BALTŲ EMIGRACIJOS EUROPINIS UŽDAVINYS

KULTŪROS FILOSOFIJOS POŽIŪRIU

ANTANAS MACEINA, Freiburg i. Br.

ĮVADO VIETOJE

Nepriklausomoje Lietuvoje kultūrinės kūrybos kryptį ir tautos veikimo uždavinius labiausiai žymėjo ir ryškino prof. Stasys Šalkauskis. Nepriklausomybės veikimą okupacijai sukliudžius, tremtyje atsidūrusių lietuvių buvimą labiausiai ėmėsi įprasminti ir jų veikimo uždavinius ryškinti prof. Antanas Maceina.

Lietuviams tremtiniams buvo skirtas Maceinos įspėjamasis ir skatinamasis raštas “Rezistencija prieš tremties dvasią” (Į Laisvę Nr. 2). Jį pratęsė savo pareiškimais “40 metų sukakties temomis” (Į Laisvę Nr. 15). Jais įspėjo nuo pavojaus užsidaryti savame kevale. Jais skatino eiti į gyvenimą ir reikštis jame kūrybiškai, dinamiškai— augimo ir auginimo, ne konservavimosi keliu; Abraomo, ne Odisėjaus pavyzdžiu...

Įspėjantis Maceinos raštas buvo “Trys pavojingos Vakarų iliuzijos”(Į Laisvę Nr. 12). Jame dokumentaliai rodė, kaip Vakarų Europos intelektualai (filosofai, sociologai, teologai) klaidingai sutinka bolševizmą ir rengia kelią Vakarų minties ir kūrybos kapituliacijai.

Logiška jo išvada— apeliuoti į laisvėje atsidūrusius tremtinius, kad prisiimtų misiją būti tarpininku, kurs padėtų suprast vakariečiui tikrąją bolševizmo esmę ir sykiu jo grėsmę. Apie šią tremtinių bei Baltijos emigrantų paskirtį jis prašneka rašte “Baltijos emigracijos europinis uždavinys”, kuris čia skelbiamas. Juo prašneka ne tik lietuviui, latviui, estui, bet ir vakariečiui, kuriam yra prieinama vokiečių kalba. Tai jo paskaita Baltų Draugijos suvažiavime 1957 kovo 23 Lueneburge, paskelbta rinkinyje “Die baltischen Voelker in ihrer europaeischen Verpflichtung”, Hannover-Doehren 1958. Iš ten ją čia ir imame.

Tuos kelis Maceinos raštus reikia imti drauge, nes jie vienas kitą papildo ir paryškina.

Skatindamas emigraciją vykdyti europinį uždavinį, Maceina pirmasis stojo avangarde, tarpininko vaidmenį atlikdamas atsitiktiniais pranešimais vokiškai kalbančiai visuomenei, nuolatinėmis paskaitomis Freiburgo universitete, veikalu “Das Geheimnis der Bosheit” (leidžiamu ir ispaniškai) bei kt. raštais. Gilus filosofinis žvilgsnis į aktualų klausimą ir nuostabiai sugestyvi forma yra tai, kas gali pagauti europinį šios dienos žmogų, atsidūrusį prieš bolševizmo kultūrinę grėsmę.

Šios rūšies veikla Maskvos komunizmui nėra miela. Maskva tad ir pasiskubino reikalauti iš Bonnos vyriausybės, kad uždraustų veikti įvairiems emigrantų mokslinio pobūdžio institutams Vokietijos teritorijoje. Tai rodo, kad komunizmui pavojingiausia yra mokslinė tiesa ir ją pastatyti prieš komunizmą yra teisingas kelias. — Red.

▲

KALBĖTIapie baltų emigrantų europinį uždavinį yra sunku, bet sykiu ir svarbu: sunku, nes tą uždavinį šiuo metu tegalime įsivaizduoti tik labai blankiai; svarbu, nes mūsų emigracijos buvimo prasmė ir vertė yra kaip tik šio uždavinio vykdymas.

Akivaizdoje grėsmės iš rytų vakarų Europos kultūra yra susvyravusi, net sukrikusi. Paskubomis ji dabar jieško gyvenimo formos, kuri būtų pakankamai pajėgi duoti kūrybinį atsakymą į rytų iššūkį ir tuo būdu išvengtų pavojaus apsikrauti svetimais elementais. Tuo tarpu betgi šita nauja forma mums vaidenas tik pačiais bendraisiais bruožais; konkretus dalyvavimas jos kūryboje liekasi vis dar svarstymo plotmėje ir dėl to reikalingas intensyvaus aiškinimosi. Dėl tos pačios priežasties ir baltų indėlis šiam reikalui negali būti formuluotas su reikiamu ryškumu.

Iš kitos pusės šitas indėlis mus skatina kaip mūsų buvimo pateisinimas. Daugelis emigracijų sunyko kaip tik dėl sų buvimo pateisinimas. Daugelis emigracijų sunyko kaip tik dėl to, kad jos nusisuko nuo visuotinių savo laiko problemų ir susitelkė išimtinai į savo, savų tautų, likimą. Į tai žvelgdamas, Josef de Maistre tarė kietą sprendimą apie emigrantus. “L’emi-gration ne peut rien et ne vaut rien — Emigracija nieko negali ir nieko nereiškia. J. de Maistre čia turėjo mintyje 18 amžiaus galo Prancūzijos emigrantus, bet jo žodžiai tinka ir kitoms emigracijos, kurios nesusivokia jieškoti išsigelbėjimo vykdant aukštesnį uždavinį. Taigi nors mūsų europinis indėlis yra toks neaiškus, mes turime jį tyrinėti ir derinti į savo emigrantinę padėtį: mes turime bent įsisąmoninti tai, kad mes turime tam tikrą europinę pareigą.

1. EUROPOS GYVENIMO FORMA

AMERIKIETIS, kai nusileidžia Lissabonoje ir paskui keliauja pro Madridą, Bazelį, Prahą į Maskvą, turi 8 kartus pereiti sienas, aštuonis kartus susitikti naujas tautas, kalbas ir papročius, aštuonis kartus keisti pinigus ir surinkti savo pase bent 16 antspaudų. Tai jį baisiai erzina, nes jis yra pripratęs tokį pat kelio galą tarp New Yorko ir San Francisco nukeliauti be jokių kliudymų. Europinį įvairumą jis pajaučia kaip žmonijos atsilikimo likutį, kurį pagaliau reiktų pašalinti. Dabartinį amerikiečių pasisakymą už Europos sujungimą galima aiškinti tarp kito ko kaip jų nusistatymą prieš europinį margumą. Nes Europa tikrai yra marga. Baltijos vokiečio grafo Hermann Keyserlingo pasisakymu, “nėra žemėje niekur kitur tokio įvairumo kaip tas prie Azijos kontinento mažuose pusiasaliuose, kuriuose gyvename mes, europiečiai; net Indijoje tokio nėra”. Indija, pasak Keyserlingo, yra “atsitiktinis šalia vienas kito buvimas”, tuo tarpu Europa vaizduoja “esmingai diferencijuotą organišką paveikslą”. Europos tautos savo esme nuostabiai skiriasi viena nuo kitos1”. Kiekvena iš tų aštuonių tautų, kurias amerikietis savo minėtoje kelionėje sutiks, turi savą istoriją, savą kultūrą, savą galvojimo ir gyvenimo būdą. Ir taip yra visoje Europoje. “Balkanai yra tikrasis jos (Europos) prototipas”, — sako Keyserlingas ne be humoro, bet iš esmės teisingai2.

Tačiau visame šitame europiniame margume yra vieningumo pradas. Kai tas pats Keyserlingas, kuris taip pabrėžė europinį įvairumą, leidosi į kelionę apie pasaulį, savo žygį jis taip pateisino:“ Europa manęs daugiau nebeskatina... Visa Europa iš esmės yra vienos dvasios3”. Dėmesio verta! Amerikiečiui, kuris Europą pažįsta tik iš viršaus, krinta į akį šitas įvairumas ir jį net varžo. O europiečiui, kuris pergyvena savo kontinentą iš vidaus, Europos vieningumas yra pagrindinis dalykas. Ir abudu teisingi. Europa iš tikrųjų yra suskilus kaip Balkanai, tačiau yra palaikoma išvidinio principo, kuris šitą suskilimą nugali ir visiems europiniams pasireiškimams įspaudžia bendrumo žymę.

Tas priešingumas ir yra būdingas europinio gyvenimo formai. Jose Ortega y Gasset, europinės idėjos dekanas, kaip jis pats vadino4, tvirtai pažymi, kad europinių tautų istorija visada yra turėjusi “dvilypę gyvenimo formą”. Kiekviena Europos tauta savo istorijos eigoje gyveno dviejose dimensijose: europinėje bendruomenėje, kurią sudarė “didžiulė europinių papročių sistema”, ir savo tautinėje bendruomenėje, kuri tuos bendruosius papročius diferencijavo.

Didelė Europa ir reliatyviai maža tauta tai dvi socialinės plotmės, kuriose europinis žmogus buvo nuolatos. Buvo net tokių šimtmečių, “kuriuose europinė bendruomenė apsprendė kiekvienos tautos nuosavą gyvenimo būdą”, pavyzdžiui, Karolio Didžiojo amžius arba 18 šimtmetis 4*. Kai tik europinės tautos savo istorijos eigoje prie šitos bendruomenės prisijungė, nuo tada jos gyveno ne tik sau ir nesijautė esančios pilnai suverenios. Aukštesnė vienybė jas apgaubė ir reiškė įtaką jų veikimui5. Ar tai vienybei atstovavo popiežius ar karalius, ji buvo realybė. Europinė sąmonė europinėse tautose buvo visados gyva ir reiškėsi forma, kuri atitiko epochos dvasią. Vienybę Europa gyveno didžiose idėjose krikščionybės, riterių, renesanso, humanizmo, idealuose laisvės, pažangos, žmoniškumo. Jei mes šiandien šitą sąmonę ypatingai mėginame ugdyti ir ją regimomis mūsų sąlygoms tinkamomis formomis reikšti, tai mes tikrai pratęsiame pereitų šimtmečių darbą.

Taigi įvairumo ir vienybės principai yra viso europinio gyvenimo pagrindiniai bruožai. Tautiškumas ir europiškumas yra jėgos, kurios mūsų kontinento istorijai ir kultūrai davė pavidalą ir jį duos ateityje. Vienybę Europa ir ateityje gyvens dviejose dimensijose, nes jos vienybė reiškiasi ne atskirų individų ar tautinių grupių skeveldrų suliejimu į naują tautą, kaip tai, sakysim, vyksta Amerikoje, bet suartėjimu ir susipratimu sąmoningų, kultūroje pasireiškusių, istorijoje gilų pagrindą turinčių tautų. Ne individai arba uniforminės masės, bet tautos yra ir liks konkretūs europinės vienybės nešėjai. Tiesa, Ortega teisus sakydamas: “Tautybė, kuri dar 19 amžiuje buvo gaivinanti ir skatinanti apraiška, šiandien prarado savo jėgą, kuri duotų paskatos ir planų ateičiai6”. Tačiau tai nutiko kaip tik dėl to, kad europinio gyvenimo planavimas ateičiai buvo vis labiau perkeliamas didelei anttautinei bendruomenei, Europai. Dėl to tautos jaučiasi lyg atpalaiduotos nuo pareigos; jos norėtų, anot Ortegos, “išsiilsėti ir tam tikslui pasilikti namie7”. Tačiau jos nepraranda tautinės sąmonės ir tautinio atsakingumo už visumą. Priešingai, šios dienos Europos vienybė gimsta iš tautų gilaus atsakingumo už ateitį. Akivaizdoje besikuriančios europinės bendruomenės taigi galima ir reikia kalbėti apie tautinius uždavinius ir atskirų tautų ar tautų grupų indėlius8.

2. KULTŪRINIS SUSIDŪRIMAS EUROPOJE

TAUTINIAM uždaviniui Europos kultūrinėje bendruomenėje suprasti turime visados turėti prieš akis Europos kultūros struktūrą ir jos raidą. Visai schemiškai kalbėdami, paprastai skiriame trejopus europinės kultūros tipus: romanų, germanų ir slavų. Santykiavimas tarp atskirų kultūrinių tipų sudaro europinės kultūros eigos istorinę formą. Europos kultūra eina per kontinentą ne ramiai vieną kultūrinį ratą pakeisdama kitu, bet rungdamasi dėl pirmavimo bendroje europinėje dvasioje. Šimtmečius truko susidūrimas tarp graikų ir romėnų kultūros; šimtmečius buvo Europos gyvenimas nužymėtas įtampa tarp prancūziškojo “esprit” ir vokiškosios dvasios. Europos kultūros tautinis pagrindas tokiu būdu pasireiškia ne tik Europos kultūros struktūroje, bet ir jos istorinėje eigoje. Tame glūdi mūsų kontinento gyvastingumas, vaisingumas ir pasaulinis vaidmuo.

Jei visi ženklai neapgauna, tai susidūrimas tarp romaniškojo ir germaniškojo kultūros tipų yra iš esmės baigtas9. Europinė kultūra yra pažengusi toli į šiaurę, užgriebusi Rusiją ir tuo pradėjusi naują periodą Europos kultūros istorijoje. Judriausi kultūriniai centrai šiandien yra jau ne tarp 40 ir 50 platumos laipsnių kaip anksčiau, bet jau tarp 50 ir 60. Priešakinė Europos kultūros linija eina jau per Oslo, Stockholmą, Leningradą, Maskvą, Ufą10. Viduržemio jūrų tautos yra virtusios jau europinės kultūros užnugariu; tai jokiu būdu nereiškia kultūrinio nuosmukio: tai reiškia tik, kad šitos tautos nebedominuoja toliau susidūrime tarp Europos kultūrinių tipų. Prasideda, tiesą sakant, jau seniai prasidėjo, susidūrimas tarp germanų ir slavų kultūrų; susidūrimas, kurį pirmoje eilėje turi pakelti Vokietija ir Rusija, kuris betgi darys įtakos visam europiniam gyvenimui. Dar daugiau: po to, kai Rusai pasistūmėjo net iki Elbės ir padalino Vokietiją, Vokietijos erdvė yra virtusi to susidūrimo arena. Tai reiškinys, kuris turi didžiausios reikšmės kultūros filosofijos atžvilgiu. Vokietijos žemėje ir vokiečių tautos bus nulemta Europos kultūros ateinanti epocha.

Labai dėmesio verta, kad šitą padėtį teisingai yra įvertinę ne tik vokiečiai (kaip J.G. Herder), bet ir patys rusai. A. Herzen 1854 paskelbė studiją apie “Senąjį pasaulį ir Rusiją”. Joje aną susidūrimą tokiu būdu vaizduoja:

“Rusija gali paimti Europą iki Atlanto; bet ji gali būti paimta taip pat iki Uralo. Pirmuoju atveju Europai tektų liktis suskaldytai, antruoju atveju jai tektų sudaryti glaudžią vienybę... Carizmas veržiasi pirmyn, skatinamas išsilaikymo jausmo ir paukščių keliavimo instinkto, kuris juos traukia į Juodąsias marias ar Viduržemio jūrą. Šitame kelyje yra neįmanoma išvengti susidūrimo su Europa11”.

Herzenas čia supranta ne tik politinį konfliktą: jis galvoja čia ir apie kultūrinį susidūrimą tarp Rusijos ir Europos. Slavų tautos esančios labai imlios svetimos kultūros vertybėms; jos labai lengvai pasisavinančios “kitų tautų kalbas, papročius, meną ir techniką12”. Kas betgi mums rodosi svarbiausia, tai Herzeno pažymėjimas, jog šito susidūrimo pagrindiniais nešėjais yra vokiečių tauta ir vokiečių kultūra, nes atvira erdvė vokiečių kultūrai yra jau ne vakaruose, o rytuose. “Vokiečių mokslas, — sako Herzenas, — kuris negali peržengti Reino, labai lengvai pasiekia Volgos krantus ir nueina dar už jos13”. Taigi prieš šimtą metų Herzenas matė visai teisingai, kad nauja Europos kultūros istorijos banga nesilies atgal į vakarus nei nesustos prie Rusijos sienos. Pagal Herzeną istorija beldžiasi į Rusijos duris, ir jei Rusija durų neatidarys, arba jei Europa pasiliks reakcionieriška, tai Rusija ir Europa žus drauge, o “istorija iškeliaus į Ameriką14”. Nes “Rusijos ateitis priklauso ne tik nuo jos vienos: ji yra susijus su Europos ateitimi15”.

Šitie Herzeno žodžiai neprarado savo aktualumo, nors Rusija šiandien yra gavusi kitą pavidalą nei 19 amžiuje. Rusijos prasiveržimas į Vakarus šiandien skatinamas ne tik paukščių keliavimo instinkto, bet ir bolševikinės ideologijos, kuri siekia totaliai pasaulį apvaldyti ir jį pakeisti, tokiu būdu kultūrinį susidūrimą įaštrina ir paverčis likiminėm grumtynėm. Dėl to ir Vokietijos vaidmuo žymiai yra pasunkėjęs, bet sykiu ir gavęs didesnės prasmės: Vokietija susiduria su nauja Rusija, kurios kultūra tebėra rusiška, bet jau nebekrikščioniška.

3. BALTŲ TAUTŲ VAIDMUO

KOKIĄ rolę vaidina Baltijos tautos europinės kultūros tipų susidūrime? — Šalia didžiųjų tautų, kurios yra pagrindinių Europos kultūros tipų reiškėjos, Europoje randam ir eilę mažesnių tautų, kurios gyvena erdvėje tarp didžiųjų tautų ir dėl to vaidina kultūros tarpininkų rolę. Skaičium šitos tautos daugiausia nežymios, bet jų dvasinis indėlis yra pažymėtinas: jos atlieka tilto rolę tarp dviejų kultūros pasaulių ir palengvina europinės kultūros judėjimą ir jos vaisingumą. Kada didieji ir aštriai išsivystę kultūriniai tipai susitinka betarpiškai vienas su kitu, tada jie atsitrenkia stipriai vienas į kitą, sustingsta ilgiau trunkančios kovos padėtyje ir jų tarpusavio santykiai yra pasmerkti liktis bevaisiai. Nes didžiosios tautos paprastai blogai viena kitą supranta. Aštrumams sušvelninti ir tarpusavio susipratimui paskatinti yra pašauktos mažosios tautos. Iš prigimties jos turi, vadinas, tarpininkauti. Vakaruose šią palaimingą rolę jos atlieka jau šimtmečiais. Prisiminkime tik šveicarus arba olandus, kurie tarp romaniškosios ir germaniškosios kultūros tarpininkauja tikrai sėkmingai. Ar rytuose turi būti kitaip?

Kultūrinio tarpininkavimo nereikia aiškint tautinių mesianizmu, pasekant slavofilais ar lenkų mesianistais. Tuo tarpu, kai pastarieji savo tautą kelia į kitų tautų išganytojus, kultūrinis tarpininkavimas rodosi tik kaip istorinis, daugiausia nesąmoningas vyksmas tarpininkaujančios tautos buvime. Į tai savaime nukreipia tautos geografinė padėtis, istorinis paveldėjimas, jos politinė situacija. “Jau vien prisiimdamas, išlygindamas, perdirbdamas ir toliau perduodamas, kraštas atlieka tarpininko funkcijas”. Taip aprašo kultūrinio tarpininkavmo vyksmą J. Huzinga16. Kultūrinis tarpininkavimas yra greičiau tautos buvimas nei jos sąmoningas ir tikslingas veikimas.

Prie tokių Europos kultūrinės bendruomenės tarpininkų tenka skirti ir Baltijos kraštus. Jie yra didžiajame kultūros kelyje, kuris eina Europos pakraščiais nuo pietvakarių į šiaurę ir kurį tiek vokiečiai, tiek ir rusai pasirenka, kad vieni kitus pasiektų: jie susitinka Baltijos erdvėje. Lenkija užtveria kelią vokiečių kultūrai į rytus. Ši slavų tauta yra per didelė, kad galėtų vaidinti tarpininko rolę. Kita vertus, ji perdaug priešiškai nusiteikus rusų atžvilgiu, kad galėtų teisingai įvertinti rusų kultūrą; ir vokiečių kultūra yra gana svetima lenkų dvasiai. Lenkija stipriai gravituoja į romaniškos kultūros ratą (kaip ir Rumunija); savo etnologinėje struktūroje ji turi daug ką bendro su prancūzais ir dėl to yra daugiau ar mažiau užsidarius nuo abiejų savo didžiųjų kaimynų. Natūrali susisiekimo linija tarp vokiečių ir rusų kultūrų eina, vadinas, ne per Lenkiją, bet per Baltijos kraštus. Baltijos tautos turi svarbiausias prielaidas, kad galėtų vaisingai tarpininkauti tarp slavų ir germanų kultūrinių tipų: stipriai formuojantį gamtovaizdį, dvasios atvirumą svetimų kultūrų vertybėms ir kitokią kalbą.

Nebūtinai turime būti šalininkai Spenglerio teorijos apie kultūros augalinį charakterį, kad pripažintume gamtovaizdžio reikšmę kultūrai augti ir plisti. Pati kultūra gi yra gamtoje objektyvuota dvasia. Kaip žmogus, kultūros kūrėjas, turi savyje dvasią ir gamtą, taip ir žmogaus kūriniai yra apsprendžiami ir jaučia įtaką šitų dviejų pagrindinių buvimo jėgų. Nuklystume į vienašališką spiritualizmą, jei kultūrą darytume priklausomą tik dvasinių idėjų ir paleistume iš akies jos gilų ryšį su gamta. O baltiškoji gamta, kuri reiškiasi savo gamtovaizdžiu, yra tokios stiprios formuojančios jėgos, kad įvairius žmonių tipus suformuoja į baltiškąjį tipą (antropologiškai baltietis žmogus toli gražu nėra vienodas). “Aš pažįstu maža gamtovaizdžių su tokia formuojančia jėga”, pastebi H. Keyserlingas, “tik šiaurės Amerika ir Balkanai man vaizduojasi kaip kraštai su tokia pat kūrybine jėga’7”. Kaip Amerikoje gamtos kuriamoji jėga įgali sudaryti “tam tikrą žmonių rūšį” iš priešingiausių rasių18, taip ir Baltijos kraštovaizdis įspaudžia bendrą bruožą visiems Baltijos kraštų gyventojams. “Reicho vokietis, kuris užaugo Baltijos kraštuose, tapo baltu; tas pats su lenku, švedu, rusu, net ir žydu19”. Baltas pagal Keyserlingą esąs “pirmoj eilėje baltas, vokiškas, ar daugiau lenkiškas, švediškas, ar rusiškas, pagal tai, ar jis tautinį svorį skiria vokiečių, estų ar latvių tautybei. Kiekvienas tikras Baltijos kraštų gyventojas pašalietį veikia pirmiausia kaip baltas... Yra labai daug galimų ir tikrų atspindžių pagal elementų pasiskirstymą. Tačiau baltiškumas, kaip tokis, vis dėlto visur yra pagrindinis charakterio bruožas20”. Tai aiškinti istoriniu likimu mažiau begalima, nes Baltjos tautoms jis nebuvo bendras pergyvenimas. “Baltijos kraštuose gamtovaizdis yra pirmiausia tas veiksnys, kuris visus Baltijos kraštų gyventojus padaro baltais: jis turi didžiausios formuojančios galios21”.

Apie baltų dvasios atvirumą svetimų kultūrų vertybėms nereikia tarti daug žodžių: šitas atvirumas baltų tautoms vos nevirto pražūtim. Baltijos kraštų istorijoje buvo periodai, kada socialinis aukštasis sluoksnis Estijoje ir Latvijoje buvo vokiškas, Lietuvoje lenkiškas. Kai dėl Lietuvos, tai bajorija buvo lenkiška ne ta prasme, kad ji būtų atvykusi iš Lenkijos, bet ta, kad ji prisiėmė lenkišką kultūrą, nors bajorai nuo šimtmečių buvo vietiniai. Tačiau Baltijos kraštų tautinis atgimimas buvo ženklas, kad baltiškoji dvasia nedingo dėl savo atvirumo. Kai tik laikas atėjo, ji vėl staiga atsitiesė ir iškėlė aikštėn nuosavą kultūrą. Jei mes šiandien galime kalbėti apie baltų europinį uždavinį, tai tik dėl to, kad baltiškasis žmogus ne tiktai yra atviras didžiosioms germanų ir slavų kultūroms, bet kad jis drauge išsilaikė ir savarankiškas. Ir tai yra būtina, nes kultūrinis tarpininkas tik tada gali savo uždavinį atlikti, kada jis svetimai kultūrai nei atkakliai priešingas, nei jai bevališkai pasiduoda.

Jėga, kuri baltietį žmogų saugoja nuo paskendimo svetimoje kultūroje, yra jo kitokia kalba. Pirmu pažvelgimu atrodo, kad kalbų įvairumas apsunkina kultūrinį tarpininkavimą ir tos tautos, kurios nuosavos kalbos neturi, kaip šveicarai ar austrai, yra geresnėje padėtyje nei baltai, kurie vartoja tris kalbas ir nė viena iš jų negali susiprasti su kaimynais. Iš tikrųjų betgi yra atvirkščiai. Šią problemą tyrinėdamas, J. Huizinga palygina, kaip tarpininko vaidmenį atlieka šveicarai ir olandai. Šveicarų kalba yra ta pati kaip ir jos didžiųjų kaimynų, tuo tarpu olandai kalba sava kalba, kuri priklauso germanų kalbų grupei, bet kurią vargiai galės suprasti vokietis ar anglas. Šitą reiškinį J. Huizinga analizuoja ir prieina išvadą ne šveicarų, bet kaip tik olandų naudai. “Šveicaras, — sako J. Huizinga, — pagal tai, ar jo gimtoji kalba yra vokiečių ar prancūzų, turi savo dvasioje pasirinkti vieną iš dviejų pusių22”. Jis yra jau iš anksto nuskirtas pasirinkti vieną ar antrą kultūrą. Vokiečių ar prancūzų gimtoji kalba neduoda šveicarui laisvės germanišką ar romanišką kultūrą, tarp kurių jis turi tarpininkauti, nekliudomai priimti ir perdirbti pagal savo dvasinį būdą. Tuo tarpu olandas tų kultūrų atžvilgiu yra laisvesnis, nes jos ateina pas jį ne savo pirminės kalbos pavidalu, bet jas priima jau pervilktas į olandų kalbą. Jei olandas su savo kalba ir nebus pasaulio išgirstas, tai jo savarankiškumas jam duoda tą pirmenybę, kad jis gali galbūt geriau nei kita tauta Europoje suprasti trijų didžiųjų kaimynų dvasią. Be nuosavos kalbos olandas būtų mažiau tinkamas tarpininko vaidmeniui23”. Jei J. Huizinga mintys apie Olandiją teisingos, tai jas galima be rezervų taikyti ir Baltijos tautoms. Tuo būdu baltų kalbų kitoniškumas nekenkia baltų tautų tarpininkavimo uždaviniui; atvirkščiai, tai pirmenybė, kuri baltų dvasiai palieka daugiau laisvės atlikti tarpininko vaidmenį labiau kuriamuoju būdu. Olandų tauta juk irgi kūrybingesnė nei šveicarų.

4. TARPININKO UŽDAVINYS BALTŲ SĄMONĖJE

ŠITA trumpa analizė svarbiausių prielaidų, kurios reikalingos kultūrinio tarpininko vaidmeniui, rodo, kad Baltijos tautos iš tikrųjų pačia prigimtim yra paruoštos tarpininko uždaviniui. Jų geopolitinė padėtis visiškai sutaria su jų gamtinėmis ir dvasinėmis ypatybėmis ir skatina baltų tautas pergyventi savas kultūras kaip tiltą tarp vokiečių ir slavų pasaulio. Bet Baltijos tautos kaip kultūros tarpininkas reiškiasi daugiau nei tik pergyvenimu. Ir baltų galvojime Baltijos tautų tarpininkavimo vaidmuo yra suprastas ir permąstytas. Baltų sąmonė, kiek ji reiškiasi baltų istorijos ir kultūros filosofijoje, susitelkia ypačiai prie tarpininkavimo uždavinio tarp Vakarų ir Rytų.

Laiko atžvilgiu lietuvių kultūros filosofas Stasys Šalkauskis (1886-1941) buvo pirmasis, kuris karštai ėmėsi šio klausimo ir kultūrinį tarpininkavimą rodė kaip lietuvių tautos tautinį pašaukimą, kaip jos buvimo įprasminimą24. Visa Lietuvos istorija buvusi apspręsta Lietuvos santykių su germaniškuoju ir slaviškuoju pasauliu: lietuviškoje žemėje buvo pakeltos didžiausios grumtynės tarp Vakarų ir Rytų dvasios. Bet Rytai ir Vakarai, kiekvieni sau skyrium gyvuodami, yra vienašališki, dėl to jie ilgisi vienas kito. Lietuvių tautos istorinis uždavinys esąs tarpininkauti tarp šitų dviejų Europos gyvenimo kraštybių, sudaryti jų organinę sintezę savoje tautinėje kultūroje ir tuo būdu tapti erdve dvasiniams mainams tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvių tautinis atgimimas, Šalkauskio supratimu, buvo spontaniška reakcija prieš Rytų dominavimą, bet tai nereiškia, kad nepriklausomos Lietuvos laikotarpis buvo formuojamas išimtinai vakarietiškai. “Kad galėtų gyventi ir tarpti, lietuvių tauta turi tiek savo politikoje, tiek ir kultūroje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų25”. Tai esąs svarbiausias lietuvių tautos gyvavimo idealas. Daugelyje savo atskirų studijų Šalkauskis mėgino nurodyti konkrečius kelius ir priemones šitam tautos idealui giliau pažinti ir jam praktiškai vykdyti.

Labai dėmesio verta, kad Baltijos vokietis grafas H. Keyserlingas, Šalkauskio teorijos nepažindamas, prieina tas pačias išvadas. Savo veikale “Das Spektrum Europas” (1928) jis lygina Baltijos kraštus su Belgija26 ir randa, kad Baltijos kraštai Europai reiškia dar daugiau nei Belgija. “Pastarasis kraštas tarpininkauja tik tarp giminiškų kultūrų; Baltijos kraštai ir baltų tautos tarpininkauja iš vidaus ir iš lauko tarp dviejų galingiausių ir iš esmės skirtingiausių kultūrinių ratų. Šiame tarpininko vaidmenyje aš regiu baltų uždavinį27”. Baltijos kraštuose turįs “kilti tarpinis pavidalas tarp Rusijos ir Europos”, nes “tokio tarpinio pavidalo yra Europa reikalinga”. Ji reikalinga “tarpinio ryšio su naujai tampančiais rytais, ir, būtent, gyvo, konkretaus tarpinio ryšio, ne tik tarpininkavimo teorijos28”. Šitą gyvą tarpinį ryšį Keyserlingas mato kaip tik Baltijos kraštuose, kurie sudaro Vakarų Europos kultūros ribą, kaip Lenkija ir Rumunija. “Bet priešingai nei rumunas ar lenkas, baltas nesijaučia iš esmės esąs ruso priešas; jis nėra Rytam užsidaręs, bet net jiems atviras. Jis pergyvena rusą net kaip giminę... jame, nors jis linkęs į Vakarus, tebėra gyva rusiška natūra, stipri rusiška įtampa, tik kultyvuotų tradicijų forma29'”. Dėl to baltas esąs pašauktas “suformuoti savyje oekumenišką tipą, Rytų-Vakarų įvairybių oekumenišką tipą”.

Panašių minčių, nors kitu atžvilgiu svarstant, randame ir Australijoje gyvenančio latvių kultūros filosofo Paul Jurevičs30. Skirdamasis nuo Šalkauskio ir Keyserlingo, Jurevičs tautinės kultūros problemą svarsto, žvelgdamas daugiau į asmens etinių vertybių idealą, ir dėl to mažiau kalba apie latvių tautą kaip bendruomenę, o daugiau apie latvių žmogų kaip asmenį, kuris turi realizuoti integralios tautinės kultūros idealą. Tačiau Jurevičs jokiu būdu neišleidžia iš akių, kad latvių tauta priklauso rytų tautoms31, iš kitos pusės betgi ji sieja savo tautos likimą su vakarų Europa. Rusija ir Vokietija yra jėgos, kurios ir Latvijos gyvenimą apsprendžia. Aiškiai teigia Jurevičs, kad kultūros pagrindai tegali būti tik tautiniai ir kad tarptautinės kultūros iš viso nėra. Tačiau tuo pat sykiu jis pabrėžia, kad už kultūros tautinio elemento yra visuotinės visų žmonių išpažįstamos vertybės33. Jos yra apspręstos didžiųjų europinės kultūros tipų, ir be jų negalima susidaryti jokio tautinės kultūros idealo. Šiuo pagrindu Rusija ir Vokietija latvių tautai yra daugiau nei tik ūkinis partneris: jos daro įtakos esmingai latvių kultūros idealui, ir latvių susidūrimas su savo didžiaisiais kaimynais sudaro latvių kultūros didįjį uždavinį. Nors pats kultūrinis tarpininkavimas Jurevičs nėra aiškiai išreikštas, tačau jis yra susidūrimo tarp rusiškumo ir vokiškumo pagrinde.

Taigi baltų filosofai, svarstydami savo tautų, savo kultūrų istorinę rolę, nurodo tą rolę arba kaip sąmoningą tarpininkavimą tarp Rytų ir Vakarų (Šalkauskis ir Keyserlingas) arba bent kaip susidūrimą su Rytais ir Vakarais norint įgalinti etinį kultūros idealą (Jurevičs). Bet kuriuo atveju Baltijos kraštai suprantami kaip Rytų-Vakarų susitikimo erdvė.

5. BALTŲ EMIGRANTŲ PADĖTIS

BALTIJOS kraštų padėtis su Sovietų Sąjungos okupacija betgi iš esmės pasikeitė. Baltijos tautos gyvena dabar nebe riboje tarp germaniškos ir slaviškos kultūros, bet tik slaviško pasaulio viduje. Be abejo, baltų kultūra plėtojasi ir toliau, bet užuot skatinama ir apvaisinama abiejų kaimyninių kultūrų, ji turi sunkiai grumtis su vienašališku rusišku dominavimu34. Taigi kol truks dabartinė politinė padėtis, Baltijos kraštai yra išskirti iš tarpininkavimo uždavinių.

Tačiau ar tai reiškia, kad tarpininkavimo rolė tuo pačiu yra sužlugdyta? — Aišku, Europa laikinai yra netekusi Baltijos erdvės Rytų-Vakarų susitikimams. Laisvajame pasaulyje betgi gyvena šimtai tūkstančių baltų, kurie yra pašaukti ir net įpareigoti perimt ir toliau vykdyti savo tautų europinį uždavinį. Nes dvilypė Europos gyvenimo forma lieka keliarodžiu ir Baltijos emigracijai: ir savo emigrantinėje būtyje jie turi egzistuoti dviejose dimensijose — savo tautiškumo erdvėje ir europinės bendruomenės erdvėje. Savo tautiškumo dimensija įpareigoja Baltijos emigrantus išlaikyti ir tęsti savo tautinę kultūrą. Europinė dimensija iš jų reikalauja dalyvauti sprendime laiko problemų, nuo kurių priklauso ir jų tautų likimas. Europinis Baltijos emigracijos uždavinys taigi yra vykdyti pagal laiko galimybę seną baltų kultūrinį tarpininkavimą. Kaip laisvi Baltijos kraštai tarpininkavo tarp Rytų ir Vakarų, taip ir baltų emigracija dabar turi surasti kelią, kad šitam europiniam uždaviniui liktų ištikima. — Kuriuo būdu tai šiandien įmanoma?

Susidūrimas su slavų kultūra šiandien, kaip sakyta, yra bendriausias ir svarbiausias uždavinys visai Europai. Bet slavų kultūra šiandien ateina į Vakarus nebe “žmogiško visuotinumo” forma, kaip tai buvo formulavęs Dostojevskis35; ji yra jau bolševikiškai nužymėta ir dėl to sudaro didelį pavojų vakarų Europos kultūrai. Praktiškai šiandieninis susidūrimas su slavų kultūra reiškia ne ką kitą, kaip susitikimą su bolševikine kultūra. Dabartiniu momentu tas susitikimas palyginti dar kuklus, bet ilgainiui jis bus neišvengiamas: geležinė uždanga kultūros srityje amžinai nebus nuleista, nes Rusijoje yra susidaręs naujas žmogaus tipas ir nauja kultūra36, kurie aistringai jieško ryšio su europiniais žmonėmis ir europine kultūra ir juos laiko artimiausia erdve bolševikiniam laimėjimui. Bolševikinis žygis į Vakarus artimiausioje ateityje bus vykdomas pirmiausia kultūrinėje srityje. Dabartinis sovietinis siekimas surasti kontaktą su Vakarų kultūriniu pasauliu —nuo sporto iki atominių mokslų — turi tikslą ne atkelti vartus ir atidaryti duris Vakarų kultūrai į Sovietų Sąjungą, bet surasti kelius ir priemones, kuriomis bolševikinė kultūra įsiveržtų į Europos dvasią.

Iš čia kyla ir baltų emigracijai visai konkretus uždavinys, būtent: paruošti Vakarų pasaulį neišvengiamam susitikimui su sovietine kultūra. Bolševizmo kultūrinis veržimasis į Vakarus neturi Europą užtikti netikėtai. Vakarų žmogus neturi be niekur nieko priimti bolševikinę kultūrą, nors ji ateitų ir koegzistencijos laikotarpyje. Kitaip jis bus bolševikinės kultūros nugalėtas, nes jis šitą kultūrą vargiai pažįsta ir jos siekimus vargiai supranta. Vakarų žmogus prieš ją atsiduria arba naiviai atviras, nesirūpindamas patikrinti šitos kultūros vertę nei sąmoningai pažinti jos pagrindus; arba jis ją bagatelizuoja, nepripažindamas jai jokios vertės ir prasmės. Vakarų žmogaus laikysena bolševikinės kultūros atžvilgiu galbūt geriausiai parodo, kaip labai jis šioje vietoje yra reikalingas tarpininko, kuris jam atskleistų bolševikinės kultūros tikslą ir prasmę. Baltų emigracija turėtų atlikti šitą tarpininko uždavinį.

Tiesa, tarpininkavimo terminas šiuo atveju, susitikime su bolševikine kultūra, gali baidyti. Bet tarpininkavimas ne visada reiškia tik pasiūlymą, jis dažnai reiškia įspėjimą arba mažiausiai bent paskatinimą susimąstyti. Kultūrinis tarpininkavimas savo esme yra atitinkamos kultūros esmės ir prasmės nušvietimas. Dėl to jis nėra jokia propaganda prieš kultūrą arba už ją. Jis yra paruošimas : 1. paruošimas subjektyvinės dvasios gilesniam žvilgiui į kultūros lobyną, 2. paruošimas pačios kultūrinės vertybės, atskleidžiant joje slypinčią prasmę. Jei bolševikinė kultūra yra pavojus europinei kultūrai, tai Baltijos emigracija, kaip kultūrinis tarpininkas, turi šitą pavojų parodyti ir Europą įspėti. Bet tai neįmanoma be bolševikinės kultūros gilesnės analizės. Tirti bolševizmą kaip kultūrinį reiškinį yra būtina, kad vakarietis žmogus galėtų susidurti su juo sėkmingai. Baltų emigracija padarytų likiminę klaidą, jei ji tik plūstų bolševikinę kultūrą, užuot konkrečiai ir pagrįstai parodžius, kur yra šios kultūros grėsmė ir negerovė. Nuo Petro Didžiojo37 rusai turi plačią kultūros programą, kurios tikslą galima būtų šiaip išreikšti: Rusija turi virsti europinės kultūros sostine. Bolševizmas imasi uždavinį vykdyti, tik nesirengdamas europinę kultūrą pratęsti, kaip buvo norėjęs Petras Didysis, bet radikaliai nutraukdamas ryšius su Vakarų kultūros praeitimi: bolševikinė kultūra nori ateiti į Vakarus ne Vakarų kultūrą papildydama, bet ją pakeisdama visiškai kitomis vertybėmis. Tai galutinis bolševizmo pastangų tikslas kultūrinėje srityje. Europa laukia iš baltų emigracijos, kad ji prisidės prie bolševikinės kultūros programos ir jos kultūrinių siekimų demaskavimo ir tuo būdu atliks senąją Baltijos kraštų kultūrinę misiją. Ir naujos padėties akivaizdoje tarpininkavimo uždavinys liekas amžinoji pareiga baltiečio žmogaus, o ypačiai baltų emigrantų.

Nėra šio straipsnio uždavinys pateikti konkretų planą minėtai pareigai atlikti: tai būtų reikalas baltų kultūrinių institucijų, pvz. Baltų tyrimo instituto ar Baltų draugijos. Šioje vietoje galima nurodyti tik į porą punktų, kurie gali pavaizduoti, kaip baltų emigracijos uždaviniai turėtų būti suprantami:

1. Bolševizmas kaip kultūrinis reiškinys Vakarų pasauliui gresia ne mažiau kaip bolševizmo politinė sistema. Vakarų jaunimas jaučiasi vis labiau svetimas senajai europinei kultūrai ir dairosi naujo kultūrinio tipo. Bolševikinė kultūra jieškančiam jaunimui pasisiūlo kaip kultūra “didesnės drąsos38” ir tokiu būdu ima ruošti kelius bolševikinio gyvenimo tvarkai.

2.    Bolševizmas kaip kultūrinis reiškinys neturi būti bagatelizuojamas. Daugelis vakariečių (tarp jų ir kai kurie baltų emigrantai) daro klaidą, lengvai susidorodami su bolševikine kultūra tuo vienu nurodymu į jos propagandinį charakterį. Naujai išaugusios rusų generacijos, kurioms komunizmas virto šventu įsitikinimų visiškai pakeitė sovietinių kultūrinių laimėjimų prasmę, ypačiai dvasinio gyvenimo srityje propaganda jiems virto tikėjimu.

3.    Bolševizmas kaip kultūrinis reiškinys sykiu yra ir revoliucinis. Jis laiko save žmonijos istorijos naujo periodo objektyvacija (įsikūnijimu) ir dėl to reiškia pretenzijas būti vienintele tikra ateities kultūra. Taigi tikra ir taikinga koegzistencija tarp Vakarų ir bolševikinės kultūros yra negalima.

4 Bolševizmas kaip kultūrinis reiškinys yra giliai rusiškas dalykas. Nors rusų emigrantai plačiai paskleidė legendą, kad komunistinė Sovietų valdžia esanti “tarptautinės revoliucionierių profesijos sekta39”, bet teisingas yra N. Berdiajevas sakydamas: “Bolševizmas rusų tautai yra ne išorinis, bet išvidinis reiškinys”; jis “atitinka rusų tautos dvasinį būvį40”; dar daugiau: jis yra “trečioji Rusijos didybės, rusiškojo imperializmo apraiška41”. Slaviškojo elemento bolševizme negalima paneigti.

Jei baltų emigracija šiuos (ir daugelį kitų) punktų teisingai nušviestų ir tuo būdu įgalintų vakarietį pažvelgti į bolševikinės kultūros vidų, tai jų indėlis Vakarų-Rytų susidūrime tikrai būtų svarus. Nes didžios kultūrų grumtynės jau eina visu tempu. Slavų prasiveržimas į Vakarus yra didžiulis: rusai girtuokliauja šiandien ne tik prie Rygos uosto, kaip Petro Didžiojo laikais, bet ir prie Goethes bei Schillerio karstų.

Pabėgdami į Vakarus, Baltijos emigrantai norėjo ne šitų likiminių grumtynių išvengti. Priešingai, jų buvimas laisvajame pasaulyje įgalina juos toliau vykdyti tarpininkavimo rolę. Tiesa, šitas kultūrinis tarpininkavimas, kuris normaliais laikais vedė į germanų ir slavų kultūrų tarpusavį apvaisinimą, šiandien yra pavirtęs įspėjimu Vakarų pasauliui ir bolševikinio pasaulio demaskavimu. Tačiau nepaisant šio pakitimo, baltietis žmogus, o pirmiausia baltų emigrantas vis tebegyvena riboje tarp dviejų pasaulių, abudu juos savo dvasia apimdamas.

IŠNAŠOS

1). Das Spektram Europas, Heidelberg 1928, p. 459.

2). t.p., p. 453.

3). Das Reisetagebuch eines Philosophen I, Darmstadt 1920, p. 7.

4). “Turiu tam kai kurių teisių, nes labai galimas dalykas, deja, kad esu šiandien tarp gyvųjų “dekanas”, seniausias iš tų, kurie paskelbė tą idėją Europai”, Ortega. Plg. “Europaeische Kultur und europaeische Voelker”, Stuttgart 1954, p. 35.

4*). Europaeische Kultur und europaeische Voelker, p. 14-15.

5). Pažymėtina, kad europinė vienybė apėmė ir Baltijos kraštus jau net viduriniais amžiais. Tai rodo tarp kitko labai vaizdžiai lietuvių skundas preš Vokiečių Ordiną, kurį Vytautas Didysis įteikė visuotinei Konstanzos konsilijai 1415: Lietuvos didysis kunigaikštis kreipėsi į aukštesnę instituciją, kurios sprendimas turėjo galiot jam pačiam kaip ir Vokiečių Ordinui.

6). Europaeische Kultur und europaeische Voelker, p. 36.

8). Šiuo klausimu Ortega ima prieštarauti pats sau, kai jis iš vienos pusės pabrėžia Europos istorijos dvilypę formą, o iš kitos tvirtina, kad tautos “nebeturi daugiau jokios ateities’: jos esančios “pavirtusios provincijomis’; jos esančios “įaugusios į namus ir įsimovusios į pantaplius” (t. p., p. 35-37). Ortega čia klysta dėl to, kad jis savo žvilgsnį nukreipia tik į romaniškas tautas, kurios kultūriniame susitikime nebevaidina pirmaeilės rolės ir todėl atrodo kaip provincijos, tikrai kaip kultūrinis užnugaris: net Paryžius, buvusi “prieš 40 metų pasaulio sostinė”, pasak Ortegos, esąs virtęs “nuostabiu būdu provincijos miestu” (p. 35). Plg. tuo pat klausimu ir D. Cortes, Der Abfall vom Abendland, Wien 1948, p. 76.

9). Šio baigmės simboliniu aktu galima būtų laikyti susipratimą tarp Vokietijos ir Prancūzijos dėl Saaro krašto: jis parodė, kad paskutinė konkreti įtampa yra pašalinta ir kad dirvos tolimesniam susidūrimui nėra ko jieškoti Europos vakaruose.

10).    Plg. Kazys Pakštas, Baltijos respublikų politinė geografija, Kaunas 1929.

11).    A. Gercen, Sočinenija, Geneve 1875-79, tomas V, p. 267.

12).    T. p., p. 280.

13). T. p., p. 281.

14).    T. p., p. 210; plg. t. X, p. 294.

15).    T. p., p. 210

16). Geschichte und Kultur, Stuttgart 1954, p. 352.

17). Das Spektram Europas, p. 362.

18). Plg. Das Reisetagebuch eines Philosophen II, p. 757.

19). Das Spektram Europas, p. 382.

20).    T. p., p. 383-384.

21).    H. Keyserling, cit. veikalas, p. 386.

22).    Geschichte und Kultur, p. 353.

23).    T. p., p. 354.

24).    Plg. jo veikalus; Sur les confines de deux mondes. Essai syntetique sur le problem de la civilisation nationale en Lithuanie, Geneve 1919; Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas, Kaunas 1928; Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas 1933. - Apie Šalkauskio tautinės kultūros teoriją plg. A. Maceina, Kultūrų sintezė ir lietuviškoji kultūra, Židinys, Kaunas 1939, Nr. 4-12.

25). Lietuvių tauta ir jos ugdymas, p. 47.

26). Taip palygina ir Šalkauskis: Belgija esanti pašaukta tarpininkavimo uždaviniui savo tautinės sudėties dėka, Lietuva - dėka savo kultūrinių pradų, kurie yra nulėmę jos istorinę raidą (plg- Lietuvių tauta, p. 48-49). Imtis tokio palyginimo Šalkauskį paskatino M. de Munnynck (plg. Psychologie du patriotisme, Fribourg 1914).

27). Das Spektrum Europas, p. 390.

28).    T. p., p. 391.

29).    T. p., p. 393.

30).    Pl.g jo veikalus: Nacionales dzives problemas, Riga 1936; Dzive un liktenis. Refleksijas par latviško eksistenci, Kopenhagen, 1955.

31).    Dzive un liktenis, p. 95-96.

32).    T. p., p. 56, 134.

33).    T. p., p. 20-21.

34).    Apie Sovietų tautybių politiką plg. G. v. Rauch, Rusland: staatliche Einheit und nationale Vielheit, Muenchen 1953; das Bulletin der ukrainischen unabhaengigen Assoziation “Die Nationalitaetenpolitik Moskaus”, Muenchen 1956-57. - Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto nutarime pakartotinai pabrėžiama, kad partija pasisako už “sąjunginių respublikų teisių praplėtimą ūkinės ir kultūrinės kūrybos srityje’; partija tiesianti kelią “nacionalinių respublikų ūkiui ir kultūrai sparčiau plėtoti” (Literaturnaja gazeta 1957, Nr. 80). Ar tai bus įvykdyta, parodys tik ateitis. Tačiau nutarimo priėmimas rodo, kad nacionalinių respublikų tautinės teisės lig šiol buvo gana apribotos, t.y., kad kultūros pavyzdys buvo rusų kultūra.

35).    Savo kalboje apie Puškiną 1880 birželio 8 Dostojevskis nurodė į Puškiną kaip į reiškėją rusų tautos veržimosi į “universalumą ir į visuotinį žmoniškumą’; Dostojevskis skatino rusų tautą tapti “broliais visų žmonių, visuotiniais žmonėmis” Saemtliche Werke, t. 12, p. 134-35, Piper, Muenchen). Bolševizme yra visuotinio žmoniškumo idėja tik iškreipto pavidalo, nes sovietinis rusas yra brolis tik pasauliniam proletariatui ir tai “galingesnis brolis”, arba “vyresnis brolis”, kaip jį vadina sovietų poetas I. Maštas (plg. “Družba na-rodov’ 1954, Nr. 4, p. 123).

36). Plg. R.A. Bauer, Der neue Mensch in der sowjetischen Psychologie, Bad Nauheim 1955; E.J. Simmons, Der Mensch im Spiegel der Sowjetliteratur, Stuttgart 1956; G. Karpow, Ueber die Kulturrevolution in der UdSR, Berlin 1956; L. Froese, Ideengeschichtliche Triebkraef-te der russischen und sowjetischen Pedagogik, Heidelberg 1956.

37).    Petras Didysis 1714 metais Rygos uoste, ištuštindamas savo taurę ant tik ką nuleisto laivo, kalbėjo tokius žodžius: “Istorikai nukelia seniausią mokslų sostinę į Graikiją; iš ten jie keliavo į Italiją ir paskui išplito į visus Europos kraštus... šitą mokslų keliavimą po visą žemę aš norėčiau palyginti su žmogaus kraujo apytaka, ir man rodos, kad jie savo buveinę Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje kada nors vėl paliks ir keliems šimtmečiams persikels pas mus” (plg. I.W. Kirejewskij, Russland und Europa, Stuttgart 1948, p. 6-7).

38).    plg. “Literaturnaja gazeta’ 1957, Nr. 51, p. 1.

39).    Vestnik institutą po izučeniju istorii i kultury SSSR, Muenchen 1952, Nr. 2, p. 6.

40).    Das neue Mittelalter, Tuebingen 1950, p. 76.

41). N. Berdjajew, Istoki i smysl russkogo kommunizma, Paris 1955, p. 99. - Plg. taip pat E. Sarkysianz, Russland und der Messianismus des Orients, Tuebingen 1955, p. 3.

Red. pastaba.

Lietuvos kultūrinio tarpininkavimo rolė buvo kitų ir anksčiau pastebėta bei įvertinta. Mūsų dėmesį atkreipė į rusų istoriko prof. J. J. Lappo 1901 veikalą. “Didžioji Lietuvos Kunigaikštija 1569 — 1586 laikotarpy, nuo Liublino unijos iki Stepono Batoro mirties.”

Įžangoje, tarp kitko, rašo: “Lietuvos Statutas buvo vienas iš šaltinių caro Aleksiejaus Michailovičio statutui (Sobomoje Uloženie). Vien tik tas jau yra įrodymas apie didelę Kunigaikštijos įtaka Maskvai. Ta įtaka buvo stipri ir nuolatinė.

Lietuva turėjo daug duoti iš savo žymiai aukštesnės kultūros mažiau išsilavinusiai Maskvai. Ji (Lietuva) dėl savo geografinės padėties, buvo tarpininkė rytų Maskvai perduodant jai vakarų kultūrą. Ir didelės Petro reformos buvo įtakoje Lietuvos vidaus tvarkos, su kuria Petras Didysis turėjo susipažinti būdamas Kunigaikštijoje su savo kariuomene šiaurės karo metu.”