IŠ PARTIZANŲ DAINŲ
Aš verkiau parimus tarpvartėj darželio,
Kai paspaudęs ranką, tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė sutemose skęsdami rytai.
Kas paklaus, kodėlgi ašaros man rieda?
Kas man ravint rūtą “Padėk Diev” sakys?
Kas akis manąsias atras lino žiede?
Kas, oi kasgi širdį mano suramins?
Tyliai mėto šeivą staklės ąžuolinės.
Plonos drobės tiesias taip baltai baltai.
Rankšluostin įausiu “Lietuva tėvyne,
Tu didvyrių žemė, mes tavo vaikai”.
O kai mūs žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kai tu sugrįši čia su žirgeliu,
Aš vandens parnešiu moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu nauju.
