BOLŠEVIKŲ VYKDOMAS LIETUVOS NIEKINIMAS
PAVERGTOJE LIETUVOJE
Niekinimo pastangos
Sovietų Sąjungos bolševizmas, rusų ekspansijos įrankis, neslepia pavergtų tautų rusinimo pastangų. Gyventojų maišymas ir priverstinas rusų kalbos mokymas yra gana sėkmingos fizinės priemonės. Joms daug padeda pasalus psichologinis spaudimas. Nors tautoms savitumu žaisti yra leidžiama, tačiau tautinės savybės yra verčiamos muziejiniais eksponatais, skirtais ne gyvenimui, bet konservacijai, kad iš jų nesusidarytų imperijai pavojaus. Balzamuota tauta, uždaryta stiklinėje spintoje, reiškia ne daugiau, kaip žemėmis užkasta tauta.
Paviršutiniai visai nekaltai atrodąs suniekinimas taip pat naudojamas šiame tautų virškinimo procese. Rusas skaitlingas, stiprus, pažangus, viskuo mažutėlius toli pralenkęs, bet nusižeminantiems leidžiąs artyn prieiti. Nekelkite galvų, prisipažinkite esą beverčiai, tad galėsite vergauti . .. Tautų niekinimo pavyzdžių apstu praeity, jų nestinga ir šiandien.
1970 metais okupuotoje Lietuvoje mirė Juozas Mikuckis, viena iš primityviškiausių asmenybių, užgožta pataikavimo, bailumo ir egoizmo. Buvęs savanoris, Kauno miesto komendantas, Kauno aps. policijos vadas ir net pakenčiamas poetas, prieš mirtį gyręsis, kad bolševizmui šnipinėti ryžosi jau 1940 metais. Būdamas skurdžiaus dvasios, dėl įtartos žmogžudystės anksti išėjo pensijon bičių auginti. Po II pasaulinio karo atsirado JAV-se, Baltimorėje dėl geresnės materialinės padėties susinešė su mūsų vyresnės išeivijos raudonaisiais, pagaliau apie 1964 metus grįžo į pavergėjo glėbį.
Neseniai okupuotos Lietuvos spauda pranešė apie jo paliktus atsiminimus, kurie būsią greitai išleisti. O “Gimtasis kraštas” (1974.II.7) paskelbė ištraukėlę. Ten randame ir šiuos Mikuckio samprotavimus apie Nepriklausomą Lietuvą: “Štai vieną jos gabalą atplėšusi ponų Lenkija, kitą — virškina Hitlerio Vokietija. Tai, kas likę, seniai išdalyta tarp belgų, prancūzų ir kitokių koncesionierių. Lieka blizgučiai, vėliavos, paradai, ir šiltos, gerai apmokamos kėdės, ir didžiulė klero įtaka. Ir — Lietuvai — vienos labiausiai Europoje atsilikusių valstybių likimas”.
Kadangi Mikuckis mirė prieš ketverius metus, būtų galima net suabejoti, ar šie žodžiai jo pačio ar redaktorių. Bet šitai nėra svarbu, — samprotavimai turėjo tilpti partijos rėmuose, kitaip apie atsiminimų paskelbimą nebūtų kalbos. Pagaliau nesvarbu, ką jis parašė, užsimename tik todėl, kad Lietuvos (tuo pačiu ir lietuvių tautos) žeminimas nesiliauja, kad ši istorijėlė rišis su tolimesniais svarstymais. Kurie matė Lietuvos okupaciją 1940 metais, žino rusų ir jų valstybės “pranašumą”. Žino ir šiandieniniai Lietuvos valdovai, skaudžiai išgyvendami. Užtenka paskaityti vakariečių korespondentų pranešimus iš kelionių po SSSR, ir akių užmerkti nebus galima. Lyg sutartinai rašoma, kad, iš Rusijos į Pabaltijį atvažiavus, atsiveria skirtingas pasaulis, kuriame žmonės kitaip atrodo, gražiau elgiasi, elegantiškiau dėvi. Šiuos faktus žino ir sovietinės galvos bei pavergtos Lietuvos gyventojai, matą okupantą savo žemėje, matą jį Rusijoje, nes ne vienam tenka Maskvon pavažiuoti. O asmeninis palyginimas yra labai svarbus nuomonei susidaryti.
Melas į akis nėra sėkmingas. Nepriklausomos Lietuvos jau daug kas nepamena, ją teršti yra lengviau, tačiau gyvam žmogui įrodyti, kad jis jau nekvėpuoja, nesiseka. Gal būtų naudingiau okupantą praaugusį žmogų sulyginti su rusu, vietoje jį nuolatos žeminus? Kai galvos esąs to pačio charakterio ir tų pačių savybių, nustos pagrindo didžiuotis. Atrodo, kad šiuo keliu einama. Tas matosi ir okupuotos Lietuvos literatūroje.
Nuo caro iki dabar
Charakteris glaudžiai rišasi su lemtimi, ir galima spėti, kad Rusijos likimas yra jos žmonių vaisius. Rusas yra nekomplikuotas, jo psichologija lengvai perprantama. Tarp gerų ir blogų savybių (jų yra visose tautose) negali pasislėpti jo pasyvumo ir lengvapėdiškumo bruožai. Stipresniam ar rėksmingesniam jis nusilenkia, atspariai neša vargą, daug nesiekia, su kliūtimis nekovoja. Dažnai atsisako savo planų — kam plėšytis, jei gyvybę galima palaikyti be didelių pastangų . . .
Čia nekalbame apie ruso emocijas, jo kartkartinį geraširdiškumą ir žiaurumą. Nekalbame ir apie aukštuosius rusų sluoksnius, miestuose išaugusius. Valdžia, mokslas, civilizacija ir didmiestis visų tautų žmones pakeičia ir suvienodina, — išstumtų pirmykščių bruožų vietoje įspraudžiami mechanizacijos elementai, visur bendri.
Rusas kaimietis, caro laikų baudžiauninkas ir šiandieninis kolūkietis, savo charakterį išlaikė. Tuo įsitikinti galima, skaitant Gogolį, Tolstojų, Dostojevskį ir šiandien pasirodančius rusų prozos veikalus. Tiesa, anksčiau vargęs su neprišertu arkliuku, šiandien jis kankinasi su menkai prižiūrimu traktorium; prieš šimtmetį lankstęsis menkiausiam valdininkėliui, dabar pataikauja partijai. Bet namuose — jis grynas Rusijos kaimietis. Mėnesiais taupys kapeikas vaikui batus nupirkti, o sutikęs bičiulį, jas praleis degtinei ir dar įsiskolins. Blaivus alps iš meilės šeimai, išsigėręs ją apstumdys. Kai nemato viršininkai, tinginiaus ir be sąžinės graužimo po skvernu slėps jam nepriklausomą daiktelį. Rusų klasikinės ir dabartinės literatūros kaimietis — nuostabiai vienodas!
Lietuvis yra skirtingas. Jis turi gerą ir blogą užsispyrimą, gerą ir blogą atkaklumą, nors naujenybėms, atsargiai su jomis susipažinęs ir gerokai uždelsęs, pasiduoda. Todėl, kaip rašo Europos ar JAV korespondentai, jis yra vakarietis žmogus. Lietuvis netingėdamas vykdo savo susidarytus planus, todėl pavergtoje Lietuvoje tuojau galima pastebėti tvarką, nors smulkmeniškumas mums trukdo plačiau žvalgytis ir lėtina pažangą, kurios vis dėlto jis noriai siekia. Kai Rusijoje, kur kolūkių sistema buvo seniai įsigyvenusi, po karo siautė badas, Lietuvoje darbštumo dėka (nors kolektyvizacija kuriam laikui visai sugriovė ankstyvesnį žemės ūkio našumą) duonos užteko sau, iš SSSR atklydusiems medaliuotiems karo herojams ir Prūsijos vokiečiams, kąsnio ieškantiems.
Bet, štai, kai kurie okupuotos Lietuvos rašytojų darbai, šviežiai atspausti, nepaprastai stebina. Kai piešiamas miesto gyvenimas, galima visko rasti, kaip visur ir visada miestuose buvo. Tačiau kaimo vaizdai gąsdina, — tarsi juose matytume ne lietuvį, bet rusą.
Girėnai
Iliustracijai paimkime Vytauto Rimkevičiaus 1971 metais pasirodžiusį pasakojimų rinkimį “Girėnus”. Čia autorius sakosi kalbąs apie savo gimtą kaimą ir jam pašvenčia 20 novelinių vaizdų, nors pabrėžtinai įspėja, kad veikėjai neturi jokio ryšio su tikraisiais žmonėmis. Ir štai kokius matome paveikslėlius (Vytautas Rimkevičius, “Girėnai”, Vilnius, 1971, Vagos leidykla):
“Brigadininkui buvo aišku, ką veikia vyrai, tiktai jis dairėsi, kur jie veikia. Prie Dagio sodybos, eglaičių gyvatvorėje blykstelėjo cigaretė. Tenai. Jis paliko Blindą, kuris baigė išsėti savo sterblę, ir patraukė link gyvatvorės. Tenai, patogiai įsitaisę, ant samanos gulėjo traktorininkas Dagys ir Zelniukas. Mėnesienoje blizgėjo butelio šonas”. (Pusl. 6)
“—Einam pas mane, — kvietė Kančauskas. — Pakortuosim, paūturiuosim. Mano žmona, juk žinote — cidabro varpelis, o ne žmona.
— Einam! — tuojau sutiko Min-gaila. — Einam pakortuot aviną.
Mingaila gimė su kortomis rankose. Einikis ir Šnitkus taip pat sutiko.” (Pusi. 29)
“Kitas, pats tykiausias, tik pamatęs kortas, pasiunta ir pasirodo turįs tokią gerklę, kaip pavasarį girios ožys. Kito rankos taip dreba kad kortų nenulaiko . . .’’(Pusl.31).
“Ant vieno vežimo, į kurį buvo pakinkyti arkliai, sėdėjo trys vyrai ir kvatojosi. Einikio nesimatė. Lyg ir nekortuojama. Kortuojama, kaipgi! Kai priėjo, pamatė ant dugninės gulinčias kortas. Kažkur kniaukė.
— Kur Einikis? — paklausė ji. Vyrai dar stipriau nusikvatojo, ir ji pamatė savąjį, palindusį po vežimu”. (Pusi. 41).
“— Aš esu nužiūrėjęs, Petruk, čia šalia yra sukrauta gal dvidešimt metrų. O jeigu mudu žyb-žybt ir kokią porą nurenkam nuo viršaus. Ar patrauks?
— Galima, — atsakė Petras. — Už vogtus — po du rublius. Rizikuoju ir aš”. (Pusi. 109).
“— Prašau! — mostelėjo kalvis slenksčio pusėn. Ant varstoto tarp replių, dildžių, varžtų, kūjų ant laikraščio stovėjo butelis, gulėjo duonos gabalas ir lašinių šmotas. Vaikinas nusivedė eržilą, kuris vis žengė lyg nesava koja. Kalvis prisipylė stiklelį: — Sveiki, vyrai!” (Pusi. 120).
“—Gal vyno išgertum, turiu užpernykščio, — pasakė ji.
— Išgerčiau, kodėl neišgerčiau.
Jinai atnešė iš klėties vyno, du stiklelius, sūrio. Pati nugėrė vištos gurkšnį”. (Pusl. 131-132).
“Trys draugai sustojo po kaštonu ir atkimšo butelį. Gėrė iš eilės, užvertę galvas, žiūrėdami į žalius kaštonus”. (Pusl. 147).
“Užsakė ir jam šimtą gramų. Šnitkus susigraudino. Į alaus stiklinę nukrito ašara.
— Našlaitis likau dabar aš. Mirė mamytė, žmonelė ligoninėje. Vienas kaip akmuo prie kelio . . .
— Tegul brolis perka grabą! — neatleido Linkus. — Nesileisk šitaip.
— Tegul, — sutiko Šnitkus. — Gal tu ir teisybę kalbi. Aš mamytei paminklą pastatysiu, granitinį. Tegul brolis. Ir taip jis mane uja kiekvieną dieną. Išgerkim už mano mamytę.
Jie išgėrė. Kadangi restorane jiems daugiau nedavė, nuėjo prie turgaus pas pažįstamą. Ten susirinko daugiau tokių — visi užjautė Šnitkų, kuris susigraudinęs bučiavosi ir verkė. Ir visi gėrė už jo mamytės atminimą” (Pusi. 160).
Panašių citatų galime rasti po kelias visose Rimkevičiaus novelėse. Ir kyla siaubas: kolūkio lietuvis sutingo, apsileido, nei paprastą nei šventą dieną neišsiverčia be degtinės (net moterys ją mėgsta), vyrai darbo metu griebiasi kortų, kiekvienas čiumpa, vaginėja, kas jam nepriklauso, dvasinė kultūra, jei nors kiek jos yra likę, apmaukšlinta vargšo ruso baudžiauninkėlio vergiškais skarmalais . . .
Trys galimybės
Gyvenimo aplinka žmogų veikia, jo vertybes naikindama arba grūdindama. Kiekviena liga, net trumpa, palieka žymių. Tačiau molio ir granito formas pakeisti reikia skirtingų pastangų. Visi šie “Girėnuose” randami, lietuviui prisegti, bruožai yra, žinoma, rusų užnešti, bet kaita tokia didelė ir staigi! Mūsų tauta pamėgdžiojimams nebuvo linkusi, todėl ir tradicijas išlaikė. Ji ypač nesekė ruso. (Kalbama apie tautinę visumą, ne apie atskirus žmones). Iš jo lengvai pasišaipydavo, jo savybių bodėjosi, jų vengdavo, ir staiga toks nelauktas sekimas . . .
Čia tuojau prisimename visas vakariečių žurnalistų pastabas apie okupuotą Lietuvą ir nustembame jų prieštaravimais Rimkevičiaus nupieštam žmogui. Bet tie keliautojai matė vien miestus, tad gal kaimas kitoks . . .
Ar šis didžiulis skirtumas yra galimas?
Lietuvos kaimo žmogus, net didesnių mokslų nelietęs, pasižymi logiška nuojauta, santūrumu. Caristinės Rusijos izoliuotas nuo pasaulio, nepasimetė, išlaikydamas tvarkingumą, dorą, darbštumą. Be to, mūsų miestai yra nedideli, jie pripildyti daugiausia iš kaimo atkilusiais, ir, kaip infonnuoja dabartinė spauda, vasaros laiku vėl kiekvienas skuba į paežerius ar miškus. Tad griežtos ribos negalima tikėtis, ir Rimkevičiaus sudarytas vaizdas bus iškreiptas.
Lietuviui rašytojui, sukaustytam partijos reikalavimų, yra sunku likti savitu stilium ir charakteriais. Skirtingi keliai (net veikėjų psichologijoje) nuo ruso kūrėjo šviesios ateities nežada. Jei Rimkevičius beatodairiniai į priekį veržiasi, jis galėjo ryžtis kopijuoti dabartinių Rusijos prozaikų tipus. Ką užtinkame “Girėnuose”, tą rasime kiekviename bolševikinio rusų rašytojo darbe, liečiančiame kolūkius. Tuo atveju Rimkevičių tektų laikyti žmogum be nugarkaulio.
Gal visai priešingai: autorius, nepakęsdamas mūsų žmones veikiančios žalingos įtakos, tyčiomis ryškina blogus ženklus, kad nedelsdamas skaitytojas jais pasišlykštėtų ir stengtusį šių ligų išvengti. Tada Rimkevičius yra doras vyras.
Bet tautų niekinimo taktika, pačioje pradžioje minėta, J. Mikuckiui įsakyta, negali būti lengvai nuneigta. Lietuvoje ji iššaukė visai skirtingas pasėkmes — didžiavimąsi prieš okupantą. Todėl ar nebandoma ją keisti priverstinės tapatybės metodu? Apsižvalgykime: galvojame kaip rusai, elgiamės kaip rusai, tad kodėl mums bėgti patiems nuo savęs ir nelikti rusais? Bergždžiai priešindamiesi, iš savo odos neišsinersime. Jei taip Rimkevičius tyčiomis...
Rusų ekspansijos atkaklumas per paskutinius du su viršum šimtmečius ir bolševikinės klastos pinklės stengiasi gromuluoti tautas visomis priemonėmis. Lietuvių geriausia atspirtis — vidiniais bruožais galimai greičiau tolti nuo okupanto.
Simas Prancinkus
