ŽUVUSIAM KOVŲ DRAUGUI
Pro sunertus mano pirštus gožiasi kraujas,
Tavo jaunas kraujas į rugienos vagą..
Verkia amžinomis rekvijomis
Rudenėjančio dangaus skliautai.
Kad galėčiau į tą pamiškę aušroje,
Ton vagon išlašinti savo kraują,
Kad ir žiemos staugiančią naktį,
Kad tik savon žemelėn!
Tarsi, rodos, net ir žemė atpažintų,
Tarsi, rodos, net ir žemė apraudotų,
Tarsi, rodos, net ir žemė neapleistų,
Tarsi, rodos, net ir žemė prisimintų.
Nenoriu šaltos šachtos gelmėje mirti!
MYKOLAS VILTIS
Iš “Neparašyti laiškai”
