STIKLO BŪRYS
UKMERGĖS KRAŠTO PARTIZANAI (I)
Stefa Jakubonytė-Jakubonienė
Skabeikių kaime gimiau, augau, lankiau pradžios mokyklą, kurioje dirbo energingas mūsų gerbiamas mokytojas A.Banraitis. 1941 m. birželio mėn. jį ištrėmė į Sibirą, ten jis ir mirė.
Mūsų kaimą užgriuvo bėdos, kai tik rusai okupavo Lietuvą. Mes turėjome 42 ha žemės (iš kurių pusė miško). Šeimoje augome aštuoni vaikai ir vienas nežinia iš kur atklydęs našlaitis. Andrius ir augo pas mus su visais ir buvo mūsų šeimos narys. Mūsų ūkis buvo tvarkingas, gražūs trobesiai. Maisto užtekdavo visiems, darbo taip pat.
Du broliai 1939 m. grįžo atitarnavę Lietuvos kariuomenėje. Stasys, būdamas silpnos sveikatos, tarnavo Ukmergėje pėstininkų batalione, o vėliau gavo atleidimą.
Bronius tarnavo Kaune husarų pulke, turėjo puskarininkio laipsnį. Dar gerai prisimenu, kaip husarų raiteliai kartu su broliu Broniumi jojo iš Kauno per Ukmergę į Širvintus prie rusų sienos, kur jiems buvo įsakyta nesipriešinti okupantams, sutikti juos ramiai. Taip jie ir padarė. Sudėję ginklus nusiminę grįžo namo. Brolis sakė: "Mes buvome labai pasipiktinę tuo įsakymu. Buvome įsiutę ir būtume puolę okupantus kaip žvėrys. Deja, turėjome paklusti įsakymui".
... Mūsų kaime pirmas antrosios okupacijos įvykis buvo stribų ir partizanų susišaudymas. Miškelyje buvo trobelė, kurioje gyveno tėvai ir sūnus Skapinskai. Stribai, neradę sūnaus, uždegė trobelę ir žmonėms neleido išeiti, kol suliepsnojo namas. Šeimininkas sudegė nespėjęs peržengti trobos slenkstį, jo žmona degančiais rūbais puolė į balą, o sūnus sudegė bunkeryje. Netrukus apdegusi moteris mirė. Atsimenu, buvo sekmadienio vakaras, kaimas apsuptas ir stribai mums neleido išeiti į miestą. Nuėjau pažiūrėti griuvėsių. Šeimininkė dar buvo gyva ir viską papasakojo. Verkė ir prašė žmonių atkasti slėptuvę, buvusią po krosnimi, galvojo, gal gyvas sūnus.
Viena mūsų kaimo moteris papasakojo, kaip ji buvo paslėpusi tris partizanus. Vienas jų mano brolis - Bronius Jakubonis-Stiklas. Virtuvėje pogrindimis buvo nedidelė duobė, į kurią visi trys vos tilpo. Sakė, pamačiusi kieme stribus, liepė partizanams lįsti į duobę, o pati ant jos užmetusi kilimėlį pasistatė ratelį ir drebėdama verpė. Stribai visur vertė, kratė, badė durtuvais, ieškodami pasislėpusių. Vienas stribas dar paklausė, kodėl taip smarkiai suka ratelį, kad net zvimbia. Atsakė, kad dirba svetimiems, labai skuba, nes turi ateiti pasiimti.
Stiklo būrio partizanai buvo Tušai - Papuošalas ir Nemunas - iš Kadre-nų kaimo, partizanai, slapyvardėmis Ripka, Fedia, Barzdyla, ir daug kitų. Jų dainas ir dabar prisimenu.
Jūs mūsų laidot negalėsit,
Vien tik širdis jums skaudės-
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėje gulės.
Mus palaidos mūsų priešai
Tamsiais vakarais.
Užleis užakėtą žemę
Didžiais žolynais.
Sese, pink vainiką žalią,
Atnešk paslapčia.
Broliui juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia...
Jeigu mirties ranka kaulėta
Siaubingu mostu man pamos.
Ar atmins kas laisvės rytą,
Kad aš žuvau dėl Lietuvos?
Arba mirties kovai praūžus
Kas kapą aplankyt ateis?
Ar bepapuoš kapą meilužė
Tyliais gegužės vakarais?
Kartą Stiklas su būriu nakvojo dėdės klojime. Ankstų rytą pro langą pamatė stribus einant į klojimą. Vyriausioji dukra išbėgusi į kiemą sušuko: "Ei, vyrai, ten obuoliai neskanūs, grįžkit prie namo, čia labai skanūs". Stribai sugrįžo ir ėmė kalbėtis su mergina. Ši priskynusi obuolių pavaišino stribus, paskui pakvietė į vidų, pavaišino ir parodė, kur jiems geriau būtų išeiti. Jie pakluso. O tuo metu partizanai buvo pasiruošę stribus sutikti -užsitaisė šautuvus, paruošė kulkosvaidžius, granatas. Bet drąsios mergaitės dėka viskas baigėsi laimingai.
Mūsų kaimo ūkininkai padėjo partizanams, juos slėpė. Skabeikių kaime skundikų nebuvo, nors už Stiklo išdavimą buvo žadėta 10 tūkstančių
□Bronius Jakubonis-Stiklas
□Stovi: 2-as Bronius Jakubonis-Stiklas
□Bronius Jakubonis Lietuvos kariuomenėje
rublių. Po 1948 m. gegužės 22 d. vežimų partizanams pasidarė sunkiau slėptis, tačiau likę ūkininkai vis tiek juos priglausdavo.
... Mano brolis Stiklas turėjo gražų eiklų žirgą, kuris jį išgelbėdavo iš pavojų. Žirgas buvo mokytas: liepia klaupt - klaupia, liepia gult - gula, tylėt - tyli. Tris kartus jį buvo sužeidę, o kartą kulka nukirto kojos blauzdą. Koja išgijo, bet liko 10 centimetrų trumpesnė. Kitą kartą smarkiai sužeistas išnešė brolį iš apsupties. Trečias kartas buvo lemtingas - sužeidė raitelį, o žirgą nušovė. Žmonės brolį šiene paslėpė ir atvežė į Skabeikius, į saugią vietą, kur jo laukė kitas vežimas. Žmones pasiuntė į miestą vaistų, bet NKGB apsupo sodybą. Įžengusį per slenkstį rusų karininką nušovęs Stiklas granata susisprogdino. Sodybos šeimininką nuteisė 25-eriems metams kalėjimo.
Mūsų name irgi buvo labai gerai užslėptas bunkeris, kuriame partizanai laikė rašomąją mašinėlę. Ja spausdino laikraštėlius, proklamacijas ir kitus man nežinomus dalykus. Kai bunkerį rado, jame jau nieko nebuvo, viskas buvo išnešta ir paslėpta. Bet mamą ir jauniausiąjį brolį dar kankino.
Brolį Stasį, turėjusį "baltą bilietą", 1950 m. lapkričio mėn. nušovė stribai. Jo, kad ir nesveiko, nepaliko ramybėje - vis šaukdavo į valsčių ir mušdavo, kankindavo, tad ir jis išėjo į mišką - nenorėjo stribams pasiduoti.
Partizanų lavonai buvo mėtomi Pivonijos miške, į karo metais išraustas duobes arba į buvusius apkasus. Žmonės pasakojo baisius dalykus. Viena moteris matė ant medžio pakabintus žmogaus griaučius... Kareiviai surinkdavo partizanų kaukoles ir jas naudodavo kaip taikinius, nes netoli buvo kareivių šaudykla... Kadangi lavonai buvo tik vos vos užmesti žemėmis, šunys ir žvėrys juos išsikasę tąsydavo po mišką.
... Mane ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d. į Igarką, Krasnojarsko kraštą. Tai pats didžiausias Rusijos šiaurės uostas ant Jenisiejaus upės kranto. Vasarą čia atplaukdavo viso pasaulio laivai. Jie išveždavo mūsų pagamintą medieną - lentas. Laivų krauti mums neleido, juos pakraudavo rusai. Mes dirbdavome ir sekmadieniais, o laivuose žmonės sekmadieniais švęsdavo. Sekmadieniais iš laivų per garsiakalbius 12 val. giedodavo šv.Mišias, o mes klausydami verkdavome. Ant lentų rašydavome žinias pasauliui, kaip mes, tremtiniai, vargstame. Rašydavome vokiškai, angliškai, lietuviškai, rusiškai - kas kaip mokėjo. Atvažiavusių žmonių iš laivų neišleisdavo į miestą -stovėjo sargyba, kuri saugojo kad kas nors nepažeistų nustatytos tvarkos.
□1-as Bronius Jakubonis-Stiklas
□5-as Bronius Jakubonis-Stiklas
Mes buvome atskirti nuo pasaulio. Du jaunuoliai susitarė, kad juos priims užsienio laivas. Tamsią naktį jie bandė patekti į laivą, tačiau kaip mat buvo suimti. Nuo to laiko niekas nežinojo kur jie.
Igarka - miestas taigoje. Gyvenome barakuose, po 5-6 šeimas viename kambaryje. Viduryje kambario stovėjo geležinė krosnelė, kurios kaminas išvestas per langelį. Barakas labai senas, visur plyšiai, pjuvenos nusėdę tarp lentų, šalta. Kūrenant visi apstodavome krosnelę ir šildydavomės. Malkų parsinešdavome eidami iš darbo. Labai pavargę ne kiek ir panešdavome. Ant krosnelės virdavome ir valgyti, bet dažniausiai konservų dėžutėse virindavome vandenį, kurį sėmėme iš balų. Įdėdavome bruknių lapelių ir išsivydavome arbatą. Taip vargome iki Stalino mirties.
Po Stalino mirties į krautuves buvo atvežta maisto: daržovių, duonos, miltų. Daržovės, pienas, kiaušiniai buvo džiovinti. Bet mums, išbadėjusiems, viskas buvo labai skanu. Rodos, ir ne taip sunku pasidarė ...
Pradėjo žmones leisti į Lietuvą. Sapne jau buvome su savais, mintimis skraidėme Lietuvoje, tačiau man nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Rašiau į Maskvą skundus, kad mane neteisėtai išvežė ir dar neleidžia grįžti. Maždaug po mėnesio gavau atsakymą, kad galiu grįžti.
Grįžusi beveik po 10-ies metų neberadau savojo kaimo, kuriame kažkada gyveno 32 ūkininkai. Kaimas išnyko, dabar niekas neprisimena ir pavadinimo, o kažkada buvo taip gražu ir gera ten gyventi... Viskas pranyko: žydintys sodai, gražūs darželiai, liko tik piktžolėmis apaugusi žemė, buvusi derlinga. Iš miškų tik krūvos šiukšlynų, nebėra didingų ąžuolų, svyruoklių beržų, uosių, nebėra ir upelio su žydinčiomis purienomis... Išnyko Skabeikių kaimas, mano gimtasis vaikystės ir jaunystės kaimas.
Jakubonių šeimos likimas:
Stasys Jakubonis, Juozo, stribų nušautas 1950 m. lapkričio mėn.
Bronius Jakubonis-Stiklas, Juozo, sužeistas susisprogdino 1949 m. rugsėjo mėn.
Verutė Jakubonytė-Liubeckienė, Juozo, suimta 1947 m., kalėjo kalėjime. Liko 3 mažamečiai vaikai: 13-os, 10-ies metų ir 6 mėnesių.
Adelė Jakubonytė-Bliukienė, Juozo, išvežta su 3 mažamečiais vaikais ir anyta į Buriatiją.
Stefa Jakubonytė, Juozo, išvežta 1948 m. gegužės 22 d. į Igarką.
Vincentas Jakubonis, Juozo, kalėjo Taišete.
Vladislava Jakubonytė-Usonienė, Juozo, g.1930 m., Filiumena Jakubonytė-Bujokienė, g.1933 m., ir Uršulė Jakubonienė slapstėsi nuo išvežimo.
