VOKIETIJOS PARTIJŲ PRIEŠRINKIMINIS VEIDAS
Šių metų rugsėjo mėn. 17 d. Vakarų Vokietijoje vėl įvyks parlamento rinkimai. Jie patraukia dėmesį ne tik vokiečių, bet ir daugelio kitų — toli už Vokietijos ribų, nes šių rinkimų pasekmės atsilieps ir bendrai Vakarų pasaulio politikai. Tačiau didžiausias rūpestis pastebimas pačiose rinkimuose dalyvaujančiose partijose. Jos jau maždaug prieš pusmetį pradėjo gyventi rinkimų dvasia ir savo specialia akcija kreipti į save rinkikų — tautos dėmesį. Pati rinkiminė kova stipriau pradėjo reikštis nuo balandžio mėn. pabaigos, t. y. nuo to momento, kai svarbiausios partijos paskelbė pritaikytas rinkiminei propagandai savo programas, kurios daugiau ar mažiau jau išryškina partijų veidą.
KOKIOS PARTIJOS DALYVAUJA PARLAMENTO RINKIMUOSE
1961 m. V. Vokietijos parlamento rinkimuose dalyvauja tik keturios partijos. Jų didžiausioji paskutiniame parlamente turėjusi absoliučią daugumą atstovų, yra Krikščionių demokratų partija. Vokiškai ji save sutrumpintai vadina CDU/CSU ir faktinai apima dvi vienodų pažiūrų partijas: Krikščionių Socialų Uniją (CSU), apjungiančią tik Bavarijos krikščionis demokratus, ir Krikščionių Demokratų Uniją (CDU), apjungiančią visų kitų V. Vokietijos federalinių kraštų krikščionis demokratus. Šiose krikščionių demokratų unijose lygiateisiai ir vieningai pasireiškia tiek katalikai, tiek ir protestantai.
Antroji savo didumu yra socialdemokratų partija, kuri sutrumpintai vadinama SPD (Socialdemokratische Partei Deutschlands). Paskutiniame parlamente SPD turėjo truputį virš trečdalio visų atstovų.
Trečioji savo dydžiu partija yra liberalų, save sutrumpintai vadinanti FDP — Freie Demokratische Partei (Laisvoji demokratiškoji partija). Ši partija turi savo pasekėjų visuose V. Vokietijos kraštuose, tačiau per paskutiniuosius federalinio parlamento rinkimus prarado daug balsuotojų ir pravedė nedaug atstovų. Ji neturi didesnės reikšmės nei valdančiajai partijai CDU/CSU, nei opozicinei SPD.
Ketvirtoji partija susikūrė visai naujai, specialiai šiemetiniams parlamento rinkimams. Ją sudaro dvi susijungusios anksčiau egzistavusios partijos. Pirmoji — Vokiečių partija, sutrumpintai DP (Deutschen Partei), paskutiniame parlamente dar pajėgusi pravesti keliolika savo atstovų ir išlaikyti savarankišką frakciją, bet praeitais metais suskilusi ir kaip frakcija daugiau neegzistuojanti. Ši partija iki šiol turėjo didelį pasisekimą beveik vien tik Žemosios Saksonijos krašte, protestantų visuomenėje. Antroji — Vokiečių pabėgėlių ir tremtinių (iš Rytų Vokietijos bei kitų sričių) partija, save sutrumpintai vadinusi BHE. Ši partija, Vakarų Vokietijai pradėjus savarankiškai tvarkytis, buvo gausi ir įtakinga, tačiau per paskutiniuosius parlamento rinkimus prieš keturis metus jau nepajėgė pravesti į parlamentą nė vieno atstovo. To svarbiausia priežastis yra ta, jog vokiečiai pabėgėliai ir tremtiniai iš rytų jaučiasi V. Vokietijoje pilnai aprūpinti ir nereikalingi tam specialios partijos; balsuodami, jie pasirenka kitas partijas, geriau atitinkančias savo pasaulėžiūrai. Taip šitų dviejų partijų DP ir BHE — likučiai dabar susijungė ir pasivadino Bendrąja vokiečių partija (Gesamtdeutschen Partei), sutrumpintai GP. Tuo tarpu šios partijos pasekėjų skaičius nežinomas. Ji tikisi surinkti daugiau, kaip 5% visų balsuotojų (tai mažiausioji riba patekti į parlamentą, bet šitai atsiekti bus nelengva, nes vokiečių tauta šiuo laiku rodo vis didesnį norą savo balsus atiduoti tik didžiosioms partijoms.
Komunistų partija V. Vokietijoje yra uždaryta. Jos nariams yra įsakyta savo balsus atiduoti už SPD.
CDU PROGRAMA: “JOKIŲ EKSPERIMENTŲ!”
Paskutinis priešrinkiminis didžiulis CDU partijos suvažiavimas įvyko balandžio 24-27 dienomis Koelno mieste. Jame dalyvavo per 2000 atstovų, jų tarpe ir CSU vadai (CSU panašus suvažiavimas įvyko kiek anksčiau Bavarijoj). Kalbėjo visi žymesnieji partijos vadai, kaip kancleris Dr. K. Adenaueris, ūkio ministeris prof. L. Erhardas, krašto gynybos min. F. J. Strausas ir kiti. Per tris dienas suvažiavime buvo paskelbti ir apsvarstyti įvairių sričių referatai, o paskutiniąją dieną paskelbtas vadinamas “Koelno manifestas”. Tame manifeste trumpai pasisakyta visais Vokietijos vidaus ir užsienio politikos klausimais, ko CDU siekia ir kokia kryptimi numato vairuoti Vokietijos politiką po sekančių parlamento rinkimų. Svarbiausiuose to manifesto punktuose CDU užsienio politikos ir krašto gynybos klausimuose pasisako:
1. Už visų vokiečių laisvę.Todėl siekia valstybės ir jos piliečių saugumo prieš kiekvieną grėsmę iš išorės ir vidaus;
2. Už taiką pasaulyje.Todėl siekia bendro ir kontroliuoto visų tautų nusiginklavimo, įskaitant ir atominius ginklus;
3. Už savosios tėvynės vienybę.
Tam tikslui reikalauja laisvo apsisprendimo teisės visiems vokiečiams (ir sovietų zonos); pasisako už laisvą Berlyną ir visos Vokietijos susijungimą taikoje ir laisvėje;
4. Už Europos apsijungimą ir Atlanto stiprinimą;
5. Už viso laisvojo pasaulio visokeriopą pagalbą atsilikusiems kraštams.
Čia dar reikia pažymėti, kad kol nesusitarta dėl nusiginklavimo, CDU aiškiai pasisako už V. Vokietijos kariuomenės (ji visa priklauso Šiaurės Atlanto Sąjungai) modernų apginklavimą, t. y. už apginklavimą ir taktiniais ginklais.
Vidaus politikoje CDU pasisako:
1. Už piliečio laisvę;
2. Už šeimos stiprinimą;
3. Už laisvą draugijos vystymąsi;
4. Už nuosavybę kiekvienam ir gerovę visiems;
5. Už socialinę tvarką mieste ir kaime.
Atkreiptinas dėmesys, kad ūkio — socialinėje srityse CDU numato ir toliau:
1. Vesti socialinės rinkos ūkį; pašalinti kiekvieną rinkai prieštaraujančią ūkio koncentraciją, net ir europėjinio masto;
2. Stiprinti vidutinįjį luomą ir žemės ūkį;
3. Ir ateityje įjungti į bendrą ūkį visus pabėgėlius ir tremtinius;
4. Išlaikyti pastovią ir sveiką valiutą:
5. Garantuoti santaupas, plėsti privačią nuosavybę, premijuoti taupytojus ir skleisti liaudies akcijas;
6. Ir toliau vykdyti socialines reformas, remti ir skatinti socialinę butų statybą.
Vokiečių tautos pasisekimas ir iškilimas, vykdant CDU ikšiolinę politiką, esą yra matomas kiekvienam. CDU ir ateityje, kaip iš manifesto matyti, laikysis ikšiolinės politikos ir griežtai pasisako prieš bet kokiuos eksperimentus. Todėl ir per šių metų rinkimus, kaip ir per paskutiniuosius, pasirinko tą patį pagrindinį šūkį: “Kaine Experimenten! — jokių eksperimentų! Nes kiekvienas eksperimentas (čia taikoma tiesiai SPD) lengvai gali sugriauti tai, kas jau atsiekta, t, y. tautos gerovę ir saugumą.
KUO SKIRIASI SPD PROGRAMA
SPD savo priešrinkiminį paskutinį partijos suvažiavimą turėjo balandžio 28 d. Bonnoje. Jame rinkiminę programą paskelbė numatytasis SPD kandidatas į kanclerius Willy Brandtas. Toji programa apima net 29 psl. (kai CDU Koelno manifestas tik 3 psl.) — labai plati, tačiau turi neaiškumų. Svarbiausias jos vietas paminėsime.
Ilgą eilę metų skelbusi “beblokę” (palankią neutralizmui) politiką, pagaliau ir SPD aiškiai pasisakė už bendradarbiavimą su Vakarais, už Europos ūkinį apsijungimą. Dar nelabai seniai SPD reiškė nepasitenkinimą NATO — Šiaurės Atlanto Sąjunga — ir grąsė, laimėjusi rinkimus, siekti V. Vokietijos pasitraukimo iš jos, nes tai esą pastoja kelią Vokietijos susijungimui. Bet paskutinėje savo rinkiminėje programoje jau išreiškia “ištikimybę” NATO ir pažada korektiškai laikytis šios organizacijos nutarimų bei visų tarptautinių sutarčių. Tačiau vistik prie to padaro dėmesio vertą pastabą, priešingą CDU/OSU politikai, kad esą “NATO turi būti išlaisvinta nuo prievartos panaudoti atominius ginklus tuo atveju, jei agresija pasireikštų konvencinių ginklų ribose”. Kartu SPD pareiškia siekianti, kad NATO narių tarpe niekam daugiau nebūtų leista turėti atominius ginklus.
Krašto ginybos srityje SPD ilgą laiką prieštaravo prieš karinės prievolės įvedimą V. Vokietijoje ir, atėję į valdžią, žadėjo ją panaikinti, tvirtindami, kad pakaksią savanorių. Dabar jau pritaria ir karinei prievolei, tik vis dar pasisako prieš vokiečių kariuomenės apginklavimą atominiais ginklais, kad ir taktiniais, ir tuo griežtai prieštarauja CDU programai.
Vidaus politikoje SPD, kitados daug kalbėjusi apie pramonės, žaliavų bei didžiųjų įmonių suvalstybinimą, dabar jau apie tai neužsimena, o taip pat kalba apie laisvą krašto ūkį.
Socialinėje srityje SPD žada dideles reformas ir dar didesnę gerovę, toli pralenkdama CDU pažadus. Štai keletas tokių pažadų:
1. Nuo 1962 metų kiekvienas dirbantysis gaus mažiausiai 3 savaites atostogų: Iki 1965 m .trumpiausios atostogos bus pakeltos iki 4 savaičių.
2. Bus panaikintas kiekvienas Ligonių Kasų paramos apribojimas laiku. Apdraustasis bus atleistas nuo dalinių išlaidų padengimo;
3. Pagal pagerintą rentų reformą kiekvienas apdraustasis, išdirbęs visą gyvenimą, senatvėje turės gauti 75% nuolatos gauto atlyginimo. Mažiausioji renta turėsianti būti nemažesnė, kaip DM 225,—;
4. Kad gyvenimo pabaiga būtų gražesnė, nuo 1962 m. kiekvienam rentininkui bus suteikta parama veltui įsigyti televizijos aparatą;
5. Šeimoms jau nuo antrojo vaiko bus mokami vaiko priedai iš viešųjų įstaigų.
Dėl šių ir kitų panašių SPD pažadų CDU vadai pareiškė: “Kas tiek daug pažada, kaip Willy Brandtas,... tuo pačiu laiku nepaaiškindamas, iš kur tam viskam bus gauta pinigo, tas rinkikus (balsuotojus) laiko visai kvailais”. Gal dėl šios pastabos SPD paskutiniu laiku rinkiminėje propagandoje jau neužsimena apie žadėtus televizijos aparatus.
SPD priekaištauja CDU/CSU dėl perdidelio ginklavimosi, dėl reikalavimo vokiečių kariuomenei atominių ginklų, dėl permažo bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis besirūpinant atsilikusių kraštų parama ir panašiai.
LIBERALAI NORI BŪTI TREČIĄJA JĖGA
Ir FDP pavasarį (kovo mėn.) turėjo suvažiavimą, kuriame taip pat paskelbė savo rinkiminę programą. Ji turi daug bendro su CDU ir SPD programomis, bet taip pat ir skirtin-go. Paminėsime daugiau skirtumus, charakteringus liberalams.
Jų programoje stipriausiai akcentuojamas Vokietijos suvienijimo klausimas. Priekaištaujama, kad per 12 savarankiško valdymosi metų Vakarų Vokietijoje nepažengtas nei vienas žingsnis pirmyn Vokietijos suvienijimo klausimu ir kad Berlynas nuolatos yra pavojuje. Už tai reikalaujama, kad Vokietija pati paruoštų tinkamus projektus šiems klausimams išspręsti, o ne pasikliautų vien sąjungininkais.
Užsienio politikoje reikalauja:
1. Aktyvios paramos visoms pastangoms, siekiant bendro kontroliuoto nusiginklavimo;
2. Regijonalinio nusiginklavimo Europoje;
3. Pasitarimų dėl sukūrimo karinio ir politinio statuso visai Vokietijai Europos saugumo sistemoje;
4. Visai Vokietijai taikos sutarties, paremtos laisvo apsisprendimo teise;
5. Užmegsti diplomatinius santykius su Rytų bloko valstybėmis, neatsisakant rubežių (vokiškų žemių 1937 m. ribose);.
Kol nėra sukurta Europos saugumo sistema, tol FDP aiškiai pasisako už vokiečių karines pajėgas ir už stiprinimą NATO.
Vidaus politikoje FDP pasisako prieš tolimesnį mokesčių kėlimą, už liberalinį — laisvą ūkį, už suprivatinimą visos viešosios pramonės ir turtų. Tik toks ūkis esąs vienintelis atsakymas komunistiniam iššaukimui, taip pat socialistiniam iš vienos pusės ir “klerikališkai - konservatyviam” — iš kitos pusės.
FDP per šiuos rinkimus norėtų tiek sustiprėti, kad CDU/CSU ar SPD paskirai be FDP koalicijos negalėtų apseiti.
KĄ TURI PASAKYTI KETVIRTOJI
Naujai susikūrusi Bendroji vokiečių partija GP nedaug ką turi pasakyti, ko kitos partijos dar nepasakė. Tačiau turi ir ji kai ką skirtingo, sau charakteringo.
Pirmoj eilėj ši partija net labiau kaip FDP akcentuoja savo aiškų nacionalinį charakterį ir priekaištauja, kad per 12 metų savarankiško tvarkymosi V. Vokietijoje nedėta jokių pastangų išvystyti vokiečių tautinei sąmonei.
Užsienio politikoje reikalauja aktyvesnės, ofenzyviškesnės diplomatijos Rytų kraštuose.
Vidaus politikoje iškelia būtinumą daug labiau remti žemės ūkį ir daugiau pagelbėti pabėgėliams - tremtiniams. Reikalauja tikslingesnio karo naštos išlyginimo, kad nukentėjusieji karo metu daugiau gautų paramos, tam tikslui didesniais mokesčiais apkraunant po karo labai praturtėjusius.
PARTIJŲ PASISAKYMAI DĖL BŪSIMOS VYRIAUSYBĖS
Prieš keletą metų, dar prieš praeitus rinkimus, CDU/CSU buvo sudariusi vyriausybę kartu su FDP. Bet anuomet FDP vadai buvo labai nepatenkinti CDU/CSU užsienio politikos kai kuriais aspektais. Juo labiau kad CDU/CSU pravesdavo savo liniją, neatsižvelgdama į FDP norus. Be to, FDP aplamai jautė labai didelę antipatiją “klerikalams” — krikščionims demokratams, o ypačiai jų vadui Dr.
K. Adenaueriui. Todėl prieš praeitus rinkimus FDP pasitraukė iš koalicijos ir savo rinkiminėse kalbose davė suprasti, kad po rinkimų koaliciją sudarys su SPD. Tuo reikalu FDP jau buvo vedusi su SPD ir pasitarimus. Bet gal kaip tik dėl šitokios FDP linkmės kraštas FDP nubaudė: už šią partiją daug mažiau balsavo, o CDU/CSU gavo absoliučią daugumą, kuri, sudarydama vyriausybę, lengvai galėjo apsieiti be FDP.
Gal būt, šitos pamokos pasėkoj, prieš šiemetinius rinkimus FDP vėl pakeitė savo nusistatymą. Tiesa, FDP vis dar yra antiklerikališkai nusiteikusi (viešai net labiau už SPD), kas atsispindi ir rinkiminėje programoje. Tačiau jos vadai (ypačiai galva Dr. Erich Mende) paskutiniu laiku jau ne kartą pareiškė, kad po rinkimų į koaliciją eis tik su CDU/CSU, žinoma, jei ši partija nelaimėsianti absoliučios daugumos. Koalicijos su SPD liberalai atsisako todėl, kad esą tuo būdu būtų išstatyta pavojun V. Vokietijos socialinės rinkos — laisvo ūkio politika. Kolektyvinės ir palenktos socialistinės formos esą jau daugiau neprivalo turėti vietos socialinėje politikoje.
Prieš pat CDU minėtą suvažiavimą SPD vicepirmininkas H. Wehneris (buvęs komunistas, Švedijos teismo baustas už šnipinėjimą Sov. S-gai) atsargiai pareiškė, kad po sekančių rinkimų SPD norėtų sudaryti koaliciją su CDU/CSU. Šitokios koalicijos ištiktųjų norėtų, žinoma, pirmoj eilėj dėl propagandos. Ir politinių nuolaidų daug padarytų, kad tik galėtų ateiti į valdžią.
O kaip į tokias siūlomas koalicijas žiūri pati CDU/CSU? Dėl koalicijos su liberalais CDU/CSU mano, kad susitarti būtų galima ir todėl jos neatmeta. O dėl H. Wehnerio pasiūlytos koalicijos su SPD kancleris Adenaueris minėto CDU suvažiavimo metu atsakė taip griežtai, kad visa Vokietijos spauda šį įvykį paminėjo lyg kokią sensaciją, plačiai cituodama Adenauerio pasisakymus. Čia cituojame jo keletą žodžių ir mes: ‘‘Argi gali būti patikėtas vokiečių tautos likimas tokiai partijai, kuri taip svarbiuose, gyvybiniuose Vokietijos ir Europos klausimuose nuolatos šen ir ten svyruoja? Niekad tai neįvyks ir koalicijos su SPD sudarymo klausimas mūsų partijai visiškai nediskutuotinas!” Esą jeigu būtų buvę per paskutiniuosius 11 metų pasekta SPD užsienio politikos nusistatymu, tai — “čia yra mano tvirtas įsitikinimas” — pabrėžė K. Adenaueris, V. Vokietijos taika ir laisvė būtų jau seniai pražuvusi. Esą kas per 11 metų atstovavo tokią žalingą užsienio politiką, tas neturi teisės reikšti pretenzijų, kad 12-taisiais metais vokiečių tauta rodytų pasitikėjimą tų pačių žmonių užsienio politikai. Ir po to K. Adenaueris išvardino eilę vokiečių tautai ir laisvam Vakarų pasauliui gyvybinės reikšmės sutarčių, prieš kurias SPD ilgą laiką kovojo. Tų sutarčių dėka V. Vokietija įėjo kaip lygi su lygiais į laisvų tautų bendruomenę ir atgavo laisvo pasaulio pasitikėjimą.
KAS NULEMS RINKIMUS?
SPD išstatė kandidatu į kanclerius Berlyno vyr. burmistrą Willy Brandtą. Jis vokiečius imponuoja savo jaunumu (47 m.), simpatiška išvaizda, populiarumu, įgytu beginant Berlyno reikalus, ir svarbiausia, savo iki šiol rodytu nuosaikumu politikoj, palinkimu skandinaviškam socializmui. Be abejo, Brandto asmuo patrauks į save daug balsuotojų. Tačiau kai kurie jo “privalumai” jau atsiliepia priešinga kryptimi. Pav., SPD ypačiai kėlė Brandto jaunumą prieš jau labai seną Adenauerį. Esą dabar ateinanti “jaunųjų era” ir tam nurodė beveik vienmetį JAV prezidentą Kennedy. Bet Kennedy nesėkmė sprendžiant Kubos, Laos problemas, jo skubėjimas susitikti su Chruščiovu ir kita V. Vokietijoje susilaukė kritiškų atgarsių jaunų politikų atžvilgiu, kurie Brandtui labai nemalonūs. Brandtas rinkiminėse - propagandinėse kelionėse po V. Vokietija iki šiol taip pat neparodė dar didelio patyrimo, neatkreipė į save ypatingo žmonių dėmesio. Nežiūrint to, svarbiausios kliūtys SPD laimėti rinkimus yra šios:
1. Klaidinga praeities politika, nepastovumas;
2. Partijos beveik pačioj viršūnėj sėdi buvęs komunistas H. Wehneris, turįs partijoje labai didelę įtaką ir iš užkulisio viską diriguojąs. Sąmoningoji tautos dalis vien dėl Wehnerio susilaikys nuo balsavimo už SPD;
3. SPD užnugary stovi “nepartinė” jėga — profsąjungos, kurių vadai, ypačiai profsąjungų pirmininkas O. Brenneris, yra griežti kraštutines kairės šalininkai — jie yra labai priešingi ir SPD švelnėjančiai politikai. Šitos jėgos sudaro SPD nugarkaulį, tačiau jos tyliai diriguotų ir visą politiką, jei SPD laimėtų rinkimus. Nieko čia negelbėtų ir W. Brandto politikos nuosaikumas, nes jis būtų tik įrankis kitų, daug galingesnių jėgų. Visa tai mato bei jaučia ir didžioji vokiečių tautos dalis.
V. Vokietijoje nėra labai mėgiama ir CDU/CSU. Daugelis jos nenorėtų jau vien dėl to, kad ši partija jau ilgai sėdi prie valdžios. V. Vokietija nėra taip jau krikščioniškai nusiteikusi, kaip kad rodo pokario balsavimai į parlamentą. Tačiau daugelis balsuoja už CDU/CSU vien dėl to, kad šiai partijai valdant gyventi gera, kad pragyvenimo lygis pakilo visiems iki nesitikėto augščio, kad CDU/CSU užsienio politika užtikrina saugumą.
Išsikalbėjus su eiliniais vokiečiais, lengva patirti, kad jie mieliau atiduotų balsus už SPD, tačiau prisibijo, kad socialdemokratams laimėjus rinkimus pragyvenimo sąlygos gali pablogėti. O geresnio gyvenimo šiuo laiku atsiekti juk jau vargiai beįmanoma. Prisibijo ir neaiškios SPD užsienio politikos.
Nors kancleris Adenaueris jau labai senas (85 m.), bet iki šiol vis dar nematyti Vokietijoje gudresnio politiko kaip jis. Ir šiems rinkimams CDU/CSU išstato priešaky kanclerį Dr. K. Adenauerį, beveik legendarinį ūkio ministerį prof. L. Erhardą ir kitus, vokiečių tautai jau gerai pažįstamus ir patikimus politikus, kurie aiškiai pasisako prieš visokius eksperimentus.
KAS LAIMĖS RINKIMUS?
Štai dėl visų šių priežasčių, be abejonės, ir sekančius Vak. Vokietijos parlamento rinkimus laimės CDU/ CSU — krikščionys demokratai; jie ir vėl taps didžiausia partija. Tačiau gali būti, SPD bent programoje pasukus nauja kryptimi, šiuo kartu CDU/CSU nelaimės absoliučios daugumos. Tuo atveju iš tikrųjų “trečiąją jėgą” suvaidintų FDP — liberalai. Šitokiose aplinkybėse su pastaraisiais susitarti būtų nelengva. Dėl savo aiškių pažadų rinkimuose, FDP pirmąją koalicinę vyriausybę, be abejo, sudarytų dar su CDU/CSU. Tačiau šita koalicija gali būti nepatvari vien dėl FDP antiklerikališkų nusiteikimų. Po kurio laiko nesunku būtų surasti “labai rimtų priežasčių” sugriauti koaliciją, kad vėliau galėtų tokią koaliciją sudaryti su SPD.
M. M. (ELI)
