Kaip Maskva apiplėšia Lietuvą
Okupuotos Lietuvos biudžetinės teisės
Vytautas Vaitiekūnas
Šiokia tokia pažanga nuo 1959
Sov. Sąjungos aukščiausiasis sovietas tik 1959. 10. 30. priėmė “Sovietų Sąjungos ir Sąjunginių Respublikų Biudžetinių Teisių Įstatymą” (Tiesa, 1959/256). O pagal jį 1961. 6. 26. ir okup. Lietuvos aukščiausiasis sovietas priėmė ‘‘LTSR ir LTSR Vietinių Darbo Žmonių Deputatų Tarybų Biudžetinių Teisių Įstatymą” (Tiesa, 1961/153). Nors iš esmės tiedu sovietiniai įstatymai į okup. Lietuvos biudžeto sudarymą nieko nauja neįnešė, vis dėlto okup. Lietuvos biudžetinių teisių atžvilgiu šiokia tokia pažanga padaryta.
Kaip žinia, sovietinio biudžeto pajamų pagrindines pozicijas sudaro: (1) suvalstybintų įmonių bei ūkinių organizacijų pajamų dalis pavidalu apyvartos mokesčio ir atskaitymų nuo pelno, (2) kolchozų ir kitų vadinamų kooperatinių bei visuomeninių įmonių ir organizacijų pajamų mokestis, (3) asmeninių pajamų mokestis, (4) kolchozininkų mokestis už naudojamus sklypus, (5) privačiai laikomų, vadinamų pavienininkų, arklių mokestis, (6) muitai, (7) viengungių ir mažašeimių mokestis, (8) miškų ūkio pajamos, (9) mašinų-traktorių stočių, dabar mašinų remonto stočių pajamų, (10) valstybinės paskolos realizavimo pajamos, (11) valstybinės loterijos pajamos, (12) vietiniai mokesčiai bei rinkliavos.
Iki 1959 įstatymo kiekvienerių metų Sov. Sąjungos biudžete Kremlius kiekvienai respublikai savo nuož'ūra nustatydavo, kuris procentas respublikos pajamų, gautų pagal vieną ar kitą aukščiau minėtą pajamų poziciją, tenka pačiai respublikai ir kuris jų procentas tenka vadinamam sąjunginėm, t. y. Kremliaus biudžetui. Pvz. 1957 okup. Lietuvoje gautų biudžetinių pajamų Kremlius jai paskyrė tik 52,4% apyvartos mokesčio, 40% valstybinės paskolos pajamų, 25% asmens pajamų mokesčio, 40% viengungių ir mažažemių mokesčio, 40% kolchozų pajamų mokesč'o, 75% kolchozininkų mokesčio už sklypą, 40% miško pajamų, 25% MTS pajamų. (Tiesa 1955/306, 1957/35). Metai iš metų tie % % įvairavo pagal Kremliaus nuožiūrą. 1959 įstatymas nustatė, kad respublikoms tenka: (1) kolchozų ir kitų vadinamų kooperatinių bei visuomeninių įmonių ir ūkinių organizacijų pajamų mokestis, (2) 50% asmeninių pajamų mokesčio, (3) kolchozininkų žemės sklypų mokestis, (4) miškų ūkio pajamos, (5) pavienininkų arklių mokestis, (6) viengungių ir mažašeimių mokestis, (7) mašinų-traktorių arba mašinų remonto stočių pajamos, (8) vietiniai mokesčiai bei rinkliavos. Tiesa, šių pozicijų biudžetinės pajamos sudaro ne daugiau kaip 12%—15% visų biudžetinių pajamų. Pvz. okup. Lietuvos kolchozų pajamų mokestis tesudaro apie 3% visų biudžetinių pajamų, asmeninių pajamų mokestis — apie 6%. Bet vistiek, nors ir tik 12% -15%, biudžetinių pajamų pastovių pozicijų įstatyminis nustatymas vietoj Kremliaus nuožiūros sovietinės respublikos biudžetinių teisių atžvilgiu jau yra šiokia tokia pažanga.
Pagrindinė biudžeto pajamų
pozicija Kremliaus nuožiūroj
Kiekvieno sovietinio biudžeto pajamų pagrindinę poziciją sudaro atskaitymai nuo suvalstybintų įmonių bei ūkinių organizacijų pajamų. Tai sovietinis apyvartos mokestis. Šio mokesčio atžvilgiu 1959 Kremliaus įstatymas patvirtino faktinę padėtį, palikdamas ir toliau šią pagrindinę sovietinio biudžeto pajamų poziciją visiškai Kremliaus nuožiūrai. 1961. 6. 26. okup. Lietuvos biudžetinių teisių įstatymui beliko konstatuoti, kad į Lietuvos biudžetą “įskaitomi TSRS (Sov. S-gos) Valstybiniame biudžete nustatyto dydžio atskaitymai nuo apyvartos mokesčio” (8 str.). Sov. Sąjungos biudžete respublikoms skiriamoji apyvartos mokesčio dalis nustatoma, tvirtinant patį Sov. Sąjungos biudžetą. Kas metai ir kas respublika skiriamasis procentas įvairuoja. Pvz. okup. Latvijai kai kuriais metais tebuvo grąžinta iki 20% apyvartos mokesčio. Okup. Lietuva savo apyvartos mokesčio 1957 atgavo 52,4%, 1958 — 76,5%, 1959 — 72,7%, 1960 — 61,6%, 1931 — 78%, 8%. Kad tai yra pagrindinė sovietinio biudžeto pajamų pozicija, matyt iš to, kad okup. Lietuvai grąžintoji jos dalis vistiek sudaro didesniąją dalį visų okup. Lietuvos biudžetinių pajamų. Pvz. 1959 apyvartos mokesčio pozicija sudarė apie 62% visų okup. Lietuvos biudžetinių pajamų, 1961 — per 60%.
Nei 1959 Kremliaus įstatymas, nei 1961 okup. Lietuvos biudžetinių teisių įstatymas visai nieko nesako apie pavaldumą įmonių ir ūkinių organizacijų, kurių apyvartos mokesčio dalį Kremlius grąžina respublikoms. Kaip žinia, suvalstybintos įmonės ir ūkinės organizacijos Sov. Sąjungoje ir jos okupuotuose kraštuose yra trejopo pavaldumo: sąjunginio, t. y.
priklausančios Kremliui, respublikinio, t. y. priklausančios respublikos liaudies ūkio taryboms, ministerijoms ar žinyboms, ir vietinio, t. y. priklausančios rajonų ir miestų vykdomiesiems komitetams. Aišku, Kremlius suima visų įmonių bei ūkinių organizacijų apyvartos mokestį. Bet neaišku, ar visų, ar tik respublikinio ir vietinio pavaldumo įmonių bei organizacijų apyvartos mokesčio dalį grąžina atitinkamoms respublikoms. Turint galvoj Kremliaus manipuliacijas su pelno mokesčio pajamomis, panašių manipuliacijų galima prileisti ir su apyvartos mokesčio pajamomis.
Riebiausios pelno pajamos — Kremliui
Po apyvartos mokesčio antra iš eilės didumo atžvilgiu sovietinio biudžeto pozicija yra suvalstybintų įmonių bei ūkinių organizacijų pelno pozicija. Biudžetinių teisių atžvilgiu 1959 Kremliaus įstatymas lig tol buvusioj praktikoj nieko nepakeitė. Jo 29 str. p. “b” sako kad “atskaitymai nuo sąjunginės priklausomybės (mano pabraukta. Vt. Vt.) valstybinių įmonių ūkinių organizacijų pelno” yra sąjungini», t. y. Kremliaus biudžeto lėšos. Iš šio nuostato matome, kad sąjunginės priklausomybės, tiksliau tariant, Kremliaus užgrobtų sovietinės respublikos įmonių bei ūkinių organizacijų pelno visos biudžetinės pajamos atitenka tik Kremliui. Pačiai respublikai — nieko.
Okup. Lietuvos 1960 ūkinio plano apyskaitoje randame, kad “Liaudies ūkio taryboje, ministerijų, žinybų ir vietinių Darbo žmonių deputatų tarnybų pramonė” 1960 pagamino: elektros energijos 1,103 mil. kwh, metalo piovimo staklių 8.959, metalo piovimo įrankių už 2,5 mil. rub., elektros instaliacijos dirbinių už 1,8 mil. rb., elektrin'o suvirinimo agregatų 12,500, elektrinio suvirinimo transformatorių 19,500, elektros variklių iki 1 kw 825,200, elektros variklių iki 100 kw 18,700, elektros skaitiklių 2,700,000, kilnojamų kompresorių 16,000, automatizavimo prietaisų ir jų dalių už 31 m'l. rb., kuliamųjų 1051, vėtyklių 2014, autobusų 363, šildymo katilų
47.900 m3, radiatorių 78,500 m2, emaliuotų vonių 159,000, dviračių 221,000, radijo aparatų 32,900, magnetofonų 36,?00, dulkių siurblių 79,000, cemento 468,500 tn., kalkių 193,600 tn., šiferio plokščių 35,300, plytų 505,5 mil., drenažo vamzdžių 74 mil., surenkamųjų betono konstrukcijų 311,500 m3, faneros 27,900 m2 celiuliozės 30.900 tn., popierio 49,200 tn., kartono 34,200 tn., metalinių lovų 45,400, baldų už 17,3 mil. rb., audinių: lininių 8,5 mil. m3, medvilnių —- 15,4 mil. m3, vilnonių 9,7 mil. m3, šilkinių 15,4 mil. m3, linų pluošto 7,500 tn., baltinių trikotažo 16,3 mil., viršutinio trikotažo 5 mil., kojinių 33,6 mil. porų, odinės avalynės 6,8 mil. porų, guminės avalynės 3,1 mil. porų, veltinės avalynės 575,000 porų, siuvinių už 106,6 mil. rb., mėsos ir dešrų 138,600 tn., žuvies 118,000 tn., sviesto 23,500 tn., cukraus 150,100 tn. (iš runkelių 47,700 tn.), augalinio aliejaus 6 400 tn., konditerijos gaminių 24,000 tn., konservų 77 mil. dėžučių, spirito 11 mil. litrų, alaus 52 mil. litrų, cigarečių 9,180 mil., muilo 15,400 tn.
Kaip matome apyskaitoje visai nefigūruoja nei geležinkelių dirbtuvių gamyba, nei sovietinės propagandos nuolat garsinamas turbinų fabrikas, nei laivų statyklos, nei trąšų ar kita cheminė pramonė, nei bekono gamyba, ir t.t. Tas reiškia, kad tos įmonės okup. Lietuvai nepavaldžios, o priklauso Kremliui. Jų todėl ne tik apyvartos mokestis, bet ir pelno atskaitymai eina išimtinai Kremliaus kišenėn. Ar šių Kremliaus žinioje esančių įmonių apyvartos mokesčio dalis grąžinama okup. Lietuvai, kaip aukščiau pažymėjau, įstatymuose nepasakyta. Bet jų pelno atskaitymų tikrai nė kiek negrąžinama. Nors sovietiniai šaltiniai sąmoningai neskelbia, kiek konkrečiai ši sovietinio kolonizmo politika duoda Kremliui pelno, bet, turint minty, kad ši Kremliaus ekspropriacija taikoma pačioms stambiausioms įmonėms, pigu suprasti, kad tuo būdu Kremlius pasiglemžia žymią okup. Lietuvos biudžetinių pajamų poziciją.
Nuo Kremliaus ekspropriacijos
neapsaugos nė respublikinis pavaldumas
Kaip anksčiau matėme, 1959 Kremliaus biudžetinių teisių įstatymo 29 str. “b” nustato, kad Kremlius savo užgrobtų įmonių pelno biudžetinėmis pajamomis su respublikomis nesidalina, visas pasilaikydamas sau. Tačiau to pat 29 str. p. “c” nustato, kad “dalis atskaitymų nuo pelno ekonominių administracinių rajonų Liaudies ūkio tarybų žinioje esančių (reiškia respublikinio pavaldumo) įmonių ir ūkinių organizacijų, pagal TSRS Ministrų Tarybos nustatytą normą” atitenka sąjunginiam biudžetui. Šiuo atveju sovietų kolonizmo taisyklė labai ryški: kas mano — ne tavo, kas tavo — mano.
Atskaičius Kremliaus žinioje esančias sąjunginio pavaldumo įmones, likusiųjų ne mažiau kaip 80% priklauso liaudies ūkio tarybai. Paprastai iš jų pelno atskaitymų Kremlius sau pasiskiria 50%, nors, įstatyme nesant nustatytos normos, Kremliaus nuožiūra yra neaprėžta.
Kad ir šių respublikinio pavaldumo, liaudies ūk:o tarybai priklausančių, įmonių bei ūkinių organizacijų pelno duoklė Kremliui yra didelė, matome iš to, kad okup. Lietuvos biudžetui Kremliaus paliekama to pelno dalis sudaro iki 20% visų Lietuvos biudžetinių pajamų. Pvz. 1961 biudžeto pajamų bendroj 547 mil. rb. sumoj šios pozicijos pajamų numatyta 112 mil. rb. Tiesa, čia reikalinga turėti galvoje, kad ši okup. Lietuvos biudžetinių pajamų pozicija apima ir liaudies ūkio tarybai nepriklausančių įmonių pelno atskaitymų pajamas. Tačiau pastarosios toj 112 mil. biudžetinių pajamų sumoj sudaro ne daugiau kaip 10%, nes liaudies ūkio tarybai nepriklauso daugiausia tik vietinio pavaldumo, miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams priklausančios, smulkios įmonės.
Kaip okup. Lietuvos biudžetas atsiranda
1959 Kremliaus įstatymas (15 str.) nustato, kad “Sąjunginių respublikų Ministrų Tarybos TSRS liaudies ūkio vystymo plano ir sąjunginių respublikų liaudies ūkio vystymo planų pagrindu sudaro sąjunginių respublikų valstybinių biudžetų projektus ir pateikia juos TSRS Ministrų Tarybai svarstyti ir įjungti į TSRS Valstybinio biudžeto projektą.” Prieš svarstydama tuos projektus, Sov. Sąjungos Ministerių Taryba juos pateikia Sov. Sąjungos finansų ministerijai, ši kartu su atitinkamos respublikos atstovais respublikos biudžeto projektą parengtinai aptaria ir su savo nuomone pateikia Sov. Sąjungos Ministerių Tarybai jau tik kaip dalį bendro Sov. Sąjungos biudžeto, kurį dar svarsto Sov. S-gos Ministerių Taryba, Sov. Sąjungos Sovieto ir Tautybių Sovieto biudžeto komisijos ir tvirtina Sov. Sąjungos Aukščiausias Sovietas, t. y. Sąjungos Sovieto ir Tautybių Sovieto bendras posėdis.
Priėmus Sov. Sąjungos biudžetą, apimantį ir respublikų biudžetus, prasideda jau iškultų Kremliuje šiaudų kūlimas iš naujo respublikose. Anot okup. Lietuvos 1961. 6. 26. biudžetinių teisių įstatymo (15 str.) “sutinkamai su TSRS (Sov. S-gos) valstybinio biudžeto ’statyme numatytais Lietuvos TSR valstybiniam biudžetui rodykliais” Lietuvos Ministrų Taryba svarsto Lietuvos biudžeto projektą ir pateikia jį Lietuvos Aukščiausiajam Sovietui tvirtinti. Šitokia procedūra būtų suprantama prieš Kremliaus biudžetinius sprendimus. Po jų ji teturi reikšmes sovietinei propagandai, įtikinėjančiai naivų Vakarų žmogų, kad sovietinės respublikos yra suvereninės. Šia prasme būdingas okup. Lietuvos biudžetinių teisių įstatymo 5 str. nuostatas, kad “Lietuvos TSR valstybinį biudžetą tvirtina Lietuvos TSR Aukščioji Taryba.”
* * *
Kurias išvadas perša okup. Lietuvos biudžetinių teisių padėtis? Kai “mokesčius nustato TSRS Aukščiausiasis Sovietas”, kai “Lietuvos TSR valstybinio biudžeto pajamos ir išlaidos sudaromos sutinkamai su TSRS liaudies ūkio vystymo planu” ir su “TSRS valstybinio biudžeto įstatyme nurodytais Lietuvos TSR valstybiniam biudžetui rodikliais”, kai Sov. Sąjungos Aukščiausiasis Sovietas sprendžia, kuris suvalstybintų Lietuvos įmonių ir ūkinių organizacijų apyvartos mokesčio procentas paliktinas pačiai Lietuvai, kai stambiųjų Lietuvos įmonių pelno atskaitymai eina tik Kremliui, kai ir Lietuvai pavaldžių suvalstybintų įmonių pelno atskaitymų dalis Kremliaus nuožiūra jam atitenka, ir, pagaliau, kai sovietinės respublikos biudžetą taria ir tvirtina
Kremlius, — tai, nors nuo 1959 sovietinių respublikų biudžetinių teisių atžvilgiu šiokia tokia formali pažanga yra padaryta, iš esmės sovietinės respublikos biudžetinės teisės, kaip buvę, tebėra suredukuotos tik į Kremliaus administracinio tarpininko teises. Kaip administracinis Kremliaus tarpininkas sovietinė respublika, vykdydama savo teritorijoje Kremliaus nustatytų pajamų surinkimą ir Kremliaus leistų išlaidų paskirstymą vietoje, faktiškai yra priversta vykdyti Kremliaus ekspropriacinius planus respublikos nacionalinių pajamų atžvilgiu. Kad šiokios biudžetinės “teisės” nieko bendra su respublikos valstybiniu suverenumu neturi — aiškinti netenka. Net ir marionetinis suverenumas privalo daugiau biudžetinio savarankiškumo. Bet Kremliaus patvaldystė, sovietiniu žargonu tariant, negali pakęsti net ir mažiausios savivaldos apraiškų sovietinėje respublikoje.
* * *
Nelemta laikyti prabanga, „šiose sąlygose” nereikalinga, visa kas yra aukščiau liaudinio lygio. Negalima tautos tapatinti su liaudimi, nes lygiai ir šviesuomenė priklauso tautai. Ir dar labiau negalima liaudiškumo tapatinti su primityvumu, nes ir liaudies skonį tenka ugdyti, o ne smukdyti. Kaip mes visi neesame tik „liaudis”, taip ir lietuviškoji kultūra negali likti liaudinio lygio. Norėti „liaudies” skonį dogmatizuoti neliečiamu kanonu būtų lygu imtis iš savo tarpo išstumti visus ,neliaudinius” talentus, kaip atsitiko senojoj išeivijoj. Kiekvienam talentui reikia rasti vietos reikštis ir mūsų tarpe.
Juozas Girnius Tauta ir tautinė ištikimybė
