KOVON SU VAKARIEČIO ILIUZIJOMIS
Prof. ANTANO MACEINOS žodis
Brangūs Bičiuliai, susirinkę svetingos Kanados padangėje ir svarstydami naujus Lietuvių Fronto uždavinius tremtyje, priimkite nuoširdžius sveikinimus vieno iš jūsiškių, gyvenančio toli nuo jūsų erdviškai, tačiau esančio visados tarp jūsų savo siela ir savo rūpesčiais. Tebūna šis susilėkimas viena iš LFB kelio gairių, prie kurios valandėlę sustojama — ne pasilsėti, bet apsidairyti bei susivokti. Lietuvių Fronto sąjūdis juk yra būdingas kaip tik tuo, kad jis akylai stebi kiekvieną tautos grėsmę, šaukia visuomenę į kovą su šia grėsme ir pats uoliai kojoje dalyvauja. Budėti tautos sargyboje yra pati svarbioji LF paskirtis. Šią pareigą L F ėjo Lietuvoje, ją eina LFB tremtyje.
Europos bičiuliai savo konferencijoje Tuebingene 1953 metais kėlė mintį, kad yra atėjęs laikas stoti kovon prieš žlugdančią tremties dvasią. Tuo metu buvo pastebėta, kad pastovaus įsikūrimo nuotaika vis labiau įsigali lietuviškojoje visuomenėje; kad tremtiniai vis labiau susitaiko su savo likimu ir tuo būdu patys sau rengia neišvengiamą žlugimą, nes tremtinius išlaiko tik keleivio bei svetimšalio sąmonė. Todėl konferencija skatino bičiulius vykdyti rezistenciją ne tik prieš tiesioginį mūsų tautos priešą — bolševizmą, bet sykiu ir prieš tremties pavojus. Tada buvo skelbta, kad atėjęs laikas naujai rezistencijos formai.
Šios vasaros studijų savaitėje, surengtoje ant daugeliui pažįstamo gražaus Neckaro krantų Neckarsteinache, Europos bičiuliai atkreipė dėmesį į naują grėsmę, atsirandančią iš paties Vakarų žmogaus, kuriam dabar tenka susidurti su komunizmu ir stoti su juo kovon. Vakarų žmogus juk yra mūsų bendrininkas rungtynėse su mūsų tėvynės priešu. Todėl jo nuotaika komunizmo akivaizdoje mums yra labai svarbi ir net lemtinga visai kovai. Ir štai šis mūsų bendrininkas pradeda pasimesti, nebesiorientuoti, gyventi pavojingomis iliuzijomis, neregėti bolševikinių spąstų.
Vakarų žmogaus santykis su bolševizmu daugeliu atvejų yra nuostabiai naivus, ir šis naivumas pradeda virsti kasdieniniu nusistatymu. Politikai pradeda tikėti į galimybę sugyventi su bolševikine sistema ir užmegztisu ja normalius santykius; socioliogai svaičioja apie sovietinės visuomenės išsivystymą į demokratiją ir net buržuaziją; filosofai jieško naujų tiesų istoriniame materializme ir džiaugiasi ten radę geležėlę; teologai puoselėja viltį atversti komunizmą į krikščionybę ir jį pakrikštyti.
Atidžiau stebint Vakarų gyvenimą, gaunamas įspūdis, kad visos šios iliuzijos jau nebėra atskirų asmenų — keistuolių svajonės, bet sistemingas noras susitaikyti su Rytais, kad tik jie paliktų Vakarų žmogų ramybėje ir neliestų jo susikurtos gyvenimo sąrangos. Mūsų kovos bendrininkas yra pavargęs ir trokšta derėtis su laisvojo pasaulio priešu; derėtis ne tik militarinėje srityje, kas dar būtų suprantama, bet ir dvasinėje, kas jau virsta baisia grėsme mums visiems.
Trumpame pasveikinimo žodyje nedera plačiau dėstyti viso šio pavojaus. Tai.. bus padaryta kiek vėliau spaudoje. Man norisi tik mieliems bičiuliams pastebėti, kad mūsoji rezistencija šiandien gauna naują uždavinį: s t o t i k o v o n s u v a k a r i e č i o ž m o g a u s i l i u z i j o m i s. Mūsų likimas juk priklauso nuo Vakarų likimo, o Vakarų likimas priklauso nuo vakariečio žmogaus akių atsivėrimo. Jeigu laisvasis pasaulis ir toliau gyvens iliuzijomis, jeigu šios iliuzijos virs kasdieniniu nusistatymu, tuomet Vakarai taps Rytų grobiu be jokių ypatingų rungtynių; tuomet ir mūsų tautos likimas bus užantspauduotas.
Štai kodėl šiandien mums reikia atsikreipti į kitą pusę, būtent: į mūsų kovų bendrininką vakarietį. Neatsisakydami kovos su tiesioginiu mūsų tėvynės priešu, nepadedami ginklų prieš tremties dvasią, mes turime dabar mėginti atverti akis Vakarams, kad jie pamatytų, kokis pavojus juos tyko, jeigu jie leisis užliūliuojami gražių priešo žodžių ir savo paties rožinių svajonių. “Effeta! — atsiverk! — turi būti mūsų rezistencijos šūkis keletą artimiausių metų.
Linkėdamas visam suvažiavimui pakilios nuotaikos, jaukaus bičiuliškumo ir didžios ryžties, spaudžiu savo dvasioje kiekvienam bičiuliui dešinę ir pasilieku visados su Jumis visais.
A. Maceina
