JUODGIRIO MŪŠIS
REFERATAI, STRAIPSNIAI
Petras Girdzijauskas
JUODGIRIO MŪŠIS
1945 02 09
Pagal mūšio dalyvio dragūno puskarininkio Alekso Veriko-Klajūno prisiminimus
BENDRA PADĖTIS
□Dragūnų puskarininkis Aleksas Verikas - nepriklausomos Lietuvos Karys
Po antrosios okupacijos visi šaukiamojo amžiaus vyrai prievarta buvo imami rusų armijon ir nedelsiant siunčiami į frontą. Be išimties visi Raguvos valsčiaus vyrai visais įmanomais būdais stengėsi išvengti rusų kariuomenės: vieni keliais metais jauninosi, kiti sendinosi, įsigydami atitinkamus dokumentus, dar kiti stengėsi įsidarbinti įstaigose, iš kurių neimdavo į kariuomenę. Dauguma, nerasdami išeities, ėmė ginklus ir organizavosi į būrius partizaniniam pasipriešinimui. "Man didžiausia paskata tapo motinos paraginimas: "vaikeli, neik tarnauti bolševikams.
Stok ginti savo tėvynės", - prisimena Klajūnas. - "Tuo metu (1944-1945 m.) nedaug jaunų vyrų buvo ginkluoti (nes trūko ginklų), tačiau visų ryžtas nepasiduoti ir apginti savo valstybę buvo didelis.
Paskui frontą šleifu slenkanti čekistinė kariuomenė beatodairiškai šaudė šaukiamojo amžiaus vyrus, nesvarbu, slapstėsi jie ar dirbo ūkio darbus savo kaimuose. Jiems talkino negausūs vietiniai kolaborantai-stribai. Tuo tarpu kaimo visuomenė vieningai palaikė besislapstančius vyrus, juos maitino, parūpindavo ginklų, rūbų ir kitų reikalingų dalykų. Mūsų apylinkėse partizanus telkė į būrius ir jiems vadovavo A. Slučka-Šarūnas, A. Žilys-Žaibas ir A. Jagėla-Ąžuolas". Šie būriai bazavosi Juodgirio, Repšinių ir Troškinių miškuose bei prie šių miškų esančiuose kaimuose.
SLĖPTUVIŲ SISTEMA
Partizanų būriai iškart savo ūkiuose įsirengė slėptuves laikinai pasislėpti netikėtai užklupus čekistams ir pastovius bunkerius miškuose. Klajūnas turėjo dvivietę slėptuvę (sau ir broliui) už namo lango po jazminais. Jis prisimena: "Užklupus čekistams, buvome trise. Įšokome į slėptuvę. Čekistai, nors ir su šunimis, mūsų neaptiko, nes namiškiai spėjo uždaryti langą. Ji mus gelbėjo ne vien šį kartą. Kitame ūkyje pas Stasį Kaunietį slėptuvė buvo įrengta daržinės stoge ant templių užklojus kanapes. Įlipimas be kopėčių. Toje slėptuvėje gan ilgai slėpėsi Butageidžio kuopos vadas Tigras (Aleksas Velanis) ir Karklas (Jonas Butkus). Keletą kartų čekistai apžiūrinėjo daržinę, vaikščiojo apačioje, o viršuje slėpėsi partizanai. Repšėnų miške antrosios bolševikų okupacijos pirmąją žiemą buvo įrengta bunkerių sistema "Ąžuolo” būrio partizanų žiemojimui ir slėpimuisi. Repšėnų miške 109 kvartale ties ūkininku Balčiūnu buvo 10-ies vietų "tranzitinis" bunkeris. Jame buvo priimami su žiniomis atvykstantys ar toliau keliaujantys partizanai ir ryšininkai. Tuo tarpu 106 kvartale, toliau nuo gyventojų, sunkiai prieinamoje vietoje buvo įrengta 30 ir 60 vietų bunkeriai.
"Visi šie bunkeriai pagelbėjo partizanams, - prisimena Klajūnas. -Žiemą netikėtai užkluptas kaime partizanas basas, sugriebęs ginklą ir batus, pasislėpė tranzitiniame bunkeryje. Kol čekistai susekė bunkerio vietą ir atsargiai ruošėsi jį sprogdinti, partizanas per atsarginę landą paliko bunkerį ir pasislėpė. Čekistai išsprogdino tuščią bunkerį. Tai įvyko 1946-1947 m. žiemą. Vėliau kita partizanų karta į tą išsprogdintą bunkerį išpylė greta kasamo bunkerio žemes ir tuo paslėpė naująjį" (čekistai netikėjo tokiu akibrokštu, teigia vėliau partizanavęs Butageidžio kuopos vadas J. Kadžionis).
"Apsistojome nakvynei 60 vietų bunkeryje Repšėnų miške. Nakčia užšalo ir pasnigo. Tai pati blogiausia situacija žiemą. Besvarstydami, kaip pasielgti, nes bunkeryje net trys dešimtys vyrų - tokio būrio pėdsakų nepaslėpsi - išgirdome prie bunkerio ir virš jo rusų kareivių žingsnius ir šneką. Kosinčiųjų galvas įsupome į kailinius, o sveikieji pasiruošėme kautynėms. Rusai bunkerio neaptiko, o pripėdavę sudarė mums sąlygas saugiai pasitraukti.
Slėptuvių ir bunkerių sistema išliko iki partizaninio judėjimo pabaigos. Didžiosios dalies šių įrenginių čekistai neišaiškino, sodybose juos likvidavo ūkininkai, miškuose, supuvus denginių sijoms, liko įgriuvos.
STOVYKLA JUODGIRYJE
Šimtajame Vilniaus-Panevėžio plento kilometre dešinėn atsišakoja keliukas į Juodgirį. Nuo šio keliuko iki Taujėnų miestelio - 17 km. Nuo šios vietos miškas tęsiasi į abi
□Dragūnų puskarininkis Aleksas Verikas ant žirgo
puses trejetą kilometrų. Prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, Juodgirio, Repšėnų, Troškūnų ir nuo jų besitęsiantys miškai - į rytus net iki Šimonių girios - tapo partizanų buveinėmis.
1945 metų vasario pradžioje A.Slučkos-Šarūno ir A.Žilio-Žaibo būriai stovyklavo Juodgirio miške. Būriai gausūs - iki šimto vyrų kiekviename. Ginklų nedaug, tačiau visi rikiuotės vyrai juos turėjo. Toks ginkluotų karių skaičius kėlė nuotaiką, drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis, juolab kad miškas užpelkėjęs, dar neužšalęs, svetimšaliui nepažįstamas, tad sunkiai prieinamas. Nelabai irsaugotasi: ištisai degė laužai, nes reikėjo pasišildyti, išsidžiovinti ar pasigaminti maisto. Netoliese, tarp Mickūniškių ir Vičiūnų, stovyklavo Antano Jagėlos-Ąžuolo gausus (taip pat 100 vyrų) būrys. Būrių vadai palaikė ryšį ir bendrą padėtį žinojo. Vietiniai gyventojai maitino ir saugojo juos, nes daugelis jų buvo kilę iš šių vietų ir artimieji rūpinosi jais.
Vasario mėn. 8-os dienos vakare Taujėnų NKVD batalionas, sutraukęs pajėgas iš Taujėnų, nukreipė jas Juodgirio partizanų stovyklos sutriuškinimui. Tikslios stovyklos vietos ir partizanų skaičiaus enkavedistai nežinojo, tad pagal planą buvo apsuptas visas miškas, pradedant nuo Ukmergės-Panevėžio plento į rytus, ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkertant sparnus šiaurėje ir pietuose. Gyvoji grandis per pelkes ir liūnus privalo išstumti partizanus į rytinę pamiškę - Klaibūnų kaimą, kur apkasuose jų laukia pasala.
Įvertinant, kad Juodgirio miško perimetras sudaro apie 15 km, patikimai apsupti reikėjo ne mažiau kaip 300 kareivių. Miškas buvo puolamas nuo paplentės 3-3,5 km ruože. Dar reikia nepamiršti maždaug 100 kareivių, išsirikiavusių grandinėje - kas 20 metrų. Tikėtina, kad mūšyje dalyvavo mūšyje ne mažiau kaip 400 čekistų kareivių su 40-50 kulkosvaidžių ir 150-200 kitokių automatinių ginklų.
Juodgirio puolimą kariuomenė pradėjo vasario 9 dienos 8 valandą.
Šarūno ir Žaibo būrių žvalgyba ir sargyba čekistų judėjimą pastebėjo ir mūšiui pasiruošė. Juodgiryje mūšis virė 3 valandas (iki 11 val.) be aiškios kurios nors pusės persvaros, nes partizanų mėginimai prasiveržti sparnuose sutikdavo tankią kulkosvaidžių ugnį. Tuo tarpu miške čekistams sekėsi sunkiai, nes miškas nežinomas, o partizanai išnaudojo mūšiui kiekvieną kalvelę ar priedangą, tad puolantiesiems likdavo pelkės ir žymiai prastesnė priedanga. Čekistai didžiausius nuostolius patyrė miške. Užbėgant už akių, gyventojų, vežusių žuvusius čekistus ir laidojusių žuvusius partizanus, teigimu, nuostoliai abiejų pusių buvo tokie pat - po 20 vyrų. Tačiau partizanų daugiausiai žuvo Klaibūnų kaime, kai puolimą pradėjo "Ąžuolo" būrys.
Pasakoja mūšio dalyvis partizanas A.Verikas-Klajūnas:
"Vasario 9 d. ryte apie 8 valandą išgirdome kovos aidus. Gyventojai mums pranešė, kad nuo Ukmergės plentu pravažiavo du vežimai stribų. Mes šia informacija patikėjome ir pamanėme, kad mūšis netrukus baigsis. 10 val. per Mickūniškes ir Klaibūnus patraukėme į Juodgirį. Priėję Klaibūnus, išsiskleidėme grandine, kuri nusitęsė per visą kaimą (apie 2-2,5 km). Pastebėjau, kaip iš pamiškės Klaibūnų kaime pakilo raudonos raketos. Supratęs, kad ten siaučia ne stribai, o kareiviai, ėmiausi vadovauti kariams. Turėjusiems tik trumpus ginklus įsakiau grįžti į stovyklą. Sudariau porą kulkosvaidininių grandžių iš greta buvusių kulkosvaidininkų. Vienai iš tų grandžių pats vadovavau. Kiek pajudėjus į priekį, mus prie žemės prispaudė stipri kulkosvaidžių ugnis. Visame ruože užvirė mūšis. Mūsų puolimas užstrigo, nes priešas turėjo žymiai daugiau kulkosvaidžių ir patyrusius kareivius. Tuo tarpu beveik visi mūsiškiai mūšyje dalyvavo pirmąkart. Valandą vyko permainingi pasistumdymai,-vieni kitus kulkosvaidžių ugnimi spaudėme prie žemės. Matyt, per tą laiką čekistai persigrupavo, nes sustiprėjo automatinių ginklų ir kulkosvaidžių ugnis. Mus pradėjo spausti ir mūsų grandys sutrūkinėjo. Pradėjome trauktis, prisidengdami sodybomis. Čekistai trobesius be atodairos degino, šaudydami iš padegamųjų užtaisų. Žuvusius palikome mūšio lauke, sužeistuosius nešėmės su savimi iš mūšio lauko. Labai sunkiai sužeistą A. Paurazą kovos draugai įnešė į Indriūno namą. Netrukus šį namą padegė čekistai ir Anicetas Paurazas žuvo liepsnose. Jo palaikai buvo rasti gaisravietėje. Žuvo dar 4 mūsų būrio kariai.
Tačiau mūsų pastangos nenuėjo veltui. Šarūno ir Žaibo būriai pralaužė čekistų jau susilpnėjusį apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną išėjo į Troškūnų mišką. Partizanai patyrė ir nuostolių - žuvo 19 partizanų ir Klaibūnų kaimo gyventojas Tumšys, išėjęs iš trobos pažiūrėti, kas įvyko. Čekistai sudegino 12 pastatų ar sodybų Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose. Mūšis vyko trisdešimties kvadratinių kilometrų plote, jame iš abiejų pusių dalyvavo ne mažiau kaip 700 karių. Tačiau čekistų buvo bent 100 karių daugiau ir žymiai geresnė ginkluotė.
Po šio mūšio Raguvos-Kavarsko, Troškūnų apylinkių partizanų vadai suprato, kad tokios didelės partizanų sankaupos netikslingos, nes susidūrus su priešu partizanai patiria žymius nuostolius. Nuo tada pradėta keisti šio krašto partizanų strategiją ir taktiką.
JUODGIRIO MŪŠYJE ŽUVĘ PARTIZANAI:
1. Edvardas Augulis, g.1923 m. Traupio vls., Pusbačkių k.
2. Anicetas Paurazas, g.1909 m. Traupio vls., Pusbačkių k.
3. Karolis Kadžionis, g. 1923 m. Kavarsko vls. Pektagalio k.
4. Napalys Žemaitis, g.1921 m. Kavarsko vls. Mickūniškio k.
5. Kostas Būtėnas, g.1913 m. Traupio vls., Vičiūnų k.
6. Vaclovas Banionis iš Taujėnų vls., Balelių k.
7. Bronius Antanas Sauliūnas iš Taujėnų vls., Pienių k.
8. Kostas Pupelis, g.1928 m. Taujėnų vls., Balelių k.
9. Alfonsas Grimža, g.1920 m. Traupio vls., Zerkiškių k.
10. Kazimieras Grimža, g.1913 m. Traupio vls., Zerkiškių k.
11. Stasys Jurkevičius iš Taujėnų vls., Sudeikių k.
12. Petras Šakėnas iš Troškūnų vls., Girelės k.
13. Povilas Šakėnas iš Troškūnų vls., Girelės k.
14. Stasys Šakėnas iš Troškūnų vls., Girelės k.
15. Kazys Stalionis iš Gaidžupio vnk.
16. Stasys Stalionis iš Gaidžupio vnk.
17. Stasys Kilda iš Traupio vls., Šikšnalaukio k.
18. Kilda iš Traupio vls., Šikšnalaukio k.
19. Antanas Mačiulis iš Traupio vis.
20. Valaika iš Troškūnų.
21. Tumšys iš Traupio vls., Klaibūnų k.
