IŠDAVIKAS GAVO RYKŠČIŲ
TEODORAS PAPARTIS
1920 m. vasarą mano gimtajame Gatelių kaime, Utenos aps., stovėjo mūsų kariuomenės 8 savanoriai kūrėjai. Jų vienas buvo jaun. puskarininkis. Kad būtų aiškiau, pažymėsiu Gatelių kaimo gretimąsias apylinkes.
Gatelių kaimo dešinėje buvo Narutiškių vienkiemis, Untilgės km., Brinkliškių km., Lukošiūnų km., Bajorų km., Pilkėnų km. ir Tauragnų miestelis. Gatelių kaimo kairėje buvo Pūslių km., Uženiškių km., Avinostos km. ir Salaku miestelis. Prieš Gatelių km. buvo Kudrašių km., Pošerinės km. ir Nečėnų km. Šiuose trijuose kaimuose stovėjo nedideli lenkų kariuomenės daliniai.
Kiek prisimenu, Tauragnų miest. ir Salaku miest. stovėjo mūsų kariuomenės daliniai. Be to, Salaku miest. stovinčiam mūsų kariuomenės daliniui talkininkavo P. Šiaudinio vadovaujamas šaulių būrys. Iš Tauragnų miest. į Salakų miestelį per Gatelių km. buvo nusitiesęs 28 kilometrų ilgio II rūšies vieškelis. Pats Gatelių km. buvo atviroje vietoje, ant nedidelės augštumos. O iš jo per laukus, pievas ir kalnelius vingiavo lauko keliai į Kudrašių, Pošerinės ir Nečėnų kaimus.
Naktimis Gatelių km. reikėdavo iš visų keturių pusių saugoti nuo netikėtų lenkų karių užpuolimų. Tuo tikslu buvo statomi keturi sargybos postai. Kadangi mūsų karių buvo tik 8 žmonės ir jie dažnais lenkų puldinėjimais buvo labai nuvarginti, tai naktimis tekdavo eiti sargybas vietos kaimo gyventojams. I sargybas skirdavo kaimo seniūnas. Sargybą eidavo po pora žmonių. Vienas senesnio, o kitas jaunesnio amžiaus. Naktimis sargybas tikrindavo ir instruktuodavo mūsų pačių kariai.
Pastebėjęs ką nors įtartina, tuojau jaunesnysis amžiumi sargybinis bėgdavo į nurodytą vietą pranešti kariams. Senesniojo amžiaus sargybinis pasilikdavo vietoje ir toliau sekdavo, kol atvykdavo mūsų kariai. Atvykę kariai viską atidžiai ištirdavo. Jeigu nebūdavo pavojaus, kariai vėl eidavo ilsėtis, palikdami sargybinius toliau poste budėti. Bet tokių atsitikimų būdavo labai retai. Dažniausiai tai tekdavo susitikti su lenkų kareiviais ir susikauti.
Mūsų kariai naktimis gulėdavo apsirengę ir pasiruošę kiekvienam netikėtumui. Mes, jauni 16-18 metų amž. vyrukai, varžydavomės dėl sargybų, nes visuomet daugiau būdavo norinčiųjų, negu reikėdavo. Mums, jaunesniojo amžiaus vyrukams, būdavo labai įdomu pamatyti kaip mūsų kariai gindavosi, o kartais ir puldavo lenkus. Mūsų kariai drausdavo mums žiūrėti kautynių, bet kur tu, žmogau, gali iškęsti nepažiūrėjęs. Nors pasislėpęs už kluono susparos viena primerkta akimi pasižiūri.
Atvirai reikia prisipažinti ir pabrėžti, kad mūsų kaimo gyventojai, tiek seni, tiek jauni, mylėjo savo karius ir jiems labai mielai talkininkavo. Sąžiningai atlikdavo visus mūsų karių paliepimus, būtent, surinkti žinias apie priešą, jį pasekti ir t.t. žodžiu, kur kariams būdavo sunkiau prieinama, ten atlikdavo vietos gyventojai. Vietos kaimo gyventojai karių nurodytose vietose buvo iškasę prie kaimo apkasus. Len-
Po Priesaikos 4 p. pulke. Pulke vadas gen. št. plk. Žadeika priima paradą. Ltn. Aižinas veda kuopą. Klišė iš: J. Vaičeliūnas — Tėvynės sargyboje
kai nuolatos puldinėdavo mūsų karius, bet jiems niekuomet nepasisekdavo mūsų savanorius išmušti iš apkasų.
Kartais lenkai bandydavo mūsų kaimą pulti iš dviejų pusių: iš šono ir iš galo. Tokiu atveju, nors ir nedidelis mūsų karių dalinėlis, turėdavo plyšti pusiau ir viena ketveriukė pasitikdavo vieną lenkų karių būrį, o kita ketveriukė pasitikdavo kitą. Bet ir tokia taktika lenkai nieko nelaimėdavo ir tuščiomis rankomis grįždavo atgal.
Būdavo ir tokių atsitikimų, kad mūsų kariai patys nuvykdavo “į svečius” pas lenkų karius ir pavaišindavo juos taiklia šautuvų ugnimi. Mat, Nečėnų km., kur stovėjo lenkų kareiviai, buvo visai prie miško prisišliejęs ir priėjimas prie minėto kaimo buvo dengtas. Iš vienos pusės dengė tankūs krūmokšliai. Tai lenkų kariams buvo labai nepatogu. Lenkų kariai, kad padidintų savo matomumo akiratį, sugalvoio ant ūkininko kluono stogo užkelti akėčias, o ant jų virbalų uždėjo storų lentų, kad sargybiniui kareiviui būtų patogiau sekti aplink vykstantį judėjimą.
Sužinoję apie tai, mūsų kariai nuvyko pasitikrinti ir pasižiūrėti lenkų karių padaryto gandralizdžio. Prisidengę krūmokšniais, mūsų kariai prislinko arti ir pamatė ant kluono stogo gandralizdyje tupintį lenkų karių sargybinį. Mūsų kariai pasižiūrėję, nagalvoję, aptarę būklę ir nieko nelaukdami šautuvų šūviais lenkų sargybinį nukovė. Šis, kaip pelų maišas, išdribo iš gandralizdžio.
Netikėtai išgirdę šūvius, lenkų kariai susijaudine ir išsiblaškę bėgo žiūrėti kas atsitiko netoliese jų būstinės. Pribėgę prie gandralizdžio pamatė, kad jų sargybinis guli ant žemės. Nuo to karto lenkai daugiau nebekėlė sargybinio į tą vietą. Už šią lenkams iškirstą išdaigą lenkų kareiviai nuolatos jieškojo progų atkeršyti mūsiškiams. Lenkai, negalėdami vieni įveikti lietuvių, pradėjo lietuvių tarpe jieškoti žmogaus, kuris atliktų Judos pareigas ir išduotų lietuvius lenkų kerštui. Ir tai jiems pasisekė. Už pinigus papirko vieną lietuvį patarnauti jiems ir išduoti lietuvius.
Vieną vasaros dieną mūsų tautietis A. P-lis iš Puslių km., Salakų valsč., uždusęs, vos begalįs žodį ištarti, atbėgo į Gatelių km. ir pranešė mūsų kaime stovintiems lietuviams savanoriams, kad į Pūslių km. atvyko iš Kudrašių km. lenkų karių būrys su vežimais ir plėšia mūsų ūkininkus.
Mūsų kariai, gavę tokią staigią ir netikėtą žinią, tuojau visas skyrius sukilo ant kojų, griebė į rankas šautuvus su šoviniais, o po dvi rankines granatas užsikabino už diržų. Kiek kojos neša, iš Gatelių km. pasileido laukais į Pūslių km. Pats Pūslių km. nuo Gatelių kaimo buvo apie 1,5 kilometro atstumo. Priėjimas prie Pūslių kaimo buvo kiek pridengtas kaimo krūmokšliais ir miškeliais. Mūsų kariai sušilę nubėgo į Pūslių kaimą ir jį išžvalgę, įsitikino, kad tą dieną Pūslių kaime lenkų karių visai nebūta. Jokių plėšimų niekas tą dieną nedarė.
Kai tik mūsų kariai pasiekė Pūslių kaimo pakraštį, tai, nieko nelaukdami, iš Nečėnų kaimo ginkluotas lenkų karių būrys tikrai atvažiavo į Gatelių kaimą ir pradėjo plėšikauti. Čia pat ant kiemo pasitaikiusias nušovė 3 kiaules ir įsidėjo į vežimą. Iš vietos gyventojų atėmė sviesto, sūrių, avižų, auksinių žiedų, auskarių, laikrodžių ir kitko. Lenkų kareiviai plėšė visai ramiai ir nesirūpino jokia savisauga, nes iie, matyt, iš anksto gerai žinojo, kur randasi mūsų kariai savanoriai. Vietos ūkininkai, matydami tokį lenkų savivaliavimą, iš Gatelių kaimo pasiuntė jauną vyruką, kad jis nubėgtų į Pūslių kaimą ir praneštų mūsų kariams, kas atsitiko Gatelių km. Vyrukas basas, vienmarškinis skubiai pasiekė Pūslių kaimą ir pranešė mūsų savanoriams, kas dedasi Gatelių kaime. Kada mūsiškiai grįžo atgal, tai lenkų karių Gatelių kaime ir kvapo nebebuvo. Jie visi grįžo atgal į savo stovyklą.
Mūsų kariai kartu su vietos seniūnu ir kitais ūkininkais ilgai svarstė šį įvykį ir ilgai galvojo, kodėl taip atsitiko. Kas čia kaltas? Galų gale visi priėjo vienos išvados, kad čia buvo A. P-lio provokacinis darbas ir sąmoningas patarnavimas lenkams. Skyrininkas pasiuntė du kareivius į Pūslių kaimą suimti A. P-lį ir atvesti čia pasiaiškinti. Atvestas P-lis, užklaustas mūsų karių dėl padarytos šunybės, iš pradžių gynėsi, kad jis nieko nežinąs. Bet vėliau, iš vietos kaimo gyventojų gavęs šermukšninės košės, prisipažino, kaip ir kokiu būdu lenkų pinigas ji suviliojo ir sugundė tai padaryti. Atlikęs “išpažintį”, P-lis pareiškė, kad daugiau ne tik pats to nedarys, bet ir kitiems pasakys, kad ir jie tokių išdaigų nebandytų.
Tai buvo laikai, kada buvo dirbta ir kovota, kol pagaliau buvo pasiektas visos tautos džiaugsmas ir pasididžiavimas — Nepriklausoma Lietuva.
