Vos prieš metus Vakaruose pasirodė Chruščiovo memuarai, kai štai pats jų autorius pasimirė, menkai tenuneigęs jų autentiškumą. Jei ne jo mirtis, tai tas nuneigimas tebūtų paprasta prisiekusio komunisto ištikimybė Lenino patarimui: “du žingsnius į priekį, — vieną atgal”. Taigi, paneigdamas ar nepaneigdamas, jis bandė žengti žingsnį atgal, kai širdies ataka 1971 m. rugsėjo 11 sustabdė visus kitus žingsnius.
Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes liečiančius pasisakymus Chruščiovo memuaruose verta paskaityti visiems: Antanui Snieškui Vilniuje, visiems jo draugams kvislingams, darbo liaudžiai, inteligentijai ir ypač spaudos žmonėms, šiapus ir anapus.
Netenka abejoti, kad koks nors “samizdat” su Chruščiovo prisiminimais supažindina “laisviausio ir demokratiškiausio krašto pasaulyje” piliečius, tarp jų ir lietuvius, o buržuazinių leidyklų leidiniai paplitę kapitalistiniame pasaulyje.
Įdomiausia, kad pats Chruščiovas Lietuvos pavergimo nevysto į nekaltą “išlaisvinimo” rūbelį. “Khrushchev Remembers”, Ban-tom edition, 1971 (tai jau devinta šios knygos laida), pradedant 155 puslapiu, jis vartoja vis besikartojantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos terminą. Kaip vodka gardžiuojasi Chruščiovas Baltijos valstybių aneksija, kuri “reiškė mūsų teritorijos ribų išplėtimą, mūsų gyventojų padidinimą, mūsų sienų sustiprinimą, įsigijimą plataus Baltijos jūros pakraščio... mūsų gynybos pozicijų pagerinimą” ir Leningrado apsaugą, dėl ko vėliau buvo įsivelta į karą su Suomija, kur raudonoji armija pademonstravo visą savo ištižimą.
Skaityti daugiau: PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA
Kanados lietuvių savaitraščiui 30 metų
“Nepriklausoma Lietuva” pradėta leisti 1941 m., t. y. kaip tik tada, kada mūsų tėvynę Lietuvą užgriuvo didžiosios bėdos: pirmoji bolševikų okupacija, paskiau — raudonoji nacių okupacija, pagaliau, reikalams permainingai pakrypus, Lietuvą ir vėl slegia sunki bolševikinė okupacija.
Per tą laiką ir šis Kanados lietuvių laikraštis, “Nepriklausoma Lietuva”, daugelį kartų keitė savo formatą, išleidimo laiką, redaktorius, bet turiniu ir linija niekad nenukrypo nuo savo užsibrėžto tikslo — kovos už Lietuvos išlaisvinimą ir už ištikimybę Kanadai.
Iš pradžių šis laikraštis išeidavo gana retai — netgi tik kartą per du mėnesiu, vėliau — kas mėnesį, o padidėjus Kanadoj lietuvių skaičiui, (po II-jo pasaulinio karo pabaigos), pradėtas leisti kas savaitę.
Pirmiau šis laikraštis buvo leidžiamas žurnalo formato ir spausdinamas rotatoriumi, o paskui — pradėjus leisti kas savaitę, spausdinamas spaustuvėje, šiuo metu spaudos darbas atliekamas ofsetu.
Laikrašti redagavo visa eilė reraktorių: rašytoja Marija Aukštaitė, pedagogė ir laikraštininke Marija Arlauskaitė, Jonas Yla, Pranas Rudinskas, L. Girinis, J. Kardelis, dr. H. Nagys ir dabar — R. E. Maziliauskas. Ilgiausiai “Nepriklausomą Lietuvą” redagavo itin prityręs žurnalistas ir redaktorius Jonas Kardelis. Jis to laikraščio kūnas ir siela išbuvo beveik dvidešimt metų — iki savosios mirties.
Skaityti daugiau: “NEPRIKLAUSOMA LIETUVA” UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ
_files/I-Laisve-1971-53(90)-33.jpg)
KOVA PRIEŠ OKUPANTĄ
Svetimos valstybės okupacija kiekvienai tautai yra pats didžiausias blogis.
Kiekviena net ir labai žemos kultūros tauta okupacijai priešinasi. Rezistencija yra natūralus kiekvienoje tautoje reiškinys. Ji vyksta Lietuvoje ir kitose rusų komunistų pavergtose tautose. Rezistencija, arba pasipriešinimas svetimos valstybės prievartai populiariai vadinama kova prieš okupantą.
Kas yra ištikę mūsų tautą, įtikinančiai nusakė prof. A. Maceina straipsnyje “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę” nr. 51/ 88). Jo tezes praplečia ir paryškina šiame numeryje spausdinamas prof. A. Musteikio straipsnis ir rašytojo J. Gliaudos pasisakymas. Yra aišku, kad tautą yra užgriuvęs prievartinis rusinimas ir komunistinimas. Paradoksiškai tačiau tų dviejų blogybių tikroviškoji suma yra keleriopai didesnė už teoretiškąją. Juk padarius teoretiškas prielaidas, nuo demokratiškos Rusijos (gaila, ji tokia niekad nėra buvusi) okupacijos nedaugelis būtų bėgę. Gal kiek daugiau nuo savų komunistų diktatūros. Gi nuo rusiško komunizmo bėgo be galo daug. Būtų ir daugiau bėgę, jei tik sąlygos būtų leidę.
Užsieniuose atsidūrusios tautos diasporos pasipriešinimo formų kraštui nurodinėti negali, nes negali pajausti intymių tautos nuotaikų nei subtilių, tik tiesioginiais kontaktais patiriamų tautos santykių su okupantu niuansų. Pasipriešinimo būdai turi išaugti ir subręsti pačioje tautoje. Juos turi ir lietuvių tauta. Tačiau tai nereiškia, kad užsienio lietuviai tos kovos atžvilgiu gali likti neutralūs. Tad kiekvienas sąmoningas lietuvis ir dalyvauja kovoje prieš okupantą, pavergusį tautą ir paneigusį jai valstybinę nepriklausomybę. Todėl teisinga yra raginti “kovoti prieš okupantą” ir įspėti “nekovoti prieš lietuvį”. Deja, šis raginimas bei įspėjimas perdažnai yra piktnaudojamas abiejuose mūsų visuomenės kraštutiniuose sparnuose: vieni šiuo posakiu gina laisvinimo veiksnius nuo pribrendusių reformų, antri pateisina okupantų agentų mūsų tarpan infiltravimą ir kovos dėl laisvės slopinimą. Tauta Lietuvoje žino, kas ten yra laisvės draugas, kas priešas. Tai turėtume žinoti ir čia ir “kovoti prieš okupantą” posakiui grąžinti jam priklausančią prasmę.
Skaityti daugiau: VEDAMIEJI
