PRIEŠMINDAUGINĖ LIETUVA
PETRAS BŪTĖNAS
Kur stovima Lietuvos (ir baltų) proistorės su istorija susidūrimo dalyke ir reikale? Archeologija — senovės, ypač senovės iškasų mokslas, o archeologas — archeologijos specialistas; proistorė — priešistorinių laikų istorija, o proistorikas — proistorės specialistas ir istorija — praeities mokslas, o istorikas — istorijos specialistas, — kaip aiškina LK Vadovas. Taigi, arba kada Lietuvoje, baltuose, pasibaigia proistoriniai laikai ir prasideda istoriniai laikai?
Dabartiniais Maskvos velikorosų-rusų slavofiliniais reikalavimais iš 1951 metų Lietuvos archeologiniuose bruožuose paskutinis proistorės laikotarpis vadinamas yra kažkokio atmestinio “ankstyvojo feodalizmo” laikotarpiu IX-XII a. po Kr., o pagal ankstesnį archeol. J. Puzino proistorės (archeologijos) laikotarpių suskirstymą — tai naujasis geležies amžius IX a. — 1250 m. po Kr. ir po šio archeol. M. Gimbutienės, — M. Lietuva. I. Studia Lituanica kolektyviniame leidinyje. New York, 1958 m. 99 p. visajaunis aptarimas — naujasis geležies amžius - vikingų judėjimo laikai: 800-1200 m. po Kr., šiuo laikotarpiu jai baigiant Prūsų ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą.
Kol prie tokio proistorės galo prieita, tai svyruote svyruota tarp dviejų datų (XII a. galo ir 1250 metų, t.y. XIII a. vidurio) ir dėl 50 metų laikotarpioko. Tam tikusį pavaizdą rodo etnol. A. Mažiulis, — Tėviškės Žiburiai, 50 nr. 1965 m., sakydamas: “Pvz. Lietuvos proistorė baigiama pagal 1939 m. kritinę pastabą XII a., bet ne 1250 m. Jau tada prof. J. Ivinskis klausė berods “Židinyje” recenzuodamas prof. J. Puzino “Naujųjų proistorinių tyrinėjimų duomenis”, ar tikslu žymėti 1250 m. Lietuvos proistorės baigme, kai tuo metu buvo jau Lietuvos valstybė, kuri negalėjo būti sukurta vienais metais. Tada siūlo prof. Z. Ivinskis baigti Lietuvos proistorę XII a., ką vėliau pats prof. J. Puzinas ir padarė. — Šioje vietoje kyla klausimas, kodėl mūsų proistorė taip vėlai nutęsiama. Mat, tada dar neturėjome patogaus termino tam istorijos tarpsniui, kurį vokiečiai vadina Frügeschichte (=ankstyvoji istorija. P.B.), būtent, kai dar rašytinių šaltinių tiek maža, kad pati istorija rašoma daugiau kasinėjimais remiantis, bet jau nėra tikroji proistorė — Vorgeschichte (=priešistorė. P.B.). Nesurasdamas lietuviško šiam tarpsniui žodžio, prof. J. Puzinas ir nutempė proistorę iki 1250 m., apvalindamas ir pačią baigmės datą, nors iš paskaitų kiek anksčiau žinojome, kad nuo IX a. yra tikriau jau toji “ankstyvoji istorija”, arba proistorė”. — Probėgomis noriu pastebėit: kaip čia gražiai žymu, kaip proistorė, pasinaudodama istorinėmis žiniomis, pati pavirsta istorija.
Žodžiu, paskutinis proistorės laikotarpis pažymėtas yra šių istorinių datų: laikotarpio pradžia, jei VIII amžiaus pabaiga skelbiama — vikingų laikai, o jei IX amžiaus pabaiga skelbiama — mažiausia įeina labai svarbių įvykių (ir ne archeologijos nustatymo), palietusių visus baltus, 853 metų Apuolės pilies-tvirtovės skandinavinės ilgosios apsiausties ir po tik 9 metų 862 metais švedinės-varinginės (vanaginės) Rus’ “Rusė, vėliau rus. Rossija, liet. Rusija” valstybės pradinio kūrimosi tarp Naugardo ir Kievo vakarinių suo-mių-ugrų žemėje ir rytinių baltų Dniepro augštupio baseine datos, o to laikotarpio pabaiga, jei XII a. galas — tai Rygos miesto 1201-2 metais (anot tik germanų istoriografijos) įkūrimo ir tuoj Vokiečių livoniečių-kardininkų ordino įsikūrimo šiaurinių baltų Dauguvos žemupyje apie Rygą data, jei 1250 metais — tai 1251 ir 1253 metais Mindaugo krikšto ir karūnavimo datos. Savaime aišku, kad šitokiame VIII a. - 1200 m. ar IX - XII a. laikotarpyje, vadinamame “proistoriniu”, nė negalvota neketinta j ieškoti ir rasti Lietuvos valstybės kūrimosi užuomazgos ir jos atitinkamo vystymosi savo žmonių gerovei ir savisaugai.
Taigi, kitų net bijota ir tebebijoma bent žodeliu priešmindauginės Lietuvos valstybės suminėti. Jų supratimu, tartum būtų buvęs trenkęs koks perkūnas, ir aure — jau Lietuvos valstybė, arba mindauginė Lietuvos valstybė, kaip reikiant. Jei jau panorėtumėm apsidairyti ir visą priešmindauginės Lietuvos kūrimosi reikalingumą suprasti, tai, kaip jau nekartą esu rašęs, anoks apypanašis “perkūno trenksmas” yra buvęs, bet tik kur kas anksčiau, t.y. prieš “VIII a. — 1200 m. po Kr.” laikotarpį: viduriniame geležies amžiuje 400-800 m. po Kr. Tada apie VI amžių po Kr. (pokristinių laikų Europos tautų pjautynių ir kraustynių rezultate) baltus ėmė spausti ir vergti dvi pirmiausia migracinės bangos: a) iš rytų pusės rytiniai slavai, nuo pietų ir iš Užpripečio prasiveržę į baltų augštutinio Dniepro baseiną ir nuo čia toliau į šiaurę į suomių-ugrų žemę, ir b) vakaruose per Baltijos jūrą atplaukdami pagrobuoniauti šiauriniai germanai - normanai - vikingai -varingai (rus. variagi). Šitaip ir išjudino plačiąją baltų teritoriją. O patiems baltams nuo tada turėjo atsirasti dilema pagalvoti apie savisaugą net visuotinai. Šitą laikotarpį pagal Maskvos sukirpimą ten vadina “klasinės visuomenės formavimosi laikotarpiu”. O baltuose tai yra pirmojo aiškaus aliarmo laikotarpis baltų artojui, baltų visuomenei gelbėti nuo iš Europos centrų kurstomųjų agresijų.
Maskva kaip visų laikų imperialistinio slavofilizmo lizdas tos istorinės tiesos negali kitiems atskleisti, net nenori pasakyti ir net uždraudžia tai pasakyti pvz. Pabaltijo tautų rašto žmonėms.
Ar leis moskvičiai prieš save liudyti, kad kada senovėje iš dviejų pusių buvo prasidėjęs ir nepabaigiamai vykęs ir vykęs baltų žemės supimas ir kramtymas, o tokių antpuolių vykdytojai buvo tie patys (rytiniai) slavai ir (šiauriniai) germanai, kurie ir šiais laikais 1939 metais Rusijos Stalino ir jo ministerio Molotovo su Vokietijos Hitlerio ir jo ministerio Ribbentropo, t.y. ir vėl (rytinių) slavų-moskvičių ir (rytinių) germanų-vokiečių, slaptąja ir viešąja sutartimis išėjo prieš baltus, apskritai prieš Pabaltijo Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybes ir jų piliečius? Tai ir sen. Lietuvos valstybės susikūrimo diegai, sakau, jau ir turėjo tada prasidėti kaltis, baltų bendrakraujai genčiai norint išvengti galutinio pavergimo ir iš vienos pusės suslavinimo, o iš kitos pusės sugermanizavimo.
Dabar pasidomėkime, ką byloja kiti, taip pat ir Lietuvos istorijos vadovėliai apie proistorės ir istorijos susidūrimą. — Istorijos pradžią VIII a. -1200 m. po Kr., taigi naująjį geležies amžių, vikinginį laikotarpį — pradeda ir laiko vokiečiai.— Lietuvos valstybės nepriklausomybės laiko A. Šapokos Lietuvos istorija sako: “Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei”, kur yra įtrauktas ir “Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII a.)”, kur ir pirmieji bandymai krikštyti aisčių-baltų giminę (997 ir 1009 m.), Kalavijuočių, arba Livonijos ordinas (1202 m.), Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus (1226 m.). Toliau eina “Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis”, bet po latgalių-latvių Jersikcs-Gersikos valstybės (1203 m.) ordininio nukariavimo (1209 m.; apie tą valstybę nė žodelio) po 10 metų po 1219 metais Lietuvos 22 kunigaikščių, vyr. kunigaikščių ir kunigaikštės Plikienės politinės tarpvalstybinės sutarties su rytinių slavų Valuinės kniažestva, po 1236 metų Šiaulių-Saulės mūšio ir po 1237 metų kalavijuočių-kardininkų susiliejimo su kryžiuočiais, Mindaugo kovų, Mindaugo krikšto ir karūnavimo (1251 ir 1253 m.). Vadinasi, latgaliai-latviai jau turėjo savo valstybę, savo pradžią turėjusią XII amžiuje ar ir dar iš anksčiau. Tuo tarpu šių dienų lietuvių smegenys tebekalba . . . apie to pat laiko proistorę nebyliąją, tartum užmiršdami, kad visokia slinktis, atskirai ir kultūra, reikiamieji akstinai spinduliavo iš pietų į šiaurę, o ne antraip, Pabaltijo regione. — V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorija. Chicago, 1956 m. rašo: “XIII amžiaus pradžioje jau yra tiek žinių apie mūsų protėvius, kad galime susidaryti vaizdą apie jų gyvenamas vietas, jų gyvenimo bei tvarkymosi būdą, net apie jų tikėjimą” (57 p.) ir “Ypač nuo XI ir XII amžių rusų ir lenkų kronikininkai vis daugiau skundžiasi lietuvių puolimais” (70 p.). — Vadinasi, istorikai, jei ir labai nedrąsiai, tartum vis ko pribijodami ar neapsiimdami kam nusidėti, jau norėtų tvirčiau užsiminti apie Lietuvos valstybės susikūrimą bent prieš XII amžiaus pabaigą. Nors tiek gerai, kad apie istorinius šaltinius jie vis drąsiau ima tvirtinti, po truputį jais ir remtis, tuo būdu su istorinėmis žiniomis labiau į praeitį nukeldami pačią mūsų istoriją, kuriai, o ne proistorei, anie laikai daugiausia ir priklauso.
Kadangi ir paskutiniaisiais laikais žurnalistiškai publicistiškai įsikąsta, kad, esą, Lietuvos valstybė prasidėjusi tik su karaliumi Mindaugu ar ir net nuo Mindaugo (Jei tikrai taip būtų, tai būtų katastrofa net visai baltų, ne tik lietuvių, istorijai.), tai dėl to nekartą man yra tekę rašant pabrėžti Lietuvos valstybės dvi ryškienas — priešmindauginę ir mindauginę Lietuvos valstybę: priešmindauginė eina gilyn tolyn į praeitį, o mindauginė išgyvena ir pasiekia apogėją, besiartindama į mūsų laikus, kol ją (jas abi), gal 1450 metų kovojusią (-sias) dėl savo egzistencijos, perbloškė vėl, kaip matėme, tie patys: rytiniai (velikorosai-rusai-moskvičiai) bei vakariniai (lenkai) slavai ir rytiniai germanai (vokiečiai), visi ligi kaklių talkininkauti vad. “Šventosios” Europos.
Įvardai priešmindauginė ir mindauginė vien tuo yra geri, kad jie pagal istorinius duomenis visiems gyvai ryškūs ir suprantami, kiek yra ryški ir suprantama karaliaus Mindaugo ir kitų mūsų priešmindauginių ir pomindauginių laikų valdovų sustiprinta Lietuvos valstybė, nes, mat, ir priešmindauginė Lietuvos valstybė jau buvo apsijungusi, kaip liudija jau vien 1219 metų Lietuvos tarpvalstybinė sutartis su Valuinės kniažestva (=kunigaikštija), betgi kurios įdomaus turinio iš istorikų dar niekas neiškomentavo iš esmės ir net jos visitelės tikslios skaitytojams nepaskelbė nei čia, nei už “geležinės uždangos”. O šiaipjau archeologiškai: priešmindauginė Lietuvos valstybė nueina į praeitį, kaip skaitėme, per naująjį geležies amžių VIII a. — 1200 m. po Kr., o mindauginė — yra betarpiškas anos tęsinys.
Nuolat nusiskundžiama, kad priešmindauginei Lietuvos valstybei trūkstą ar permaža esą istorinių šaltinių. Man atrodo, kad tai yra perdėta, kai ypač jie gi dar nevisi susirankioti, atitinkamai reikalams nesuskirstyti, neištyrinėti visais reikiamais požvilgiais ir atžvilgiais ir nėra paskelbti kaip priešmindauginės Lietuvos valstybės atkuriamoji vienovė. Ką gi kalbėti, — kad neturime net nei Lietuvos valstybės, nei apskritai baltų apypilnės chronologijos niekur paskelbtos ir autentiškai bei nuoširdžiai išmaningai paaiškintos. O rimtoms įstaigoms girtis “įžymybių ar sukaktinių minėjimų kalendoriaus” jau susidarymu,— permenkas pagirckumas, kai net pvz. neturime nė to paties lietuviškųjų vardų kalendoriaus, tuo neturėjimu leisdami savo mieliems lietuviukams pvz. iš Rimantų Raimond’ais - Reimond’ais ateisimame karste per amžius vartytis.
Be to, jei mindauginei Lietuvos valstybei dalykus ir reikalus istorikai vaizduoja kartu su tą valstybę liečiančiomis kitomis kaimyninėmis tautomis ir valstybėmis, tai taip pat reikėjo ar reiktų padaryti ir priešmindauginei Lietuvos valstybei, ir reikalas turėtų ir galėtų be triukšmo išdegti. Pvz. dabar jau yra žinoma priešmindauginės Lietuvos net per 25 kunigaikščius, o apie daugumą jų veik nieko neparašyta; yra žinoma Lietuvos senovinių sričių su valdovais ar karo vadais, o apie juos tiek nedrąsiai kukliai, kad — veik nieko; net Lietuvos valstybės ir baltų įvardynas vietomis turi istorijoje svetimienomis atsiduodančių dalykų, baltų ir lietuvių reikalus gadinančių ar aptemdinančių.
Taigi, proistorė ir istorija!
Centre VIII a. — 1200 m. po Kr. su istorinėmis žiniomis.
Bet į centrą veržiasi ir VIII amžiaus pradžia su viduriu — 1236 metai = 500 su viršum metų, taip pat su istorinėmis žiniomis.
Mindauginė Lietuvos valstybė nuo kada? Mano nuomone, pasirėmus faktais ir istoriniu vaizdu, kad ji nuo 1236 metų (gal nuo šiek tiek anksčiau), ir žr. A. Šapokos Lietuvos istorijos 56 p. bei Karys 9 nr. 1965 m. 281 p.
Priešmindauginei Lietuvos valstybei priklauso nuo 1236 metų atgal į praeitį ligi su 1219 metų tarpvalstybine sutartimi 17 metų + dar 10 metų ligi latgalių-latvių Jersikos-Gersikos valstybės 1209 metais ordininio nukariavimo ir jos centrinės pilies-tvirtovės visiško sunaikinimo, — taigi, iš viso 27 metai. O dar giliau į praeitį, — pasvarstykim patys, atsimindami, kad ir Jersikos - Gersikos valstybės įsikūrimas nueina į XII amžių ir greičiausia dar į ankstesnius laikus, ir neužmiršdami šio straipsnio atitinkamų vietų.
Kad lengviau būtų svarstyti, tai šit kas prisimintina, kas tame istoriniame kelyje buvo atsistojęs dar prieš vokiečių ordinų atsiradimą baltų pajūryje. Šiauriniai germanai-normanai-vikingai-varingai (rus. variagi) nuo Baltijos jūros stačiai per Lietuvą ir Latviją norėjo savo Rus’ “Rusė = Rusija” valstybę sudaryti kiaurai į rytus Dniepro link, ir žinome, kad tai jiems visiškai nepasisekė. O tos jų germaninės-varinginės nesėkmės svarbiausias liudijimas yra mūsų Apuolės pilies-tvirtovės nuo jų kariuomenės apgynimas 853 metais. Po to tokio nagų nudegimo po 9 metų tie patys šiauriniai germanai-varingai, nemitę palikę baltus ramybėje, pradėjo savo antrą vanaginį frontą jau į šiaurę nuo jiems nepasiduodančių baltų, taigi jau vakarinių suomių-ugrų žemėje, ten užimdami Suomių įlanką, Neva upę, suom. Aldaga (rus. Ladoga; dar vadinamą Nevo vs. vd.) ežerą ir, kaip čia jau anksčiau buvo nu rodyta, įsikurdami savo variaginę Rus’ “Rusę”, ilgainiui pradėjo baltus supti iš šiaurės, žiemryčių ir rytų nuo Dniepro. Čia jiems pasisekė, nors kovos kelio būta ilgamečio. Vadinasi, Suomių įlanka ir Nevos upė su Aldagos ežero apylinkėmis jau germanų. Pietvakariuose Odros žemupį germanai taip pat užėmė. Paliko didžiųjų upių žemupiai tarp Odros ir Suomių įlankos.
Bet atsirado kitos germanų šakos talkininkai. Čia žinome du vokiečių karinius ordinus: vienas atsirado baltų Dauguvos pačiame žemupyje nuo 1202 metų (germanų prekybinė-tikybinė kolonija kiek iš anksčiau), o kitas — baltų Vyslos žemupyje 1226 metais. Turėjo būti ir trečias vokiečių karinis ordinas, kuris turėjo įsikurti savo bazę Nemuno deltoje. Bet čia jokio naujo ordino niekados nebuvo įsikurta, nors vokiečiams buvo itin svarbu savo kojas tada tuoj įkelti į pajūrinės baltų žemės vidurį ir su jau užimtais Dauguvos ir Vyslos žemupiais sutartinai ir patogiai blokuoti ir kontroliuoti visą baltų pajūrio plotą.
Ir nuo VII amžiaus vidurio ligi po 1236 metų Nemunas nebuvo germanų įveiktas, toks, tiesą pasakius, pasilikdamas ir vėliau. Čia reikia pasakyti, kad nė Nemuno bei Neries versmių apylinkės net XII amžiuje rytinių slavų dar nebuvo priveiktos iš lietuvių atimti. Taigi, visas Nemuno ir Neries baseinas tebepriklausė priešmindauginei Lietuvos valstybei ir toks jis perėjo į mindauginės Lietuvos valstybės žinią. Kaip taip galėjo nutikti? Kas tas būtų buvęs jų išsaugotojas lietuviams? Tik valstybinė ir karinė organizacija tą platų plotą tegalėjo išsaugoti mindauginei Lietuvos valstybei.
Tuo tarpu čia ir nutylu, palūkėdamas mūsų istorikų prabylimo su savo argumentais.
