliuralizmo pakraipa šiandien yra palietusi ne tik Bažnyčią, bet ji pradeda perimti ir politinį bei socialinį gyvenimą. Ir tautiškumas šiandien gauna naują spalvą, kai jis turi būti peržiūrimas pliuralizmo šviesoje. Bendrai imant, JAV-bių tautiškumas yra visuomet buvęs pliuralistiškas, bet jis tokiu nėra buvęs Europoje nei naujai atstatytoje nepriklausomoje Lietuvoje, kuri buvo Vakarų Europos vaikas.
Mūsų emigracinis tautiškumas yra daugiau paremtas nepriklausomybės laikų patyrimais, ir dėl to yra labai retas dalykas, kad mūsų politiniai veiksniai būtų mėginę pergalvoti lietuvišką tautiškumą naujųjų ideologinių vystymusi įtakoje. Daugumoje mūsų lietuviškas tautiškumas buvo ir tebėra vedamas gana parapijinės galvosenos ribose, neieškant platesnių akiračių ir nemėginant jo sumoderninti ar gal net sukultūrinti. Nėra abejonės, kad daugelis mūsų, atsidūrę išeivijoje, mėgstame gyventi praeities nostalgija, kuri mums ir jausmus sustiprina ir tam tikrą psichinį poilsį suteikia. Bet nostalgija, neskaitant poetinio sentimento, geresniam realybės supratimui daug nepadeda.
Dėl to, norint ar ne, kai kuriems iš mūsų tenka kiek kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos savo pergyvenimus ir juos pavertinti dabarties plotmėje. Vienas iš tokių mėginimų pavertinti mūsų tautiškumą dabarties ir gal ateities rėmuose yra šis straipsnis, kurio autorius nėra nei politikas, nei filosofas, bet tik žmonių elgsenos stebėtojas. Taigi ir tautiškumo vertinimas čia bus perduodamas mažiau iš filosofinės, o daugiau iš psichologinės pusės. Esmėje, aš čia noriu iškelti klausimus diskusijoms, o ne duoti į juos atsakymus. Mums reikia naujų ir gyvų diskusijų įvairiose srityse, nes kitaip mes atsiliksime nuo dabarties ir, begyvendami praeities šešėliuose, šviesos nei sau, nei savo tautai neparnešime. Mano nuomone, tautiškumas, lietuviškumas ir visa mūsų veikla Lietuvos labui yra reikalinga stiprių reformų, be kurių jie ims greit prarasti savo efektingumą ir rimtumą.
Pliuralizmas
Pliuralizmas yra priešingybė monizmui, kuris teigė, kad pasaulis susideda tik iš vienos rūšies būtybių ir kad viskas gali būti išaiškinta tik vieno principo pagalba. Pliuralizmas mano, kad visata susideda iš įvairių tipų būtybių ir kad jai išaiškinti reikia priimti daugelį principų. Politiniu atžvilgiu pliuralizmas yra priešingas valdžios suverenumui ir jis stipriai užakcentuoja organizacijų ir grupių svarbą valstybės gyvenime. Bažnytiniu atžvilgiu pliuralistinis galvojimas sako, kad Bažnyčia nėra vienintelė, bet kad yra ir kitų bažnyčių, kurios taip pat gali skelbti tiesą apie Dievą ir kad, sekdami jų mokslą, žmonės gali būti išganyti. Tautiniu atžvilgiu pliuralistinis galvojimas sakytų, kad tautiškumas nėra svarbiausias ir vienintelis saistąs, kuris riša žmones: įvairių tautybių žmonės gali rasti bendrą kalbą ir bendrą sugyvenimą. Pliuralizmas tuo būdu akcentuoja faktą, kad kiekviena problema turi ne vieną, bet daugelį sprendimų ir kad daugelis iš tų sprendimų yra lygiai geri, nors jie gal ir nėra vienas kitam artimi. Socialinėje srityje pliuralizmas ragina žmones suprasti, kad visi turi lygias teises, nežiūrint jų ekonominės ar rasinės kilmės.
Tam tikra prasme, pliuralizmas remiasi humanistiniais pagrindais, kuriuose žmogus yra pirmoje eilėje vertinamas kaip žmogus, o ne kaip tautinės, socialinės ar religinės grupės narys. Savo pagrinde ši pažiūra yra krikščioniška ir teisinga. Bet ji gali taip pat sudaryti tam tikrų sunkumų ypatingai tiems, kurie ieško ne panašumų, bet skirtumų. Tiems, kurie gyvendami pliuralistiškame krašte, kaip Amerikoje, yra susirūpinę savo tapatybe, pliuralizmas gali atrodyti ne tik nepriimtinas, bet net pavojingas sąjūdis.
Tautiškumas
Tautą ar tautinę grupę be teritorijos riša bendra istorija, bendra kultūra, bendri papročiai ir virš visko bendra kalba. Taigi lietuvis, kuris yra Lietuvoje, yra rišamas teritorijos vienumo, kalbos tapatiškumo, papročių bendrumo ir istorijos tęsiamumo. Lietuvis, kuris yra išeivijoje, teritorijos ryšio su savo tauta neturi, bet jis vis tiek gali palaikyti savo kalbą, savo papročius, savo kultūrą ir savo istoriją. Žinoma, sugebėti vykdyti visus šiuos patyrimus yra idealus dalykas. Jis remiasi galvojimu, kad tauta, kurios svečiai mes esame, sutiks leisti mus daryti viską, ką mes norime, ir kad mes, tai darydami, jausimės patenkinti. Deja, net ir tuo atveju, kai vietiniai yra linkę duoti kiekvienai tautinei grupei visišką laisvę, daugelis tautinių pratybų negali būti daroma, nes jų perdėjimas gali grupę nuvesti į savanorišką getto. Getto gyvenimas gi niekam nėra nei naudingas, nei priimtinas. Dėl to tautiškumas išeivijoje, jei jis nori būti prasmingas, turi rodyti daug lankstumo ir išradingumo. Išeivijoje tautinės grupės yra visuomet daugiau ar mažiau dirbtinos grupės, ypatingai tada, kada jos darosi labai monistiškos ir kai jos atsiriboja ar nori atsiriboti nuo vietinės kultūros. Gi bendradarbiaujant su vietine kultūra, tautinė izoliacija yra neįmanoma. Tuo būdu tautinis skirtingumas ne retai gali būti prarastas, kas, pagal senesmį galvojimą, reikštų nutautėjimą.
Tautiškumo puoselėjimas svetur
Virš mėginto samprotavimo įtakoje pamėginkime pažvelgti kiek realiau į savo lietuvišką tautiškumą išeivijoje, ypatingai čia, Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Ligi šiol pagrindinis lietuviškas metodas buvo ir yra kurti teritorines kolonijas, griežtai laikytis tautinių papročių, versti vaikus mokytis lietuvių kalbos, didžiuotis savo istorija ir savo kultūrine praeitimi. Nėra nė mažiausios abejonės, kad šitokiu būdu buvo ir yra galima išlaikyti tautiškumą bent tarp tų, kurie sutinka bendradarbiauti. Savaime suprantama, kad lietuviškumo išlaikymas sau ir savo vaikams turi didesnę prasmę, negu tik kultūrinių ar socialinių pratybų paskatinimas. Tautiškumas yra palaikomas ne Amerikos margumui pastiprinti, bet tam, kad nauji kadrai žmonių būtų išlaikyti, kurie ateityje nenustotų domėjęsi savo krašto išlaisvinimu ir jo gerove. Taigi tautiškumas išeivijoje yra tam tikra prasme visada surištas su savo ar savo tėvų gimtuoju kraštu. Dabar kyla klausimas, kaip šis tautiškumas turi būti puoselėjamas tarp tų, kurie su savo kraštu kontakto neturi ir negali turėti ir kurių kraštas neturi laisvės su jais kontaktų palaikyti? Kyla klausimas, ar kalba ir vien tik tautinių kolonijų steigimas yra būdai, kurie padės atkreipti jaunimo ir tuo pačiu metu viso pasaulio dėmesį į Lietuvos buvimą ir padėtį? Kyla klausimas, ar yra efektinga lietuvių tarpe skelbti Lietuvos vardą ir jos vargus apibudinti, kai lietuviai daugiau ar mažiau tai jau žino?
Ar nereiktų aktyviai įjungti į lietuvių eiles ypatingai tuos, kurie gal net lietuviškai nekalba, bet save laiko lietuviais? Ar nereikėtų mums dėl Lietuvos ateities pasidaryti lietuviškais pliuralistais, kurie sutinka, kad tautinė tapatybė gali pasireikšti įvairiais būdais, o ne vien tik lietuvių kalbos naudojimu ar lietuviškų susirinkimų lankymu?
Amerikoje yra daug lietuvių kilmės žmonių, kurie, gyvendami mažose kolonijose, neturėjo progos išmokti savo tėvų kalbos ir kurie vedė ar ištekėjo už kitų tautybių žmonių. Šitie žmonės savo gyvenimu jau yra tapę pliuralistais. Deja, jie dažnai yra išskiriami iš tų lietuvių tarpo, kurie moka lietuviškai ir gyvena lietuviškose šeimose ir kurie savo laimingas sąlygas yra pavertę lietuvišku getto. Lietuviai, kuriems šiandien trūksta pliuralistinės dvasios, net to nejausdami, atmeta stiprų lietuvišką užnugarį, kuris Lietuvai gali turėti daugiau reikšmės, negu kad mes vieni kada nors turėsime be tokio užnugario.
Amerikos lietuviai yra ypatingai prisirišę prie savo tautos. Esu buvęs daugelyje susirinkimų, kuriuose esu sutikęs nemaža čia gimusių lietuvių, jau nebekalbančių lietuviškai. Tie visi lietuviai žinojo savo kilmę ir išpažino meilę savo tėvų gimtajam kraštui. Jie tą meilę yra daugeliu atvejų perdavę ir savo ne lietuviškiems šeimos partneriams taip, kad ir tie jaučiasi gana artimi lietuviškiems reikalams. Žinoma, tie ne lietuvių kilmės šeimos nariai irgi turi teisės laukti, kad jie lietuvių bus priimami be sarkazmo ir be politinių diskusijų. Jie nelaukia, kad jie turėtų būti laikomi atsakingi dėl Vilniaus klausimo, jei jie yra lenkų kilmės. Jie nori būti priimami kaip žmonės ir jie turi tam pilną teisę.
Religija, pažiūros ir politiniai įsitikinimai taip pat turi būti imami iš pliuralistiškos pusės, nes kitaip kontaktai irgi nutrūks. Yra laikas, kad mes pradėtume jaustis pakankamai stiprūs ir nebijotume, kad kiti mus nutautins ar nuo Dievo atitrauks. Jie mums nieko nepadarys, o mes juos galime sau draugais laimėti. Nėra reikalo gėdytis, kad mes esame nauji Amerikos piliečiai: yra faktas, kad mes tokiais esame ir neturime vienu ar kitu būdu to slėpti.
Daugelį kartų mes galime iškelti Lietuvos reikalą ten, kur tai turi reikšmės. Ir tai galime padaryti daugelyje atvejų ne tarp lietuviškai kalbančiųjų, bet tarp pliuralistiškai galvojančių amerikiečių.
Ryšiai su Lietuva
Pliuralistinis galvojimas reikalauja, kad mes turime būti pasiruošę palaikyti ryšius kaip individai su krašte gyvenančiais lietuviais. Bažnyčia mėgina dialogą su komunizmu. Ar tai yra išdavimas? Kas mėgins dialogą su jaunimu Lietuvoje, jei toks dialogas bus įmanomas? Be abejo, ne tie, kurie neturi tolerancijos ir negali kalbėtis su kitų pažiūrų žmonėmis, jų nenuteisę. Šitoks dialogas yra reikalingas abiems pusėms. Aš neturiu nė kiek pagrindo bijoti, kad mūsų jaunimas, palaikydamas ryšius dabar individualiai su mūsų giminaičiais, praras savo principus. Nemanau, kad jie pakeis anų principus. Bet mes to gi ir nenorime: mes norime kontakto su jais kaip su žmonėmis. Gal jie irgi išmoks pliuralistiško galvojimo, kuris tikrai geresniems santykiams pakenkti negali.
Laikas bėga, ir dalykai keičiasi, — toks yra žmonių gyvenimas. Tikiu, kad pasikeitimai yra galimi visur, jei tik yra neuždaromos durys tokių pasikeitimų vykdymui. Pamažu reikia mums pergalvoti savo pozicijas ir pasijausti drąsesniais. Mes neturime reikalo bijoti bet ką prarasti. O jei ką laimėsime, bus visų naudai. Atsakymo aš neturiu, bet manau, kad turi būti galimybių radimui naujų būdų bendravimui su lietuviais pavergtoje tėvynėje.
Pliuralizmas ir humanizmas
Moderniajame pasaulyje visi žmonės darosi artimi ir visi turi išmokti vienas su kitu sugyventi. Tautiniai skirtumai mažėja, mažėjant distancijoms tarp tautų. Žinoma, tautiškumas liks identifikaciniu pagrindu, kuris ir toliau jungs žmones. Bet tai bus tik, tarsi, pasas, kuris leis visiems visur keliauti ir būti gerbiamais. Žmogaus vertė yra aukštesnė už siaurą tautiškumą, kuris buvo ir yra gana romantiškas dalykas.
Lietuvos istorija yra paremta pliuralizmu. Gal faktas, kad Lietuvos kunigaikščiai, būdami pliuralistai, o ne tautiškai sąmoningi, padarė tai, kad Lietuvos teritorija liko tokia mažutė. Bet kas žino, gal jie buvo pažengę kelis šimtus metų pirm savo laikų? Šiandien jie būtų dideli pavyzdžiai kitiems.
Lietuva ir lietuviškumas išsilaikė tada. Dabar gi, kai tautinis sąmoningumas ir tautinis prisirišimas tarp lietuvių yra toks didelis, mums nėra ko bijotis pliuralizmo. Tikrumoje, tai gal bus tik vienintelis būdas mūsų tautiniam išlikimui.
