SOCIALINĖ MEDICINA EUROPOJE
KAZYS, PEMKUS
SOCIALINĖ MEDICINA
Mūsiška prasme pirmuosius žingsnius pradėjo devynioliktajame šimtmetyje Vakarų Europoje, betgi giliau šaknis įleido, įsipilietino ir įsitvirtino ten pat tik dabartiniame amžiuje. Technikos pažanga, pramonės iškilimas, smarkiai didėjantis gyventojų prieauglis ir jų kova už socialinę gerovę socialinę mediciną padarė neišvengiama būtinybe. įvairiuose Europos kraštuos socialinė medicina skirtingai tvarkoma, nors pats principas ir bendras. Ji skverbiasi ir į kitus kontinentus. Jungtinėse Amerikos Valstybėse socialinės medicinos dar nėra.
Dr. Kazys Pemkus, medicinos studijas baigęs Vakarų Vokietijoj ir ten ilgiau gyvenęs, rašo apie socialinę medicina Vakarų Vokietijoj, kituose Europos kraštuose, net Sovietijoj.
INDIVIDO TEISĖS Į VISUOMENĘ
Tiek pagalbą duoti, tiek būti jos reikalingam ir jos prašyti yra socialiojo žmogaus teisės ribose. Jos ėmimas nėra vergystė ir jos davimas nėra išskirtinas didvyriškumas ar reklama.
Kultūros socialinėje istorijoje davimas - ėmimas nesivystė lygiagreičiai. Pamažu jis vystėsi amžių eigoj, dažnai išsigimdamas į įvairias liguistas santvarkas. Krikščioniškosios vakarų kultūros reikšmė dažnai buvo nesuprasta ar nenorėta jos suprasti įvairių socialinių santvarkų. Žmogus — artimas ir jo teisės buvo nedaugiau, kaip objektas duonai ir žaidimams.
Šitas pilkasis “duonos ir žaidimų” žmogus pakėlė galvą pirmiausia Vakarų Europoje. Neanalizuojant pirminių pradų, tai prasidėjo XIX šimtm. pradžioje, bet išryškėjo tik su XX šimtmečių. Socialinių santvarkų “izmai” buvo nebepajėgūs nuslopinti to žmogaus troškulio į savo teises. Net tokia komplikuota XX amžiaus vergija kaip komunizmas atkreipė dėmesį į tą teisę ir patiekė jų sušaržuotą viduje ir išorėje pavergtam žmogui (Teisė be laisvės — gudrus paradoksas, kokio kitos santvarkos nepajėgė sugalvoti ir įgyvendinti).
Primityvios, bundančios laisvei ir daugelis kultūringų tautų kol kas nieko arba permažai suteikė žmogui teisių į visuomenę. Nekalbant apie Vakarų Europos socialines reformas, jos pasijuto esančios net komunizmo prieškambary. Žmogaus — visuomenės santykiai pagal komunistinę doktriną dažnai nesuprantami, todėl stengiamasi net su isterija jį (komunizmą) pasivyti kaip idealą. Tuo tarpu tam paniekintajam žmogui ten teduodama tik trupiniai nuo visuomenę atstovaujančios partijos stalo. Duodama su ironija, ieškant daugiau darbo jėgos ir propagandos ir negalint atsilaikyti prieš Vakarų kultūroje pakilusio žmogaus aspiracijos. Kitur vėl ta “pavyzdžio” kaina skaudžiai perdedamą: visuomenės nusilenkimas žmogui — kažkas panašu žengimui į komunizmą. Socialinės reformos — lyg tarsi Spalio revoliucija, nešanti ugnį, kraują ir vergystę.
Medicinos pagalba yra viena iš žmogaus santykiavimo priemonių su visuomene. Ji yra individo teisė, lygiai kaip teisė į maistą, drabužį, pastogę ir t. t. šiuo straipsniu norima peržvelgti trumpai Europos socialinės medicinos nueitus kelius, jos tikslus ir laimėjimus.
PROBLEMOS SPRENDIMAS
Bet kurios socialinės evoliucijos pradžia yra miglota. Jeigu evoliucijos pradžią apibrėžtume kuria nors data, reikėtų atsiminti, kad prieš tai buvo tam paruošta dirva, kad daugelis faktorių atitiko to laiko reikalavimus ir kad tai buvo tik primytyvus žingsnis į tolimesnį vystymąsi. Bet kokia socialinė santvarka, įvesta revoliucijos keliu, su savim nešasi daug aukų ir dažnai nepateisina savęs.
Vakarų Europos socialinės medicinos kelias nebuvo spontaniškas, ir jos pasiekti laimėjimai nesustojo dar ir šiandien. Ji liko dinamiška, lanksti, racionali ir paremta patyrimais, palyginimais ir moksliniais daviniais.
Daugelis faktorių buvo už ir prieš socialinės medicinos atsiradimą. Jie buvo skirtingi įvairiuose Europos karštuose. Gal svarbiausi iš jų būtų: 1. Socialiniai -ekonominiai: 2. Kultūriniai - psichologiniai; 3. Demografiniai ir 4. Medicinos mokslo pažanga.
1. Urbanizacija prasidėjo su technikos pažanga. Ekonomija tapo supramoninta, visuomenė — sumiesčioninta. Trijų kartų patrijarchalinė šeima, perėjusi matriarchalinį epizodą, suskilo į atskiras autonomines šeimos ląsteles. Šeimos nariai nutolo tiek fiziškai, tiek morališkai. Darbininkas pasidarė mašinos aptarnautojas, tarsi jos dalis, o darbdavys nebėra jo šeima, bet nežinomas X. Ligos ar nelaimes atveju šitokioje socialinėje atmosferoje darbininkas pasidaro “pats savęs ponu”. Jis yra “ponu” savo žmonos ir vaikų. Senatvė, invalidumas pasidaro tiesiog tragedija, nes neturima nuolatinio pajamų šaltinio, atitinkamo pragyvenimo minimumui. Santaupos ir įsigytas turtas teduoda tik reliatyvią garantiją. Paskutinių karų patyrimai, infliacijos, gamtos nelaimės, nepajėgumas apsaugoti savo turto ir kiti faktoriai yra už socialinės garantijos reikalingumą.
2. Kiekviena tauta tiek savo praeitimi, kultūra, tradicijomis, tiek psichologinėmis bei moralinėmis vertybėmis skiriasi viena nuo kitos. Vienos iš jų socialinę gyvenimo eigą labiau grindžia racionalumu, matematišku apskaičiavimu įstaigose ir laboratorijose, kitos ją labiau paremia impulsyvumu su sentimentalumo atspalviu (meilės, pareigos, žmoniškumo ir kt.) Kadangi demokratijoje svarbiausia yra tarnauti individui, atsiduriama prieš problema, kurią Havighurst apibūdina šitaip: “Valstybė yra visada pavojuje, darydama individui perdaug arba permažai” (Burgess: “Aging in Western Societies”, Chicago, 1960). Nuotolis tarp individo autonomijos ir laisves iš vienos pusės ir suvalstybinimo bei priklausomybės iš kitos pusės demokratijoj yra siauras ir slidus. Intymūs gydytojų -paciento santykiai galimi tik tada, kai yra laisvi vienas prieš antrą. Pacientas negali būti suvaržytas pasirinkdamas gydytoją, gi “gydytojas turi įdėti visą savo protą, sielą ir širdį ir fizines jėgas.. . Gydytojo darbo šabloniškumas ir mechaniškumas yra pražūtis” (prof. dr. J. Meškauskas, Tėvynės Sargas nr. 1, 1947).
3. Demografiniai faktoriai yra skirtinigi tautoms, nors ir gyvenančioms šalia viena kitos. Gyventojų skaičius, jų tirštumas ploto vienete, gimimai, mirimai, vidutinis amžiaus ilgis, susirgimai, sužalojimai ir daugybę kitų koeficientų galima surasti tik ilgų studijų dėka ir reikalauja nuolatinio papildymo. Tiek visa socialinio gyvenimo eiga, tiek jos padalinys — socialinė medicina, yra tampriai surišti su visų tų davinių išvadomis.
4. Medicina yra menas ir mokslas. Diena iš dienos ji keičiasi, žengia pirmyn. Keičiasi ne vien tik diagnostikos ir gydymo priemonėmis, vaistais, profilaktika, gydomojo personalo paruošimu, bet ir individo reakcija ir priežastimi ligai, pasveikimu ir prisitaikymu naujoms sąlygoms Visuomenės susidomėjimas sveikatingumo problemomis ir piliečių naudojimasis medicinos patarnavimais yra įvairus. Su šiais pasikeitimais keičiasi ne tik išlaidos sveikatos išlaikymui, bet ir pačios visuomenės veidas. “Teisė į mirtį” nukeliama kas kart vis toliau. (Ilgiausia gyvenimo perspektyva yra Olandijoje apie 72 metai palyginus su 32 metais Indijoje. Seniausia tauta, t. y. daugiausia turinti žmonių virš 65 metų, yra Prancūzija apie 12%, palyginus su 5% Lenkijoje).
Visų šitų faktorių šviesoje yra aišku, kad socialinės medicinos problema yra sudėtinga, lanksti, dinamiška ir nesutalpinama į bendras taisykles. Jos politika kasdien susiduria su naujais reikalavimais, kurie daugiau ar mažiau turi ryšio su medicinos mokslu ir jos pritaikymu. Objektyviems planams ir projektams sudaryti reikalingas išsamus tų visų problemų išsprendimas.
PRINCIPAI
Kaip minėta, Europoje galima rasti įvairiausių socialinės medicinos formų. Jos surištos su didesniais ar mažesniais pacientų - gydytojų charakterių pakitimais. Iš vienos pusės apdrausti pasijunta tam tikrame laipsnyje suvaržyti apdraudos taisyklėmis, iš kitos pusės jie pasijunta saugesni ir jautresni ligos atžvilgiu. Pasinaudojimas mediciniškų patarnavimų proporcingai pakyla. Gydytojai iš vienos puses jaučiasi daugiau ar mažiau suvaržyti apdraudos kasų taisyklių, iš kitos pusės ne tik pacientų skaičius pakyla, bet ir jų aptarnavimo priemonės nėra apribojamos individualiais ekonominiais stabdžiais. Viso to išvadoje mediciniško patarnavimo išlaidos pakyla.
Socialinės institucijos, besirūpinančios didesniu ar mažesniu socialinės medicinos ekonominio balanso išlaikymu, panaudoja atitinkamas priemones. Štai keletas jų:
1. Apdraudžiamųjų atrinkimas. Vyresnis amžius, ekonominis nepajėgumas, chroniškas liguistumas apdraudos kompanijoms yra nuostolingas.
2. Apdraudos mokesčių skirtingumas pagal individo specifinę galimybę į ligą. Labiau potencialūs ligai ir pasinaudojimui mediciniškų patarnavimų moka didesnius apdraudos mokesčius.
3. Apdraudos nutraukimas. Po pasikartojusių susirgimų, apdraudos mokesčiui jų nepadengiant, apdraudos sutartis gali būti nutraukiama.
4. Laukimo periodas. Apdraudimas įsigalioja po tam tikro laukimo periodo. Tuo apsisaugojama nuo padengimo išlaidų dėl susirgimo, esančio apsidraudimo metu.
5. Prisitaikymas. Įmokėjimai — išmokėjimai laikas nuo laiko keičiasi pagal kainų, pragyvenimo, uždarbio ir k. davinius. Pritaikymas gali būti vienkartinis arba automatiškas, paremtas įstatymais.
6. Ligoninėje buvimo laiko priežiūra. Be tikros priežasties ligonio laikymas ligoninėje gali būti kontroliuojamas arba pačios draudimo kasos, sudaryto komiteto ar pačios ligoninės vadovybės.
7. Specifiškas apdraudimas. Apdraudžiamas tik tam tikras aprėžtas mediciniškas patarnavimas, pav.: ligoninė, susižeidimas, gydytojo patarnavimas, diagnostika ir
k. Apdraudimas gali padengti mediciniško patarnavimo išlaidas a) gydytojo kabinete, b) pacientų namuose, įstaigoje ar įmonėje, c) ligoninėje, chroniškų ligų institucijoje, poliklinikoje, d) senelių ar invalidų namuose.
8. Dalinis apdraudimas. Draudimo kasa apmoka tik tam tikrą procentą mediciniško patarnavimo išlaidų. Kitą dalį padengia pacientas, darbdavys arba kuris karitatyvinis ar valstybinis fondas.
9. Privalomas apdraudimas. Privalomo apdraudimo kriterium gali būti, pav., pilietybė, amžius, uždarbis arba gali būti visuotinis visų gyventojų, esančių tame krašte.
10. Privatus apsidraudimas. Įmokėjimai priklauso pagal apsidraudimo rūšį, potencialumą ligai, apdraudžiamosios kompanijos charakterį.
11. Kolektyvinis apdraudimas. Apdraudžiama, pav.: šeimos nariai .mokyklos ar darbovietės personalas.
12. Išlaidų apmokėjimas už medicinišką patarnavimą gali būti: a) tiesioginiai pacientui, kuris pristato sąskaitą už patarnavimą (gydytojui moka pacientas), b) tiesioginiai gydytojui ar ligoninei, pagal patiektą sąskaitą, kuri draudimo kasos gali būti normuota ar ne už specifinį patarnavimą, c) tiesioginiai gydytojui ar ligoninei už patarnautų pacientų skaičių, d) alga, pagal gydytojo - tarnautojo kvalifikacijas, einamas pareigas bei pagaliau politinius nusiteikimus.
13. Draudimo įstaigos pajamos gali būti: a) privačiai apsidraudusių įmokėjimai pagal kasos nustatytą tarifą, b) darbdavio įmokėsimai, c) įmokėjimai proporcingai ar ne pajamoms, (dažniausiai atskaitymų forma) tiesiog draudos įstaigai valdžios organams tarpininkaujant, d) valdžios skirtos sumos iš surinktų mokesčių, e) įmokėjimai iš pensijų ar įvairių karitatyvinių fondų, f) lokaliniai žmonių grupės fondų įmokėjimai.
14. Gydytojų pasirinkimas gali būti: a) laisvas; b) pusiau laisvas; dalinai suvaržytas geografiniais, laiko, darbo ir kitais motyvais: c) suvaržytas; tiek pacientas tiek gydytojas yra griežtoj draudimo kasos (pav. valstybės) kontrolėje.
Šie ir daugelis kitų socialinės medicinos principų puikiai pritaikomi vieno ar kito krašto sąlygoms, yra nepriimtini kaip žalingi kito krašto aplinkybėse. Šių principų kombinacijos ir sudaro to ar ano krašto socialinės medicinos charakterį.
KLASIFIKACIJA
Aukščiau minėtų faktorių šviesoje Europos socialinės medicinos klasifikavimas į grupes yra beveik neįmanomas. Jei tai mėginama, daroma tik paviršutiniškai, teoretiškai ir prasilenkiant su daugybe pašalinių atspalvių. Gal kiek geriau galima suskirstyti problemą grupėmis, jei paimama kuri nors siaura sritis. Pav.: Gerig ir Forman, išstudijavę įvairių kraštų senatvės pensijų sistemas sąryšyje su ligos draudimu, atrado šešias pagrindines galimybes:
1. Senatvės pensijos pilnai padengia ir ligos išlaidas (Belgija, Prancūzija, Vokietija ir kt.).
2. Senatvės pensijos nepilnai padengia ir ligos išlaidas; tam tikrą procentą moka tie, kurie ta teise nori pasinaudoti (Austrija, Luksemburgas ir k.).
3. Valstybinė senatvės pensija nepadengia ligos išlaidų (Danija, Olandija, Šveicarija).
4. Mediciniška pagalba nemokamai visiems gyventojams, įskaitant pensininkus (Norvegija, Švedija, Anglija, Sovietų Rusija ir k.).
5. Valstybinės senatvės pensijos padengia tik nepasiturinčiųjų ligos išlaidas (Airija ir k.).
6. Pensijos priklauso nuo privataus apsidraudimo ir jos nepadengia ligos išlaidų (Portugalija, Turkija, Suomija ir k.).
Panašias klasifikacijas galima būtų padaryti ir kitoms svarbesnėms sritims, pav. motinystės, invalidumo ir t. t.
Vakarų Europos socialinės medicinos skalėje einama nuo primityviausių pradinių žingsnių iki sistemingos valstybinės organizacijos. Tame tarpe matome karitatyvines organizacijas, šelpiančias atskirus piliečius, profsąjungų, unijų ir visokius kitokius vienetus, aprūpinančius savo narius. Čia matome privačias draudimo įstaigas, kurios skiriasi viena nuo kitos savo tikslais ir apimtimi.
Jeigu paimtume ir kraštutiniausias socialinės medicinos sistemas, pamatytume, kad jos nėra radikaliai grynos. Jos turi įvairius atspalvius tik skirtingoj proporcijoj.
Nagrinėjant socialinės medicinos politiką, jos problemas, principus, negalima teigti, kad viena sistema yra bloga, o kita gera. Negalima apie socialinę mediciną kalbėti kaip apie “laisvės pavergėją” ar “žmoniškumo, meiles, krikščioniškosios kultūros įgyven-dytoją”. Ji savyje yra sudėtingosios, įvairiaspalvės visuomenės išdava. Ji nėra vien garantija individui, ji yra ir pačios visuomenės bei tautos apsaugos ginklas. Ta garantija, apsauga ir jų pasireiškimų formos priklauso nuo atitinkamų faktorių, to ar ano krašto galimybių ir nusiteikimų.
Neįmanoma trumpoje apžvalgoje išstudijuoti atskirų kraštų socialinės medicinos sistemas. Iliustracijai paimsiu tik du kraštus, kurie daugiau ar mažiau reprezentuoja Europą ir kurių socialinės medicinos filosofija gali turėti įtakos ir mūsų atgimusiam kraštui. Tie kraštai yra Vakarų Vokietija ir Sovietų Rusija.
SOCIALINE MEDICINA VAKARŲ VOKIETIJOJE
Berlyno gydytojas S. Neuman (Die öffentliche Gesundheitspflege und das Eigentum) 1847 metais rašė: “Medicinos mokslas savo pagrinde ir esmėje yra sociologija ir kol ši reikšmė jai nebus pripažinta, jos vaisiais nebus pasinaudojama, o tik jos kiautu ir blizgesiu”. R. Virchow (Die Medizinische Reform) 1848 metais rašė: “Gydytojai yra natūralūs neturtingųjų advokatai ir socialiniai klausimai daugiausia yra jų teisės ribose”.
Šitie žodžiai nuskambėjo tyruose dar keletą dešimtmečių. Pirma Europos ligonių draudimo metrika, paremta įstatymais ir valdžios garantijomis, buvo išduota kanclerio Bismarko 1885 metais (papildytas senatvės bei invalidų draudimu 1891 metais). Kiti kraštai sistemingą darbą pradėjo vėliau. Per 75 metus padaryta daug pakeitimų, apipavidalinimų, papildymų.
Vokietijos socialinei medicinai toną duoda taip vadinama “Allgemeine Krankenkasse”. Jos filosofiją suprastinę, galėtume ją charakterizuoti šiais pagrindiniais punktais:
1. Sveikatos sužalojimo pasėkų nešėju turi būti tiek darbininkas, tiek darbdavys, tiek visuomenė. Šito socialinio bendradarbiavimo išvadoje ir yra valstybės priežiūroje ir jos įstatymais paremtos ligonių kasos.
2. Privalantieji būti apdraustais: a) darbininkai, tarnautojai, mokiniai, amatininkai, kurių mėnesinė alga nėra didesnė kaip 660 DM. (Šiuo metu planas pakelti iki 750 DM.); b) bedarbiai; c) gauną invalidumo ar tarnautojų pensijas.
3. Savanoriškai apsidraudę: a) kurių pajamos neperžengia 660 DM. mėnesiui, bet dėl kurių nors priežasčių nepriklauso priverstinei apsidraudimo kategorijai; b) iš privalomo apsidraudimo kategorijos pereidami į neprivalomąją, gali pasilikti savanoriškai pirmoje.
4. Ligonių kasų ekonominė politika yra savarankiška. Ji priklauso nuo apsidraudusiųjų ir darbdavių įmokėjimų. Apsidraudusieji moka 6,8% nuo pagrindinio uždarbio. Darbdavio įnašai gali būti pakeliami, jei darbovietė yra randama kaip ypatingai pavojinga sveikatai.
5. Ligonių kasos funkcijos apdraustajam :
“Gydymas privalo būti pakankamas ir tikslus. Gydytojas gali panaudoti visas gydymo priemones, bet taip pat turi atsižvelgti į ekonomiją... Moderniausias gydymo priemones galima naudoti ligonių kasų pacientų gydymui, jei jos yra vertingos” (Satzung und Krankenordnung), Stuttgart 1951 m. Laisvas mediciniškas ir dantų gydymas pristačius ligonių kasos lapelį kasų pripažintam medicinos ir dantų gydytojui ar dantistui (Savarankiškai apsidraudusiųjų gydymo išlaidos padengiamos po šešių savaičių laukimo periodo).
Pilnas aprūpinimas vaistais ir 50 DM. neperšokančiomis kitomis gydymo priemonėmis ((pav. akiniais, dantų ar ortopediniais protezais). Jei tos priemonės kainuoja daugiau negu 50 DM., kasoms patvirtinus, jos gali būti padengiamos iki 80%.
Gydymas ligoninėje ilgiausiai 26 savaites metų laikotarpyje; sekančiais metais, jei gulėjimas ligoninėje pratęsiamas dėl tos pačios ligos, ligonių kasa, moka dar už 13 savaičių. Padengiamos tik trečios klasės ligoninės išlaidos.
Ligonių kasa moka nedarbingumo pašalpą savo nariams, pradedant ketvirta diena nuo susirgimo (kurie nėra ligoninėje ir negauna nuolatinės algos), bet neilgiau kaip 26 savaites. Ta pašalpa yra 50% pagrindinės algos tame laikotarpyje. Jeigu ligonis yra gydomas ligoninėje, jo šeimos nariams mokama parama proporcingai šeimos narių skaičiui )pav. du nariai — 40% pagrindinės algos).
Kasa moka pašalpą gimdyvėms motinoms 50% nuo pagrindinės algos 4 savaites prieš ir 6 savaites po gimdymo. Kasa padengia gimdyvės mediciniškos pagalbos, ligoninės ir vaistų išlaidas.
Ligonių kasa gulintiems ligoninėje savo nariams skiria smulkioms dienos išlaidoms tam tikrą paramą.
Apdraudusiojo mirties atveju ligonių kasa išmoka tam tikrą sumą artimiesiems giminėms.
6. Ligonių kasos pagalba šeimos nariams. Mediciniškas patarnavimas teikiamas vyrui arba žmonai ir vaikams iki 18 metų amžiaus (savanoriškai apsidraudę turi laukti 6 savaites). Gydytojo patarnavimas yra laisvas, vaistai ir kitos gydymo priemonės padengiamos iki 2/3 kainos. Ligoninės gydymas apmokamas iki 13 savaičių. Gimdymo išlaidos padengiamos pilnai, bet parama 4 savaites prieš ir 6 savaites po gimdymo susideda tik iŠ 50 Pfg. dienai-
7. Gydytojo pasirinkimas yra laisvas. Pacientas, įteikęs ligonių kasos lapelį gydytojui, jo priežiūroje turi pasilikti iki atitinkamo metų ketvirčio galo. Priešlaikinis gydytojo pakeitimas galimas tik ligonių kasai sutikus. Su nauju ketvirčiu ir nauju ligonių kasos lapeliu pacientas gali kreiptis pas kitą ligonių kasos teises turintį gydytoją. Gydytojas savo pacientą gali be suvaržymų pervesti vieno ar kito specialisto priežiūrai ir gydymui.
Nedarbingas ligonis gali būti patikrintas ligonių kasos patikėto gydytojo arba jis gali būti prižiūrimas, kad gydytojo nurodymai ir potvarkiai būtų pildomi.
8. Ligonių kasų gydytojo atlyginimas gali priklausyti arba nuo pacientų skaičiaus, arba nuo atliktų specifinių patarnavimų. Tie gydytojo “specifiški” patarnavimai tarifuose turi plačią bazę, priklauso nuo laiko ((dieną, naktį, sekmadienį), vietos (kabinete, namuose, ligoninėje), kvalifikacijų (bendros praktikos gydytojas, specialistas) ir kitų faktorių. Pav. krūtinės ar vidurių operacijos svyruoja nuo 50 iki 500 DM. ; gimdymo pravedamas panaudojant reples 20 - 200 DM., gydytojo patarnavimas darbo metu 1-20., nakties metu 2-40 DM. ir t. t. (“Die Preugo”, Koeln, 1952).
Naujausieji Vakarų Vokietijos planai socialinės medicinos atžvilgiu yra, kaip jau minėta, 1) pakelti mėnesinę pajamų ribą nuo 660 iki 750 DM. privalomam apdraudimui ir 2) apsaugoti pacientus nuo bereikalingos ir tariamos ligos gydymo, įpareigojant pacientus tiesioginiai prisidėti padengiant 10-20% gydymo išlaidų (gydytojai yra priešingi šiai reformai).
MEDICINOS SANTVARKA SOVIETŲ RUSIJOJE
“Kas nedirba — tas nevalgo... Kiekvienas pagal išgales, kiekvienam pagal jo darbą... Teise į senatvės, ligos ar nedarbingumo paramą...” (Sov. Rusijos Konstitucija, 1936).
Ypatingą medicinos santvarką Sov. Rusijoje pagimdė dvi pagrindinės priežastys: 1) Revoliucija su savo pasekmėmis (ekonominis sužlugimas, badas, epidemijos, blogas mediciniškos pagalbos paveldėjimas, gydytojų netekimas revoliucijos metu ir didelis jų pasipriešinimas naujajai santvarkai). Tas laikotarpis charakterizuojamas Lenino žodžiais, pasakytais 1919 metais: “Arba socializmas nugalės utėles, arba utėlės nugalės socializmą” (Semashko 'Health Protection in U. S. S. R. London, 1934). 2) Markso filosofijos įgyvendinimas praktikoje. Proletariatas neturi laisvės būti laisvu, bet yra valdomas naujosios klasės — komunistų partijos. Ši klasė į savo rankas, to proletariato vardu paėmė ne tik visas socialines gyvenimo apraiškas, bet ir patį individą.
Kai vakarų kultūroje daromi šuoliai už sugrįžimą į individą, kuris sudaro esminę sukurtosios visuomenės branduolį, Sov. Rusijoje nuo individo nusigręžiama, ir jis įmaišomas į bespalvę ir beformę masę. Tos masės funkcijos priklauso nuo indo, kuriame ji plūduriuoja; jos rūgimas pakeliamas priežiūra, soclenktynėmis, savikritika, stachanovietiškomis mielėmis, filtravimu ir atranka. Jai galvoti nereikia, ji atlieka tik savo uždavinį — darbą. Darbas yra šventas, ir jo našumui pakelti surandamos priemonės, kurių viena iš tokių yra mediciniškas aprūpinimas.
Tokiose sąlygose kalbėti apie socialinę mediciną Sov. Rusijoje būtų netikslu. Ji yra perdaug specifiška to krašto politinės filosofijos išdava.
Socialinio draudimo judėjimo pirmieji projektai pradėti su 1905 m. revoliucija. Dūma (1912 m.) patvirtina sąmatą apdraudimui tam tikros dalies darbininkijos nuo ligos ir susižeidimų darbo metu.
1917 m. (tuoj po revoliucijos) buvo paskelbtas dekretas, kuriuo darbdavys įpareigojamas padengti visas darbininko išlaidas, susijusias su jo liga, susižeidimu, invalidumu, senatve, nėštumu, našlyste, našlaityste ir nedarbu.
1918 m. buvo sudarytas sveikatos komisariatas (dabar ministerija) su daugeliu departmentų, rajonų, skyrių, sudarančių administratyvinę piramidę. Ta piramidė yra tiesioginėje ar netiesioginėje partijos priežiūroje. Nuo to laiko medicinos aptarnavimas yra visiškai režimo išlaikomas, kontroliuojamas ir administruojamas. Jį galėtume charakterizuoti šitaip:
1) Apimtis. 1936 ir 1956 metų Konstitucijos garantuoja piliečių teisę į senatvės pensiją, laisvą medicinišką aptarnavimą ir nedarbingumo paramą (pav., susižeidus darbo metu, gimdyvėms). Praktiškai ši garantija apima tik pramonės ir įstaigų darbininkus, specialistus, studentus bei atliekančius svarbias funkcijas visuomenėje. Jokios garantijos nenumatoma bedarbiams. Kolchozų darbininkai į šią sistemą neįeina. Šie paskutinieji turi teisę tik į vietinę apdraudos sistemą, kuri nėra pastovi, bet priklauso nuo kolchozo sudarytų santaupų (“nematomų fondų”). Į šią sistemą neįeina ir “išrinktoji klasė”. Jiems valdžios skiriamos pensijos ir paramos yra individualinės ir slaptos.
2) Pareigos individui. Pacientas gydytojo pasirinkti negali. Kiekvienas pilietis registruojasi sveikatos centre (ambulatorijoje, poliklinikoje ir t. t.) pagal geografinę padėtį arba pagal darbovietę.
Gydytojo ir ligoninės patarnavimas yra nemokamas, bet vaistus perkasi pats pacientas. Vaistų trūkumas vis dar yra didelis. Į geresnes ligonines, poilsio namus paprastam darbininkui patekti beveik neįmanoma.
Norėdamas gauti nedarbingumo paramą (dėl susižeidimų, ligos, nėštumo), darbininkas turi pristatyti gydytojo pažymėjimą. Parama priklauso nuo algos ir nuo išdirbto laiko. Motinystės parama mokama 8 savaites prieš ir 8 savaites po gimdymo.
Nuo 1955 metų galioja gimimų kontrolės įstatymas. Be mediciniškų, plačiai pritaikomas ekonominės ir kitokios priežastys dirbtinam abortui.
Ypatingas dėmesys kreipiamas į vaikus. Priimta, kad vaikai iki 3 metų būtų laikomi specialiuose vaikų namuose, o vėliau iki 7 metų — darželiuose (švietimo ir sveikatos ministerijų priežiūroje). Šių vaikų namų funkcijos yra: motina gali dirbti, vaikai yra prižiūrimi, saugojami ir auklėjami pionierių ir komjaunuolių dvasioje.
3) Gydytojai yra visiškoje valstybės tarnyboje. Jaunas gydytojas tuoj po studijų siunčiamas 3-5 metams į tolimas atsilikusias sritis. Gydytojų algos, palyginant su inžinieriais ar net su fabriko darbininkais, yra labai mažos. Mokslininkai, rašytojai, artistai, universiteto profesoriai apmokami labai gerai ir jiems suteikiamos prabangiškos gyvenimo sąlygos- Dėl blogos algos Sovietų Rusijoje apie 80% gydytojų yra moterys. Gydytojai dirba tik nustatytas darbo valandas. Gydytojai saistomi penkmečio plano, kuris biurokratijos keliu ateina iš administracinės piramidės viršūnės. Gydytojai suvaržomi ne tik biurokratinių stabdžių, bet ir dialektinio materializmo doktrinų.
Gydytojai, felčeriai, seserys, slaugės, laborantės, vaistininkai ir kitas personalas sudaro medicinos darbuotojų profsąjungas darbo našumui pakelti.
4) Atsiekti laimėjimai. Nežiūrint Sov. Sąjungoj piliečių (paciento ir gydytojo) nuasmeninimo ir pagrindinių laisvių atėmimo, krašto sveikatingumas pakeltas. Dar šio šimtmečio pradžioje vidutinis žmogaus amžiaus ilgis buvo 32 metu, kai tuo tarpu 1958 metais (remiantis oficialia statistika) pakilo iki 66 metų. Mirtingumo skaičius žymiai sumažėjo. Nuo revoliucijos pradžios gydytojų skaičius padaugėjo apie 17 kartų, o ligoninių lovų skaičius apie 7 kartus.
Kaip kitose srityse, taip ir medicinos reikalų tvarkymo sistemoje, komunistų partija išnaudoja masės psichologinį momentą: valstybė teikia gyventojams nemokamą gydymą. Išleidžiamos didžiulės sumos pinigų kiekvienam matomos statistikose. Nutylimos statistikos, kurios parodytų, kiek tie žmonės darbu ir mokesčiais suneša į valstybės iždą.
PABAIGA
“XX amžiaus žmogus” Europoje, Amerikoje, Australijoje, Azijoje ir Afrikoje išplaukė į plačiuosius visuomenės vandenis. Jis iš jos reikalauja ne vien duonos ir žaidimų, bet ir teisių, pagrįstų laisve. Viena iš tokių kalbamų teisių yra socialinė gerovė ir jos garantijos. Garantijos, kad jis nebus jos paniekintas ir atstumtas. Gimimas, brendimas, sveikata, liga, senatvė, invalidumas yra socialinės problemos, kurios reikalingos garantijų, nepažeidžiant žmogaus asmenybės esmės, su jos prigimtimi, individualumu, laisve. Socialinė medicina nėra išmalda ar laisvės suvaržymas, bet visuomenės pareiga individui. Sveikoj visuomenėj — sveikas žmogus.
Panaudota Literatūra:
(Neskaitant tekste nurodytų šaltinių)
1) Burges, E. W.: “Aging in Western Societies”, (Chicago, HI., 1960).
2) Eckstein, H.: “The English Health Service”, (Cambridge, Mass., 1958).
3) Field, M. G.: “Doctor and Patient in Soviet Rusia”, (Cambrige, Mass., 1958).
4) Gerig, D. S. & Farman, C. H.: “Medical Benefits for Pensioners under Foreing Social Security Programs”, (“Social security Bulletin”, Nr- 1, 1960).
5) Grotjahn, A.: “Soziale Pathologie”, (Berlin, 1923).
6) Sigerist, H. S.: “Socialized Medicine in the Soviet Union”, (New York, N. Y„ 1937).
7) Spiegelman, M.: “Ensuring Medical Care for the Aged”, (Homewood, 111., 1960).
8) Thielding, F.: “Der Mensch und die soziale Krankenversicherung”, (Stuttgart, 1959).
9) “Aerztliche Mitteilungen”, 1959 - 61.
