Idėjos spaudoje
Visuomeninės dvasios raida per 15 metų. + Kultūrinė diskusija be kultūros. + Labdaroje konfliktas su happy end. + Politiniuose vidaus santykiuose, atsisakydami nuo priešo siūlomos pagalbos, silpninam ne save, o priešą. + Taktika, liečianti kovą su priešu, turėtų būti visų sąjungininkų suderinta ir karo metui ne taikai, priderinta. + Laikraštininkų reakcija, kuri veda į laikraščio pavertimą dėže popieriam ir visam kam.
Pradėti pusmečio idėjų apžvalgą bus tikslingiausia nuo paskiausiai dr. J. Girniaus paskelbtų minčių Aiduose. Tai išvados apie penkiolikos metų tremties visuomenės psichologinę - moralinę raidą. Išvados nelinksmos: optimizmas (naivus) pakeistas pesimizmu (perdėtu) ir apatija (bet tik ne materialinėm gėrybėm). Naivų optimizmą kildino tikėjimas greitai įvyksiant politinį idealą — Lietuvos išlaisvinimą. Jo užtrukimas neribotam laikui pastūmėjo į nusivylimą jau ir tautiniu idealu — išlikti lietuviais. Apatiją, atsisakymą nuo pastangų lietuvybei išlaikyti savo vaikuose jie mėgina grįsti filosofavimu — „vistiek neatsispirsim, tokia jau emigracijos dalia“.
Prieš šitą pesimizmą bei fatalizmą ir stoja autorius. Jis nesiima pigių pranešavimų optimizmui sukelti. Jis mato, kad net ir blogesnėse aplinkybėse optimizmas gali išlikti, jeigu... Jeigu jis bus paremtas tikėjimu. Ne tikėjimu laimėti, bet tikėjimu, kad tie idealai, kurių jis siekia, yra didelės vertybės. Rašo: „Ne pasisekimo šansai, o siekiamosios vertybės yra žmogiškai prasmingos veiklos normos. Dėl to, kas brangu, kovojama nesiklausiant laimėjimo šansų. Kokie šansai bebūtų, kova dėl to, kas brangu, niekada nėra beviltiška. Ji savy pačioj yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kiek jai lemta būti išoriškai sėkmingai. Žmogaus vertę matuoja ne išorinė sėkmė, o tik tai, ką brangino. Pati kova yra vertinga, pats kovojimas jau yra savyje laimėjimas“.
Tuose žodžiuose randi sutvirtinimą ir pateisinimą tiesom, kurios sudaro dabartinio lietuviško „tikėjimo“ turinį: įprasminimą kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, nuo kurios šiandien mėgina kai kas atkalbėti; įprasminimą žygiam tų laisvės kovotojų Lietuvos netolimoje praeityje, kuriuos kai kas šiandien mėgina paneigti; įprasminimą tiem, kurie aukojasi šeimai, visuomenei, prisiimdami pareigas pareigėles, nors už tai niekas neatlygina.
Žmogaus buvimo ir jo psichologinio pasitenkinimo prasmę atkeldamas į idealistinę plotmę, autorius, žinoma, yra labai nemadingas. Čionykštėse Amerikos sąlygose madingas yra oportunizmas, naudos ieškojimas. Tuo ima gyventi tėvai, tai juo labiau perduoda ir vaikam. Dėl to taip sunku išlaikyti idealistinius nusiteikimus. Bet nepaneigiama autoriaus tiesa, kad jei kas išgelbės tremtinius, tai tik žmonės su idealistiniais nusiteikimais. Galėtum pridėti dar plačiau: jei Ameriką kas išgelbės nuo perankstyvos katastrofos, tai tik idealizmo atstovai.
Tačiau kad tos autoriaus tiesos būtų plačiai priimtos, sunku tikėti, nes „miniai“ neužtenka žodžių, jai reikia „stebuklų“.
Diskusija dėl rašytojo A. Landsbergio„Penkių stulpų turgaus aikštėje“ apibūdino tremties intelektualinį ir moralinį lygį, kai svarstomi kultūrinio pobūdžio klausimai. Autoriaus paliesta medžiaga ir problematika yra svarbi. Medžiaga priklauso tai rūšiai, kuri mūsų rašytojų buvo labiausiai apleista. Juos labiau buvo sudominus medžiaga „kaip mes bėgom iš Lietuvos“ negu partizaninių kovų medžiaga. Negausioje partizaninėje literatūroje pirmas žingsnis buvo J. Daumanto chronikiniai pasakojimai Partizanai Už Geležinės Uždangos. Toliau jau dramos forma jos ėmėsi J. Grinius (Žiurkių kamera), naujausias ir buvo Landsbergio taip pat dramatinis veikalas. J. Grinius buvo ryškinęs lietuviškoje medžiagoje antigonišką idėją. A. Landsbergis priėjo su gyvesniais argumentais tų, kurie visą ginkluotą kovą matė esant beprasmę. Laikui sukant gyvenimo ratą, netektų nustebti, jei prie tos pačios medžiagos būtų prieita ir iš banaliosios pusės, Bernard Shaw pavyzdžiu. Skirtingi laikai, skirtingi žmonės, skirtingi ir žvilgsniai. Tačiau visa ši medžiaga ir jos problematika bei jos rimtas svarstymas, kai kilo polemika, nugrimzdo j dugną. Išsivertė pigus putojimas, šūkavimai, parodę intelektualinį išsekimą, bet išaugusias ambicijas tarp tų, kuriuos norim laikyti kultūrinio gyvenimo reiškėjais. Tik pasibaigus šūkavimui, vienintelė Žičkutė Naujienose ėmėsi ramiai ir esmiškai aiškinti, kodėl veikalas sukėlė kai kuriem žiūrovam neigiamus įspūdžius, priežastį rasdamas netinkamame veikalo pastatyme.
Labdaros sritis yra mažiausiai paliečiama konfliktų, kurie iškiltų spaudoje. Tačiau šiemet tokis konfliktas prasiveržė. Tai buvo konfliktas ne dėl skirtingų idėjų labdaros srityje, bet dėl toje srityje veikiančių asmenų charakterio. Autokratinis charakteris gali reikštis pozityviai, kai visi kiti jaučiasi menkesni ir turį jam paklusti. Konfliktas kyla, kai tokis charakteris susitinka su kitu, kuris turi savo nugarkaulį ir jaučiasi mokąs darbą organizuoti. Pastarojo tipo ir buvo Balfo reikalų vedėjas, kun. L. Jankus, kuris dėl savo sėkmingos veiklos labdaros srityje Į Laisvę redakcijos buvo paskelbtas metų žmogum. Čia buvo priežastis konflikfliktui. Laimė, Balfo pirmininkas kan. Končius nugalėjo save, ryždamasis laikytis toliau legalios tvarkos — Balfo valdybos nutarimų, ne savo charakterio polėkių. Bendradarbiavimas buvo atstatytas, ir visas įstaigos darbas suimtas į dar stipresnes legalinės tvarkos ribas. Tokią išeitį galima tik sveikinti.
Jei visas reikalas taip laimingai susitvarkė, didelę dalį nuopelnų tenka atiduoti ir balfinei visuomenei, kuri pasirodė savo reagavimu gyva, jautri, veikianti. Didesnio konflikto išvengimas reikia laikyti tam tikru demokratinės dvasios laimėjimu. Pelenų paliko tik atskiri veikėjai, kurie, kaip išaiškėjo, dviveidišku vaidmeniu mėgino įpūsti konflikto žarijas.
Politinissąmoningumas — apie jį buvo galima spręsti iš tylos, paskui iš staigaus ir mažiausiai laukto prabilimo. Buvo tyla dėl politinių grupių santykių. Rodės tai geras ženklas, reiškiąs sustiprėjusią sąmonę, kad esamom sąlygom grupėm nėra dėl ko grumtis, ir kad grupinėm grumtynėm niekas čia nieko nelaimės.
Tačiau tokia išvada pasirodė per greita. Spaudą pražiodė ir partines grumtynes pažadino bolševikinėje Tiesoje paskelbtas tautininkų buv. gen. sekr. V. Rastenio tardymo protokolas, kai jis buvo bolševikų kalėjime. Po V. Rastenio ta pati bolševikinė spauda jau paskelbė naujos medžiagos apie dr. P. Karvelį. Jei pasirodys, kad ji tikslą pasiekia, netenka abejoti, tokios medžiagos bus ir daugiau. Jos tikslas — sukurstyti lietuvių nepasitikėjimą vienas kitu, duodant naujų argumentų vienos grupės kovai prieš kitos grupės veikėjus.
Kaip lietuvis, sąmoningas politikoje, turėtų tokias sovietines reveliacijas priimti? Teismų praktikoje yra tam tikra tvarka, pagal kurią neleidžiama naudotis nei gynėjui nei kaltintojui įrodomąja medžiaga, įgyta nelegaliu keliu (Amerikoje pvz. slapta policijos užrašytais telefoniniais pasikalbėjimais). Lietuvių tarpusavio santykiuose tiktų tas pats dėsnis — nesinaudoti tarpusavio santykiuose medžiaga, pateikta sovietų. Nesinaudoti, nes žinom, kokiu būdu ji išgaunama. Žinom, ko verti yra bolševikų išgauti Mindszenty pareiškimai arba Lietuvoje vyskupo Paltaroko, kan. Stankevičiaus ir kt. Tokios medžiagos atmetimas pademonstruotų mūsų solidarumą bendroje kovoje prieš okupantą. Tarp savęs esam skirtingi, bet vieningai atsparūs priešui ir jo užmačiom ir jo pagalbos nereikalingi.
Tokio politinio sąmoningumo ir kovos vieningumo mūsų spaudos dalis neparodė. Kai kurie laikraščiai (Vienybė, Naujienos) neatsispyrė pagundai pasisemti medžiagos iš Maskvos kovai su politiniu priešininku. Vienybėnuėjo dar toliau: medžiagą klastojo, suvesdama asmenines sąskaitas su V. Rasteniu ir V. Gedgaudu. Iš kitos pusės galima pažymėti pozityvų Darbininko susiorientavimą į Maskvos provokaciją atsakyti pasikalbėjimu su pačiu V. Rasteniu. kad būtų demaskuota bolševikinė Tiesa ir NKVD metodai, kokiu būdu tie pareiškimai yra išgauti.
Taktikos pakrikimas, iš kurio reiktų gelbėtis... Išpažįstam politinio susiklausymo reikalą, bet ar jį vykdom; išpažįstam žodžio laisvę, bet ar jaučiam atsakingumą už laisvus pasisakymus? Tokius klausimus suaktualino spaudos atsiliepimai apie vadinamą „kultūrinį bendradarbiavimą su kraštu“, apie šalpą anapus, apie savosios padėties tremtyje vertinimus ir pan. Labiausiai patraukė dėmesį Tėviškės Žiburiuose pasisakymai. Kai suaktualėjo tas „bendradarbiavimo“ klausimas, Lietuvos delegacija prie Pavergtos Europos seimo pasisakė prieš tokį bendradarbiavimą, kuris reiškia santykių palaikymą su Lietuvą valdančiu okupaciniu režimu. Tai buvo kolektyvinis įspėjimas visuomenei. To nepaisydamas, laikraštis ir toliau skelbė nuomones, priešingas tam įspėjimui. Tada J. Matulionis viešu laišku prašė tų nuomonių nebeskelbti, primindamas aną bendrą liniją. Būdingai paaiškino redakcija: demokratiniuose kraštuose ir prezidentų bei vyriausybės galvų pareiškimai kritikuojami, tad kodėl negali būti reiškiamos ir kitokios nuomonės nei aname delegacijos pareiškime. Vadinas, susiduriam su faktu, kuris gali būti laikomas paradoksu: norim turėti bendrą politinį organą, kuris reikštų bendrą liniją (tokio organo sudarymą T. Žiburiai labai remia), bet nenorim turėti tos bendros linijos; skelbiam politinio susiklausymo reikalą, bet palaikom politinį individualizmą. Tai darome norėdami pagerbti laisvę.
Laisvė turi du „galus“: teisę pareikšti savo mintį ir pareigą jausti atsakingumą, ar tas minties pareiškimas nepakenks viešajai gerovei, ar nebus skriauda kitiem asmenim. Teise pasinaudojimas, bet atsakingumo pareigos užmiršimas jau spėjo pakenkti lietuviams anapus — šioj pusėj spaudos entuziastingos kalbos buvo apmokėtos lietuvių tardymais ir dingimais Punske, Lenkijoje. Darbininkas, atsiliepdamas į tą laisvą, bet neatsakingą žodžio vartojimą demokratinių kraštų pavyzdžiu, priminė, kad lietuvių spaudos padėtis nėra tolygi Amerikos spaudai. Lietuviai tebėra karo padėtyje su Lietuvos okupantu, kuris ir toliau puola ne tik ten esančius lietuvius, bet ir esančius laisvame pasaulyje, o laisvojo pasaulio lietuvių gyvenimo neigiamybes panaudoja kaip priemonę nustatyti pavergto krašto lietuviam prieš laisvuosius. Taikos metu miestas spindi žiburiais, karo metu miestas aptemdomas, kad priešui nebūtų rodomi taikiniai. Lietuvių spaudai siūlė vartoti karo meto „apsitemdymus“.
Šis pakrikimas dėl taktikos — nesusiorientavimas, kaip suderinti praktiškai žodžio laisvę su atsakingumu, nuomonės individualizmą su vieningu autoritetu dar labiau pabrėžia reikalą, kad lietuvių opiniją sudarantieji veiksniai susitartų, suderintų liniją konkrečiais klausimais, kaip tai daroma karo metu sąjungininkų jėgų.
Baigti spaudos idėjų apžvalgą tenka dar vienu nauju reiškiniu — tai po akcijos atėjusia reakcija. Akcija buvo pernai 60 pasirašytas pareiškimas prieš nuosmukį kam laikraščiai skelbia meno ir kultūros klausimais diletantų nuomones. Šiemet prasidėjo reakcija — Drauge, Tėviškės Žiburiuose eilė laikraštininkų pradėjo laikraščius pulti iš kitos pusės: kam jų raštus cenzūruoja, brauko, darko, anot vieno pareiškimo, kam laikraščių drambliai mynioja porcelaną. Reikia pagerbti laikraštininkų darbą, ypačiai, kad jie rašo daugumas nemokamai.
Taip, reikia pagerbti laikraštininkų geras pastangas. Bet reikia stebėtis įžūlumu tų, kurie savo straipsnius palygina su porcelano krautuve. Reikia džiaugtis, kad priaugo eilė laikraštininkų. Bet reikia stebėtis, kaip jų dalis neturi „savikritikos“ savo raštam, kuriuose banalybės aiškinamos ilgom tiradom; stebėtis draugiška panegirika iki tvirtinimo: jei ne tas ar kitas bendradarbis, tai laikraštis nebūtų skaitomas.
Gal tai tik pereinamasis reiškinys. Pereinamasis iš vienos geenracijos į kitą. Akademiniuose skyriuose (Dirvoje, Drauge) pastebima jaunų laikraštininkų, kurie turi idėjų ir natūralaus takto. Tai viltis ateičiai.
J. B.
