GENOCIDO UŽMIRŠIMAS — KVIETIMAS JAM ATSIKARTOTI
Karolis Drunga
Kalbėti šiais laikais apie genocidą yra jau net ir mūsų tarpe pasidarę nebepopuliaru. Prisiminti tai, ką Lietuvai žmogaus sunaikinto prasme yra atnešęs komunizmas, reiškia jau tam tikrą riziką susilaukti “ašaruvių pramonės” epiteto. Žinome patys, jog eilei mūsų jaunesnės kartos žmonių Kremliaus įsakymu Lietuvoje įvykdytų žudymų bei deportacijų mirtin minėjimai reiškia tik verkšlenimus, tik tam tikra prasme egocentrišką, ne ateitin, bet vien tik praeitin nukreipto dėmesio palydėjimą raudomis.
Karolis Drunga
Nepriklausomoj Lietuvoj augusios ir brendusios jaunosios lietuvių kartos intelektualas, kultūrininkas, politikas, pasižymėjęs rezistencijos kovotojas. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), įsteigtos 1941 m. gruodžio 26 d., vienas sumanytojų ir steigėjų. Dalyvavo 1941 m. visuotiniame lietuvių tautos sukilime, organizavo ir leido pogrindžio spaudą ir slaptą radiją. Už aktyvią lietuvišką veiklą 1944 m. vokiečių Gestapo suimtas ir kalintas daugelyje Vokietijos kalėjimų. 1945 m. iš sovietų pavergtos Lietuvos prasimušė į laisvuosius Vakarus. Bendradarbiauja lietuvių spaudoje.
Karolis Drunga dabar yra Lietuvių Bendruomenės Čikagos apygardos pirmininkas.
Tačiau negalima būtų kategoriškai tokios pažiūros atmesti ir manyti, jog tai yra vien naivumo išdava. Reikia pripažinti, jog mūsų tautos atžvilgiu vykdyto ir tebevykdomo genocido minėjimas labai dažnai ir visiškai neatitinkančia prasme persunkiamas vėlinių dvasia. Tai, kas nėra biologinio vyksmo išdava, dažnai apipinama tuo sielvartu, kurį pergyveno pirmasis žmogus, patyręs apie mirtį, ir pergyvena žmogus, nesusitaikęs ir neapsipratęs su gamtiška neišvengiamybe iki šios dienos. Jei mūsų tautos masinės aukos minimos ir pajuntamos taip, kaip į kapus lydimo artimo žmogaus netekimas, tai, vargu, ar galima būtų nesutikti su paminėtais priekaištais, nes ašaromis nulaistytas ir gėlėmis apdengtas karstas yra, tur būt, paskutinės pagarbos atidavimas šioje žemėje užbaigtam vyksmui. Supainiojimas šio neišvengiamo biologiško reiškinio su tuo, kas gali būti išvengiama, jei nenorima pasikartojimo, yra, be abejo, sielvartavimas ne vietoje ir be gilios prasmės.
Genocidas yra socialinis reiškinys, šiame amžiuje atsikartojęs su intelektuališku rafinuotumu. Tautžudystė, masimės žudynės yra ne biologiška neišvengiamybė, bet tik viena iš daugelio, bet už tat pati neigiamiausia, tautų, politinių sistemų ar kurio kito tipo bendruomenių susitikimo ir santykiavimo forma.
Žmogus ar žmonės, bendruomenes, visuomenės ar tautos savo laisva valia gali nuo daug ko atsisakyti. Nebetenka čia kiek plačiau minėti Šveicarijos, Suomijos, Belgijos, Kanados ir kitų panašių pavyzdžių su aiškiais įrodymais, kiek toli gali nueiti pradinės tautinės individualybės praradimas ar atsisakymas pagrindinėmis laisvėmis užtikrintuose rėmuose. Ir jei tik bus norima realistiškai pažvelgti į tos pat rūšies vyksmą mūsų čia š:andien gyvenamajame krašte, nesunkiai pamatysime, jog jau, gal tik truputį paniurnėdami, atsisakėme įprastų dalykų ir prisiėmėme naujų, dėl kurių, jei tik būtų prievarta brukami, dažnas norėtų šautuvo griebtis, žmogaus ar bendruomenės pasitenkinimas buitimi ir dalykų priėmimas, neiššaukiant kategoriškos reakcijos, svyruoja labai plačiuose rėmuose. Tie patys dalykai gali sukelti labai įvairias laikysenas, priklausomai tik nuo pavidalo, kuriame jie į mus ateina.
Vienok, žmogaus, bendruomenės ar tautybės imlumas turi ribas ir pažįsta reiškinius, kurių jokia forma negali padaryti priimtinais. Reiškiniai, kurie yra žmogaus žmogui daromo smurto išdava, faktai ar siekimai, kuriais jau atliktas ar norimas įvydyti žmogaus fizinis, ekonominis bei dvasinis sunaikinimas, yra siena, ties kuria sustoja žmogiškasis pasinešimas kompromisui ir miršta viltis kompromiso pasiekti. Genocidas, kurio fizinių, ekonominių bei dvasinių apraiškų čia netektų skirti, yra tas taškas, nuo kurio žmonėms ir tautoms belieka tik besąlyginė rezistencija prieš sunaikinimą nešančią sistemą.
Minint tautžudystę, kiek jos teko iš komunistų rankų patirti lietuvių tautai, nėra reikalo įtraukti statistikos, kuri labai dažnai žmogiškuosius jausmus tik užšaldo. Lietuviškuose leidiniuose atitinkamų skaudžių iliustracijų netrūksta. Dr. Paukštelio surinktoje ir paruoštoje parodoje randame vaizdinę mūsų tautos tragiškų pergyvenimų iškarpą. Šie dalykai, geriau skaitomi ar stebimi susikaupimu užpldytoje rimtyje, tebūna mums akstinas nuolat permąstyti dalykus ir kalbėti dėl esmes, kuriai skiriami tolimesni žodžiai.
Genocidas nėra tik praeitis
Jei tautžudystė būtų tik išimtina Lietuvos praeitis ar, iš viso, tik praeitis, neabejotinai, minimas genocidas turėtų būti jau tik kryžiuočių ordino ar caro kazokų siautėjimų kategorijoje ir tam pilnai pakaktų lietuviškosios istorijos pamokų ar vadovėlių. Vienok, neįmanoma yra atsipalaiduoti nuo įsitikinimo, jog tas genocidas, kuris Lietuvoje prasidėjo 1940 metais ir iki šiol yra ją nusiaubęs keliomis bangomis, yra dar tebesitęsianti dabartis ir, ko gero, dar ir ateitis. Politinė, totalitariška, kraštutiniškai dogmatiška ideologija paremta jėgos sistema, 1917 metais Rusijoje pradėjusi šiame šimtmetyje jau užmirštą buvusių masinių žudynių praktiką, tebegyvena ir plečiasi dar ir šiandien. Nėra reikalo čia dar priminti ir esamos pasaulinės padėties, visiems labai gerai matomos. Privalu yra vien susimąstyti ir bent bandyti spėti, kur yra ta riba, ties kuria galėtų sustoti banga, Rusijoj išaugusi ant žmonių griaučių, nusiaubusi Pabaltijį, persiritusi per Kiniją ir Vidurio Europą ir prisistačiusi Amerikai iki šiol dar tik vienu tūkstančiu oficialiai nužudytų žmonių Kuboje. Jei kas tą ribą žinotų ir parodyti galėtų, atimtų didelę dalį prasmės taip įkyriai ir nuolat kalbėti bei priminti genocidą kaip komunizmo biauriausią ir skaudžiausią apraišką.
Kol ribos nežinome ir nematome, reikia apie tautžudystę kalbėti, nes tai, kas iki šiol apie genocidą parašyta ar kalbėta, savo aktualiausia prasme yra tik ateities perspektyvų iliustracija. Šie žodžiai nėra. joks gąsdinimas ar mūsų vyresniųjų kartų ypatingai mėgstama tema. Genocidas yra vien socialinė aktualija gyviesiems ir dar busimiesiems, Kalbėti apie genocidą, jo neužmiršti, reiškia tik sąmoningą domėjimąsi ir gilų susirūpinimą savo ir savo vaikų ateitimi. Tai yra vienintelis teisingas ir prasmingas būdas suprasti bei vertinti viską, kas prirašyta ar kalbama apie lietuvių tautos kančias, imtinai net kartais jau ir su pašiepti bandomu “baisiųjų birželio įvykių” terminu.
Tačiau kalba apie genocidą, kaip išraiška susirūpinimo ateitimi, netektų vėl dalies savo prasmės, jei visa tai liktų tik mūsų tarpe. Tautžudystė šiame šimtmetyje ir pasidarė įmanoma tik todėl, kad didžiosios Vakarų tautos, kurioms istorija įdėjo į rankas jėgą įvykius kreipti savu apsisprendimu, neteikė jai kiek ypatingesnio dėmesio ir gal mane, jog genocido aukomis būti yra skirta tik mažoms tautoms. Tokios laikysenos pasėkoje šiandien nuo komunistinio teroro praktiškai nėra apsaugota nė Amerika, ir pavojus bus mirtinas, jei akys galų gale neatsivers pakankamai.
Komunizmas prasideda su genocidu
Mes turime kalbėti savo aplinkai, kurioje dabar gyvename, be paliovos apie komunizmą kaip genocido nešėją. Ši pareiga nėra lengva. Teisingai kartą Algimantas Mackus pastebėjo Margučio žurnale, jog emigrantų įtaka labai maža. Net ir išemigravusiųjų Nobelio premijos laureatų balso politinėje srityje buvo klausomasi nedaug ką daugiau už mažo žmogaus. Tačiau ši realybė neprivalo mūsų atbaidyti ir atleisti nuo pareigos atlikimo. Nėra būtina kalbėti vien emigrantiškų, tautinėje veikloje užsidariusiųjų susibūrimų vardu, jei tai būna netikslu. Mes praktiškai visi jau esame Amerikos piliečiai. Reikia išnaudoti šį mandatą iki kraštutinumo, turint galvoje, jog visa šio krašto visuomenė yra sudaryta vien tik iš eilinių piliečių. Ir nėra jokios abejonės, jog pasaulio ateitis priklausys nuo to, kaip galvoja ir elgiasi jos paskiras narys. Leidžiant laisvalaikį prie televizijos ar užsiimant išimtinai kuria nors kad ir tikrai kultūrine veikla, nebus įmanoma išsaugoti nei vadinamus “stakus’, nei taupomąsias sąskaitas, nei kitus sukrautus kapitalus. Jei pasaulinė įvykių eiga lemiamai nepasisuks, visa tai virs tik beverčiu popierių. Tačiau tai gal būtų dar nedidelis, pakeliamas nuostolis. Vienok, fizinės laisvės ar gyvybės netekimo niekas neįstengs kompensuoti ir tokia galimybė yra reali kiekvienam, nes komunizmas gal ir nesibaigia su genocidu, bet už tat tikrai su juo prasideda!
Iki šiol pasakyti žodžiai galėjo skambėti lyg pastanga gąsdinti, bet reikėtų suprasti, jog gąsdinanti yra tik pasaulinių įvykių eiga ir tai, ką ji blogiausiuoju atveju gali atnešti. Jokie žodžiai, tam skirti, negali skambėti neniūriai. Esamosios padėties akivaizdoje optimistiškų žodžių sunku rasti. Optimizmui pagrindo gali atsirasti tik veikloje prieš komunizmą. Ir prmoji sąlyga tam yra aiškiai žinoti ir niekada neužmiršti, ką kraštutiniškai blogiausio komunizmas yra tautoms atnešęs ir dar žada atnešti. Genocido užmiršimas, atsisakymas kalbėti apie jį tinkamoje formoje reiškia tik kvietimą jam atsikartoti ir ten, kur komunizmas dar nespėjo jo užnešti. Genocido, kaip skaudžiausios žmonijai padarytos žaizdos, neįsisąmoninimas reiškia tik savojo moralinio atsparumo silpninimą ir ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio laidojimą komunizmo kapinyne ir savosios ateities praradimą.
Tai yra prasmė, kodėl mes negalime nustoti kalbėję apie tautžudystę ir kodėl mes nesustosime raginę mūsų jaunesnes kartas jų pačių labui mūsų šaukimus teisingai suprasti, perimti ir skleisti toliau. Besąlyginė, neribota rezistencija, be kurios prieš komunizmą negalima apsieiti, gali kilti tik tada, jei bus įstengta suvokti, jog komunizmas reiškia visko praradimą žmogaus žmogui daromo smurto pasėkoje. Mes minime genocidą ne vėlinių dvasioje, bet kaip ryškiausią šauklį kovai dėl Lietuvos, dėl visų pavergtų tautų ir dėl mūsų pačių laisvės.
MAIRONIO MINĖJIMAS ČIKAGOJE
Ateitininkų studentų ir vyresniųjų meno draugija Šatrija kovo 31 d. surengė Maironio gimimo šimto metų sukakties minėjimą. Minėjimas buvo išskirtinai mielas, kultūringas. Šatrijiečiai gali pelnytai džiaugtis gražiu minėjimo pasisekimu. Jie nusipelnė pagarbos, nes parodė, kaip tokius minėjimus reikia rengti.
Atidarymo žodyje Pranas Razminas pabrėžė, jog Maironis į lietuvių poeziją atnešė pavasarį, kuris ir dabar tebežydi. Maironio trečios ir ketvirtos kartos patys jauniausi giminaičiai Grinos ir R. Augiūtė padeklamavo Maironio eilėraščius. D. Augienė, gyvenusi pas Maironį vienuolika metų, paskaitė pluoštą Maironio sesers Marcelės atsiminimų, kaip Maironis augo, mokėsi, kaip gyveno ir su kuo bendravo.
Iš New Yorko atvykęs prof. Juozas Brazaitis buvo pagrindinis paskaitininkas apie Maironio poeziją ir jo laikus. Gilioje paskaitoje prof. J. Brazaitis pabrėžė, jog Maironis rašė ne dvarui, kuris lietuvių kalbos nekentė, ne valstiečiams, kurie poezijos dar nesuprato, bet atgimstančios Lietuvos šviesuomenei, besimokančiam lietuvių jaunimui. Maironio poezija dainuojama. Kompozitoriai, pavertę Maironio poeziją dainomis, Maironį atvedė į kaimą, į varguomenę. Nuo spaudos atgavimo laikų Maironis išgyveno sutemas. Jam jos dar patamsėjo nepriklausomoj Lietuvoj, kai Maironis liko apšauktas išsisėmusiu, atsilikusiu. Maironis didingai ir spontaniškai savo dainomis ir giesmėmis iš kapo prisikėlė pirmosios sovietų okupacijos metu. Atgaivinti Maironio kultą šūkį pirmasis iškėlė Bernardas Brazdžionis. Maironis vėl gyvas pavergtoje Lietuvoje ir laisvėje esančių lietuvių širdyse ir lūpose.
Elenutė Blandytė padeklamavo Maironio eilėraščius, o solistė Prudencija Bičkienė dainavo kompozitorių M. Petrausko, Naujalio ir Kačanausko iš Maironio poezijos sukurtas dainas.
