VEDAMIEJI

IŠ KANKINIŲ KRAUJO TAUTA SEMIASI STIPRYBĘ

Trisdešimties metų rezistencinės kovos prieš Lietuvos pavergėją sukaktį mini lietuvių tauta, atžymi ją ir pavergėjas. Nauja, sustiprinta rusiško teroro banga ritasi per Lietuvą. Vėl liejasi lietuvių kraujas, dygsta nauji kapai.

Į Lukšos ir Butėno, į Vitkaus ir Pečiulionio, į Senio ir Sūnelio eiles visai neseniai prie Amerikos krantų įsijungė Simas Kudirka, o pavergtoje Lietuvojeprof. Jonas Kazlauskas ir daugelis kitų, pradžioje paslaptingai dingusių, o vėliau paskelbtų “nuskendusiais”, “sušalusiais”, “pasikorusiais”, “traukinių suvažinėtais”.

Maskvos agentai į išeivių galvas kala, kad nuo Stalino lai-kų viskas ten pasikeitę į gerąją pusę. Kai kas yra pasikeitę ir į gerąją pusę. Tačiau vienas dalykas tikrai nepasikeitė: nepasikeitė lietuvių tautos troškimas atgauti laisvę ir nepriklausomybę, nepasikeitė ir Maskvos bestiališkos priemonės tą troškimą sunaikinti. Šioje nelygioje kovoje yra pasikeitus rezistencijos forma. Lietuvių tauta, kaip ir partizaninių kovų dienomis palikta vienų viena, tyliai, atkakliai ir ištvermingai savo surastais būdais ir priemonėmis okupacijai priešinasi. Priešas tai žino ir širsta. Masinių skerdynių ir deportacijų vykdyti nebegali, nes jau nebepajėgtų, kaip Stalino dienomis, nuslėpti to nuo pasaulio akių. Tautiškai sąmoninga, intelektualiai ir finansiškai pajėgi ir pakankamai įtakinga išeivija jau įstengia pažadinti pasaulio sąžinę, kaip Simo Kudirkos ir Bražinskų atvejais. Ji turi ir įtakingų draugų. Okupantas ir tai žino. Todėl savo nusikaltimus prieš lietuvių tautą dar rafinuočiau ima slėpti. KGB atakuoja individualiai ir pirmiausia sunaikina tuos, kuriuos laiko okupacijai pavojingiausiais. Žudo KGB kamerose ar bepročių namuose, o prieš visuomenę nusikaltimus dengia “nelaimingų atsitikimų” skraistėm.

Lietuvių tauta skausme ir tyliame ryžte lenkia galvas prieš naujuosius kankinius ir naująsias rezistencijos aukas. Kovoje už laisvę išlietas kraujas nereiškia pralaimėjimo ir naujai supilti kapai nereiškia mirties. Iš kankinių kraujo tauta semiasi stiprybę. Kaip pirmuosius krikščionis, nauji kankiniai pavergtą tautą grūdins ištvermėje, o laisvuosius lietuvius žadins dar ryžtingesnei kovai už pavergto krašto laisvę.

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Bendravimo klausimu dviejų nuomonių šiuo metu jau nebėra. Visi veiksniai pilnai sutaria, kad kiekvienas užsienio lietuvis turi ir teisę, ir pareigą remti krašte gyvenančius savo gimines, pažįstamus ir kitus tautiečius ir maloniu svetingumu sutikti juos, čia atvykusius, nežiūrint kokie bebūtų jų atsilankymo tikslai. Bendravimo procese Lietuvos okupantas neturi jėgų pilnai primesti savo valios, todėl rezistencinėje kovoje bendravimas yra reikalingas.

Iš bendravimo pereinama į bendradarbiavimą, kai organizuojami čia atvykusių žmonių koncertai, meno parodos, paskaitos, pranešimai, kai priimami okupacinių organų kvietimai vykti pavieniui ar grupėmis į pavergtą Lietuvą ir reikštis ten pagal okupacinės valdžios teikiamas “malones”, “privilegijas” ir direktyvas.

Bendradarbiavimo procesą kontroliuoja priešas.

Sprendžiant bendradarbiavimo klausimą, neesminis dalykas, ar atvykėlis arba nuvykėlis yra ar buvo geras lietuvis, ar jis pasižymėjęs mokslininkasmenininkassportininkas, ar jo praeitis pro- ar anti-komunistiška. Tai jausminiai argumentai. Juk geras lie-

tuvis ir antikomunistas priešo kontroliuojamame procese jo tikslams visada geriau pasitarnaus, negu blogas lietuvis ir prorusiškas komunistas. Iš Lietuvos atvykusius bendradarbiautojus priešas kontroliuoja per paliktus įkaitus, nuvykusius ten siekia kontroliuoti per jų naivumą, oportunistiškus nusiteikimus ir duotus įsipareigojimus.

Sovietų peršamas bendradarbiavimas yra komplikuota problema, ir dėmesys skirtinas ne kuriam vienam, bet visiems šios problemos aspektams. Tačiau rezistencinei kovai vadovaują židiniai sutaria, kad “kultūriniai bendradarbiautojai” čia atvyksta ir mus pas save kviečia ne lietuvybės užsienio lietuviuose stiprinti, bet jų tautinei ir valstybinei sąmonei blėsinti, ne meilės Lietuvai, o Tarybų Sąjungai skiepyti, ne nepriklausomybės vilčių Lietuvai žadinti, bet Lietuvos okupacijai įteisinti. Jie atvyksta čia ne savo iniciatyva, ne savo pinigais, o kultūriškai reiškiasi stiprioje okupanto kontrolėje ne santaikos ir susipratimo mūsų tarpe ugdyti, bet mus skaldyti ir dezorganizuoti.

Koks turėtų, būti laisvųjų lietuvių atsakymas?

Santykiai su pavergtos Lietuvos žmonėmis turi būti vedami rezistencinėje dvasioje. Tačiau santykių formų nustatymas nėra vienkartinio atsakymo suradimas, bet tam tikras besikeičiančių sąlygų apsprendžiamas procesas, atviras nuolatinėms pataisoms. Formulių jau yra pasiūlyta. Tačiau neišmintinga yra surastą atsakymą ginti kaip absoliučią tiesą, kaip ir neteisu aklai atakuoti jį, nesiūlant geresnių alternatyvų. Susigrupavus tuo klausimu į du tarpusavyje kovojančius frontus, retoriški postringavimai užgožia dalykišką klausimo nagrinėjimą ir realių atsakymų ieškojimą. Kraštutinumuose vieni pavojų visai nebemato, antri juos taip išpučia, kad už fantazijos kalnų pasislepia tikrovė, į kurią kelias tačiau turi būti surastas.

Lietuvių Fronto Bičiulių nusistatymas bendravimo su tauta klausimu yra aiškus, tvirtas ir nesikeičiąs nuo Lietuvių Fronto egzistavimo pradžios: IŠTIKIMAI ESAME SOLIDARŪS SU LIETUVIŲ TAUTA.

Norint išlaikyti solidarumą, reikia justi tikrąjį tautos pulsą. Todėl sąlyčiai su tauta yra ne tik leistini, bet ir būtini.

Iš antros pusės, negalima naiviai galvoti, kad, paėmus okupanto ranką, būsią galima pajusti lietuvių tautos širdies plakimą. Gi darant skirtumą tarp okupanto ruso ir okupuoto lietuvio, negalima neprileisti, kad okupanto tarnyboje nebūtų ir lietuvių. Nedidelė paguoda, jei jie tai daro iš prievartos, o ne savanoriškai. Tad praktiškai sprendžiant bendravimo klausimą, rezistencinis budrumas turi lydėti ir saugoti meilės lietuviui ir Lietuvai jausmus.

Su ginklu rankose prieš gudų valdžią nesišiaušti, bet vienok nepasiduoti pavertimui į gudus ir kreivatikius yra tai tėvynainių lietuvių pamatas, ant kurio stovi tikra tėvynės meilė.

Tumas - Vaižgantas, 1896 m.

AUKOS LIETUVOS LAISVEI

Pagrindinė išeivijos misija yra Lietuvos bylos kėlimas ir gynimas kitataučių tarpe. Tas darbas reikalauja didelių pastangų ir finansinių išteklių, daug laiko ir darbo ir geros organizacijos. Kiekvieno geros valios lietuvio pareiga laisvinimo veiklą paremti ir žodžiu, ir darbu, ir pinigine auka.

Turime eilę veiksnių, iš kurių vieni daug kalba ir metai iš metų rikiuojasi, antriištvermingai, intensyviai ir tyliai dirba. Kalbantieji veiksniai reikalaute reikalauja sau visų laisvės kovai skirtų aukų, dirbantieji tik prašo jų darbus paremti nors “našlės skatikais”.

Neturėdami realių atramos bazių visuomenėje, oficialieji veiksniai nepajėgia nei racionaliai darbų suplanuoti, nei planų vykdyti. Netikėtų įvykių užklupti, dažnai visai pasimeta ir iniciatyvą perleidžia veiksniams šalia veiksnių.

Kalbant apie pastarojo penkmečio pačius šviesiuosius rezistencijos taškus, reikia paminėti Rezoliucijoms Remti Komiteto pravestą H. Con. Res. 416 rezoliuciją JAV Kongrese (pastangos rezoliuciją realizuoti ir dabar tyliai pilnu intensyvumu tebevedamos), JAV LB informacijos komisijos atsiekimus 1970 metais, Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto greitus ir tikslius žygius Bražinskų byloje, Amerikos Lietuvių Akcijos Komiteto prasiveržimus į Amerikos informacijos tinklus Simo Kudirkos reikale. Prof. Jono Kazlausko nužudymo iškėlimas ir pristatymas pasaulio opinijos dėmesiui iniciatorių dar tebelaukia.

Sąmoningi geros valios lietuviai, skirdami Lietuvos laisvinimui auką, pirmoje vietoje turėtų ją kreipti į dirbančiuosius veiksnius. Prievartavimo čia būti negali. Turi būti pagerbta aukotojo valia.

“Į LAISVĘ” RĖMĖJAI

1970 melais žurnalas susilaukė gausų duosnių rėmėjų skaičių:

MECENATAI: $250.00 — dr. J. Kižys; $100.00 — dr. K. Ambro-zaitis, dr. P. Kisielius, dr. A. Razma; $50.00 — dr. P. Žemaitis.

GARBĖS PRENUMERATORIAI: $25.00 — J. Mikonis; $20.00 — V. Skladaitis; $15.00 — J. Žilionis; $10.00 — A. Balsys, A. Bražėnas, J. Janulaitis, dr. A. Martus, J. Prakapas, K. Račiūnas, dr. A. Šmulkštys, J. Urbonas.

AUKOTOJAI: $4.00 — J. Vingilis; $3.00 — K. Gimžauskas; $2.00 — K. Grina, J. Norkaitis, N. Tautvilas, J. Vaičaitis; $1.00 — dr. Z. Kungys, I. Račiūnas.

“I LAISVĘ” ADMINISTRACIJA

MIELAS SKAITYTOJAU,

“Į Laisvę” žurnalas dėkingas Tau, nes prenumeratos mokesčiu palaikai jo gyvybę. Naujų metų pradžia yra labai geras laikas atnaujinti žurnalo prenumeratą ir, jei būtų, apmokėti užsilikusią skolą. Iš savo pusės, ‘‘Į Laisvę” pažada Jus 1971 metais lankyti reguliariai.