PASAGOS ISTORIJA
KONSTANTINAS PETRAUSKAS
Žiloje senovėje arklio kanopos apsaugos reikalas atitiko šių dienų benzino pakaitalo išradimo rūpestį, nes tada, kol dar nebuvo nei geležinkelių, nei automobilių, nei lėktuvų, arklys buvo beveik vienintelė ir greičiausia susisiekimo priemonė. Tad, kad ir mažiausias neapsaugotos kanopos pažeidimas reiškė tam tikram laikui susisiekimo priemonės netekimą.
Sveikos arklio kanopos išlaikymas turėjo net pasaulio istorijai įtakos, kadangi “pasimušus” arkliams (kanopoms aplūžus), turėdavo sulėtėti ir dideli karo žygiai. Tai skaudžiai yra patyrę senovės didieji karo vadai. Yra žinoma, pav., jog Aleksandro Didžiojo karo žygio metu per Aziją, taip “pasimušė” jo kavalerijos dalinių arkliai, kad kavalerija priversta buvo sustoti, nes skaitlingi jos vienetai nebegalėdami tęsti žygio, turėjo būti išimti iš rikiuotės ir atsilikti. Panašiai atsitiko ir Hanibalui jo žygio Etrūrijon metu, ir Pontijaus karaliui Mitridatui, kuris savo kavaleriją turėjo raginti “paskubėti”.
Ilgai nežinota šiandienės pasagos, vinimis (uknoliais) prikalamos prie arklio kanopos, tai įvairiausiais būdais stengtasi apsaugoti arklių kanopas nuo pažeidimo. Arklių kanopų apsaugos problemomis rūpintasi net ir filosofų, pav., Aristotelis ir Ksenofontas patarė arklių kanopas apvilkti odiniu apavu, žinoma betgi, jog seniausioji arklių kanopų apsauga buvo ne iš odos, o iš tam tikrų augalų pluošto, lyg pritvirtinti prie kanopų “padai”. Tuo būdu naudojosi egiptiečių armijos jau XIII ir XII amžiais prieš Kristų, o vėliau ir visas senovės pasaulis. Žinant tų “padų” nepatvarumą, pirmiausia pradėta juos keisti oda, ir tik romėnų laikais — metalu. Metaliniai romėnų arklių “padai” nebuvo prie kanopos prikalami, bet, taip sakant, metalinių sandalų pavidalu, ant kanopų užmaunami ir tam tikrais odiniais apivarais prie arklio blauzdos pririšami. Nemaža tokių “sandalų” randama šalyse, kurias romėno legionieriaus ir jo arklio kojos mindžiojo: Prancūzijoj, Šveicarijoj, Vokietijoj, Anglijoj.
Maždaug Romos galybės žydėjimo metu, atsirado lengvos, tik kanopos kraštą apgaubiančios pasagos, savo išvaizda artimos šių dienų pasagai. Jose buvo 6 apvalios skylutės vinims, o vidinis kraštas, dėl primityvaus skylučių kalimo, pafrizuotas. Randama jų visur ten, kur tik siekė raitosios mongolų stepių gentys, skitai arba cytai, Kinijoj, taip pat ir įvairiuose Europos kraštuose. Anksčiausia tokios lengvos pasagos egzemplioriai buvo rasti Prancūzijoj, apylinkėse, kur kadaise žydėjo senovės keltų miestas Alesia. Todėl, tokio pavyzdžio pasaga ir pavadinta sena keltų pasaga. Tačiau, tas dar negalutinai išaiškina tos pasagos išradėją. Į autorių, išradėjų titulą pretenduoja germanai, remdamiesi senovės padavimais, jog senovės germanų (pagonių) dievai vertėsi kalvyste. Taip pat pretenduoja į tą titulą ir lenkai. Mat, jie turi legendą apie karalių Lešką — kalvį. Esą, jis turėdamas laiko, bekalinėdamas, galėjęs išrasti įvairaus pavidalo pasagas.
Šalia senovės keltų pasagos, būta dar pasagos užmaunamo pavidalo, kuri laikydavosi ne prikalta prie kanopos, o kaip tai užmauta ant jos. Pastaruoju pasagos pavyzdžiu naudotasi ypatingai šalto klimato, “kietų” žiemų šalyse: Suomijoj, Skandinavijoj. Iki šių dienų pasagos atsiradimo, pamažu vis tobulinta pirmykščios pasagos išvaizda, kuri keitėsi, nors pagrinde savo “pasagiško” pavidalo ji visai nepakeitė.
Riterių plieno šarvais kaustymas didino arklio krūvio svorį, tas vertė rūpintis kelių tobulinimu, lygiai kaip ir to karo žygio draugo — žirgo — vis geresniu kaustymu. Neveltui viduramžiais buvo sakoma, jog valstybės laikosi “ant vinies”: vinis, mat, laikė pasagą, pasaga — arklį, arklys — riteri, riteris — valstybę, o valstybė ištisas tautas ir šalis.
Žymiausieji riteriai patys kaustydavo savo arklius, nes jojimas nekaustytu žirgu buvo laikomas gėda, lygia statymui prie gėdos stulpo.
Nežiūrint nūdienio arklio kaustymo meno išplitimo, kai kuriose šalyse, ypač Rytuose pasiliko dar savo rūšies senovinis arklio kanopų atsarginis apsaugos būdas; gal tai tik toks originalus kaustymo būdas. Japonijoj, pav., arklio pasagą pametus, turima augalinės “vyžos”, japoniškai vadinamos “soku”, t.y., tokios, kokiomis Egipte, prieš 33 amžius buvo naudotasi. Kinijoje tebenaudojamos pasagos visai panašios į senovės keltų pasagas, o Indijoj dar galima užtikti geležiniai “hiposandalai”, lygiai toki, kokius naudodavo romėnai. Kai kurios kirgizų tautelės arklių kanopas apsaugo iš avinų ragų padarytomis plokštelėmis; dar kiti jų džiovina sūrį, kuris atitinkamai paruoštas, nepaprastai sukietėja, tada pasagos pavidalu išpjautas ir prie kanopos prikaltas, neblogai pavaduoja pasagą net keletą dienų. “Basų”, nekaustytų Afganistano arklių kanopos raginė specialiai išmirkoma alūno ir kt. druskų skiedinyje, prieš tai įkaitinus ją karšta geležimi; tada ji nepaprastai sukietėja ir todėl tie arkliai gali verstis “basi”.
Įdomus yra faktas, kad senovėje dažnai daryta labai puošnios pasagos, iš brangiųjų metalų, neretai puošiant jas tauriaisiais akmenimis. Gryno aukso, sidabro pasagas turėdavo skitų vadų, Romos imperatorių, Norvegijos karalių, Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei lenkų pasiuntinių arkliai.
Dalinai su tuo yra siejamas prietaras: rastos arklio pasagos laikymas laimę radėjui teikiančiu amuletu. Savaime aišku, radimas auksinės ar sidabrinės pasagos, o dar brangakmeniais nusagstytos, iš tikrųjų, galėjo suteikti radėjui ypatingą gyvenime laimę. Tačiau šių dienų pasaga tėra tik praktiškas savo paskirčiai naudojamas daiktas, o laimę radėjui teikiančio talismano reikšmė, kaip matome, jai yra palikusi iš senovės laikų, kada ji yra buvusi “turtinga”.
Neberandame jau daugiau gatvėse ar keliuose aukso pasagų, tat džiaugiamės nors geležinę radę, ir daugelis mūsų vis dar tebetiki pasagos teikiama laime.
