OPERA IR KULTŪRINĖ MŪSŲ REKLAMA
Chicagos lietuvių vyrų choras „Vytis“ 1949 m. susitveręs savanoriškumo principais, neturi nei operos rūmų, nei atlyginamo meninio ir administracinio personalo, nei kasos, kuri siektų bent tūkstantį dolerių. Tik užsispyrimas, ryžtas ir neįkainuojamas aukos darbas išvedė Chicagos vyrų chorą ir jo sukurtą lietuvių operos kolektyvą į visą eilę laimėjimų.
Mūsų operos meninį lygį įvertino ir įvertins muzikos kritikai. Šios trumpos apžvalgos rėmuose norima tik pažvelgti, kiek mūsų operos garsas nuskambėjo į platesnę plotmę ir kiek tai buvo naudinga Lietuvos reikalui reklamine prasme?
Rigoletto operos spektakliai tuometinio operos meno vadovo VI. Baltrušaičio buvo atkurti Vilniaus operos šviesoje, lyg ir pratęsiant trumpas naujai įsteigtos Vilniaus operos žydėjimo dienas. Su Rigoletto spektakliais parodyta, kad išeivijoje galima ir be valdiškų algų operą pastatyti ir net pasiekti Vilniaus operos lygį. Kartu tai buvo nepamainoma proga pasirodyti ir atsiskleisti naujiems dainos talentams. Rigoletto spektakliai tai buvo sentimentas Lietuvai ir Lietuvos operos tradicijos pratęsimas išeivijoje.
Po Rigoletto spektaklių, visgi, mūsų operos dirigentas A. Kučiūnas buvo pastebėtas ir pakviestas į Chicagos Lyricoperą kaip dirigento asistentas.
Ruošiant Faustą, be piniginių problemų, atsirado ir kitų sunkumų. Prisireikė gero moterų choro ir Margaritos, kurios, Bičkienei Italijon išvykus, neturėjom. Čia vėl pasirodė vyrų choro stiprūs organizaciniai gabumai. Buvo greit sudarytas puikus operos moterų choras ir Margaritos rolei iš Europos atsikviesta J. Liustikaitė. Repetuojant operą, kryžiavosi dvi mokyklos — lietuviškoji VI. Baltrušaičio ir vakarietiškoji — A. Kučiūno. Jos gražiai lydi-nosi į vieną bendrą derinį. Faustan įsijungė nauja ir stipri jėga — St. Baras, kuris jau galėjo pakeisti talkininką latvį V. Salną.
Specialiai lietuviškojo Fausto pažiūrėti iš Clevelando atvyko vietinės operos savininkė Cafarelli. Pamačiusi Fausto spektaklius, Cafarelli turėjo pripažinti tiesą: lietuvių opera savo meniniu lygiu viršija jos lokalinę operą.
Fausto spektaklis buvo pakartotas Clevelande. Šį kartą mūsų operą jau stebėjo nemažai amerikiečių. Po spektaklio inž. A. Vaitaitis, vienas iš Fausto operos rengėjų Clevelande, buvo pakviestas į amerikiečių profesionalų muzikų komitetą padėti organizuoti muzikinius parengimus Clevelande. Labai palankiai Fausto spektaklį įvertino ir aštri muzikos kritikė Rena Holkamp, kuri recenzuoja ir Metropolitan operos spektaklius.
Prieš Carmen premjerą, kuri įvyko šį pavasarį, žinią apie lietuvių operą ėmė plačiai skelbti Chicagos amerikietiškoji spauda ir radijas. Tarp kitko, čia didelę pagalbą suteikė J. Daužvardienė ir red. St. Pieža. Mūsų operą paminėjo 11 amerikiečių laikraščių ir žurnalų.Į spektaklį atvyko Chicagos Lyric operos vyr. direktorė Fox ir visa eilė amerikiečių muzikų. Dirig. A. Kučiūnui vadovaujant, spektakliai pasiekė gražų meninį lygį, atskleidę St. Baro, A. Stempužienės, D. Stankaitytės, M. Kripkauskienės, J. Vaznelio, R. Mastienės ir kitų operinius talentus. Stebėtinai gražiai užsirekomendavo abu chorai.
Po premjeros didžiausias Chicagos dienraštis Chicago Tribune išspausdino operos aprašymą ir aštuonias nuotraukas iš operos spektaklio. Ne vienas lietuvių ir svetimtaučių klausė, kiek dienraščio redakcijai reikėjo sumokėti už tokią reklamą mūsų operai ir lietuvių vardui. Šia proga galima pastebėti, jog lietuviškosios reklamos prasme operos organizatorių ir darbuotojų vargas atnešė labai gerus rezultatus.
Beje, tas platus operos atgarsis buvo ne pinigais pasiektas, bet ilgu ir kruopščiu darbu. Tuoj po Carmen spektaklių vyrų choras gavo iš Mrs. Fox kvietimą dainuoti žinomoj Chicagos Lyric operoje, Skrajojančio Olando spektakliuose. Tokio kvietimo seniai laukia ir nesulaukia gerieji Chicagos lenkų, čekoslovakų ir kiti chorai. Jis buvo tikrai netikėtas ir be galo džiugus mūsų vyrų chorui. Bet štai atsirado problema: Lyric operos vadovybė operos programoje nenorėjo minėti lietuvių vyrų choro vardo. Bet vyrai nenusileido — be choro vardo jie atsisakė operoje dainuoti: garbė reikalinga ne jiems, bet visiems lietuviams, lietuvių vardui. Pagaliau Lyric operos vadovybė nusileido ir programoje bus įrašytas Chicagos lietuvių vyrų choras „Vytis“.
Jei Rigoletto opera atnešė tėvynės prisiminimą, Faustas— reiškė naujų kelių ieškojimą, gi Carmen išvedė mūsų operą į platesnę plotmę. Be abejonės, tai vienas iš reikšmingiausių šio pavasario kultūrinių įvykių.
Kada su didelėmis pastangomis, visokiems nepritekliams ir visuomenės nepasitikėjimui reiškiantis 1957 m. pavasarį buvo rengiamasi pirmajam Rigoletto operos spektakliui, operos administratorius Vyt. Radžius „Drauge“ pareiškė: „Kas gali būti sunku dėl didesnio lietuvių garso ir dėl tėvynės...“ Radžius ir opera su Carmen pastatymu savo pasiryžimą tesėjo.
Apie mūsų operos laimėjimus garsas pasiekė ir okupuotą Lietuvą. Iš ten įtakingi muzikai siūlo savo operas išeivijos lietuvių operos scenai ir aiškiai džiaugiasi mūsų operos gražiais laimėjimais.
VI. B-s
