SEPTYNERI KOVŲ IR VARGO METAI

Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio mūsų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.

Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS

Oran, Alžyras, Š. Afrika,

1951 m. liepos mėnuo.

Čia mes atvykome naktį, apie 2-3 val. Nežiūrint kelionės nuovargio, tuojau mus iškratė, ištardė, o po visų tų ceremonijų, jau prašvitus, nuvedė pas kirpėją. Nevienam teko apgailėti savo gražiąsias garbanas. Buvome lyg kopūstų galvos... Toliau ėjo pirtis. Šaltu vandeniu ir paskubomis. O puskarininkiai tik žiūri ir rėkauja: “vit, vit!” (greičiau!). Kas nesuspėdavo, tai ir per užpakalį gaudavo. Čia pradėjome pažinti tikrąjį legiono veidą.

Prasidėjęs mokymas tęsėsi apie 4 mėn. Kiek buvo vargo, nemokant prancūzų kalbos! Pvz. komanduoja prancūziškai — dešinėn! kairėn!, o mes tik stovime ir žiūrime, nežinodami ką daryti... Puskarininkiai pykdavo, rėkaudavo, visokiomis kalbomis ir judesiais mums aiškindami įvairius rikiuotės veiksmus. Ne tik mes lietuviai ten tokie buvome. Šalia mūsų stovėjo: lenkai, rusai, vengrai, ispanai, belgai, vokiečiai, arabai, negrai ir kt.

Po ketverto mėnesių mokymas buvo baigtas, ir mus išsiuntė į Tunisą — Bizert miestan, kur buvo formuojama nauja 13-oji brigada. Ten gavome pilną aprangą, amerikinius ginklus ir 1946 m. vasario 16 d. sėdome į anglų laivą Ormondo. Tai buvo didelis, gražus laivas, pritaikintas kariuomenės transportui. Laivo vidus švitėjo švara ir tvarka. Sekančios dienos rytą apleidžiame Š. Afrikos pakrantes, pradėdami ilgą kelionę. Mes išplaukiame į Indokiniją.

Laive buvome viskuo gerai aprūpinti. Kelionės metu jautėmės gan gerai, nors ta kelionė tęsėsi 22 paras. Dienos bėgo nepastebimos, nes nuo ryto ligi vakaro buvome užimti. Iš ryto — kajučių valymas ir tvarkymas. Kiekvieną dieną laivo kapitonas su keliais prancūzų karininkais kruopščiai tikrindavo visą laivą. Vėliau — pratimai su gelbėjimosi juostomis, kad nelaimės metu galėtume jomis tinkamai pasinaudoti. Be to, dar valydavome ginklus, sportuodavome. Vakarais lankydavome kiną, kur teko matyti keletą angliškų filmų. Nakties metu iš eilės turėdavome eiti sargybon. Laive buvome apie 30 lietuvių. Vakarais sudarydavome dainos mėgėjų grupę ir nakties tyloj užtraukdavome lietuvišką dainą. Jos balsas plaukdavo ir pranykdavo virš mėlynos tropikų jūros. Mūsų laivo įgula drauge su kapitonu dažnai pasiklausydavo mūsų dainų, kurios jiems patikdavo.

Nepastebimai prabėgo savaitė laiko, ir mes pasiekėme pirmąjį uostą. Tai buvo Port - Saidas. Čia pasiėmę kuro ir vandens plaukėme toliau. Iki šiol jūra buvo rami, bet kada patekome įIndijos vandenyną, bangos pradėjo supti ir blaškyti mūsų laivą. Daugumas vyrų susirgo jūros liga. Kitą savaitę pasiekėme Singapūrą. Gaila, čia negalėjome išlipti žemėn, nes kelionę tęsėme paskubomis toliau. Buvo įdomiausia, kai plaukėme Sueso kanalu. Laivas čia vos juda pirmyn. Užtrukome apie 30 val. Išlipę ant denio stebėjome praslenkančius gražius, žavingus vaizdus. Čia pat iš abiejų pusių namai, alėjos, šaligatviai, visur pilna žmonių. Keliolika legionierių, pasinaudodami šia proga, iššoko iš laivo tiesiai į krantą. Bet nelaimei, anglai juos sužvejojo ir grąžino atgal į laivą.

Kovo 9 d. pasiekėme Saigono miestą, jau Azijos žemyne. Tai buvo mūsų paskyrimo vieta. Dar laivui nesustojus, čiabuviai — anamitai savo laiveliais tuojau pradėjo irtis prie mūsų laivo, nesuprantama kalba mums siūlydami savo krašto gėrybes: bananus, kokoso riešutus, ananasus ir kt. Visi tie žmonės atrodė vienodai: mažo ūgio, sudžiūvę, geltoni, apsitaisę juodom ar baltom plačiom kelnėm, marškiniais, o ant galvos šiaudinėmis trikampėmis skrybėlėmis, iš kurių kyšojo stipriai supintos kasos, lyg dvi žiurkės uodegaitės. Ar tai buvo vyrai ar moterys — sunku buvo atskirti. Išlipę iš laivo, ir mes tuojau pat turėjome užsidėti tropikinius šalmus, kad negautume saulės smūgio. O saulė mus taip negailestingai kepino, jog mūsų gerklės tiek išdžiūvo, jog supykę negalėjome nei nusispiauti...

Saigonas — didelis tropikų miestas ir Conchin-chino sostinė, su kinietiško stiliaus namais. Gatvės čia gražiai sutvarkytos ir apsodintos palmių alėjomis. Vietoje tramvajų ar automobilių, gyventojai čia vartoja tam tikrus dviračius-vežimėlius, kurie vadinami “pus-pus”. Į juos patogiai atsisėdusį žmogų čia traukia geltonodis šio krašto gyventojas. Ir taip, trumpom kelnaitėm ir skrybėle ant galvos, basom kojom, bėgioja jis nepavargdamas visą dieną. Populiariausias maistas čia yra ryžiai ir džiovinta žuvis. Valgydama šeima susėda ratu ant grindų, o viduryje pastatomas didelis ryžių puodas. Kiekvienas turi savo lėkštę, o vietoje šakučių ar šaukštų — du pagaliukus ir mažą puodelį. Valgoma paskubomis. Mėginome ir mes taip “automatiškai” valgyti, bet mums nesisekė.

Vakare mūsų jau laukė sunkvežimiai, paruošti tolimesnei kelionei. Į juos pasikrovėme visas 3-sis batalionas ir išvykome į paskyrimo vietą. Apsistojome nedideliam bažnytkaimyje, apie 25 km nuo Saigono. Tai buvo Hoc-Mon vietovė. Ten pernakvojome vienuose apleistuose namuose. Jau tą pačią naktį čia turėjome pirmąsias tris aukas iš mūsų tarpo. Žuvo mūsų bataliono vadas, majoras B., ir dar du kariai, šie vyrai žuvo dėl neatsargumo. Mat, jie “džy-pu” nuvažiavo apie 2 km, apžiūrėti vietos mūsų batalionui. Ir čia pakliuvo į priešo VietMinh rankas ... Jų lavonus rytą radome ant kelio, neapsakomai žiauriai nukankintus: išbadytom akimis, išplautais liežuviais, ištrauktom gyslom. Kūnai buvo taip sužaloti, jog vos begalėjome juos atpažinti. Ši baisi pirmųjų žuvusiųjų mirtis mus visus labai sukrėtė. Stačiai ėmė siaubas, matant tokį priešo žvėriškumą, barbariškumą. Su gailesčiu širdyse palydėjome žuvusius į kapus. Tai buvo pirmosios mūsų aukos. Visi gyvieji nusprendėme niekados nepasiduoti nelaisvėn. Nesant kitos išeities, geriau kautis iki užmuš, arba pačiam pasidaryti galą.

Po poros mėnesių, vieną karštą ir ramią vasaros naktį, mūsų kuopa, po ištisos dienos “medžioklinių” operacijų, buvome labai išvargę ir laukėme poilsio, bet tokiam karštyje užmigti buvo neįmanoma. Taip pat mums nedavė ramybės ir moskitai, kurie prasiskverbdavo pro visus tinklus, nešdami baisias tropikų ligas. Taip mums bekovojant... su karščiu ir uodais, staiga išgirstam pavojaus šūvius. Tuojau visi pašokome ant kojų, griebiame už ginklų ir laukiame įsakymo. Bataliono štabe gauta žinių, kad priešas puola mūsų postą Cuši. Jį sudarė 15 vyrų, 2 km atstu nuo mūsų. Ten esą jau ir sužeistųjų, kuriuos reikalinga tuojau gabenti į ligoninę. Mūsų kuopa gauna įsakymą vykti į Saigoną su sužeistaisiais. (Aš tuo laiku buvau priskirtas prie sunkiųjų kulkosvaidžių būrio. Tai 12,7 mm kalibro ginklai, pritaisyti prie auto mašinų, apsaugai). Visu greitumu pasiruošėme ir su kuopos vadu, leitenantu M., išvykstam. Mūsų vora iš 5 mašinų: keturios su kulkosvaidžiais ir penktoji sanitarinė. Naktis tamsi, nieko nematyti, nors akį durk. Tik mašinų prožektoriai kiek nušviečia kelią. Pasiėmėm iš uosto 2 sužeistuosius ir traukiam toliau (išgirdę mašinų ūžimą, banditai paspruko). Važiuojame pilnu greičiu, nes sužeistieji silpni ir tuojau reikalingi pagalbos. Aš stoviu mašinoje su paruoštu šauti kulkosvaidžiu, o prie manęs — su šoviniais belgas K.

Vos pravažiavome apie 10 km, priešas mus “pasveikino” šūviais, kurie iš visų pusių pasipylė į mūsų vorą. Pirmoji mašina buvo priversta sustoti, nes pataikė į patį motorą, kuris pradėjo degti. Visa vora irgi sustojo. (Atrodo, priešo planas buvo: pulti mūsų mažąjį postą, ten išskersti visus legionierius, o vėliau — žinojo, kad turėjome vykti šiuo keliu, taigi, čia ir laukė apsikasę, kad mus sunaikintų).

(Bus daugiau)