LIETUVOS SAVANORIŲ KELIAI
(50 metų proga)
JONAS MIŠKINIS
1919 metais Lietuvos laisvės aukos buvo didžiausios. Nuo parako dangus dūmavo ir Lietuvos žemė granatų buvo sujaukta. Tai buvo Pirmojo Pasaulinio karo dovana, kuri Lietuvos gyventojams ne džiaugsmą, bet ašaras spaudė. Karui praūžus per Lietuvos žemę, atrodė, kad lygins laukus ir sės javus lietuviai ne sau, bet kitiems, kad tie būtų sotūs. Lyg atrodė, kad tiesime plentus, geležinkelius ir pilsime vieškelius kitiems, kad lengviau būtų svetimiesiems švaistytis po mūsų gimtąjį kraštą.
Bet, tarsi, milžinkapiai atsivėrė ir bočių kaulai apsivilko raumenimis. Ardytais keliais, šunkeliais, giriomis ir pelkynais slinko ir pavieniai ėjo ten, kur Tėvynės karo trimitas skambėjo . . . ir trimitas anos, Vytauto Didžiojo, garsiosios Lietuvos, kuri amžiais jau buvo migdoma. Jo garsan radosi visi tie, kuriuose atgimė milžinų dvasia. Tai savanoriai - kūrėjai ir nepriklausomos valstybės statytojai. Įvairių jų būta, kaip įvairūs yra kūrybos veikalai. Vieni atstovavo tautos smegenis, kiti raumenis ir plieną. Tačiau visus jungė vienas tikslas — didelė užduotis ir visiems vienodas dygliuotas kelias.
O kelias, kelias! Skausmu ir ašaromis nuklotas, vargais ir prakaitu nužymėtas. Nuo tėviškės slenksčio lydėjo savanorį motinos ir sesių ašaros, graudindamos pasiryžėlių širdis. Motinos ašara, nebaigta vaga ir neišvarytas pradalgis kėlė klausimą, ar galės kada nors savanoris nudžiovinti ašarą, tęsti nebaigtą darbą.
Daugeliui iš tėviškės, ypač iš Vilnijos krašto, teko bėgti slapčia, nes tėviškė buvo priešo okupuota. Ilga kelionė, nakvynė laukuose ar tamsiame miške sekino kovai reikalingas jėgas, o nuplyšęs batas drebino kojas, o nudėvėtas drabužis nešildė kūno. Retos eilės su netobulais ginklais, nepasisekimai, kritusiųjų ramybė ir sužeistųjų vaitojimai slopino pasiryžimo dvasią. Lietuvos didvyriai turėjo nugalėti ne tik fizines kliūtis, bet atsispirti ir dvasinėms pagundoms ir baidyklėms, lyg tas jaunuolis, jieškąs užburto kalno, užkeikto turto. Bet laisvės ilgesys, pasiryžimo dvasia, padėjo nugalėti kliūtis, pasiekti užburtąjį lobį — Tėvynės laisvę. Tiesa, ne visiems likimas buvo malonus. Daugeliui nebuvo lemta grįžti į tėviškės gimtuosius namus su pergalės vainiku, giedant džiaugsmo himną. Tik palinkęs kryžius, svyruojąs beržas ir siūbuojančios ant kapo gėlės, dieną ir naktį, kužda jų kaulams: garbė jums . . .
DAUG ŽUVO KOVOSE
Per tuos karus, bei kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, karo laukuose žuvo 1,002 kariai ir 96 mirė nuo žaizdų; iš jų nukauta 1919 metais kovose su bolševikais ir bermontininkais — 530; kovose su lenkais 1919-20 m. — 232 kariai; kovose su lenkais želigovskininkais — 222 ir dėl demarklinijos išlaikymo žuvo 18 karių ir sargybinių. Sužeisti buvo 1,175; iš jų invalidai tapo 163 kariai; ligoninėse nuo įvairių ligų ir sužeidimų atsidūrė —2,611. Šaulių ir partizanų žuvo 78.
Tačiau daug laisvės kovotojų grįžo į savas tėviškes iš kurių buvo su ašaromis palydėti, kur langai prarymoti ir akys laukiančiųjų pražiūrėtos. Grįžo parnešdami saviesiems dvigubą džiaugsmą — gyvybę ir laisvę. Ne visi, tiesa, parėjo sveiki, kiti karo laukuose paliko koją, ranką, akį ar dalį sveikatos.
Sveikieji grįžo prie arklo, dalgio, varstoto ar nebaigto mokslo. Jie siekė asmeniškos laimės, džiaugdamiesi Lietuvos prisikėlimu. Tokiems Tėvynė stengėsi atsilyginti ne vien garbės ženklais, žemės sklypais, pirmenybe prieš kitus piliečius, bet ypač tuo, kad jų pradėtas kūrimo darbas buvo tęsiamas valstybės stiprinimo ir kultūrinimo linkme. Gi, didesnio už dvasinį bei moralinį atlyginimą žmogus nežino. O dvasinis atlyginimas yra tas, kad žmogaus darbas ir pastangos įvertinamos, kad jo idealai būna suprasti, jais sekama.
PRIE NEŽINOMO KAREIVIO KAPO
1928 m., dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės proga, savanoriai suvažiavę laikinojoje sostinėje Kaune, Karo muzėjaus sodely, prie Nežinomo Kareivio kapo, ne jausmų pagauti, bet rimtai, kaip tinka nusipelnusiems vyrams, pareiškė savo, lyg testamentinę, valią, būtent:
“Gražios, saulėtos, nuostabiomis legendomis ir karžygių garbės vainikais apipintos mūsų Tėvynės laukai, miškai, pievos, kaimai ir miestai turi daug kartų pagrožėti. Mes šaukiame kiekvieną Lietuvos žemės sūnų ir dukrą su meile be paraginimų, kiekviena proga atiduoti savo duoklę Tėvynei, iš peties dirbti ne tik savo, bet ir Jos gerovei, laimei ir garbei.”
Taigi, jie, savanoriai, nepasitenkino atlikę pagrindinį tautos darbą — vadavimą. Jie siekė didingos Lietuvos. O patys gerai žinodami laisvės kainą, sakė:
“Žuvusiųjų savanorių ir savo vardu mes skelbiame didžiausią panieką tokiam Lietuvos žemės sūnui ir dukrai, kas bet kokiomis aplinkybėmis atsisakytų švenčiausių žmogaus teisių laisvai ir nepriklausomai gyventi, arba bet kuria kaina parduotų priešui nors mažiausią savo Tėvynės reikalą.”
Savanorių išvaikščiotų kelių erškėčiai per 22 nepriklausomo gyvenimo metus pražydo Tėvynės gėlėmis ir nešė pribrendusių vaisių. Dėl jų Lietuvos miško broliai — partizanai, kovodami su okupantu bolševiku, paaukojo ant Tėvynės aukuro keliasdešimt tūkstančių geriausių tautos sūnų bei dukrų, liejo kraują už Lietuvos nepriklausomybę, vykdydami didįjį Lietuvos pirmųjų savanorių testamentą tikėdamiesi, kad gyvenimo sūkuriai atneš lietuvių tautai šviesesnį rytojų.
