SOCIALIZMAS PRADŽIOJE

VYTAUTAS ŽVIRZDYS

Socialistinių sąjūdžių viduje ieškoma naujų kelių, labiau pritikusių naujai gyvenimo tikrovei. To jieškojimo ženklų buvo nurodyta “Į Laisvę” 2 nr. tarp Vokietijos ir Austrijos socialistų. Jų siekimams suprasti naudinga pažvelgti į tas idėjines pradžias, kuriose yra klostęsis socializmo sąjūdis.

Socializmas kaip istorinė idėja

Socializmas yra vienas iš didžiųjų istorinių sąjūdžių. Jis įkvėpė naujas ekonomines ir politines sistemas. Jis paveikė ir moderniųjų laikų galvojimo būdą, metė į mases šūkius sukurti naują gyvenimo stilių. Klasikinis socializmas nėra tik politinė ar ekonominė teorija; jisai yra gyvenimo filosofija, kaip ja buvo renesansas ar renormacija, skirta bendruomenės, o per ją žmogaus revoliucijai.

Socializmas buvo reakcija prieš valstybinį ir ekonominį, o iš dalies ir pasaulėžiūrinį XIX amžiaus “status quo”. Pereitame amžiuje jis buvo dinamitas, sprogdinąs esamą tvarką, Komunistų manifesto žodžiais, vaiduoklis, gąsdinąs Europą.

Maždaug iki pirmojo pasaulinio karo socialistai, kaip organizacija, praktiniais sumetimais tylomis toleravo konstitucinę santvarką, atsižvelgdami į faktą, jog jie sudaro organizuotos visuomenės tik dalį, bet siekdami, kad socialistinis sąjūdis pasidarytų visuma, valstybine totalybe, nes jų tiesa esanti vienintelė ir absoliutinė pasaulio tobulai santvarkai.

Socialistinė partija anoje prieškarinėje politinėje santvarkoje buvo, reinlandiečio sociologo Roberto Michels žodžiais, valstybė valstybėje. Jos vieta valstybėje šiandien Sovietuose yra pasiekta komunistų.

Apie socializmą — pastebi Emile Durkheim — negalima kalbėti abstrakčiai. Jį galima suprasti tik istoriškai, kaip kintantį ideologinį reiškinį, veikiamą laiko ir vietos. Per pusantro šimto metų, per kuriuos socializmas suspėjo išaugti, o kai kur ir mirti kaip politinis sąjūdis, jis nuolat kito. Sakysim, anglų socializmui to krašto tradicijos davė nedoktrininį, religijos atžvilgiu liberalų pagrindą; prancūzų socialistinį judėjimą nudažė humanistinėmis spalvomis; vokiečiam teko ne liberalus lasališkas, bet marksistinis, materialistiškai ateistinis bei hipokritinis socializmo sąjūdis.

Nuo Markso laikų socialistinė ideologija buvo totalistinė, ir politiniame gyvenime ji reiškė diktatūrą. Betgi kai socialistų partijos turėjo gyventi konstitucinėse monarchijose, vėliau demokratinėse santvarkose, tai natūralu, kad partija, kuri rinkosi tarnauti demokratijai, palaipsniui marksizmą rado nepriimtiną (vokiečiai), o partija, kuri liko ištikima Marksui, demokratiją atmetė (rusai).

Paskutiniajame šimtmety yra buvę tiek įvairių socializmo rūšių, kad niekas iki mūsų laikų nesugebėjo išreikšti socializmo idėjos vienu visiems dešimtmečiams ir visiems suinteresuotiems priimtinu nusakymu. Bandymas sintetinti jų pažiūras į vieną sampratą yra sunkesnis nei bitės darbas, renkant medų iš įvairiaspalvių gėlynų.

Socializmas ir Liberalizmas

Eduardas Bernsteinas, vokiečių socialistinio revizionizmo pradininkas, socializmą yra vadinęs liberalizmo įpėdiniu. Bernsteinui socializmas buvo “liberalizmo organizavimas”.

Kalbėdamas apie pastarąjį, šisai Engelso mokinys ir draugas, vėliau “išdavęs” savo mokytoją, turėjo minty, aišku, ne liberalizmo ekonomines teorijas, bet jo filosofiją. Hans Dietrich Ortliebo žodžiais, jų tikslai yra tie patys, tik jų priemonės skirtingos. Abiejų valstybinis tikslas yra socialinė tvarka, paremta laisve ir teisingumu. Liberalizmas siekia šio tikslo per individualistiškai organizuotą laisvą ekonominę santvarką. Socializmas tiki, jog tik “socialiai integruota ekonomija gali šį tikslą pasiekti.” Mūsų laikais šie skirtumai Vakarų pasaulio žemėse mažėja. Prieš šimtą metų tasai esminis skirtumas buvo ekonominėse sampratose, kurios, paaštrintos individualistinio, laisvo, t. y. kapitalistinio ūkio neteisybių dirbančiajam žmogui, skatino socialistus pasisakyti už kolektyvizmą bendruomeniniam gyvenime, ir tai už centralizuotą kolektyvizmą. Bet socialistinė ir liberalistinė idėja, pagal pereito šimtmečio vokiečių ekonomistą ir sociologą Albertą Schaeffle, turi bendrą filosofinę šaknį: individualizmą. Schaeffle vadino socializmą ir liberalizmą Siamo dvyniais, kurie vienas kito nekenčia, bet kurie vienas kitą papildo. Kitaip tariant, abu jie turi bendrą idėjinį pagrindą, ir siekimą, bet siūlo skirtingą socialinę praktiką tikslui siekti. Skirtumas tarp liberalizmo ir kapitalizmo Schaefflei atrodė ryškus socializmo nusakyme. Pagal jį socializmo alfa ir omega yra privataus konkurencinio kapitalo (liberalizmas) pakeitimas vienybiniu kolektyviniu kapitalu.

Pagal Wernerį Sombartą, socialistinės idėjos nėra socialistų mąstytojų produktas. Socializmas yra išvirkščiai “buržuazinė” filosofija. Ir idėjos yra paimtos iš buržuazijos arsenalo. Socializmo savitumas, pagal Sombartą, glūdi tik tų idėjų pritaikyme naujai istorinei epochai. Socialistinių idėjų tinklas yra numegztas, Sombarto žodžiais, “iš kartėlio, medvilnės dulkių ir Benthamo”. Kitais žodžiais tariant, iš emocijos, proletariato ir liberalizmo. Ir jeigu nebūtų buvę proletariato, socializmas gal nebūtų istoriškai susipavidalinęs.

Anglų socialistų teoretiko Harold Laski liudijimu, fabijonų socialistam daugiau įtakos turėjo liberalas John Stuart Mill negu Karolis Marksas. Prancūzų socialistai mito Prancūzų revoliucijos idėjomis. Vokiečiai sėmės iš vokiškojo idealizmo ir materializmo filosofijos. Marksui prancūzų aštuonioliktojo — apšvietos amžiaus filosofija tiesiogiai ir netiesiogiai buvo idėjinis lobynas. Tenai jisai rado masių laimės idėją (Helvetius), materializmo ir ateizmo pagrindus, o taip pat ir klasių kovos idėjas (Holbach). Ir Markso reikšmė glūdi ne tiek jo idėjų originalume, kiek tų idėjų sintezėje.

Socializmo ir liberalizmo bendroji ištaka yra 18 amžiaus individualizmas. Kitaip tariant, socialistinis — švietimo amžius, tikįs žmogaus galia nustatyti harmoningus bendruomenės santykius, iškeliąs individą kaip augščiausiąją vertybę, jo laisvę padarydamas asmeninio ir bendruomeninio elgesio matu, davė mūsų laikam ne tik liberalizmą, bet ir socializmą.

Socializmas ir liberalizmas abudu tikėjo žmogaus proto pajėgumu tiksliai ir harmoningai, “moksliškai” reguliuoti bendruomeninius santykius, sukuriant naują socialinę santvarką. Jų supratimu, istorinis kaip ir gamtinis gyvenimas yra reguliuojami visuotinio priežastingumo dėsnio. Bendruomeninį gyvenimą todėl ir galima esą suprasti, sukurti ir reguliuoti, kadangi galima rasti įstatymus, pagal kuriuos vyksta socialinio gyvenimo kaita. Pagal šiuos įstatymus, kurie yra prigimtiniai, vykstanti kaita yra laisva, nes laisvė ir yraišsivystymas pagal prigimtį. Tad tik laisvas individo ir bendruomenės išsivystymas yra racionalus. Todėl liberalai tikėjo, jog tiek individo, tiek socialinis, t. y. ekonominis ir politinis gyvenimas turi būti kiek galima mažiau varžomi. Nevaržoma individualybė neša laimę, nevaržoma ekonomija bendruomeninę gerovę. Individualusis gėris todėl negali prieštarauti bendruomeniniam. Atvirkščiai, individualusis gėris yra tapatus bendrajai gerovei.

Socialistam šio principo taikymas kapitalistinėje tikrovėje neatrodė garantuojąs individui jo prigimties pilno išsiskleidimo, jo laisvės. Jie nerado taip pat, kad individualaus gėrio traktavimas bendruoju neša liberalų skelbtą didžiausią gerovę didžiausiam žmonių skaičiui. Laikydami individo laisvę augščiausia vertybe, jie betgi pastebėjo, jog individualinė akcija turi socialines pasėkas, kurios savo keliu turi turėti socialines priežastis. Ne priešingumas liberalistiškai suprastai laisvei, bet bendruomeninio laisvės aspekto įvertinimas skatino socialistinę liberalizmo kritiką ir naują, bendruomeninį būdą tai laisvei apsaugoti. Kadangi individualistinį gyvenimo stilių varžė individualistinė ekonomija, jinai buvo reikalinga reformos. Kadangi individualistinės — kapitalistinės ekonomijos pagrindas buvo privačioji, t. y. individuali nuosavybė, kurios neigiamybes patys liberalai buvo iškėlę, socialistinė mintis pasisakė prieš privačiąją nuosavybę. Tuo būdu individualistinė žmogaus samprata socialistam galėjo tarnauti kaip pagrindas ekonominiam kolektyvizmui skelbti. Individualusis gėris socialistam nebuvo tapatus su bendruomeniniu, bet atvirkščiai, bendruomeninė gerovė tuo pačiu reiškė ir individualę gerovę.

Liberalistinės ir socialistinės idėjos yra giminingos ir savo pažiūrose į valstybę. Liberalai valstybę laiko viešąja institucija, kurios vienintelė funkcija yra apsaugoti individualinę laisvę ir nuosavybę, socialistai, laikydami nuosavybę individui išsivystyti kenksminga, pasisakė prieš valstybinį autoritetą, kuris privačiąją nuosavybę imasi globoti. Liberalam valstybė buvo “nakties sargas”, kitaip tariant, juo mažiau valdymo, juo geriau žmogui. Socializmas laikė, jog politinis autoritetas yra reikalingas tik tol, kol egzistuoja privati nuosavybė, nes valstybė yra privačios nuosavybės padaras, susikurtas savisaugai. (Hobbes, Rousseau arba Locke). Privač. nuosavybei išnykus, valstybinis autoritetas nebebus reikalingas (Godwin). Proudhonas tiesiog skelbė, kad prievarta remiąsis autoritetas išnyks kartu su nuosavybe. Valstybinio autoriteto apribojimas arba net neigimas yra tad charakteringas tiek klasikiniam liberalizmui tiek jau ankstyvajam socializmui. Liberalam valstybinis autoritetas buvo “būtinoji blogybė”, taigi, varžtas, kad ir būtinas, socialistam — privačiosios nuosavybės, taigi ir kapitalizmo, įrankis ir kaip toks neigtinas.

Rusų Bakuninas, socialistinis anarchistas, laikė politinį autoritetą, privačią nuosavybę ir religiją žemesniojo žmogaus išsivystymo institucijomis, žmogui pilnai išvysčius savo prigimties kilnumą, tos institucijos turėsiančios išnykti evoliuciniu, bet greičiausiai revoliuciniu keliu. Bakunino ir Proudhono, kurį amerikietis Salwyn Schapiro vadina fašisto prototipu, pažiūros yra itin įdomios, nes steigiant pirmąjį komunistų internacionalą nebuvo aišku, ar tasai internacionalas bus bakuninis ar marksiškas, ar pagaliau proudhoniškas.

Žinant absoliutistines Markso idėjas, anarchizmas atrodytų prieštaraująs marksizmo tradicijai. Tačiau taip nėra.

Viena, Marksas prileido galimybę, kad sukūrus socializmą, valstybę bus galima panaikinti. Antra, socialistai ir net anarchistai neneigė valstybinio autoriteto reikalingumo, kol ūkis tebėra privatus. Kadangi nuosavybė naudoja politinį autoritetą kaip įrankį, socialistai gali valstybę panaudoti tuo pačiu būdu. Ir Saint Simon, ir Proudhonas, ir Lassalle, nebekalbant jau apie Marksą, siūlė reformas, vykdytinas centrinių valstybinių organų. Net ir šiandieninė sovietinė valstybė žodžiais tebesilaiko šios pažiūros, jos vadam skelbiant, kad stipri valdžia yra reikalinga tik tol, kol sovietų socializmas nėra perėjęs į tobulą komunistinį rojų. Liberalistinis ir socialistinis neigiamas politinio autoriteto vertinimas ilgainiui iššaukė tik to autoriteto stiprėjimą iki diktatūrinės formos.

Abejos ideologijos yra racionalizmo vaikai. Jos tiki žmogaus gerumu ir racionalumu, kuris faktiškai ir yra visos jų filosofijos ramstis. Liberalam didžioji nuodėmė prieš tąjį gerumą buvo politinė priespauda, socialistai gi laikė nuosavybę žmogaus gerųjų ypatybių siurbėja. Tikėjimas žmogaus prigimtimi buvo išreikštas progreso idėja. Anglų Robert Owen taip buvo įtikėjęs žmogiškuojupažangumo pajėgumu, jog galėjo sakyti: “Paduok man tigrą, ir ašai jį išauklėsiu.” Karoliui Marksui vėliau rodėsi, jog pati pasaulio istorija yra nuolatinis žmogaus perauklėjimas, tai yra, jo natūros keitimas. Neriboto progreso idėja tebėra gyva iki mūsų dienų. Tiesa, ne senajam Europos kontinente, bet liberalinėje Amerikoje ir komunistinėje Rusijoje.

Pagaliau, tiek socializmas, tiek liberalizmas religijos atžvilgiu buvo racionalistinis, t. y., abeji pripažino, jog Dievo buvimą ir tuo pat religijos reikalingumą galima paneigti racionaliais argumentais, ką jie paprastai ir darė. Šiuo požvilgiu betgi anglų socializmas yra išimtis, taip kaip ir keli prancūzai, kurie arba religiją pripažino kaip vieną iš socializmo šaltinių (anglai) arba ją —ne tradicinę bažnytinę —laikė pozityviu veiksniu bendruomeniniam gyvenime (Saint Simon ar Louis Blanc). Tačiau šviečiamojo amžiaus “sąžinės laisvės” supratimas, laikydamas religiją “privačiu reikalu” ir pripažindamas “laisvą” Bažnyčią laisvoje valstybėje, buvo Europos kontinente skelbiamas tiek liberalų, tiek socialistų.

Prancūzų revoliucija buvo šio naujo liberalistinio-socialistinio tikėjimo politinė išraiška.

Jinai pasibaigė Napoleono diktatūra, taip pat kaip kita, jau mūsų laikų liberalinė-socialistinė revoliucija tapo bolševikų tironija. Šitie faktai vargu yra atsitiktiniai. Jie greičiau liudija, kad radikalus individualizmas ar kolektyvizmas šaukias diktatūros kaip politinės būtinybės.

Socializmo formavimasis

Sombartas teisingai yra pastebėjęs, jog be proletariato nebūtų buvę socializmo. Galima būtų tvirtinti, jo tezę bendrinant, jog socializmas nebūtų iškilęs kaip istorinis sąjūdis be “industrines revoliucijos”,Šitoji revoliucija, prasidėjusi Europoj 18 amžiaus gale, turėjo nepaprastos įtakos socializmo, o taip pat ir liberalizmo, idėjoms plėtotis ir formuotis. Modernusis masinis socializmo judėjimas nebūtų galimas be industrinės revoliucijos, nors— iš kitos pusės — industrinė revoliucija nebūtinai gimdo socializmą, kas akivaizdžiai įrodyta Jungtinių Amerikos Valstybių pavyzdžiu.

Europoje šitoji revoliucija paaštrino socialinius santykius, pažadino organizacijos ir masinės organizacijos reikalingumą, paskubino demokratijos augimą ir naujų politinių priemonių susiformavimą. Jinai išryškino darbo ir nuosavybės reikšmę, vertė naujai nusakyti valstybines funkcijas, nebekalbant apie naujus gamybos ir socialinio gyvenimo būdus. Kaip matėme, nuosavybės idėja, kuri yra gimininga darbo sampratai, buvo pagrindinė liberalų ir socialistų išsiskyrimo priežastis.

Nuosavybės idėja socialistų buvo interpretuojama ryšium su valstybės funkcijų samprata. Kitaip nuosavybę traktuoti vargu yra ir galima, nes nuosavybės problema yra iš esmės susijusi su socialinės struktūros, socialinės taikos ir teisingumo klausimais, tam tikra prasme net su politine sistema. Todėl diskutuojant vieną ar kitą, nėra įmanoma išvengti jų sąryšio.

Nuosavybės reikšmę valstybinei santvarkai pirmieji iškėlė ne socialistai. Vienas iš pirmųjų, kuris ryškiai formulavo politinio autoriteto ir nuosavybės ryšio klausimą, buvo utopinio, bet kartu labai praktiško veikalo Oceania autorius anglas James Harrington, gyvenęs Kromvelio laikais. Jo nuomone, nuosavybė yra politinė jėga. Todėl bendruomenėje, kuriai rūpi apsaugoti žmonių laisves, žemės nuosavybė turėtų būti padalinta taip, kad jos pagalba jokis individas ir jokia grupė negalėtų paglemžti valdžios. Liberalų filosofija socialistam davė ir pastarųjų nuosavybės idėjų užuomazgą. Jau Hobbes rašė, jog bendruomeninio išsivystymo pradžioj egzistavęs ekonominis komunizmas. Tik dėl blogos žmogaus prigimties prasidėjęs visų prieš visus karas, ir iš jo turėjęs atsirasti politinis autoritetas, su kuriuo bendruomenė sudarė sutartį, kaip jinai turėtų būti valdoma. Jean Jacques Rousseau, kuris tikėjo absoliučiu žmogaus gerumu, betgi politinio autoriteto atsiradimo klausimu priėjo panašių išvadų: valstybę padarė reikalingą varžytynės dėl nuosavybės. Jo manymu, blogas buvo ne žmogus, bet privatinės nuosavybės principas John Locke, kaip Grotius ar Rousseau, rado, jog “prigimtiniame stovyje” ekonominė santvarka buvusi komunistinė. Locke buvo įsitikinęs, jog nuosavybė yra paremta darbu ir jog darbas yra ekonominės vertės šaltinis.

Pusantro šimto metų vėliau ši samprata buvo išryškinta liberalo ekonomisto Ricardo. Ricardo supratimu, prekės vertė buvo proporcinga darbo jėgai, įdėtai į prekės pagaminimą. Šitoji pažiūra iškėlė socialinio laiko svarbą produkciniame procese, ir ją vėliau pilnai perėmė Marksas. Markso darbo vertės samprata yra paremta ricardiškuoju supratimu. Ricardo savo ekonominėje analizėje taip pat priėjo išvados, kad algų sistema yra neišvengiama kapitalistinėje ekonomijoje ir jog tos sistemos pagerinti nėra įmanoma, nors gamyba ir pelnas nuolat augtų. Taigi, darbininkas yra nuolat išnaudojamas. Tokiu būdu Marksui tereikėjo pasinaudoti liberalinėm teorijom, kad suformuluotų marksistinės ekonomijos pagrindus. Liberalistinė ekonomijos teorija Marksui taip pat parodė, jog kapitalistinė sistema yra neteisinga ne dėl to, kad kapitalistas būtų blogesnis žmogus negu visi kiti, bet kad kapitalistinis išnaudojimas, skriauda daroma dirbančiajam glūdi pačioje kapitalistinės ekonomijos struktūroje, paremtoje individualine nuosavybe. Kapitalisto blogumas buvo tik sistemos padaras. Pakeitus sistemą, galima pakeisti ir žmogiškasis charakteris. Ekonominės santvarkos aiškinimas imanenčių (pačioj santvarkoj slypinčių) principų pagalba yra bendras tiek liberalistinei tiek marksistinei ir išvis socialistinei teorijai. Asmeninio elemento, kitaip tariant, moralinio sprendimo svarbą ekonomijoj ar politikoj socialistai atrado tik labai pamažu ir tik pačiais paskutiniaisiais laikais. Kad ir kaip keista atrodytų šiandien, pereitojo šimtmečio socialistai su mažom “utopi-nėm” išimtim, siekdami bendruomenės harmonijos individo labui, vaizdavosi ją atsiekiamą vien automatinių dėsnių pagalba be žmogiškojo asmens.

Socialistai vadovavosi noru atstatyti senų senovėje buvusią socialinės struktūros harmoniją. Šita harmonija, pagal daugelį ankstyvesniųjų rašytojų, buvusi, kol žmonės praktikavę ekonominį komunizmą, kol, anot Rousseau, žemė nebuvo padalyta rėžiais ir atitverta tvorom. Gera žmogaus prigimtis buvusi sugadinta privačiosios nuosavybės. Norint tąją prigimtį atstatyti, reikalinga nuosavybę panaikinti. Tokiu būdu žmogų galima perauklėti. žodžiu, socializmo pažiūrose į nuosavybę sutinkame savotišką “gimtosios nuodėmės” sampratą. Toji “gimtoji nuodėmė” socialistam yra privačioji nuosavybė. Socialistinė busimojo “rojaus” vizija socialistų raštuose nėra atsitiktinė. Socialistiniu siūlymu, lyg “malonės” pagalba galima esą atstatyti žmogaus rojinį pavidalą, nuplaunant “gimtąją nuodėmę”. Socializmui rojų, tačiau, reikia ne sukurti, kaip krikščionims, bet atkurti. Todėl socializmas yra savotiška atvirkštinė religija, siekianti ne sukurti ateitį, bet atkurti praeitį. Daug žymių vardų, kaip Berdiajevas, Sombartas, Schumpetris, Gurian žiūri į marksizmą kaip į religiją. Marksistinis socializmas yra išvirkštinė religija, religijos parodija. Socialistinės “gimtosios nuodėmės”, prarastojo “rojaus” ir jo laimės idėjos paryškina ir Internacionalo himno žodžius, jog tik iš pamatų sugriovus esamą pasaulįbus galima jį atstatyti iš naujo. Kitaip tariant, socializmo skelbtoji revoliucijos idėja įgauna pilną prasmę į ją pažvelgus iš primityviojo žmonijos rojaus taško. Revoliucija yra “religinė” priemonė žmonijos rojui atkurti. Jinai viena pilnai gali nuplauti visas žmogaus “nuodėmes”, kurios tikra prasme yra ūkinės sistemos “nuodėmės”. Revoliucijos idėja Markso raštuos, ypatingai Komunistų Manifestenėra jaunuolių Markso ir Engelso išsišokimas, bet logiška marksinės sistemos išvada.

Grįžimo rojun, rojaus atkūrimo idėja, kuri reiškė esamos santvarkos paneigimą, išugdė negatyvų socialistų nusistatymą iš viso dabarties atžvilgiu. Socializmas buvo negatyvusis, neigimo sąjūdis. Šis socializmo charakteris kliudė kurti praktinius projektus dabarčiai reformuoti. Ir Marksas nesugebėjo tos negatyvumo gelmės peržengti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl demokratiniai socialistai, laimėję valdžią ir bent nominaliai vadovaudamiesi marksizmu, arba buvo bejėgiai ir nežinojo, nuo ko pradėti, kaip vokiečiai 1918 m., arba metė marksizmą, kaip skandinavai.

Kiekvienu betgi atveju, ar kalbama apie “utopinį”, t. y. priešmarksinį socializmą, ar apie “mokslinį”, t. y. marksistinį socializmą, jį reikia charakterizuoti kaip pseudo-religinio, utopinio pobūdžio gyvenimo filosofiją, tai yra, utopinę ideologiją, siekiančią atnaujinti žmogų vien institucijų pakeitimu. Marksistinis socializmas nuo “utopinio” savo pagrinde skirias tuo, jog pirmasis kartu su kapitalizmo interpretacija davė istorijos interpretaciją (istorinį materializmą), jog jisai įjungė materializmą ir ateizmą į socialistinę sistemą ir istoriškai suprato masių reikšmę socializmo judėjimui. Bet tiek “utopiniai” (Saint Simon, Fourier, Blanc, ar Proudhon, taigi, prancūzai) tiek “moksliniai” socialistai (Marksas, Kautsky, Luxemburg, Bauer, Plekchanov, daugiausia vokiečiai) dalinosi utopinės harmonijos siekimu, žmogiškąją prigimtį išlaisvinant iš individualistinės nuosavybės nagų ir atkuriant gerojo žmogaus rojų.

Saint Simon, kuris rėmė bendruomeninę gamybos priemonių nuosavybę, siekė harmonijos tarp žinojimo ir pramonės ir tos harmonijos sinteze siūlė “naujosios krikščionybės” religiją. Jo amžininkas Fourier ieškojo tos harmonijos darbo falangų federacijoje, kuri būsianti sukurta naujajame amžiuje. Pasikeitus institucijoms, naujasis amžius pradėsiąs septynių tūkstančių metų taikos erą. Jos metu liūtai duosis kinkomi į žmonių vežimus, banginiai trauks laivus mariose, ir jūros vanduo bus kaip skanus gėrimas. Louis Blanc, gyvenęs 19 amžiuje, siūlė kurti darbininkų fabrikus, kuriems gamybos priemones parūpintų valstybė. Tie fabrikai galop sujungtų privačią ir kolektyvinę pramonę į vieną federaciją, kuri atlygintų darbininkams pagal jų reikalus, reikalaudama dirbti tik pagal jų pajėgumą. Pagaliau Proudhonas paskelbė savo šūkį, jog privati nuosavybė yra vagystė.

Proudhonas, panašiai kaip ir kiti anarchistiniai socialistai, pasisakė prieš valstybinį autoritetą iš viso ir tikėjo, jog įkūrus socializmą politinis autoritetas visai išnyks. Tik vieno Lassalle, jei nekalbėti apie “akademinius” socialistus, kurie socialistų judėjimui visai nepriklausė, pažiūros į valstybę buvo pozityvios. Jisai pasisakė už nacionalinę ir demokratinę vokiečių valstybę. Todėl jis reikalavo, kad Bismarkas suteiktų visiems vokiečiams balsavimo teisę. Lassalle buvo įsitikinęs, jog socializmą galima laimėti demokratinėmis priemonėmis ir kad į demokratinį metodą yra dėtinos socialistų viltys. Prancūzų revoliucijos metu gyvenęs Blanqui, kuris— jei spręsti iš laikotarpio, kuriuo jisai veikė — būtų turėjęs būti demokratas, ne tik liberalas, yra savotiškas Lenino prototipas. Blanqui žinojo revoliucijos teoriją, kaip mažumai įgyti valdžią. Nors Leninas vėliau juokėsi iš Blanqui, tačiau ne dėl to, kad pastarasis siūlė mažumos revoliucijos metodą, bet kad Blanqui Prancūzų revoliucijos metu nepasisekė tai, kas Leninui nebuvo sunku 1917 Rusijoj: laimėti valdžią mažumos revoliucijos pagalba. Betgi pagrindinį socializmo nusistatymą valstybės, ir daugiau, tautinės valstybės atžvilgiu, o taip pat socialistinio politinio autoriteto teoriją buvo lemta suformuluoti Karoliui Marksui.