Dialogas tarp lenkų ir lietuvių
Politiką dažniausiai apsprendžia jėga ir savi interesai. Pastangos ją atremti į moralės principus tebelieka pium desiderium — mielas pageidavimas. Vis dėlto tai nekliudo pageidauti tautų santykiams moralinio pagrindo. “Antrojo pasaulinio karo tragiškas patyrimas verčia mus pareikšti pasišlykštėjimą politika, kuri moralinius principus aukoja dienos kompromisams” — pastebi dr. J. Girnius, kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų santykius. Jis yra pabandęs juos aptarti, išeidamas nebe iš grynos politikos, o moralės. Dviejų lenkų atsiliepimai tačiau rodo, kad ir jiem nestingant to idealistinio nusiteikimo, nėra jau taip lengva iš grynos politikos išsivaduoti. Savi interesai, pasirodo, yra stipresni už moralės principus.
*
Dr. J. Girnius užkalbino lenkus dėl ateities santykių jų leidžiamam Paryžiuje žurnale Kultura (nr. 10/96, 1955). Savo strp. “W poszukiwaniu dialogu polsko-litewskiego” apžvelgia lietuvių ir lenkų pažiūras į praeitį, sumini iš nepriklausomybės laikų Suvalkų sutartį, gen. L. Želigowskio invaziją į Vilnių, lietuvių persekiojimą Vilniaus krašte ir ginčą dėl Vilniaus. Jo nuomone, vienoks ar kitoks sprendimas Vilniaus klausimu turi lemiamos reikšmės lietuvių ir lenkų ateities santykiams. Toliau bando apie juos kalbėti nebe politikos, o moralės požiūriu. Politika esanti simbolis jėgos ir vyliaus, nebe teisės ir taikos, dėl to lietuvių-lenkų santykių klausimo nereikia paversti grynai politiniu. Čia tenka atsisakyti kai kurių tautinių prietarų (przesądów) ir kratytis netolimos praeities prisiminimų, kurie turi destruktyvinės įtakos ir yra gausūs absurdiškais (absurdalne) nesusipratimais bei konfliktais. “Ilgėjimasis laisvės, kurios trokšta ir siekia tiek lenkai, tiek ir lietuviai, turi eiti greta ilgėjimosi naujos dvasios mūsų tautoms”.
*
Kultura (nr. 1/99, 1956) vėliau paskelbė du atsiliepimus J dr. J. Girniaus pradėtą pašnekesį. Jie įdėti į "Politinio archyvo” skyrių. Redakcija, matyti, norėjo pabrėžti, kad tai priklauso grynos politikos sričiai ir tetinka daugiau archyvui: tebus žinoma, kas emigracijos sąlygoms svarstyta, bet gyvenime sunkiai pritaikoma. Ateityje vis tiek lems politika, nors patyrimas gali būti dar tragiškesnis.
Mat, pabrėžiant moralinį principą, reikia priimti ir tai, kas iš jo plaukia: pripažinimą savo kaltės ir pasiryžimą to nebekartoti. Kai tokio nusiteikimo pristinga, tai net pats svarstymas tautų santykio moraliniu pagrindu netenka prasmės — telieka pium desiderium. Tai aišku iš dviejų atsiliepimų į dr. J. Girniaus pastatytą klausimą. Jiems netrūksta idealistinio priėjimo, bet jie nėra tokie, kad visai atitiktų moralės principus.
Jerzy lwanowski, pirmasis iš atsiliepusiųjų, pasidžiaugia Kulturos iniciatyva keliamąjį klausimą svarstyti ir pritaria dr. J. Girniaus idealistiniam nusiteikimui remtis nauja dvasia ir etikos principais. Iš to fakto, kad 1939 rudenį lietuviai geraširdiškai priėmė lenkų bėglius ir karius, daro išvadą, kad toji taiki dvasia tarp broliškų tautų rusena ir kad lenkams tokios “nuoširdžios paslaugos nei viena kita tauta nėra parodžiusi”. Tai turėsią didelės reikšmės ateičiai. Vis dėlto apie ateitį kalbėdamas, Jerzy Iwanowskis, — brolis prof. Tado Ivanausko, žinomo Lietuvoje zoologo, — negali išsivaduoti iš unijinės dvasios ir dvigubo patriotizmo: myli savo tėviškę, istorinę Lietuvos žemę, ir myli lenkų valstybę. Jam tai suderinama, kaip kitados Vilniaus filomatams ir filaretams, ir skaudu, kad susidariusios nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės nerado tokio sprendimo, kuris būtų pratęsęs jo šeimos tradicijas.
Jam gaila, kad lietuviai nesupratę Pilsudskio reikštos “broliams lietuviams meilės” ir atsistoję ant kelio Didžiajai Lietuves Kunigaikštystei atkurti. Joje būtų tilpę lenkai, lietuviai ir gudai, kaip vienoje šeimoje įtilpo trys broliai Ivanauskai — lietuvis, lenkas ir gudas. Tad ateičiai nelikę nieko kito, kaip tą vienybę atstatyti. “Vilnius turįs priklausyti visoms trims etninėms grupėms, turi būti lenkų-lietuvių-gudų kondominijumu’ ’.
Netenka abejoti Jerzy Iwanowskio nuoširdumu, jo gera valia, jo noru matyti gražiai sugyvenant po vienos valstybės stogu lietuvius, lenkus ir gudus, bet jisai vieną dalyką pražiūri: lenkų politikos ir kultūros persvarą. To nebejaučia, nes jaučiasi esąs lenkas ir dėl to kalba nevisai objektyviai apie nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jo tezės daug kartų girdėtos: nepriklausomoji Lietuva padariusi “klaidą” nesidėdama su Lenkija, kaip buvo praeityje. Bet koks tada būtų buvęs Lietuvos nepriklausomumas? Ir kam priklausytų Vilnius, jei jisai būtų kažkokis kondominijumas ? Galima surasti kitą sprendimą, kad nė viena iš trijų etninių grupių “nesijaustų nuskriausta”, kaip J. Iwa-nowskis norėtų. Gi to kaip tik nebuvo, kada “vienbalsiu Vilniaus seimo sprendimu” (1920) Lietuvos sostinė buvo prijungta Lenkijai, o Pilsudskis seime kalbėjo; “Negaliu netiesti rankos Kaunui. .. negaliu nelaikyti broliais tų, kurie mūsų triumfo dieną laiko smūgio ir gedulo diena”.
Kai J. Iwanowskis dabar tuos žodžius kartoja, žinodamas, kaip lenkų ranka buvo tiesiama ir kaip ištiesta 1938 metų ultimatumu, kažin ar pagalvoja, kad tai nesiderina su moralės principais, Bet ir čia, pasirodo, tik patys lietuviai “kalti”. Tai aišku iš antro atsiliepimo į dr. J. Girniaus siūlymą svarstyti klausimą naujoje dvasioje.
*
Tadeusz Katelbach tiesiai pasako, kad J. Girniaus svarstymai “nieko naujo neturi”. Jisai tevertina autoriaus idealistinį nusiteikimą (szlachetny idealizm). Bet čia pat pabrėžia, kad jis pats, idealistinio nusiteikimo vedamas, lietuvių ir lenkų santykių sunormavimu rūpinosi Kaune dar 1933-1937 metais. Jis stengęsis “nušveisti apdulkėjusius lietuvių akinius, kuriuos temdė vokiška ir sovietiška neapykanta lenkams”. Vadinasi, lietuviai nesavom akim į lenkus žiūrėję. Tai daug kartų girdėta, kartota ir lietuviams nebe nauja.
T. Katelbachas dar teigia, kad “Kauno klaidos iššaukė aštrią Varšuvos reakciją. Lenkų ultimatumui paspaudus, 1938 kovo mėn, įvyko lietuvių-lenkų santykių normalizacija”. Kai T. Katelbachas pasisako irgi už moralinius principus, tai tenka klausti: ar toji “normalizacija” buvo atremta į moralinį pagrindą? Jisai nebeužsimcna nė to, kad “Kauno klaida” buvo reikalavimas derybom išeiti iš Suvalkų sutarties, kuria Vilnius buvo paliktas Lietuvai. Lietuvos nu įstatymą pateisino ir Tarptautinis Teismas. Lenkai nenorėjo ir šiandien nebenori pripažinti savo klaidos — gen. L. želigowskio invazijos į Vilnių Ultimatumas taip pat buvo priderintas ne prie “Kauno klaidos”, o prie Hitlerio invazijos į Čekoslovakiją: tarptautinė padėtis pasirodė palanki ultimatumui. Tai buvo grynos ir grubios politikos žingsnis.
Pagaliau, ir dr. J. Girniaus priminimą lietuvių persekiojimo Vilniaus krašte T. Katelbachas laiko “tariamu dalyku” (rzekomo przešladowania), pamiršdamas Vilniaus vaivados Bocianskio slaptąjį memorialą arkivysk. Jelbrzykowskiui. Kokią prasmę tada turi T. Katelbacho priminimas “moralinių kriterijų”, už kuriuos tvirtai pasisako, o pasišlykšti “gryna politika”? Duoda net vieną jos pavyzdį: S. Sužiedėlio strp. “Lietuvių-lenkų santykiai” (Lietuva, nr. 6, 1954).
*
S. Sužiedėlio straipsnį, rašytą visais metais anksčiau prieš dr. J. Girniaus “dialogą”, T. Katelbachas rado perspausdintą “Europos Lietuvy” (1956 rugpjūčio mėn.), leidžiamam Londone. Pripažinęs, kad straipsnis išsamiai parašytas, jo autoriui prikiša antilenkišką nusistatymą ir “džiungliškas nesąmones” (džugli nonsensów), kurių esą neverta kartoti. Taip "morališkai” su autorium atsiskaitęs, toliau jį daro “imperialistu”, kuris siekiąs Lietuvai daugiau, negu šiuo metu sovietinė Lietuva apima, būtent, dar ir Suvalkų pietinės žemės, o prieš lenkus šaukiasi baltų federacijos. Matyti, T. Katelbachui nepatiko ne tiktai priminimas, kad Suvalkų trikampis yra lietuviškas ir kad Baltijos federacija yra visoms trims tautoms naudinga, bet ir apskritai S. Sužiedėlio lietuvių ir lenkų santykių analizė unijos ir aklosios sienos šviesoje. S. Sužiedėlis į praeities faktus pažiūrėjo iš tolimesnės perspektyvos ir abiejų tautų charakterių bei jų siekimų, kurie reiškiasi kiekvienos tautos individualybėje, nedaug bepakeičiamoje laiko, sąlygų ir net tragiškųjų išgyvenimų. Galima didžiai pageidauti naujos dvasios, o vis dėlto stipriai tebeveiks senoji dvasia, ką J. Iwanowskis ir T. Katelbachas paliudija savo atsiliepimais, taikytais šiai dienai, o rašytais vakarykščios dienos dvasioje.
S. Sužiedėlis apibūdino lenkus kaip tautą, kuri augo svetimomis žemėmis, svetimais žmonėmis ir skolintomis dinastijomis; kuri nebuvo dar radusi savo valstybei pastovių ribų ir dėl to nė šiandien gerai dar nenuvokia, kiek toli jos turi siekti. Etnografinė nepriklausomoji Lietuva šiuo atžvilgiu sudarė Lenkijai nemalonų kontrastą, kuris reiškė daugiau negu akloji šiaudinė siena. Ji nėra dar sugriauta nė šiandien, ir labai gera, kad randasi idealistų, kurie siekia ją išversti moraliniais argumentais. Tik čia darbas nelengvas, kai T. Katelbachas pareiškia, kad “nėra lenko, kuris išsižadėtų Lvovo ir Vilniaus”, kaip nėra taip pat “lenko, kuris dabartinių vakarinių Lenkijos sienų nelaikytų nepajudinamomis”. S. Sužiedėlis jau anksčiau buvo pastebėjęs, kad toks nusistatymas savyje turi prieštaravimą: iš vienos pusės siekiama Neissės upės vakaruose (pokarinė laikinė konsteliacija), o iš antros pusės nenorima atsisakyti nuo 1939 metų sienų rytuose (prieškarinė laikinė konsteliacija). Lenkams yra teisėta ir tai, ką buvo iš kitų prieš karą pasiėmę, ir tai, ką naujo gavo po karo iš bolševikų malonės. Prieštaravimo ašmuo yra tas, kad vakaruose siekiama Lenkijai senų istorinių žemių, o rytuose tokia pat teisė paneigiama Lietuvai siekti savo istorinių žemių. Kur čia gali rasti vietos ne tik moralinis, bet ir paprastas logikos dėsnis? Jo vietą užima “grynoji politika”, kurią T. Katelbachas prikiša S. Sužiedėliui (czysty polityk litewski).
T. Katelbachas tik tiek yra pažengęs iš grynos politikos į priekį, kad pripažįsta, jog po eventualių pasikeitimų rytinėje Europoje savo žodį turės ir gudai bei ukrainiečiai, su kuriais lenkai negalės nesiskaityti. Vilniaus ir Lvovo klausimais teigia, kad Vilnius nesąs nei vien lietuviškas nei lenkiškas, o Lvovas
— nei vien lenkiškas nei ukrainie-tiškas. Tie miestai esą bendri. Bet jeigu taip, tai teisingumas reikalauja atsižvelgti ne tik į abi šalis, bet ir į tai, kurios tautos istorijon tie miestai yra labiau įaugę ir kurios valstybės teritorijai jie teisėtai turėtų priklausyti, jei bus atsisakyta grynos politikos. Moralė visada ras priemonių užtikrinti saugų ir laisvą gyvenimą visoms etninėms grupėms. Ligi šiol iš lenkų pusės to nebuvo paisoma.
Jeigu lietuvių ir lenkų pašnekesiai emigracijoje pasiektų to, kad ateityje iš tikrųjų būtų daugiau atžvelgta į moralinius principus, tai dialogas iš “politinio archyvo” persikeltų į gyvenimą. To nuoširdžiai linkime.
U.
Red. prierašas. Tokis yra “dialogas” tarp čia gyvenančių lenkų ir lietuvių tremtinių emigrantų. Dialogo nesėkmingumą galima būtų aiškinti tuo, kad jame dalyvavę lenkiškosios pusės atstovai yra suaugę su savo galvojimu dar Lenkijoje ir jo negali pakeisti, nors aplinkybės yra radikaliai pakitusios. Tekdavo pastebėti dar praeity, kad nevienaip galvodavo tuo pačiu klausimu lenkai iš Varšuvos, Krokuvos ir Vilniaus. Su pastaraisiais būdavo sunkiau rasti bendrą kalbą. Dabar galima būtų daugiau vilties laukti iš kartos, augusios ar augančios naujose sąlygose.
Kokis yra tikrasis galvojimas dabartinėje Lenkijoje, neturim pasisakymų. Tačiau mus pasiekusios informacijos iš žmonių, kuriems paskutiniais metais teko išsikalbėti su lenkais Lenkijoje ir Vilniuje, vilčių perdaug nepatvirtina. Esą senasis nusistatymas palikęs tas pats. Lenkas ir dabar pirmoje eilėje išlieka lenkas ir Lietuvos atžvilgiu savo galvojimo nesąs pakeitęs.
