OKUPANTO PASTANGOS PAŽEMINTI LIETUVOS MENININKUS
Putino romane “Sukilėliai” sukilimo vadas Sierakauskas už klausia kunigą Mackevičių:
“Ar tau teko, brolyti, patirti didelį, skaudų pažeminimą, tokį pažeminimą, prieš kurį būtų maištavusi visa tavo žmogiškoji prigimtis, nuo kurio tau širdis krauju ir tulžim pasrūtų, o tačiau jaustumeis bejėgis ištarti bent vieną protesto žodį, parodyti kad ir mažiausią nepasitenkinimo gestą?” Ir toliau priduria: “ . . . aš tokioj būsenoj išgyvenau kelerius metus”.
Lietuvių tauta tokį skaudų pažeminimą kenčia ne kelerius, bet jau virš trisdešimt metų. Savarankiški ūkininkai paversti valstybinių dvarų tarnais; mokslininkams, išskyrus lituanistus, nebeleidžiama lietuvių kalba savo veikalų spausdinti; menininkai prievartaujami pasidaryti komunizmo “statybos” ir okupacinio režimo talkininkais.
Kultūrinio bendradarbiavimo priedanga okupuotos Lietuvos menininkus okupantas laikas nuo laiko grupėmis atgabena pas užsienio lietuvius, kad išstatytų juos naujam pažeminimui. Nepriklausomybės laikais, pav., solistų grupės, išvykę gastrolių į užsienį, dainuodavo geriausiose salėse, susilaukdami garsių kritikų įvertinimo, visuomenės dėmesio ir užsienio lietuvių pasididžiavimo. Dabar gi okupantas pirmaeilius dainininkus, talentingus instrumentalistus ir teatralus grupelėmis atgabena į užsienį, politrukai už virvelių prisirišę pavedžioja po didmiesčius ir paskui leidžia pasirodyti čikagiškės “Mildos” lygio salėse ir susilaukti “Vilnies”, “Laisvės” ar “Vienybės” “kritikų” įvertinimo. Asmenišką atvykusiųjų laisvę politrukai varžo iki to, kad neleidžia pas artimiausius gimines apsigyventi ar net pernakvoti. Tokio paniekinimo žmogus nėra patyręs nuo civilizacijos pradžios.
Daugeliui čia atvežtų lietuvių menininkų dėl to skaudaus pažeminimo “širdis krauju ir tulžim pasrūva”, tačiau jie yra bajėgiai pareikšti protestą. Protestą reikšti yra laisvųjų lietuvių pareiga. Bėgiodami po okupanto organizuojamus koncertus, reiškiame ne protestą, bet okupanto užmačioms pritarimą.
Dr. R. Petrošius
