Reikalingas Pasaulio Lietuvių Seimo žodis

Vytautas Volertas

Jaunosios lietuvių kartos kultūrininkas, visuomenininkas, rašytojas. Lietuvių Bendruomenės klausimais yra paskelbęs eilę straipsnių. Iš profesijos — inžinierius.

Ryžtingesnio kelio ieškant

Nemalonūs gandai plaukioja tarptautinėje padangėje. Kuba, žiūrėk, vaduojama, spaudžiant Chruščiovą prie sienos ir spiriant kraustytis namo su raketomis bei kareiviais, o už pusmečio vedamos tiesioginės telefono linijos tarp Vašingtono ir Kremliaus, kūbiečiai egzilai sodinami iš laivelių, jų veiklai finansinė pagalba nutraukiama. Vasario 16-sios proga Valstybės departamentas skelbiasi esąs su lietuvių aspiracijomis laisvei atgauti, kongresmanai ir senatoriai mums palankius žodžius taria, karingas rezoliucijas skelbia, o gerai informuoti žurnalistai porina, kad Pabaltijo politiniams vienetams veikla pasunkės, nors už savaitės kitos oficialūs šaltiniai per ALT’os Vykdomąją Tarybą žinias neigia. Teisybės ieškok įsispyręs, bet kai ją sugriebsi, nustebsi, kad jau nauja tiesa kitomis plunksnomis paleista. Vėl pradėk iš naujo. Demokratija su demokratais šiuose klausimuose nenusistovėję.

Nagi, demokratija ir mus pačius lanksto. VLIK’as stengiasi, kiek išgali, remdamasis savu užnugariu visuomenėje. ALT’a žvalgosi ir vikriai reaguoja Jungtnėse Amerkos Valstybėse. Los angeliečiai rezoliucijas pirmyn spiria. LB apylinkės rašinėja laiškus, stengiasi parinkti aukų vieniems, antriems, tretiems ir sau. Šiame judėjime didelė visuomenės dalis noriai dalyvauja, tačiau kita didelė dalis ima urgzti. Būk tai, ji nesusigaudanti raizgynėje, būk tai, ji eliminuota iš politinės veiklos. Kiek nuoširdaus rūpesčio, kiek sukto atsikalbinėjimo, nelengva pasverti. Bet susidaryti įspūdžiui, kad padėtis be reikalo sukomplikuota, duomenų yra. Negalima tvirtinti, kad čia glūdi pagrindinė priežastis visų mūsų negalavimų, bet "Trečiojo Fronto” dygimas, jaunesnės, vos universitetus baigusios, kartos šaltumas tautinės šeimos reikalams, uždarbiams neproporcingai menka auka lietuviškam labui gali turėti po šaknį, besigaivinančią šioje nepageidaujamoje komplikacijoje.

Atėjęs mums laikas šaltu, gaiviu vandeniu prasiplauti mieguistas akis. Kas nesnūduriuoja, daugiau nuveikia ir sveikiau pailsi. Užtenka jau tūpčiojįmo, gana! Nesvarbu, koks yra mūsų skaičius, kad tik susigriebtume, atgimtume, savo tarpe nuoširdesniais ir drąsesniais darbuose taptume.

Vienas kitas platesnis ir šviesesnis žingsnis matosi. Lietuvių Fondo augimą tenka šion rūšin skirti. Tačiau verta daugiau galimybių žvalgytis. Ypač artėjant Pasaulio Lietuvių Seimui Kanadoje, kuriame reikia sudaryti galimybes ne tik nuomonėms išgirsti, bet ir joms pasvarstyti.

Politinio darbo institucijos

Politinio darbo metodų bei organizacinės struktūros aptarimas, be abejo, labai pageidautinas. Ši sritis svarbi mūsų kovoje už tautinę egzistenciją tolimesnėje ateityje, ji turi didelės reikšmės mūsų šiandieninei tvarkai, susiklausymui, entuziazmui.

Organizacinė politinio darbo struktūra, apie kurią dera mąstyti, turi būti mažiausiai priklausoma nuo išorinių reiškinių (turint galvoje finansinės paramos gavimą ar nustojimą iš pašalies), privalo paklusti vienalytei vadovybei, remtis legaliu, natūraliu pagrindu, naudotis visais galimais energijos bei išminties šaltiniais, remtis visuomene, išlikti stabilia kiek galima ilgiau. Siūlant apie tai svarstyti, lyg tai a priori sugestionuojama, kad šių bruožų dabartiniu metu stinga. Šios minties rašantysis nesigina, nors netvirtina, kad visų bruožų stinga, ir jokiu būdu dėl to nekaltina pavienių asmenų.

Kaltintini tik skirtumai tarp šiandieninės aplinkos ir sąlygų, kuriose šį darbą pradėjome, bei mūsų savu laiku nenuoširdus irzlumas, nesugebėjimas bendradarbiauti. Prisipažinkime, kad prieš penkioliką metų protingiau tvarkėmės. Vienų užsispyrimai, kitų durų užtrenkimai, iš darbo pasitraukus, trečių slapti laiškeliai, dirbtinai nesantaikas keliant, ketvirtų karštakošiški, neatlaidūs pasipiktinimai pirmųjų trijų gestais kainavo daug. Tiek to. Geriausia klaidas įsidėmėti, jų atsisakyti ir pasižvalgyti, ką šiandien turime, ir ką reikia priklijuoti, kad dirva nebūtų užleista ir dirvonai nuostolių neduotų.

Mūsų šiandieninės politinio darbo institucijos savo uždavinius atliko ir atlieka gal neblogiau, kaip esamose sąlygose galima reikalauti. Jų pusėn nukreipti kaltinimai, pašaipa ir puolimai dažnai būna nepagrįsti. Ne kartą visuomenė galėjo jausti, jog kritikuojantieji tyčiomis ieškodavo priežasčių, kad šias institucijas nuvertintų, arba priežastys nebūdavo tiek didelės, kiek apie jas žodžių išsakydavo. Kaltintojai ne visada būtų galėję geriau pasielgti, kaip institucijų darbuotojai. Tenka įsidėmėti, kad šiame darbe ne vienu atveju sprendimus tenka daryti staigiai, o jų įvertinimo sulauksime tik tada, kai ne tik visos aplinkybės yra pažįstamos, bet ir sprendimų rezultatai žinomi. Laiko skirtumas tarp sprendimo ir jo įvertinimo visada yra vertintojo pusėje.

Vis dėlto, trūkumų yra. Tuos, kurių pašalinimas nuo mūsų priklauso, reikėtų išlyginti.

Kas taisytina

Politinį darbą tektų taip rikiuoti, kad išorinių sąlygų pasikeitimas nepajėgtų jo visiškai paraližuoti. Būtiniausia veikla turi būti atliekama mūsų pačių jėgomis, nes tik mes aiškiai suprantame, ko siekiam, ir tik mes be atodairos sielosimės pilna kraštui laisve. Šis galimai didesnis nepriklausomumas remiasi lėšomis. Juo rečiau tuščią kišenės dugną užčiuopsime, tuo mažiau teks grąžytis žvalgantis, ką atidėlioti, ką tuojau pat vykdyti.

Politiniam darbui lėšų sukrapštome nepakankamai, ir tos pačios išskirstomos po kelias krūveles. Nors lietuviškoji visuomenė nėra šykšti, tačiau ji nori aiškiai žinoti, kad jos auka eitų ten, kam skirta ir kur labiausiai reikalinga. Atrodytų, kad paskutiniais keliais metais buvo daugiau aukojama iš tradicijos ir dėl to, kad auką primindavo, kaip iš entuziazmo ar matant neatidėliotiną reikalą. Kaip besvarstysime, teks pripažinti, kad Nepriklausomybės Fondo atsiradimas, finansinė akcija rezoliucijoms pravesti, Tautos Fondo rinkliavos, ALT’os naujai priimta tvarka piniginiai VLIK’ą remti padangę užteršė. Iškilo rūkai ir ne vienam pasunkino suprasti aiškų politinei veiklai skiriamos aukos tikslą. Sumažėjusios pajamos pakirto mūsų veiklos savarankiškumą. O mes galvojame, kad nepriklausomumas yra vienas iš būtinų institucijų bruožų.

Buvo stengiamasi visuomenei įroti, kad tą patį darbą be nuostolių gali dirbti kelios institucijos, jei vengiama kartojimų. Šios pastangos pasirodė, Frontui išėjus iš VLIK'o ir gimus Talkai. Visuomenė šią tezę priėmė, nes, iš tikrųjų, ji teisinga. Tačiau šioje filosofijoje yra aplenkiamas vadovybės klausimas. Vadovybė reikalinga darbo koordinacijai net ir tuo atveju, jei anos kelios institucijos pajėgtų nuspręsti, kokius metodus naudoti ir ką pirmiausia atlikti. Rašančiam atrodo, kad vienos vadovybės reikalingumą supranta visi. Čia norisi dar kartą visuomenei priminti, kad vienalytės, bendros politinio darbo vadovybės stokojame, ir kad šičia glūdi dar viena rimta priežastis, verčianti persvarstyti darbus.

Jei kur stinga nepriklausomumo, be abejo, pastangos negali būti planuojamos tolimesnei ateičiai. Menki aplinkos susvyravimai vers keisti metodus ir mostų apimtį. Kritiškesniu momentu, garsiau subraškėjus pamatams, kritus nuotaikai ir įsiskėlus panikos kibirkštėlei, galima tikėtis nemalonių pasėkų. Stabilumas yra būtinas visuose mūsų darbuose, nes greito tarptautinės situacijos pasikeitimo logiškai laukti negalime, o atsitiktinumais pasikliauti, kurių, žinoma, visur ir visose srityse iškyla, nebūtų rimta. Nei finansinė padėtis, nei užleistas žmonių paruošimas mūsų politiniams darbams kol kas stabilumo neduoda.

Triūsiantis svarbiam reikale ir taupiai skaitantis su lėšomis, kaip mums, mažai tautinei grupei, visada teks skaitytis, yra nuostolinga šalimai laikyti nenaudojamą energiją ir išmintį, Reikia pripažinti, kad iki šiol nei energija nei išmintis pilnai nepajungtos. Nepajungta ir visuomenė. Jei skeptiškai galvojama atiduodant finansinę auką politiniam darbui, skeptiškai elgiamasi ir tada, kai tenka kitokiais būdais talkininkauti (rašant laiškus, šaukiant susirinkimus, protestujant ar net piketuojant). Solidarumas remiasi ne tik pilnu reikalo supratimu, bet ir drausme. O drausmė politinėje akcijoje apardyta, nes pačios institucijos nepademonstravo nei solidarumo, nei drausmingumo. Va, kodėl visuotinai teisinamasi:    vadovaujantieji nesutaria: nežinau, kam gelbėti; nenoriu veltis nesantaikon; nesu atstovaujamas.

Retai kuri institucija turi tokius tvirtus natūralius bei legalius pagrindus, kaip mūsų VLIK'as ar ALT’a. Jos abi iškilo ne dirbtinai, bet atsirado pašauktos tautos. Lietuvą okupavus, VLIK’as susikūrė kaip organizuota tautos atstovybė krašte. Jungtinėse Amerikos Valstybėse tuo pačiu būdu lietuviai už save kalbėti įgaliojo ALT’ą. Abi institucijos sujungė nuomonių skirtumus, ir joms abiems lietuvių tauta ne tik leido už save kalbėti, bet įpareigojo jas kovoti už laisvę. Šie tvirti pagrindai abu vienetus išlaikė iki šios dienos, ir VLIK’as su ALT'a įpareigoja mus juos abu remti, kaip ir jie patys yra įpareigoti tautai atstovauti. Šių institucijų atsiradimo būdas ir laikas, jų tikslai ir įpareigojimai, be abejo, leidžia vadovauti laisvės kovai, ir kiekvienas iš mūsų turime stengtis, kad šis jų bruožas liktų tol, kol Lietuva atgaus nepriklausomybę.

Maždaug taip iš pašalies atrodo mūsų politinė veikla. Neigiamybes reikia giliai apsvarstyti ir šalinti. Pasaulio Lietuvių Seimas yra tinkama apsvarstymams vieta. Ne tik svarstymams. Seimo sugestijos ir nutarimai turi saistyti visus laisvame pasaulyje esančius lietuvius.

Kaip svarstytina?

Rengiantis kalbėti apie politinių institucijų persitvarkymus, verta atydžiau žiūrėti, kad teisiniai ir tradiciniai pagrindai, įpareigoją ne tik mus, bet ir laisvuosius kraštus, kurių sąžinės nėra pilnai išgaravusios, nebūtų apgadinti. Tačiau vengtina ir perdėjimų. Pavergtas kraštas laisvės kovai įpareigojo ne vienas ar kitas partijas, ne vieną ar kitą grupę, ne vieną ar kitą asmenį, bet visą tautą ir ypač tuos lietuvius, kurių rankos neapsunkintos vergijos grandinėmis. Jie sudaro institucijas ir pasirenka metodus, bet jie ir atsakomingai laikosi. Kas šiandien savą apsileidimą teisina neatstovavimu, tasai yra kaltinamas ne tik rezignacija, bet ir dėl institucijų santvarkos, kad ne visi jose atstovaujami. Partinės grupės ir asmenys negali šios atsakomybės prisiimti, nes jie nėra amžini. Tauta pragyvens sambūrius ir asmenis.

Mūsų politiniai sambūriai atliko ir atlieka milžiniškus darbus. Kas smerkia politinius susigrupavimus, tasai ryžtasi laisvę varžyti. Tačiau susigrupavimai kinta, ir nežinia, kokius turėsime už dešimtmečio, dviejų. Juos kuria tauta, o ne jie tautą. Iš kitos pusės, nesveika pulverizuotis, blaškytis mažomis grupėmis, krikti. Negirtinas dviejų krikščioniškosios pasanlėžvalgos grupių atsiradimas mūsų tarpe, nepriimtinas liberalų išsiblaškymas, nebuvo naudingas kažkada tautininkų ir Vienybės laikraščio šalininkų kivirčas.

Kartais pasigirsta balsų, kad mūsų tarpe atsiranda norinčjų sugriauti turimas institucijas. Aišku, jų yra! Tai visi tie, kurie tarnauja okupantui ir jo duona minta. Tačiau šių institucijų negriauna ir nesistengia griauti Lietuvai laisvės siekią. Politinio darbo trukdymas automatiškai asmenį braukia iš sąmoningųjų lietuvių tarpo. Be abejo, negeresni būtų ir tie, kurie, matydami darbe klaidas, tyčiomis jas palaikytų. Silpninimas juk tas pats, kaip aktyvus griovimas. Nedaug prisideda ir tylį tik dėl to, kad nenori susilaukti nemalonumų. Skęstančio negelbėti tik dėl to, kad bijoma sušlapti, yra nusikaltimas.

Mūsų politinio darbo institucijas, linkint joms sėkmės, reikia grąžinti laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenėm Netikslus buvo VLIK'o pirm. dr. Trimako pareiškimas 1963 m. balandžio mėn. 20 d. Drauge: “Dar geriau būtų, kad PLB surastų kelią į VLIK’ą”. Ne visuomenė priklauso institucijoms, bet institucijos visuomenei, o PLB visuomenę sudaro. Šitai galima išskaityti ir politinio darbo institucijų statutuose ir PLB chartoje. Tasai grąžinimas visuomenėn turi būti mūsų visų rūpesčiu, ir už tai sutinkame su VLIK'o, ALT’os ir LLK atstovų paskelbtu nutarimu 1963 m. balandžio 22 d. Drauge: "Sveikina ir skatina VLIK’o pastangas surikiuoti visas teigiamas laisvųjų lietuvių jėgas Lietuvai laisvinti ir lietuvybei išeivijoje ir tremty išlaikyti”.

Prisidedam prie šio sveikinimo VLIK’ui ir lygiai sveikiname LB ir pavienių lietuvių pastangas.

Šiomis nuotaikomis besivadovaudami, pažvelkime, kas būtų darytina.

VLIK’as ir ALT'a, simbolizuoją mūsų tautos spontanišką pasipriešinimą okupacijai, privalo išlikti tol, kol okupacija tęsis. Perrikiuotini tik institucijų santykiai su visuomene. Nenorim, kad šios įstaigos, lyg dirbtinai primestos, rastųsi šalia visuomenės, vargtų, ieškodamos joje paramos, žemintųsi, prašydamos išmaldos, o visuomenė joms duotų tik tai, kas atlieka. VLIK’as su ALT,a turi būti laikomi mūsų visų rankomis.

Mūsų politinių institucijų visuomenėn sugrąžinimo problema ne šiandien iškilusi, tad ir priemonės, čia siūlomos, nebus negirdėtos. Jos sutaps su siūlymu, rašančiojo paskelbtu Fronto Bičiulių simpoziume tautinės vienybės klausimu New Yorke. Politinio darbo įstaigų struktūrą autorius taip įsivaizduoja:

1.    VLIK'as lieka Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu, mūsų politinei kovai vadovaująs laisvame pasaulyje:

2.    jo darbui palengvinti ir specialiai mūsų reikalui atstovauti Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra Amerikos Lietuvių Taryba;

3.    VLIK'e atstovaujamos visos mūsų politinės partijos, rezistenciniai judėjimai ir likusi visuomenė. Pusę jo narių deleguoja politiniai sambūriai ir kitą pusę — PLB rinkiminiais keliais. Prezidiumas renkamas narių balsų dauguma;

4.    ALT’os pusę narių sudaro dabartiniai JAV lietuvių junginiai, esą ALT’oj, o antrąją pusę atsiunčia JAV LB rinkiminiais keliais. Vadovybė renkama balsų dauguma;

5.    lygiagrečių politinių institucijų darbas sustabdomas;

6.    laisvinimo darbui lėšos kaupiamos per PLB ir kraštų LB specialiai tik šiam tikslui renkamomis ir tik politiniam darbui skiriamomis aukomis lietuviškoje visuomenėje ir už jos ribų.

Į detales (narių skaičius šiose įstaigose, LB siunčiamų narių rinkiminiai keliai, lėšų telkimo būdai, jų proporcija, skirstant tarp VLIK'o ir ALT’o ir t. t.) čia nesileidžiama. Jų išdirbimas paliekamas specialistams o čia pateikiami tik pagrindiniai institucijų bruožai, kaip juos įsivaizduoja pašaly esąs visuomenės narys, ir kurie turėtų išnaikinti šiuo metu pastebimas neigiamybes, šiame straipsnelyje anksčiau išvardintas. Atrodytų, kad šiai sistemai turėtų pritarti ir šiuo laiku VLIK'ui ir ALT’ai vadovaują asmenys. Su jų patirtimi ir sumanumu nebus lengva jiems iš vadovavimo pareigų pasitraukti, o darbas, be abejo, susidarius jaukesnei aplinkai, atneš daugiau naudos. Savo amžiuje Lietuvos laisvės kovai atidavę didelius kiekius energijos, aukoję dalį savo gyvenimo ir net dėl šios veiklos nukentėję, didesniais rezultatais, jų triūsu ir visuomenės parama atsiektais, būtų bent maža dalimi moraliai atlyginti.

Pasaulio Lietuvių Seimo vaidmuo

Kodėl šie svarstymai ir siūlymai rišasi su Pasaulio Lietuvių Seimu?

Sunku būtų surasti, kas pilniau galėtų atstovauti ir reikšti išeivijoje esančios tautos dalies valią, kaip šis seimas. Iš kitos pusės, jei politinį darbą laikome svarbiu, keista būtų, jei Seimas juo nesidomėtų. Seime vieta apsvarstyti šio darbo formas, prieiti prie reikalingų nutarimų ir moraliai įpareigoti visuomenę šių nutarimų laikytis. Ir ne tik įpareigoti, bet atitinkamai reaguoti, jei nuo jų būtų nukrypta.

Esame dalis tautos, kuri jėgos nemėgsta, bet moralinę pareigą atlieka. Pavyzdžių tolimoje praeityje ieškoti nereikia. Štai VLIK'o pogrindinis darbas Lietuvoje prieš dvidešimtmetį, nusiuntęs grupę į Vokietijos konclagerius, 1941 m. sukilimas, išskynęs daugybę jaunų žmonių, pagaliau partizaninė veikla, antrajai sovietų okupacijai prasidėjus. Nei vienas šis atvejis nebuvo pradėtas vadovybės klausimą svarstant. Kas Partizanus skaitė, negalėjo nepajusti, kokiais tikslais jie klaidžiojo po miškus, kodėl sprogdinosi granatomis, dėl ko tįsojo turgų aikštėse. Jaunystės entuziazmas ir tėvynės meilė (iš tikrųjų, šis jausmas egzistavo juose kaip gyva sąvoka, o ne tik kaip mes ją šiandien suprantame poetine prasme, laikydami nuvalkiota, pasenusia fraze) buvo pagrindine priežastimi.

Štai dėl ko reikia ieškoti būdų atjaunėti, atgimti, kad pagrindiniam tikslui neleistume akyse užgesti ir nepasimestume žaidynėse. Pasaulio Lietuvių Seimas tebūna naujos kibirkšties skėlėju. Niekas be aukos neatsiranda. Net mūsų kasdieninė duona šiuo keliu ateina. Kas pajėgia į savo darbą žvelgti linksmesnėmis, o ne kankinio, akimis, to gyvenimas lengvesnis, ir duona minkštesnė. Auka reikalinga ir tautinės šeimos gyvenime, tačiau jos nejausime, jei ji mums nebus jėga išplėšiama, o patys ją atiduosime. Aukos prasmės įsamoninimas mūsų tarpe būtų taip pat svarbiu Seimo uždaviniu.