Iš II pasaulinio karo dienoraščio
V. VAIDUTIS
(Pabaiga)
Birželio 24 d.
Keliamės lietuviškos vasaros balsų skardenamą ryto. Rasa, lyg deimanto karoliai, vos laikosi ant žolynų. Stebiu, kad žengdamas per žolę jų neužgauliau.
Alovės dvaro sodo viduryje garuoja lauko virtuvė, apie kurią jau spiečiasi "ankstybieji paukščiai”. Mat, vakar mums pavyko gauti dovanų—lietuvišką kumpį, kurio kvapas galėtų prižadinti didžiausius miegalius.
Po skanių pusryčių paliekame Alovę. Mūsų kelias eina per gražiąją Dzūkiją. Lenkiame Daugus, Varėną, Eišiškes. Siauru plentu slenka dvi auto voros, kurių greitis kartais yra panašus į vos einančio pavargėlio žingsnius. Nepaprastas karštis ir dulkių gausybė visus begalo vargina. Protarpiais mums pavyksta užgriebti laisvesnį kelio tarpą, ir tokia proga pasinaudodami neriame pirmyn. Po visos dienos labai trumpos ir vargingos kelionės, nepatyrę net pavienių sovietinių lėktuvų puolimų, vėlai vakare apsistojame kelioms valandoms naktinio poilsio, jau palikę Dzūkijos ribas, bet nepasiekę lenkams priklausiusio Varanavo.
Birželio 25 d.
Trumpinis kelių valandų vėsios nakties poilsis, kad ir ne per daug patogiame automobilyje, mus šiek tiek atgaivina. Kada mes mėginame prisijungti prie auto voros, kelią randame apylaisvį ir beveik netrukdomi įvažiuojame į Varanavą, kur susirandame savo vadovybę.
Buvusiose kadaise gražiuose dvaro rūmuose, apie kurio didybę liudija milžiniškas sodas ir liepų alėjos, yra Įsikūręs štabas. Jo įsakymai vienus veja pirmyn, kitus atgal, trečius— patikrinti dar nemėgintus kelius, kurie vos atžymėti šiam karui skirtame žemėlapyje. Mums tenka laimė.... važiuoti dar niekieno nevažiuotu keliu ir patikrinti jo stovį.
Ankstybą popiečio valandą paliekame Varanavą. Baisiai smėlėtu šunkeliu vos kapstomės priekin ir kartais turime prašytis vikšrinių sunkvežimių pagalbos. Pagaliau, po kelių valandų kankynės, pasiekiame kietesni kelią ir be didelio vargo riedame pirmyn. Viename kaime sustojame, ieškodami varikliui ir sau vandens, troškuliui nuraminti. Po ilgesnio ieškojimo, pasirodo trumpais kailiniukais apsivilkusi, sena, tik pasaltose matyta būtybė, kuri laužyta gudiškai-lenkiška kalba kažką aiškina apie karą, jaunimo mobilizavimą ir panašiai. Nuo to vaizdo dingsta troškulys, ir tik variklis gauna pasitenkinti senutės tiekiamu gėrimu.
Ligi vėlaus vakaro, kur nekur sutikdami karo vežimus, mes pravažiuojame Dieveniškes, Kleivinę, Alšėnus, Bariūnus. Pasiekę Krėvą, nutariame, kad jau laikas ilsėtis, nors ir tolokai dar tebesame nuo savojo tikslo.
Birželio 26 d.
Šiandien ir vėl toks pat beprasmiškas skubėjimas. Dar vos tik švinta, o mes. dar nesumerkę akių, mieguisti, vėl žadinami ir vėl judame priekin. Tik apie 6 val. ryto, kai saulutė jau gerokai palipa horizonte, šiek tiek atšylu, ir galiu pradėti stebėti aplinką.
Štai, prie plento krašto visas dulkėtas, šalia savo motociklo, guli kurjeris, kurio tik lūpos švarios nuo dulkių. O čia gi priešo kraštas, kur kiekviename žingsnyje grasina mirtis. Tačiau nuovargis — galingesnis už mirtį!
Šiandien pro mano akis, lyg kaleidoskope, vėl pramirga keli miestai-miesteliai. Tai Smurgainiai, beveik nesužaloti. Vilejka ir Ptodoskoviče. Šio likę tik kaminai, nes jo esama vos keliolika kilometru nuo Minsko.
Kažkur miškelyje surandame sauprieglobstį ir nelipdami iš automobilių greitai sumiegame kietu, lyg letargas, miegu.
Birželio 27-28 d.
šias dvi dienas praleidžiame prieš pat Minską, kurį nors ir apėjo ir oro puolimais visai išvedė iš rikiuotės vokiečių karinės jėgos, tačiau kažkur svarbiuose taškuose dar tebesilaiko keli bolševikų bunkeriai. Iš 28 į 29-tąją birželio vykdomas naktinis puolimas, kurio tikslas šiuos taškus nuraminti. Atrodo, kad jų darbas bus pavykęs, bet kai 29-sios rytą pradedame judėti į Minską, tad mus smagiai pasveikina sovietinė artilerija. Po trumpos dvikovės ir šie priešo lizdai nutyla, ir mes, po savaitės beprotiško važiavimo, apie 11 val. ryto įvažiuojame į Gudijos sostinę, sukorę tiesia linija apie 500 km kelio. Tuo tarpu priekiniai kovos daliniai buvo prieš mus apie 150 km.
Man sunku pavaizduoti, kaip tuo momentu atrodė šis apie 350.000 gyventojų miestas. Centras—sugriautas bombų. Kas dar nesugriauta, naikinimo darbą baigia ugnis. Namai, lyg tyčia uždegti didžiuliai fakelai, liepsnoja, lyg pasaulio atpirkimo dieną...
Vienoje kryžkelėje klaikus vaizdas: gerokai apkapota rusiška gurguolė, kurios priekyje suklupę du arkliai. Jiems apdraskyti šonai ir išvirtę viduriai. Ant gurguolės sėdynės, taip kaip sėdėjo, taip ir sėdi, kažkaip akis pervertę 2 raudonarmiečiai. Ir vadžios dar tebėra vieno rankose...
Tačiau tuo niekas nesirūpina. Visa pakėlė prieš Minską pilna karių lavonų, kurie, beveik plikomis rankomis, taip vadinamais prieššarviniais šautuvais ginkluoti, turėję sulaikyti vokiečių šarvuočius. Niekas jais nesirūpina ir niekas nepraneš jų motinoms apie jų mirtį. Mirtis, tik giltinė — turi puikų derlių...
Ieškau progos iš šios pragaro puotos grįžti į savo tėvynę. Po savaitės iš to pačio Minsko, kurį mačiau pirmąją karo dieną, išvažiuoju namo, kur manęs visi taip laukia.
