“Garsas”, 1970 m. rugpjūčio mėn. numeryje rašo:
“Ketvirtoji direktorių tarybos sesija pradėta 1 P. M., dalyvaujant visiems viršininkams ir direktoriams, kaip ir trečioje sesijoje.
Prez. šimutis pakvietė V. Jucių perskaityti straipsnį apie Susivienijimą, išspausdintą lietuvių žurnale “Į Laisvę” 1969 metais spalių mėnesį. Sekė atviros diskusijos. Prez. L. Šimutis savo pastabose pažymėjo, kad straipsnyje yra aiškinimų be pagrindo arba visai neteisingų. Adv. Mack pareiškė, kad jeigu straipsnyje yra melo, žurnalo leidėjai yra atsakingi... Dr. V. Šimaitis laiko tokius žurnalo aiškinimus kenksmingus Susivienijimui.
Skaityti daugiau: Blogiau negu saulėlydis
Išeivijai skaldyti skirtas “Gimtasis kraštas” 1970 m. birželio 25 rašo:
“Štai kad ir vyskupas Brizgys. Jis ne ganytojiškais religiniais, o kurstomaisiais politiniais kalėdiniais ir naujametiniais pamokslais nuolat juodina tarybinę santvarką Lietuvoje...
Tokiomis kalbomis vyskupas V. Brizgys demaskavo ne tik save, bet ir visos katalikų bažnyčios viršūnės reakcinę veiklą kapitalistiniame pasaulyje. Visiškai aišku, jog ne “sielų išganymo” reikalai yra tos veiklos centre, o kišimasis į socialistinių šalių, į Tarybų Sąjungos, drauge ir į Tarybų Lietuvos gyvenimą”.
Čikagiškės “Naujienos” 1970 m. rugpjūčio 15 rašo:
“Susidaro įspūdis, kad vysk. Brizgys, pabuvęs Romoje, perėjo į koegzistencijos ir bendradarbiavimo eiles ir jis bando nauju keliu vesti lietuvius katalikus”.
Dėl “Gimtojo krašto” tikslų daug galvos sukti nereikia, bet kodėl insinuacijomis vysk. Brizgį suniekinti panūdo “Naujienos”?
Kultūrinį bendradarbiavimą Maskva išeivijai perša lyg nekalčiausią avinėlį, kurio vilnos turėtų šildyti šalstančią išeivijos lietuvybę. Liaudies dainose, tautiniuose šokiuose ir sporto varžybose politikos nėra ir negali būti, — aiškina bendradarbiavimo apaštalai mūsų tarpe. Jei taip iš tikro būtų, reikėtų pritarti “Gimtajam kraštui”, kuris 1970 m. birželio 4 išėjo ginti Clevelando lietuvių tautinių šokių grupės “Grandinėlės” nuo nepagrįstų Juliaus Smetonos užsipuolimų “Naujienose”. Šis išeivijai skaldyti skirtas laikraštis taip rašo:
“Eilinis priepuolis lyg drugys supurtė Julių Smetoną, kai jis savo panosėje, Klivlende, ‘išaiškino’ dar vieną ‘išdavikų’ grupę. Ir tai ne kokius nors ‘akiratininkus” ar kitokius smetoninės ‘drausmės’ ardytojus, o paprasčiausius lietuviškų šokių entuziastus iš Klivlando “Grandinėlės”’.
Skaityti daugiau: ... ir Grandinėlė?
Komunistų partijos oficiozas lietuvių kalba “Tiesa” 1970 m. birželio 2 praneša apie prof. dr. A. Avižienio Vilniuje skaitytą paskaitą ir duoda jo pareiškimą, kuriame yra ir tokia vietelė: “Na, o į Vilnių visada mielai užsuksiu, kai tik atsiranda galimybė atsilankyti Europoje. Aš ir kiti mokslininkai išeiviai labai didžiuojamės, gavę tribūną seniausiame Tarybų Sąjungos universitete”.
Šį mūsų mokslininko pareiškimą “Tėviškės žiburių” bendradarbis palydi tokiu komentaru:
“Taigi, prof. dr. A. Avižienis, kalbėdamas ne tik savo vardu, bet ir kitų išeivių mokslininkų vardu, Vilniaus universitetą vadina seniausiu Sovietų Sąjungos universitetu. Toks neatsargus prasitarimas yra labai parankus Maskvos propagandai, nes juo pripažįstamas priverstinis Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą”.
Charakteringu sutapimu, “seniausio Tarybų Sąjungos universiteto” terminą vartojo sovietinis daktaras L. Vladimirovas, 1970 m. gegužės 12 suruošęs propagandinį Vilniaus u-to 400 m. sukakties minėjimą Jungtinėse Tautose.
Sb. Jokubauskas
1968 m. balandžio mėn. 26 d. Čikagoje pirmą kartą prakalbo inž. Antano ir Marijos Rudžių įsteigta ir finansuojama radijo programa “Lietuvių radijo forumas”. Programa pravedama kiekvieno šeštadienio vakare 8-9 val.
Ši radijo programa skiriasi, tur būt, nuo visų kitų lietuviškų radijo programų Amerikoje. Ji neturi komercinių skelbimų. Pranešimai kovos už Lietuvos laisvę, o taip pat kultūriniais, visuomeniniais ar šalpos reikalais daromi veltui, nes visa tai yra neatidaloma lietuviško gyvenimo dalis. Bet pats pagrindinis “Lietuvių radijo forumo” tikslas yra supažindinti amerikiečius su laisvųjų lietuvių gyvenimu, jų pasiektais moksliniais bei kultūriniais laimėjimais, pristatyti jiems vis gyvą pavergtos Lietuvos klausimą ir priminti reikalą budėti prieš komunizmo pavojų laisvajam pasauliui. Todėl šioje programoje lygiagrečiai naudojamos lietuvių ir anglų kalbos.
_files/I-Laisve-1970-50(87)-26.jpg)
LIETUVIŲ RADIJO FORUMO vadovybė su svečiais: iš kairės sėdi — buv. JAV ambasadorius Lenkijoje ir JAV pašto valdytojas dr. John Gronouski su ponia, programų leidėjas inž. Antanas Rudis, direktorė — Marija Rudienė ir Karilė (Gedutytė) Rudienė; stovi — adv. Jonas Krupa su žmona Margarita (Rudyte) ir tech. reikalų vedėjas Antanas Rudis, jr.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKAS RADIJAS AMERIKIEČIAMS
Palyginti neilgas atstatytos nepriklausomos Lietuvos valstybinis gyvenimas turėjo du griežtai skirtingus laikotarpius — demokratini iki 1926 gruodžio perversmo ir autoritetinį po gruodžio perversmo iki sovietų invazijos.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvai nedraugingi veiksniai nepriklausomos Lietuvos autoritetini laikotarpį kiekviena proga iškiša kaip mūsų tautos valstybinio nesubrendimo liudijimą. Antai, visai neseniai (1970.IX.17) Kanados dienraščio “The Montreal Star” bendradarbis taip pat papriekaištavo Kanados baltiečiams, kad jie tik dabar supratę Vakarų demokratiją, kurios nesupratę savo krašte nepriklausomybės dienomis. Tam savo teiginiui pavyzdžiu jis cituoja Lietuvą, kurios nepriklausomybė buvusi tik šešerių metų amžiaus, kai Antanas Smetona “became dictator by coup d’etat”.
Laisvųjų lietuvių informaciniai leidiniai nepriklausomos Lietuvos autoritetinį laikotarpį svetimiesiems paprastai vaizduoja santūriai, objektyviai. Paprastai konstatuojama, kad po 1926 perversmo prezidentas Smetona pradėjo nepriklausomos Lietuvos autoritetinį ar pusiauautoritetinį režimą, bet tuoj pat primenama, kad Smetona neturėjo tikro diktatoriaus savybių, kad greta tautininkų spaudos buvo toleruojama, nors cenzūruojama, ir kita spauda, ir greta tautininkų organizacijų buvo toleruojamos, nors budrioj policijos kontrolėj, ir kitos organizacijos. Pabrėžiamas taip pat taktas, kad, Hitleriui atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, tas sukrėtimas pastūmėjęs prezidentą Smetoną nauju ministru pirmininku paskirti nepartinį generolą Joną Černių, kuris į vyriausybės sudėtį įtraukęs ir krikščionis demokratus bei liaudininkus, tuo būdu darydamas posūkį į demokratinės santvarkos atstatymą.
Ar verta murzinti demokratinį laikotarpį, kad skaisčiau atrodytų autoritetinis?
Būdingos mūsuose betgi kai kieno pastangos, siekiant rodyti patrauklesnį autoritetinį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nuvertinti ir murzinti demokratinį laikotarpį, tam panaudojant karo stovio įvestus spaudos bei susirinkimų laisvės aprėžimus ir kitus karo stovio nepatogumus, nutylint, kad karo stovio buvimas demokratinėje Lietuvoje pirmoj eilėj buvo diktuojamas netaikingos tarptautinės padėties, būtent, Lietuvos - Lenkijos santykių. Karo stovis demokratinėje Lietuvoje buvo ne partinės, o tik valstybinės politikos reikalas. Tai liudija ir faktas, kad jo panaikinimo nestatė nė liudininkai savo sąlyga įeiti į koalicinę vyriausybę su krikščionimis demokratais 1923-1924 metais.
Skaityti daugiau: DEMOKRATINĖ LIETUVA KREIVAME VEIDRODYJE
1970 m. rugpiūčio 9-16 d. d. Dainavoje vykstant studijų ir poilsio savaitei, naujasis “Į Laisvę” redaktorius LFB centro valdybos pirmininkui J. Mikoniui parašė laišką, kuriame iškėlė kai kuriuos redagavimo rūpesčius. Laiškas buvo perskaitytas LF bičiulių posėdyje. Čia veik ištisai spausdinamas to laiško tekstas.
Mielas Pirmininke,
Tavo kvietimas atvykti Dainavon ir pabuvoti kartu su visais jumis labai gundantis, tačiau teko tai pagundai atsispirti. Dėkoju bič. V. Rociūnui už sutikimą pabūti stovykloje redakcijos akimis ir ausimis, o reikalui esant, ir lūpomis.
Prieš ketvertą metų Dainavoje man yra tekę būti redaktoriaus Leonardo akimis ir ausimis. Gal būt perdaug džiaugiausi visu tuo, ką čia mačiau ir girdėjau, nes lūpos ištarė neatsargius žodžius. Tąsyk, svarstant “Į Laisvę” reikalus, aš pasakiau:
— Losangeliečiai redagavime ištvers, jei reikės, ir dešimt metų.
Tik tada praregėjau, kad tais žodžiais esu pasirašęs tuščią vekselio blanką, kai LFB vyr. tarybos pirmininkas dr. Adolfas Damušis šį pavasarį neatlaidžiai pareikalavo šį vekselį išpirkti, štai, kaip tapau naujuoju “Į Laisvę” redaktoriumi.
Skaityti daugiau: “Į Laisvę” redaktoriaus žodis
Antanas Maceina, BAŽNYČIA IR PASAULIS, bažnytinio gyvenimo kaita po II Vatikano Susirinkimo. Kritinis skerspiūvis. Išleido Vakarų Europos Lietuvių Sielovada 1970 m. Aplankas Kazio Veselkos. Spaudė “Draugo" spaustuvė, 3434 W. 63rd St., Chicago, Illinois 60629. Tiražas 2000 egz., 157 pusi. Kaina 2 dol.
Jurgis Gliauda, AITVARAI IR GIRIA, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio premijuotas romanas. Laisvosios Lietuvos knygų leidyklos leidinys Nr. 1. Viršelis dailininko Antano Rūkštelės. Spaudė Morkūno spaustuvė Čikagoje. Premijos mecenatai Ona ir Valerijonas šimkai.
Anatolijus Kairys, DU BROLIUKAI, Amerikos Lietuvių Vaiko Ugdymo d-jos leidinys nr. 17. Viršelis ir iliustracijos dail. Juozo Kiburo; 78 p. Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 6051 So. Ashland Avė., Chicago, Ill., 60636, 1970 m.
Bronius Budriūnas, LIETUVIO GIESME, mišriam chorui, žodžiai V, Mykolaičio - Putino. Premijuota P. L.B. Valdybos tautinių giesmių konkurse 1968 m. JAV LB Kultūros Fondo leidinys Nr. 47, Čikaga, 1970.
Danutė Brazytė - Bindokienė, MIESTE NESAUGU, premijuota apysaka jaunimui. JAV LB Kultūros Fondo leidinys Nr. 44. Čikaga, 1970. Viršelis ir iliustracijos Jūratės Eidu-kaitės. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Česlovas Grincevičius, GEROJI VASARA, mozaikinis romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, aplankas dail. N. Vedegytės - Palubinskienės. Spausdino Draugo spaustuvė, 197.0 m., 4545 W. 63rd Street, Chicago, Illinois 60629; kaina 5 dol.
_files/I-Laisve-1970-50(87)-27.jpg)
IŠ KANKINIŲ KRAUJO TAUTA SEMIASI STIPRYBĘ
Trisdešimties metų rezistencinės kovos prieš Lietuvos pavergėją sukaktį mini lietuvių tauta, atžymi ją ir pavergėjas. Nauja, sustiprinta rusiško teroro banga ritasi per Lietuvą. Vėl liejasi lietuvių kraujas, dygsta nauji kapai.
Į Lukšos ir Butėno, į Vitkaus ir Pečiulionio, į Senio ir Sūnelio eiles visai neseniai prie Amerikos krantų įsijungė Simas Kudirka, o pavergtoje Lietuvoje — prof. Jonas Kazlauskas ir daugelis kitų, pradžioje paslaptingai dingusių, o vėliau paskelbtų “nuskendusiais”, “sušalusiais”, “pasikorusiais”, “traukinių suvažinėtais”.
Maskvos agentai į išeivių galvas kala, kad nuo Stalino lai-kų viskas ten pasikeitę į gerąją pusę. Kai kas yra pasikeitę ir į gerąją pusę. Tačiau vienas dalykas tikrai nepasikeitė: nepasikeitė lietuvių tautos troškimas atgauti laisvę ir nepriklausomybę, nepasikeitė ir Maskvos bestiališkos priemonės tą troškimą sunaikinti. Šioje nelygioje kovoje yra pasikeitus rezistencijos forma. Lietuvių tauta, kaip ir partizaninių kovų dienomis palikta vienų viena, tyliai, atkakliai ir ištvermingai savo surastais būdais ir priemonėmis okupacijai priešinasi. Priešas tai žino ir širsta. Masinių skerdynių ir deportacijų vykdyti nebegali, nes jau nebepajėgtų, kaip Stalino dienomis, nuslėpti to nuo pasaulio akių. Tautiškai sąmoninga, intelektualiai ir finansiškai pajėgi ir pakankamai įtakinga išeivija jau įstengia pažadinti pasaulio sąžinę, kaip Simo Kudirkos ir Bražinskų atvejais. Ji turi ir įtakingų draugų. Okupantas ir tai žino. Todėl savo nusikaltimus prieš lietuvių tautą dar rafinuočiau ima slėpti. KGB atakuoja individualiai ir pirmiausia sunaikina tuos, kuriuos laiko okupacijai pavojingiausiais. Žudo KGB kamerose ar bepročių namuose, o prieš visuomenę nusikaltimus dengia “nelaimingų atsitikimų” skraistėm.
Skaityti daugiau: VEDAMIEJI
