Jonas Markūnas-Šiaurys, Viesulas

1920 05 12–1949 09 28

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.

1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai įkūrė Vytauto apygardą, kurios vadu buvo išrinktas Jonas Kimštas-Dobilas. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės: Tigro (Švenčionių aps.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių aps.) ir Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vls.).

Netrukus po apygardos įkūrimo J. Kimštas išvyko užmegzti ryšių su Vakarų Lietuvos partizanais. Apygardos vadu liko jo pavaduotojas V. A. Mikulėnas.

Rugsėjo 28 d. žuvę partizanai

Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas

1920 09 20–1949 09 28

Aleksandras Antanas Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių aps. Lukšių vls. Lukšių k. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Kartu augo seserys Zofija (g. 1913 m.) ir Stasė (g. 1914 m.), broliai Vytautas (g. 1919 m.) ir Zigmas (g. 1923 m.).

1931 m. birželio 20 d. A. A. Grybinas įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą. Buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, Marijampolėje buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. 1941 m. baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. jam išduotas atestatas, suteikiantis pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą.

Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sričių vadovybės susitikimas. 1949 m. vasario mėn. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Nemuno srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Antroje eilėje iš kairės ketvirtas – Urbantas Dailidė-Tauras, penktas – Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas, septintas – Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas. Kiti neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas

Antanas Streikus-Tamošiukas

1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene žuvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Antanas Streikus-Tamošiukas (dengęs besitraukiančius partizanus, kol baigėsi šoviniai, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino) ir 10 Žalgirio būrio partizanų (kol kas jų pavardės nėra išaiškintos).

Antanas Streikus gimė 1897 m. sausio 2 d. Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k. Tamošiaus ir Elžbietos Streikų šeimoje. 1919 m. birželio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių 2-ąjį pėstininkų pulką. Tais pačiais metais dalyvavo kautynėse su bolševikais Zarasų krašte. 1920 m. kovėsi su lenkais Kruonio (dabartinio Kaišiadorių r.), Druskininkų ir Krosnos (dabartinio Lazdijų r.) apylinkėse. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. išėjo į atsargą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Skaityti daugiau: Antanas Streikus-Tamošiukas

Juozas Gegužis-Diemedis

Juozas Gegužis (dešinėje) ir S. Staniškis (slapyvardis Litas) Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Juozas-Geguzis-43100

JUOZAS GEGUŽS-DIEMEDIS gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Baigė Seirijų pradžios mokyklą, Alytaus mokytojų seminariją. Nacių okupacijos metu dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.

Nuo 1945 m. vasaros A. Juozapavičiaus grupės partizanas, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: lydėdavo srities vadą kelionėse, mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus.

1946 m. liepos pradžioje, vengiant rusų persekiojimo, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį. Į ją kartu su J. Vitkumi-Kazimieraičiu, srities štabo viršininku Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Diemedis. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Diemedžiu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė vežamas į Guobinių kaimą.

Skaityti daugiau: Juozas Gegužis-Diemedis

Feliksas Žindžius - Dėdė, Tigras

1912 04 21–1950 09 27

1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos r. sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.

Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai.

Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.

1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo LR kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.

1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje, esančiame Šakių aps. Jankų vls., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.

Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.

1947 m. pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 16 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.

Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų k. Jankų vlsč. besitraukiant iš partizanų rėmėjo, Petro  Laurinaičio sodybos, į kurią tą vakarą jis su apygardos vado adjutantu Kiečiu buvo užėję, pateko į pasalą.  Sužeistam  Kiečiui pasisekė atsišaudant pasitraukti.

Skaityti daugiau: Feliksas Žindžius - Dėdė, Tigras

Rugsėjo 26 d. žuvę partizanai

1951 m. rugsėjo 26 d. Molėtų r. Ažumakių miške (dabar – Molėtų r. sav.) MGB vidaus apsaugos būrio kareivių ir MGB Molėtų r. skyriaus stribų grupė vykdė karinę operaciją prieš Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanus.

Šukuojant mišką buvo aptikti keturi partizanai. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, grupės vadas Rapolas Purlys-Slapūnas ir partizanas Vincas Miškinis-Vienuolis.

Žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Želvos miestelį ir užkasti jo žvyrduobėse.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 106

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanai, veikę Alantos ir Balninkų apylinkėse. 1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas (sėdi) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugsėjo 26 d. žuvę partizanai

Giedrikas Steponas-Girietis

Pilėnų tėvūnijos partizanai Jonas Baltušis-Trimitas (kairėje) ir Steponas Giedrikas-Girietis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

STEPONAS GIEDRIKAS- STEPAS, GIRIETIS

1925 10 03–1954 09 25

Steponas Giedrikas gimė 1925 m. spalio 3 d. Biržų aps. Biržų m. Gyveno Dvareckienės gatvėje. 1939 m. baigė penkias Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos klases. 1941 m. rudenį padavė prašymą priimti į pirmą Biržų Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos klasę. Kadangi laiku nepadavė prašymo Švietimo valdybai, 1941 m. rugsėjo 25 d. buvo išbrauktas iš gimnazijos mokinių sąrašo.

1944 m. įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Buvo aktyvus Biržų gimnazijoje veikusios pogrindinės organizacijos narys.

Gerai mokėdamas lenkų, latvių ir vokiečių kalbas dalyvavo šios organizacijos informacinėje veikloje. 1948 m. vykstant buvusios Biržų gimnazijos pogrindinės organizacijos grupės narių areštams pasislėpė ir pasitraukė į mišką.

1951 m. vasaros pabaigoje Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo mėn. – Pilėnų) tėvūniją, kuri veikė Biržų, Pasvalio, Pandėlio ir dalies Rokiškio bei Kupiškio rajonų teritorijoje, S. Giedrikas paskirtas jos vadu.

Žuvo S. Giedrikas 1954 m. rugsėjo 25 d. bunkeryje, įrengtame Biržų girioje, ties Kūginių k. Palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Giedrikas Steponas-Girietis

Rugsėjo 25 d. žuvę partizanai

Povilas Samuolis-Juodas Ponas, Subačiaus vls., Bagdoviškių k., J.Pono b.vadas, desantininkas. Ž.1947 09 25.

Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

Kuzinevičius Mykolas (slapyvardis Serbentas). (1917 m. rugpjūčio mėn. Burbiškių kaime, Žiežmarių valsčiuje - 1946 m. rugsėjo 26 d. Naujosios Slabados kaime) - partizanų bataliono vadas.

Tai itin dramatiško likimo šeima. Kuzinevičiai paliko ryškią žymę Kaišiadorių krašto pokario istorijoje. Ignas Kuzinevičius (g. 1880 m.) turėjo penkis sūnus (Mykolą, Antaną, Joną, Igną ir Stasį) ir vieną dukrą Eleonorą, kuri buvo vyriausia šeimoje. Visi jo penki sūnūs žuvo: keturi partizaninėje kovoje, vienas įkalintas lageryje.

M. Kuzinevičius tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės husaru, vėliau tapo policijos jaunesniuoju karininku. Vokiečių okupacijos metais nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną, Kuznecovą, Semenkovą, Terentjevą, Karengą, Loginovą, tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų tapo stribais.

Skaityti daugiau: Rugsėjo 25 d. žuvę partizanai

Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai

GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Užugirio būrio vadas Povilas Grumbinas-Ąžuolas sveikinasi su seserimi ryšininke Domicėle Grumbinaite-Žibute (VŽM)

Skaityti daugiau: Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai

Kazimieras Pyplys-Mažytis

Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944 m. išėjo partizanauti.

Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys-Mažytis pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė ginklą.

„Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis".

Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!" Ir tenka pataisyti tuos, kurie sako, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, Gintautas, Audronis buvo vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų – jis yra vienas žymiausių visos Lietuvos partizanų, partizanas-legenda" (Bonifacas Ulevičius ir Kęstutis Kasparas, LKA, t. 26, p. 175).

Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis

Juozas Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis

1927 01 06–1949 09 23

Juozas Makarevičius gimė 1927 m. sausio 6 d. Alytaus aps. Merkinės vls. Panedzingio k. Tarpukariu Makarevičių (Makaravičių) šeima norėjo savo pavardę sulietuvinti ir tapti Makaraičiais.

1945 m. J. Makarevičius tapo Merkio rinktinės Adolfo Ramanausko-Vanago grupės partizanu. Vėliau priklausė Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko būriui. Buvo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo narys. Nuo 1946 m. dirbo Dainavos apygardos štabe: buvo atsakingas už ryšius tarp Dainavos ir Tauro apygardų. Tais pačiais 1946 m. Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanu tapo ir J. Makarevičiaus brolis Julius Makaravičius (Makaraitis)-Varpas, gimęs 1928 m. gruodžio 8 d.

Žuvo J. Makarevičius-Žilvitis 1949 m. rugsėjo 23 d. Alytaus aps. Kalesninkų miške įrengtoje partizanų slėptuvėje kartu su Tauro apygardos štabo nariu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui Kazimieru Pypliu-Mažyčiu, Audroniu. Užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Juozas Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis

Rugsėjo 22 d. žuvę partizanai

1947 m. rugsėjo 22 d. Alytaus aps. Daugų vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Lesagūrų k., gyventojo Kazio Marčiulevičiaus sodyboje, MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareivių grupė aptiko bunkerį. Per susišaudymą žuvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Konstantinas Šimelevičius-Gandras, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos skyriaus vadas Vladas Karpuška-Šmitas, partizanai Pranas Baranauskas-Liūtas ir Adolfas Truncė-Vilkas, Margio tėvūnijos skyriaus vadas Jonas Cibulskis-Ąžuolaitis ir Kazimieraičio rinktinės Vanago tėvūnijos partizanas Juozas Miškinis-Žiedas.

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Dauguose. Vėliau jie galėjo būti sumesti į Daugų valsčiaus stribų būstinės kieme buvusį šulinį. 1990 m. rugsėjo mėn., atkasant šulinį, tikėtina, kad šių partizanų palaikai buvo rasti ir rugsėjo 29 d. palaidoti Daugų mstl. kapinėse.

Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Alytaus aps. Punios šilas, 1947 m. balandžio 22–24 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Dzūkų rinktinės Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius ir Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Antroje eilėje iš kairės: Merkio rinktinės 3-iojo bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, neatpažintas partizanas. Trečioje eilėje iš kairės: Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos vado įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vado pavaduotojas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Dzūkų rinktinės Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugsėjo 22 d. žuvę partizanai

Bronius Krivickas-Vilnius

BRONIUS KRIVICKAS- BŪTVYDIS, KLAIDATIKIS, RIVAIŠAS, VILNIUS, GINTARAS

1919 11 17–1952 09 21

Fortūnatas Ašoklis-Pelėda

Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.

1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias apygardas:

Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Liepa paskirtas Šiaulių apygardos kovojančių būrių ir pogrindžio organizacijų vyriausiuoju vadu.

Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda

Vytautas Reklickas-Liočys

Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26, būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu, ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Baureika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26. (Genocido aukų muziejus)

Reklickas Vytautas-Liočys gimė Ukmergės apskrities Jakutiškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. 1947 m. liepos 23 d. žuvus Algio būrio vadui B. Narkevičiui-Algiui, ėjo būrio vado pareigas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.: kartu su kovos draugais Vytautu Pinkevičiumi-Povaru ir Juliumi Belicku-Klevu, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino priešų apsuptame bunkeryje 

Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas

Aldona Elena PUIŠYTĖ

Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis. 

Kun. Robertas Grigas

Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?

Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:

Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė

Ir ne žydras kaip žydras dangus,

Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas

Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.

Skaityti daugiau: Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas

Jonas Vilčinskas-Algirdas

1930 02 23–1953 09 19

Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.

1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.

Skaityti daugiau: Jonas Vilčinskas-Algirdas

Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai

1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.

Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.

Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.

Jonas Černiauskas - Vaidotas

1920 - 1948 09 16

Rumšiškių miestelis per karą sudegė. Beliko keliolika namų ir eilė betoninių rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Mat čia buvo išsirikiavę žydų namai su kromais ir kromeliais. Žmonės glaudėsi kur galėjo, nes dalyje išlikusių žydų namų įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Gal todėl, kad valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkėse veikiančius būrius.

Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.

Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai.

Skaityti daugiau: Jonas Černiauskas - Vaidotas

Vytautas Zakaras - Povas

ADOMAS VYTAUTAS ZAKARAS- POVAS

1923 01 11–1956 09 14

1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.

Bronius Puodžiūnas-Garsas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)

Bronius PUODŽIŪNAS

Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris

Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.

Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.

1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.

Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.

Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.

Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas

ALEKSANDRAS MILAŠEVIČIUS- RADVILA, RUONIS

1906 08 25–1949 09 09

Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinų aps. Seinuose. Turėjo tris brolius ir seserį. Baigė aštuonias gimnazijos klases. Nuo 1924 m. spalio 5 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigęs Kauno karo mokyklą, tarnavo 2-ajame Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke. 1937 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Buvo karys, kaip žmonės sako, iš Dievo malonės. 1941 m. birželio 24 d., nenorėdamas tarnauti Raudonojoje armijoje, Adutiškyje (Švenčionių aps.) nusišovė jo brolis, buvęs Lietuvos kariuomenės intendantūros pulkininkas leitenantas Otonas Milaševičius.

1942 m. nuo džiovos mirė sesuo. Tais pačiais metais A. Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenės kavaleriją ir išsiųstas į Rytų frontą. Čia jam buvo suteiktas majoro laipsnis. Artėjant sovietų armijai, A. Milaševičius su šeima traukėsi į Vakarus. 1944 m. vasarą bombarduojant Drezdeną (Vokietija) žuvo jo šeima: tėvai, žmona Stasė ir du vaikai. Jis pėsčias traukėsi tolyn į Vakarus, bet pasivijo frontas. Pateko į pabėgėlių stovyklą, iš kurios buvo nuvežtas į Minską. Apsimetė esąs darbininkas ir, papirkęs prižiūrėtojus, 1945 m. spalį sugrįžo į Lietuvą ir slapstėsi Žemaitijoje.

1947 m. aktyviai įsitraukė į Žemaičių apygardos veiklą, kur tuo metu vyko žymūs struktūriniai pertvarkymai. Perorganizuojant karinę Žemaitijos partizanų struktūrą, vienijant centrus, labai pravertė A. Milaševičiaus karinė patirtis ir organizaciniai gebėjimai. 1948 m. gegužės 5 d. trijų apygardų – Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo – vadai pasirašė deklaraciją, kuri skelbė, kad įkuriamas naujas apygardas vienijantis štabas – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis. Jos vadu tapo Jonas Žemaitis-Vytautas, o vienu iš jo pavaduotojų – Žemaičių apygardos vadas A. Milaševičius, tuo metu vadinęsis slapyvardžiais Radvila, Ruonis.

Skaityti daugiau: ALEKSANDRAS MILAŠEVIČIUS- RADVILA, RUONIS

Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

Povilas Gaidelis.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.

Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

JUOZAS LUKŠA

Parašė P. VYTENIS   

Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 

1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas 

Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:

Daugel vargo ir skausmo pakėlei, 
Daug vergiją ir vėjų šaltų. 
Kiek laukuose pilkų akmenėlių, 
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.

Kas surinks Tavo kraują ir gėlą 
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .? 
Nemažiau gal vandens Nemunėlis 
Nuplukdeno į jūras plačias.

Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne? 
Kas Tau šalty ugnelę įpūs? 
Svetimi atėjūnai išmynė 
Darželius ir prabočių kapus.

Vėl braidai savo kraujo upeliais 
Ten po Sibiro taigas, ledus. 
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely 
Susisuko gūžtas ir lizdus.

Tavo sodai apaugo vijokliais, 
Į svirnelį užžėlė takai, 
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis 
Tremtiniam po sodybų langais.

Neraudok, Pavergtoji Tėvyne, 
Dar gyvi sakalai milžinai. 
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės 
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.

---------

Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.

-------------------

Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.

Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA