Feldmaršalo Fon Kliugės tragedija

KALPAS UOGINIUS

Neabejotina, kad vyriausias vokiečių Vakarų fronto vadas, feldmaršalas fon Kliugė, apie 1944 m. liepos 20 d. sąmokslą prieš Hitlerį ne tik iš anksto žinojo, bet jam ir pritarė, nes sąmokslininkų tarpe buvo jo geriausieji bičiuliai, norėjusieji išgelbėti Vokietiją nuo išprotėjusio fiurerio vadovybės kenksmingų pasėkų. Tačiau, įvykiai Vakarų fronte, aršios kautynės buvo visiškai užėmę jo laiką ir dėmesį. Pirmiausia, fon Kliugė buvo pareigos žmogus, antra, jis giliai tikėjo, kad kartą pradėtą karą reikia vesti iki garbingos pergalės, ko fiurerio vadovavimas, tačiau, nežadėjo. Po nepavykusio prieš Hitlerį, jo paties vyr. būstinėje, atentato, prasidėjo “šunų-išdavikų” — kaip juos fiureris vadino — persekiojimas ir “valymas”. Liepos 27 d., feldmaršalo fon Kliugės Vakarų fronto štaban, Hitlerio įsakymu, iš Berlyno, atvyko ypatingi emisarai, išaiškinti feldmaršalo santykių su “išdavikais” ir kartu jo paties vaidmenį sąmoksle. SS dalių generolas Obergas, suprasdamas sunkią Vakarų fronto būklę, padarė viską, ką tik galėjo, kad apsaugotų fon Kliugę nuo įtarimų ir persekiojimo. Dėl to “ypatingasai tardytojas” Hofakeris grįžo į Berlyną “be nieko”, be jokių duomenų apie feldmaršalo sąmoksle dalyvavimą. Fon Kliugė formaliai liko “už įtarimo ribų”. Betgi, feldmaršalų ir generolų nekentęs Hitleris visai tuo nepatikėjo, jis įtarė. Nors feldmaršalo jis iš pareigų nepašalino, tačiau suvaržė jo, fronto vado, veikimo laisvę. Yra tikra, kad po liepos 17-tos d. fon Kliugė jautėsi lyg namų arešte: geštapo agentai sekė kiekvieną jo žingsnį. Savaime suprantama, tokios sąlygos negalėjo neatsiliepti neigiamai visai karo kampanijai Prancūzijoje. Fiurerio štabas kišosi ir kontroliavo visus Vakarų fronto vado įsakymus. Pats Hitleris sulaikė Romelio tankų armijos perkėlimą iš Kan Kalvados tada, kai dar buvo galima išstumti jūron amerikonų desantus Normandijoje.

Dešimt dienų po pasikėsinimo prieš Hitlerį, rugpjūčio 3 d., amerikiečių tankai pralaužė vokiečių frontą ties Avransu ir nuslinko į rytus, Paryžiaus link. Fon Kliugė jau tada aiškiai suprato, kad karas pralaimėtas. Tačiau, mažai tepisydamas intensyvių priešo aviacijos puolimų, visų kautynių metu, feldmaršalas kas dieną išvykdavo operacijų vieton. Rugpjūčio mėnesį fronto reikalai žymiai pablogėjo. Visiškai nustojęs pasitikėjimo buvusio grandinio kariniu talentu ir strateginiais sugebėjimais, feldmaršalas automatiškai vykdė visus Hitlerio įsakymus, laukdamas neišvengiamai iš to išplaukiančių pasekmių.

Hitlerio pasiūlytas Morteno priešpuolio planas, iš anksto buvo pasmerktas nesekmei. Senas generalinio štabo karininkas ir prityręs karo vadas, feldmaršalas fon Kliugė, gerai suprato visų Hitlerio projektų strateginiu požiūriu, nepagrįstumą ir todėl “stebuklam”, kaip pats Hitleris, netikėjo. Vykdydamas, vienok, įsakymą, lyg mirties jieškodamas, kaip jo bendražygiai manė, feldmaršalas beveik visą laiką praleisdavo pirmose fronto linijose. Po pirmojo Hitlerio įsakyto vokiečių priešpuolio, turėjo sekti antrasis, žuvo geriausieji karininkai ir kareiviai. Nuo nuolatinio priešo aviacijos bombardavimo, tirpte tirpo karių eilės.

Užsikimšo visi keliai, nutrūko štabo ryšiai, ne tik su rezervais, bet ir su besikaunančiais daliniais. Vokiečių Vakarų frontas braškėjo ir — lūžo...

Trim savaitėm praslinkus po pasikėsinimo prieš Hitlerį, augštųjų kariuomenės vadų pasitarime San Žermene, feldmaršalas fon Kliugė atvirai pasiūlė tuojau iš Prancūzijos pasitraukti ir ... daryti taiką. Sužinojęs apie tai fiureris, ko ne pasiuto: “Fon Kliugė nori įrodyti, kad mano įsakymai nerimti ir neįvykdytini! Aš jam parodysiu!” Fronto štaban tuojau jis nusiuntė generolą Varlimontą su įsakymu: “Sekti, kad fon Kliugė kuotiksliausiai vykdytų visus fiurerio įsakymus”. Feldmaršalas Giunteris fon Kliugė suprato, kad jo dienos jau suskaitytos . . .

Rugpjūčio 4 d., feldmaršalas, kaip ir visada, išvyko į frontą. Vietovės Beni apylinkėje jis apsinakvojo. Jis norėjo susitikti generolą Eberlachą ir išakyti jam tankais dengti pasitraukiančius vokiečių kariuomenės dalinius. Iš čia feldmaršalas projektavo patekti Falez kilpon, kur, tarp ko kito, jis slaptai svajojo pasimatyti su savo sūnumi, leitenantu fon Kliugė. Tačiau, 5-sios armijos vadas, gen. Sepp Dietrich, nuo to labai rizikingo žygio feldmaršalą atkalbėjo. Pasimatymas su generolu Eberlachu ir Hauseriu buvo numatytas prie cerkvės Nessi kaimelyje. Rugpjūčio 15 d. 5:30 val. ryto, nedidelė automobilių vilkstinė išvyko iš Berni. Už valandos pasirodė amerikiečių lėktuvai ir pikiruodami aršiai bombardavo viską, kas tik keliuose pasirodė. Kelis kartus auto mašinas teko palikti ir gelbėtis pakelės grioviuose. Lėktuvų vilnys, viena po kitos, vis puolė ir puolė. Į kaimelį Nessi, aplinkiniais keliais, patekti nebuvo galima, nors fon Kliugė ir labai norėjo. Naujas užskridimas ir... kliudyta viena mašina, tuojau — antra, trečia ... Feldmaršalo adjutantas ltn. Tangermannas pasuko mašiną iš kelio į krūmus. Teliko tik keli kilometrai iki cerkvelės Nessi kaimelyje, t. y., iki sutartos susitikti vietos. Adjutantas pasisiūlė pasiekti ją dviračiu. Feldmaršalas neprieštaravo. Už poros valandų leitenentas sugrįžo — prie cerkvelės nieko neradęs!

Kareiviai pasakė, jog iš ryto generolas Eberlachas ten buvo, tačiau, prieš pora valandų išvyko į savo štabą nieko nesulaukęs. Nepaisydamas rimtų kliūčių feldmaršalas, visdėlto, nutarė su generolu susitikti. Važiuoti keliais nebuvo įmanoma: padangė buvo tiršta priešo lėktuvų. Tik vakarop jų truputį sumažėjo. Tad pajudėjo pirmyn ir tik apie 10 val. vakaro fon Kliugė pasiekė generolo

Eberlacho štabą. Aštuoniasdešimtį klm. jis automobiliu keliavo 16 valandų. Neteko keturių vyrų užmuštais, o automašina su lauko radio stotimi buvo subombarduota. Armijos štabe fronto vadas rado, ne tik generolą Eberlachą, bet ir savo sūnų leitenantą, su kuriuo tas pasimatymas buvo paskutinis jų gyvenime.

Tuo metu Hitlerio būstinė, po visą frontą ieškojo feldmaršalo fon Kliugės. Į pavakarę kaž kas paleido gandą būk feldmaršalas žuvęs. Radio ryšis su juo buvo nutrūkęs nuo 10 val.  ryto, kai radistas paskutinį kartą pranešė apie labai “tirštą” ties jais priešo lėktuvų koncentraciją.

Rugpjūčio 15 d. prasidėjo prancūzų ir sąjungininkų kariuomenės išsikėliinas Rivieroje. Štabo viršininkas gen. Bliumentritas per dieną visur jieškojo feldmaršalo, o 6 val. vakaro, iššaukęs Hitlerio štabą, pranešė gen. Jodl:    “Feldmaršalą fon Kliulgę surasti nepavyko. 5:30 val. ryto jis išvyko pasimatyti su generolu Eberlachu, o 10 val. amerikiečių aviacijai puolant, nutrūko su juo radio ryšis. Padėtis fronte prie Aržantano kas valandą blogėjo. Eberlachas ir Hauseris prašo nedelsiant naujų sprendimų ir nurodymų” . . . Ir tuo pat metu generolas Bliumentritas paprašė pranešti Hitleriui, kad apie naują priešpuolį negali būti nė kalbos. 9 val. vakaro, fronto štabe buvo gauta radiograma: — “Feldmaršalui fon Kliugei dingus, frontui laikinai vadovauti skiriamas generolas Hauseris. Generolui Eberlachui priešpuolį tęsti pagal ankstyvesnius fiurerio nurodymus!”. Tuo metu feldmaršalo pajieškojimas buvo tęsiamas. 9 val. vakaro paklaustas generolas Eberlachas atsakė, kad feldmaršalo jis nematęs ir nežinąs kur pastarasis yra. Į tai, tuojau iš Berlyno, nauja radiograma buvo įsakyta: “Kas bebūtų — surasti feldmaršalą fon Kliugę”. Pagaliau, 10 val. vakaro, feldmaršalas su savo adjutantu atvyko į armijos štabą, kur jiems su generolu Eberlac’iu besikalbant, iš Berlyno generolas Jodlis pakvietė generolą Eberlachą prie radio telefono ir fiurerio vardu paklausė:    “Ar nedaleidžiąs jis galimo feldmaršalo perėjimo pas amerikiečius?” Generolas Eberlachas net pažaliavo iš pykčio ir sugniaužė kumščius... Tuo pat metu Hitlerio štabas visam frontui perdavė radiogramas: “Surasti dingusio feldmaršalo fon Kliugės pėdsakus”. Iš fronto dalinių grupės “B” nedelsiant atėjo atsakymas:    “Visi feldmaršalo fon Kliugės maršruto keliai per visą dieną priešo aviacijos buvo žiauriai bombarduoti. Daleidžia-ma, jog dėl to feldmaršalas kur nors kelionėje įstrigo. Radio ryšys su juo nutrūkęs..10:30 val. vakare, Hitlerio įsakymu, štabas “B” vėl buvo klausiamas žinių apie feldmaršalą. Ir vėl buvo atsakyta: “Žinių nėra” ... Gavęs tokį atsakymą Hitleris, visų štabo karininkų akivaizdoje bjauriai išsikoliojo ir prasitarė: “Dabar man viskas aišku -—-fon Kliugė mus išdavė ir perėjo pas amerikiečius” ... Tuojau po to, jis paskyrė feldmaršalą Modelį vyriausiuoju Vakarų fronto vadu.

Generolo Guderiano “Kario Užrašuose” įrašyta:    “Hitleris, išgirdęs būk feldmaršalas fon Kliugė vedąs kokias tai derybas su priešu, buvo nepaprastai susijaudinęs ir įtūžęs, todėl įsakęs surasti jį ir tuojau pristatyti į Berlyną” ... Pusiaunaktį fiurerio štabe buvo gautas gen. Erlecho pranešimas, kad feldmaršalas fon Kliugė yra gyvas ir sveikas atvykęs į jo štabą. Visai nesitikėdamas to, kas jam bevažinėjant fronte Hitlerio buvo padaryta, feldmaršalas iki pat ryto tarėsi su generolu Eberlachu ir jo štabu. Ankstyvą rugpjūčio 16-sios rytą, von Kliugė su ltn. Tangermannu išvyko atgal į savo būstinę. Buvo debesuota ir priešo lėktuvų nesimatė. Sugrįžęs jis sužinojo apie savo nušalinimą ir, kas skaudžiausia, ką Hitleris apie jį mano. Tuo metu amerikiečiai jau artėjo prie Senos upės. Kol Modelis atvyko, fronto operacijoms vadovavo pats fon Kliugė ir jis įsakė vokiečiams pasitraukti iš Paryžiaus. Feldmaršalas Modelis atvežė fon Kliugei asmeninį fiurerio laišką — įsakymą apie jo nušalinimą, kurio prieraše buvo pabrėžtas Hitlerio pageidavimas kuo greičiausia pamatyti jį Berlyne, vyr. fiurerio būstinėje. Feldmaršalas gerai suprato to “pageidavimo reikšmę . .. Praktiškai, fon Kliugė, jau nuo 1944 metų rugpjūčio 17 d., fiurerio buvo pasmerktas miriop kaip “išdavikas”. Gaila, kad tas Hitlerio laiškas — įsakymas, feldmaršalo Modelio atvežtas fen Kliugei, neišliko istorijai, žinoma tik, kad kai štabo viršininkas generolas Bliumentritas tą Hitlerio laišką fon Kliugei perskaitė, feldmaršalas kaip pakirstas sudribo į fotelį ir paskendęs mintyse, ilgai ilgai sėdėjo tylėdamas .. .

Susitikimas su feldmaršalu Modeliu įvyko La-Roch-Gijcne, kur Modelis pasakė, kad jis pareikalausiąs nedelsiant iš Rytų fronto į Vakarų frontą perkelti 200,000 karių. Fon Kliugė tik liūdnai palingavo galvą ir tyliai ištarė: “Jau per vėlu” ...

Perdavęs fronto vadovavimą feldmaršalui Modeliui, fon Kliugė pasakė: “Mano karjera ir kario - vadoreputacija baigta. Ji pasibaigė prie Avranšo. Iš kygų tamsta žinai, kad generolo Benedecko kario garbę išgelbėjo senis Moltkė, o man juk Moltkės nėra ir nebus” . .

Feldmaršalas Modelis, Štabo viršininkas ir adjutantas guodė ir ramino feldmaršalą fon Kliugę pabrėždami, kad ne tik karininkams, bet ir visiem kareiviam yra žinoma sugebėjimai ir reputacija, todėl suteršti jo garbės niekas neįstengsiąs... “Viskas baigta, viskas baigta”, linguodamas galvą ir jaudindamasis, kalbėjo feldmaršalas Giunteris fon Kliugė.

Sekantį rytą fon Kliugė atsisveikino su ištikimu savo štabo viršininku generolu Bliumentritu. Dėkojo jam už ištikimą tarnybą ir nuoširdžią draugystę, kaip Rytų, taip ir Vakarų frontuose. “Taip, taip, visa tai ne taip paprasta” — kalbėjo feldmaršalas, — “aš nežinau, kas mane Vokietijoje laukia, bet kiekvienu atveju, nieko gero . ..” Fon Kliugė iš La-Roch-Gijono išvyko ištikimo adjutanto ltn. Tangermamio ir kelių kareivių lydimas. Amerikiečių tankai jau buvo prie Mantuos ir Veronos. Važiuoti reikėjo per Prancūzijos šiaurę. Adjutantas Tanger-

mannas atsiminė, kad feldmaršalas visą laiką pasakojo apie savo gyvenimą, apie savo karinę karjerą ir dažnai kartojo: “Viskas baigta, baigta” ... Ir kur tai matyta, kad aš, šią sunkią, lemiamą valandą palikčiau frontą, palikčiau savo kariuomenę! .. . Kaip “jis” galėjo taip manyti ir spręsti” .. . Kopjeno miške buvo numatyta atsikvėpti. Klermone apsistota papietauti. Ten, miške, fon Kliugė paprašė adjutantą paduoti jam pietus atskirai, vienam ir dar pridūrė:    “Nedelskite pietauti, per ketvirtį valandos mes turime iš čia išvykti” ... Tačiau feldmaršalas iš ten nebeišvyko. Palydos nepastebėtas, jis atsiskyrė ir paėjęs kiek giliau miškan, sulaužęs nuodų ampulę, nurijo nuodus. Kai ltn. Tangerman-nas atskubėjo pas jį su pietumis, rado jį parpuolusį ir... jau nebegyvą.

Hitlerio štabas apie tą įvykį negreitai paskelbė. Tik po keliolikos dienų Vakarų frontas sužinojo, kad feldmaršalą fon Kliugę, begrįžtantį Vokietijon, ištiko fatališkas širdies smūgis, nuo kurio jis mirė. Vėliau tą patį parašė ir vokiečių spauda. Galiausiai, Hitlerio štabo archyve buvo rastas feldmaršalo fon Kliu-gės Hitleriui rašytas laiškas, kuriame feldmaršalas peržvelgia Avranšo operaciją ir Morteno priešpuolio nepasisekimo priežastis, o baigmėje sako: “Kaip Romelis, taip ir aš, ir visi augštieji karininkai pripažįstame, jog karas su Amerika ir jos sąjungininkais, dėl jų technikos, o taipgi ir aviacijos pranašumo, mūsų jau pralaimėtas. Iš visos širdies linkiu feldmaršalui Modeliui kuogeriausios sėkmės vadovauti Vakarų frontui ir laimėti. Tačiau, bijau, jog jis — talentingas vadas — jau nieko gero padaryti nebegalės. Mano fiureri, aš nuoširdžiai ir ištikimai tarnavau tamstai ir Vokiečių tautai. Aš gerbiau ir iki paskutinės valandos tamstai tikėjau. Tačiau, teteisia tamstą istorija... Ir, jeigu tamsta ištikrųjų esi “didis” žmogus, tai išgelbėkite vokiečių tautą, būkite tikrai didis ir . .. kuogreičiausia, kol dar ne viskas ir nevisai prarasta, baikite karą. Aš mirštu būdamas įsitikinęs, kad savo pareigą prieš tamstą ir prieš Vokiečių tautą atlikau sąžiningai, kaip geriau ir nebuvo galima.

Giunteris fon Kliugė, feldmaršalas. La-Roch-Gijon Rugpjūčio 18 d