Partizanai: Istorija ir dabartis

PASITARIMAI DĖL VIENINGOS EGZILINĖS POLITINES VADOVYBĖS

Kovo 16 liaudininkų pradėti pasitarimai su LNT grupėmis ir kovo 20 krikščionių demokratų atstovų su LFB pirmininku, kaip žinia, buvo tik Nojaus bandomieji balandžiai į dabartinio Vliko visų grupių kovo 30 nutartus pasitarimus dėl vieningos egzilinės politinės vadovybės.

Pasitarimams vilkinės grupės sudarė komisiją iš pirm. K. Škirpos ir narių J. Kaminsko ir P. Vainausko. K. Škirpa raštu paprašė LNT grupes ir LFB Valdybą paskirti savo atstovus pasitarimams. LNT grupės į savo delegaciją pasitarimams paskyrė pirm. V. Rastenį ir nariais V. Alksninį ir B. Bieliuką. LFB Valdyba pasitarimų klausimą aptarė bendrai su LDF ir pasitarimams paskyrė bendrą LFB-LDF delegaciją: pirm. J. Brazaitį ir nariais J. Šlepetį ir V. Vaitiekūną.

I

Pirmasis Vliko grupių komisijos pasitarimas su LNT ir LFB-LDF delegacijomis įvyko gegužės 5 d. Pasitarimą Vliko grupių komisija pradėjo šiais rašytais pareiškimais:

1. KAIP VLIKO GRUPIŲ KOMISIJA SUPRANTA PASITARIMUS

New York’as, 1957 geg. 5 d.

Talkos grupių ir Lietuvių Fronto Delegacijoms

Didž. Gerb. Pasitarimo Dalyviai!

Prieš pereinant prie klausimų, kurių aptarimui esame čia susieję, laikau reikalinga Vliką sudarančių grupių Komisijos vardu padaryti sekantį padėties paryškinimą:

Mūsų Komisija buvo Vliką sudarančių 9 grupių vienbalsiai išrinkta ir jai pavesta išsiaiškinti su visomis kitomis lietuvių politinėmis grupėmis šiuo metu Vlike nedalyvaujančiomis, būtent, Lietuvių Tautiniu Sąjūdžiu, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu, Lietuvių Rezistencine Santarve ir Lietuvių Frontu, ir išsiaiškinti ne kuriais konjunktūrinio pobūdžio klausimais, o vykdant vieną iš pagrindinių Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įsipareigojimų lietuvių tautai, pareikšto 1944 m. vasario 16 dienos deklaracijoje, Str. 7, būtent, kad Vlikas:

a)    “vykdys kuo plačiausiai visuomenės konsolidaciją”, b) “lygins politinių grupių tarpusavio nesusipratimus”.

Be to, sakytos deklaracijos baigiamoje pastraipoje Vlikas pareiškė, jog “kviečia visų politinių nusistatymų geros valios lietuvius nusiteikti tarpusavio bendradarbiavimo ir vienybės dvasia kovoje dėl Lietuvos”. Kaip žinoma, po kalbamos deklaracijos įpareigojimais yra ir parašai kai kurių grupių dalyvaujančių šiame mūsų pasitarime.

Tad šioje dvasioje norėtumėm ir vesti šiuos pasikalbėjimus, siekiant pilno susitarimo su Jūsų atstovaujamomis grupėmis ir vienybės su jomis kovoje už Lietuvos išlaisvinimą ir atkūrimą jos valstybinės nepriklausomybės.

(Pas.) K. Škirpa, Vliko Grupių Komisijos Pirmininkas

2. VLIKO GRUPIŲ KOMISIJA UŽSIMERKIA PRIEŠ VLIKO 1952 ĮSIKIŠIMĄ Į LDF REIKALUS

1957 m. gegužės 5 d.

PAREIŠKIMAS VLIKą sudarančiųjų grupių atstovų pasitarimas 1957 m. kovo 30 d. nutarė kviesti L. Tautinį Sąjūdį, L. Laisvės Kovotojų Sąjunga, L. Atgimimo Sąjūdį, L. Rezistencinę Santarvę ir Lietuvių Frontą dėtis į bendrą Lietuvos laisvinimo darbą, įeinant į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą.

Susižinoti su nurodytų grupių vadovybėmis ir sutarti su jomis į VLIKą grįžimo-įėjimo kelią, VLIKą sudarančiųjų grupių atstovų pasitarimas išrinko trijų asmenų čia esančią komisiją.

Komisijos vardu š. m. balandžio 4 d. raštu kreipiaus į L. Tautinio Sąjūdžio, L. Laisvės Kovotojų Sąjungos, L. Atgimimo Sąjūdžio, L. Rezistencinės Santarvės ir L. Fronto vadovybes, prašydamas pritarti komisijos su tų grupių įgaliotiniais pasitarimo reikalui ir pranešti pavardes asmenų, kuriuos atitinkama grupė bus įgaliojusi kalbėtis.

Ponas J. Brazaitis š. m. Balandžio 17 d. raštu man pranešė, kad su mano balandžio 4 d. rašyto rašto turiniu “... supažindinau LFB valdybą, o taip pat Darbo Federacijos centro valdybą ir esu jų įgaliotas atsakyti:... Pasitarimams su Jūsų pirmininkaujama komisija LFB ir Darbo Federacijos valdyba provizoriškai yra įgalioję Juozą Brazaitį, Joną Šlepetį ir Vytautą Vaitiekūną”.

Toks p. J. Brazaičio pareiškimas jo paties gegužės 2 d. raštu pakartotinai patvirtintas.

Dėl šio p. J. Brazaičio pranešimo VLIKą sudarančiųjų grupių komisijos vardu turiu pareikšti:

1.    VLIKą sudarančiųjų grupių atstovų pasitarimas išrinko komisiją ir jai pavedė kalbėtis su VLIKe nedalyvaujančių grupių vadovybėmis ar jų įgaliotais asmenimis, kviečiant jas įeiti į VLIKą ir įsijungti į visiems lietuviams bendrą Lietuvos laisvinimo kovą.

2.    Pono J. Brazaičio pranešime Darbo Federacijos įtraukimas rodo, kad toje organizacijoje yra savų nesusipratimų, kuriuos išspręsti dera tai pačiai grupei.

3.    Darbo Federacija yra VLIKą sudarančiųjų grupių skaičiuje, todėl komisija dėl jos į VLIKą įėjimo nėra įgaliota tartis. Tačiau, kadangi LF vadovybė, nors komisijos buvo kviečiama pasitarimams pati viena, stato DF atstovo dalyvavimą kaipo būtiną sąlygą, VLIKe dalyavujančiųjų grupių komisija, nenorėdama sudaryti bet kurių sunkumų bendriems esminiams klausimams svarstyti, sutinka išklausyti Lietuvių Fronto delegacijos pareiškimą D. F. klausimu, kad ji referuotų VLIKą sudarančiųjų grupių atstovų pasitarimui.

(pas.) K. Škirpa, Komisijos Pirmininkas

3. VLIKO GRUPIŲ KOMISIJOS “7 DĖSNIAI” VIENINGAI EGZILINEI POLITINEI VADOVYBEI SUDARYTI

Siekdamos visiškos mūsų jėgų konsolidacijos vyriausiam mūsų tikslui siekti, apjungiant Lietuvos laisvinimo veiklos vadovavimą Vlike, jį sudarančios grupės susitarimo pagrindan deda sekančius pagrindinius dėsnius:

1.    Mums atrodo, jog betkokiems neaiškumams išsklaidyti, o taip pat ir požiūriu santykių su demokratiniais kitų kraštų sluogsniais, būtų tikslinga, kad tos grupės, kurios Vlike dar nebuvo dalyvavusios, įstodamos į jį, atatinkama forma pareikštų, jog yra apsisprendusios siekti atkūrimo nepriklausomos Lietuvos valstybės, sutvarkytos demokratiniais valdymosi pagrindais.

2.    Visos grupės, tiek grįžtančios į Vliką, tiek į jį naujai įstojančios, laikosi 1944 metų vasario 16 dienos deklaracijos, kaip pagrindinio Vliko uždavinių akto.

3.    Visos 2 p. suminėtos grupės įsipareigoja, nuo momento sugrįžimo ar įstojimo į Vliką, susilaikyti nuo betkokios separatistinės veiklos ir remti jį, kaip vieningą lietuvių tautos politinę vadovybę.

4.    Visos 2 p. suminėtos grupės naudojasi visomis Vliką sudarančių grupių teisėmis ir prisiima ant savęs Vliko nuostatuose numatytas pareigas bei atsakomybę už jo veiklą.

5.    Likusios užsieny Lietuvos diplomatijos tarpusaviams santykiams tvarkyti ir jos veiklai koordinuoti diplomatinių misijų funkcijų apimties ribose, pripažįstama likusios užsieny Lietuvos Diplomatijos šefo institucija.

Vliko santykiai su Lietuvos pasiuntiniais grindžiami darnaus bendradarbiavimo principu, kiekvienam organui veikiant jam priklausomoje srityje. Tų sričių apimties ribos ir bendradarbiavimo tvarka nustatomi abipusišku susitarimu su likusia užsienyje Lietuvos diplomatija.

6.    Visi buvę nesusipratimai tarp Vliko ir paskirų iš jo pasitraukusių grupių, jei kuri iš jų dar turėtų kokių specifinių klausimų, išlyginami Vliką sudarančių grupių komisijos individualiai su tokia grupe.

7.    Bendrai atmosferai atslūginti ir lietuvių visuomenei politiniai konsoliduoti visos grupės, tai yra, tiek tos, kurios dabar sudaro Vliką, tiek ir tos, kurios į jį grįžta arba į jį naujai įstoja, įsipareigoja laikytis prideramo santūrumo bei rimties pasisakymuose spaudoje, vengiant viso to, kas galėtų būti nenaudinga mūsų politikos veiksnių autoritetui palaikyti, tiek kitų akyse, tiek lietuvių visuomenėje.

II

Vliko grupių komisijos iniciatyva įstumtos į popierinių pareiškimų kelią LNT ir LFB-LDF delegacijos savo nusistatymus dėl vieningos Lietuvos laisvinimo organizacijos Vliko grupių komisijai taip pat išdėstė raštu.

4. KAIP LNT SUPRANTA LIETUVOS LAISVINIMO ORGANIZACIJĄ

Lietuvos Nepriklausomybės Talkos Delegacijos pareiškimas dėl Vlike dalyvaujančių grupių komisijos sąlygų bendros veiklos organo reikalu.

Gegužės 5 d. pradėtieji pasitarimai pateisintų į juos dedamas viltis,

jeigu juose būtų surasta ir sutarta įgyvendinti dabarties ir bent artimos ateities reikalavimus atitinkanti organizacine forma, taikytina tam tikram Lietuvos nepriklausomybės siekiančios veiklos barui.

Klaidintume save ir kitus, jei dėtumės šiuose pasitarimuose bebandą sutvarkyti ar pertvarkyti visą Lietuvos nepriklausomybės reikalu vykstančią veiklą.

Gyvendami ir veikdami ne Lietuvoje ir, be to, netgi neturėdami nuo priešų įsikišimo gerai apsaugoto ryšio su Lietuvoje esančiaisiais, negalime lemti, kaip turėtų būti organizuota ir vykdoma tam tikslui skirtoji veikla Tėvynėje.

Ir už Lietuvos ribų toji veikla negali būti visa įsprausta į vienos organizacijos rėmus.

Šiai veiklai išimtinai ar tik iš dalies skirtų įvairaus pobūdžio organizacijų bei institucijų yra daug: Lietuvos Diplomatinė Tarnyba; Amerikos Lietuvių Taryba, įvairių kraštų lietuvių bendruomenės ir panašios organizacijos; daugybė kultūrinių, profesinių, studentijos, šiaip jaunimo organizacijų, kurių vienos išplitusios daugelyje kraštų, kitos veikia tik vienam kuriam krašte ar vienoj vietovėj, bet kurios, šalia ar net priekyje savo specifinių uždavinių, stato sau ir Lietuvos nepriklausomybės siekimo uždavinį; Lietuvos Laisvės Komitetas ir visa Laisvos Europos organizacija imtinai su Pavergtųjų Europos Tautų Sambūriu; Pavergtųjų Europos tautų bičiulių organizacijos Amerikoje ir kituose kraštuose; Pabaltijo ar Lietuvos bičiulių draugijos kaikuriuose kraštuose; Baltų Draugija Vokietijoje; Europos Federacijos Sąjūdžio lietuvių sekcija; Vidurio ir Rytų Europos politinių išeivių komitetas Londone; Socialistų, krikščionių demokratų, liberalų, valstiečių internacionalai bei Europos politinių išeivių sekcijos juose; Tarptautinė Laisvų žurnalistų Federacija; Politinių Išeivių profesinių sąjungų bei jaunimo sambūriai; Antibolševikinis Tautų Blokas; Amerikos Balso ir kitų ašlių radijo informacijos Lietuvos reikalui skirtieji vienetai; JAV Kongreso Bibliotekos bei kitų mokslinių įstaigų Lietuvos reikalui skirti skyriai; laikraščių bei knygų leidyklos ir jų bendradarbiai; pagaliau, ir pasitarimuose dalyvaujantieji politiniai sambūriai bei jų susigrupavimai, kaip Vlikas, LNT ir kt. Be to, įskaitytina ir eilė paskirų asmenų, lietuvių ir nelietuvių, nuolatos ar atsitiktinai savo iniciatyva ką nors padarančių Lietuvos nepriklausomybės reikalui ginti.

Net ir šis ilgas sąrašas dar neapima visų taškų, iš kurių kyla ar gali kilti kalbamosios veiklos dalis. Jų negalima nei kėsintis sujungti vienoje sistemoje, vadovaujamoje iš vieno centro. Juos jungia ir jų pasireiškimus koordinuoja tik vienas veiksnys — tas pats tikslas. Joki išvedžiojimai apie vieno, visą veiklą diriguojančio centro naudingumą šios realybės pakeisti negali.

Tad pasitarimus pradėjusieji maždaug vienodos prigimties politiniai sambūriai gali tartis dėl sukūrimo tinkamesnės organizacinės sistemos tik savo pačių veiklai.

Bet ir čia, remdamiesi turima patirtim, manome, kad būtų visai nerealu ir nepakankama vadovautis tolokoje praeityje ir visai kitokiose sąlygose sudaryta veikimo programa.

Lygiai taip pat nerealu ir nereikalinga paskiriems politiniams sambūriams ar net ir jų sudėtiniams organams dėtis bei skelbtis politine tautos vadovybe, kada jiems tėra įmanoma apimti tik ribotą veiklos sritį.

Politinių-visuomeninių ir diplomatinių-konsuliarinių institucijų veikla tegali veikti skirtingose plotmėse, kurios nustatomos objektyvinių sąlygų, nepareinančių nuo tų institucijų savitarpinių susitarimų. Todėl jų derybos dėl kompetencijos pasiskirstymo ne tik nereikalingos, bet neturėtų ir prasmės, nes jos negalėtų turėti praktinės įtakos faktinių sąlygų sudarytajai padėčiai.

Taigi, — mažesnės reikšmės, nors ir nemažiau kritikuotinų reikalavimų nei neliesdami, — manome, kad Vliko grupių gegužės 5 dieną pareikštieji reikalavimai, kalbantieji tik apie grįžimą į nepasisekimu pasibaigusią sistemą, neatitinka šio meto aplinkybių ir reikia jieškoti realesnės išeities.

Visi pasitarimuose atstovaujamieji sambūriai — nors kai kuriuose iš jų yra Lietuvos politiniame gyvenime nedalyvavusių ir net Lietuvoje negyvenusių lietuvių — turi jiems visiems būdingą požymį, būtent:jie yra kilę iš Lietuvoje vykusios politinės ar rezistencinės veiklos ir jų idėjų objektas yra ateities Lietuva.

Tačiau reikia skaitytis ir su tuo, kad Lietuvos nepriklausomybės kova gali ilgiau trukti ir šie sambūriai gali fiziškai išsekti. Todėl būtina jų uždavinių vykdymą palaipsniui perleisti į jaunesnės kartos rankas.

Išeivijoje lietuviškam susipratime bebręstančio jaunimo tarpe yra pajėgų, gyvai ir kūrybingai besidominčių Lietuvos ateitimi, taigi ir kultūriniu bei politiniu jo veidu. Bet šis jaunimas, palyginti, mažai teįsilieja į išeivijoje atsidūrusius Lietuvos politinius sambūrius. Jaunimas spiečiasi savuose sambūriuose, kurie nors ir nėra grynai politiniai, bet kurie — dėl skiriamo dėmesio busimojo Lietuvos politinio gyvenimo vizijai — turi bendrą požymį su esamaisiais išeivijoje Lietuvos politiniais sambūriais. Todėl, organizuojant Lietuvos politinių sambūrių organizacinę sistemą užsieniuose, būtina atverti plačiausias galimybes įsijungti į ją ir atitinkamiems jaunimo sambūriams, kad jie turėtų progos lygiomis toje specifinėje politinėje veikloje dalyvauti ir savo laiku perimti vadovavimą jai.

Šiai specifinei Lietuvos politinių sambūrių veiklai vieningoje sistemoje suorganizuoti šiandien nebepakanka ligi šiol vartotų, tegu ir perredaguotų, dėsnių. Tam reikia atitinkamo naujo organizacinio plano. Mūsų įsitikinimu, tokio plano pagrindiniai bruožai turėtų būti šie:

1.    Sudarytinas užsieniuose veikiančių Lietuvos politinių sambūrių Lietuvos nepriklausomybei atstatyti vedamos akcijos derinimo ir tvarkymo organas.

2.    Tokio organo paskirtis būtų:

(a)    derinti ir sutarta tvarka formuluoti, motyvuoti, skelbti bei ginti Lietuvos politinių sambūrių išeivijoje nusistatymus su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu susijusiais klausimais;

(b)    organizuoti duomenų apie okupuotos Lietuvos padėtį rinkimą, tyrimą ir naudojimą akcijoje dėl Lietuvos nepriklausomybės;

(c)    politinės lietuvių išeivijos vardu dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės siekimui pritariančiose tarptautinėse organizacijose arba santykiauti su tokiomis visuomeniškomis tarptautinėmis ar paskirų tautų organizacijomis ir institucijomis.

3.    Uždavinius vykdydamas, toks organas bendradarbiautų su Lietuvos Diplomatine Tarnyba, kaip su kompetentinga institucija Lietuvos respublikos vardu santykiauti su kitų valstybių vyriausybiniais organais bei jų agentūromis.

Pažiūrų, sumanymų bei patarimų pasikeitimo būdu šis organas bendradarbiautų ir su kitomis lietuvių organizacijomis ar institucijomis, veikiančiomis Lietuvos nepriklausomybės labui.

4.    Toks organas galėtų būti sudarytas iš lietuvių išeivijos rinktų atstovų tuo būdu, kad kandidatus siūlytų išeivijoje veikią Lietuvos politiniai-rezistenciniai sambūriai (Įskaitant ir jaunimo atitinkamus sambūrius), o rinktų visi to organo veiklą remti pasiryžusieji lietuviai.

Kitas būdas tam organui sudaryti galėtų būti toks, kad jame būtų atstovaujami tik visi dabar vykstančiuose pasitarimuose atstovaujamieji sambūriai ir atitinkamos jaunimo organizacijos. Tačiau vietoj paritetinio atstovavimo turėtų būti įvestas proporcinis atstovavimas, pagal kiekvieno sambūrio įrodytą narių skaičių.

Kiekvienas išrinktas atstovas turėtų bendrajame organe sprendžiamą balsą, naudojamą individualiai.

5. Vykdomąjį personalą toks organas turėtų skirti atsižvelgdamas tik atitinkamam darbui reikiamų kvalifikacijų, nepareinamai nuo plenume sambūrių turimų atstovų proporcijos.

Esame giliai įsitikinę, kad politiškai veiklios arba politine akcija besidominčios bei ją remiančios visuomenės nusiteikimai reikalauja kaip tik tokiais pagrindais perorganizuoti išeivinių Lietuvos politinių sambūrių veiklą, jei norima, kad išnyktų ginčus bei nesantaiką kėlusios priežastys ir nuo tikrovės atitrūkęs veikimo stilius.

Suprantama, prie šių pagrindinių plano bruožų reikia daugelio technikinio pobūdžio nuostatų, dėl kurių esame pasirengę iš savo pusės patiekti atitinkamus pasiūlymus, kai bus susitarta dėl pagrindų.

Kviečiame pasitarimuose dalyvaujančiuosius ryžtis pasukti į realų kelią, kuriuo einant dar galėtų būti pateisintas Lietuvos politinių sambūrių užsieniuose egzistavimas ir atlikta likimo jiems skirta misija.

1957. VI. 8.

5. LFB-LDF PAŽIŪROS:

netinkamas pasitarimams metodas, klaidinantieji Vliko grupių komisijos teigimai, nuo realybės atitrūkę “7 punktai”, ketveriopos vienybės principai.

New Yorkas, 1957. 6. 6. Ponui K. Škirpai, Vliko Grupių Komisijos Pirmininkui.

Pone Pirmininke. LFB valdybos ir LDF centro valdybos delegacija turi garbę pareikšti savo pažiūras dėl raštų, kuriuos Jūs š. m. gegužio 5 įteikėte dalyviams pasitarimo dėl vieningos egzilinės politinės vadovybės.

I

Mums neatrodo tikslingas Vliko grupių komisijos pasirinktas pasitarimams kelias — užuot tiesiogiai pasiaiškinus, ar egzilinės politinės vadovybės vieningumą kliudančios priežastys yra galimos pašalinti ir ar siekiamų apjungti veiksnių nusistatymai dėl egzilinės politinės vadovybės organizacijos bei ateities veikimo yra suartėję, — imtis kaitaliotis raštais. Tokie raštai galbūt žada lanksčią galimybę pasitarimus galimai ilgiau nutęsti ir galimai įmantriau savo poziciją dokumentuoti viešajai opinijai. Jie betgi yra abejotinos vertės pasitarimų nuoširdumui bei pasitariančiųjų tarpusavio pasitikėjimui sukelti.

Vliko grupių pasirinktas rašytais pareiškimais aiškinimosi kelias atrodo juo labiau savotiškas po to, kai Vliko grupių komisijos pirmininkas ir nariai žodžiu tarėsi su atskiromis grupėmis ir aiškiai žino, kurios sąlygos įgalintų sudaryti vieningą eg-zilinę politinę vadovybę. Patys Vliko grupių surašyti raštai taip, lyg prieš tai nebūtų buvę tartasi ir lyg nebūtų buvę pakankamai aiškiai pasisakyta dėl egzilinės politinės vadovybės sudarymo sąlygų.

Tačiau įstumta į popierinių pareiškimų kelią, LFB ir LDF delegacija norėtų dėl Vliko grupių komisijos raštų esmės pasisakyti dviem atžvilgiais :

(a)    kiek tuose raštuose ženklu, kad Vliko grupių komisijos atstovaujamos grupės atsisako nuo egzilinės politinės vadovybės vieningumą, ardančios dvasios bei metodų;

(b)    kiek jų reiškiamos mintys dėl politinės vadovybės organizacijos bei veikimo yra atremtos realiu gyvenimu.

II

Vliko grupių komisijos rašte “Delegacijoms” tenka pozityviai priimti komisijos prisimintą Vliko įsipareigojimą 1944 m. dekliaracijoje vykdyti visuomenės konsolidaciją ir lyginti tarpgrupinius nesutarimus.

Tenka betgi apgailestauti komisijos antro rašto “Pareiškimo” klaidinantį teigimą, jog “Pono J. Brazaičio pranešime Darbo Federacijos įtraukimas rodo, kad toje organizacijoje yra savų nesusipratimų, kuriuos išspręsti dera tai pačiai grupei”.

Tas teigimas prasilenkia su tiesa, nes Brazaičio pranešimas neduoda jokio logiško pagrindo išvadai apie DF “savus nesusipratimus”. Nei Brazaičio rašte nekalbama, nei pasitarimuose su Vliko grupių komisija negali būti kalbama apie DF savus nesusipratimus, nes tai būtų kartojimas Vliko įsikišimo į DF reikalus. Kalba buvo, yra ir turi būti tik apie Vliko nesusipratimus su DF, apie Vliko įsikišimo į DF reikalus padarinių pašalinimą, apie neteisės, į kurią 1952 m. Vlikas įstojo, pašalinimą ir grįžimą į teisės atstatymą ir tuo būdu Vliko nesusipratimo su DF likvidavimą.

Tai buvo pakankamai išsiaiškinta su Vliko grupių komisijos pirmininku ir nariais. O jei Vliko grupių "pareiškimą” šiuo klausimu reiktų suprasti kaip tų grupių nusistatymą ir toliau pasilikti neteisės kelyje, tai toks nusistatymas būtų ženklas, kad jos nenori atsisakyti nuo vieningą egzilinę politinę vadovybę bei veikimą ardančių metodų, nenori sukurti būtinų bendram susipratimui ir darbui moralinių bei teisinių sąlygų. Tokiu atveju LFB ir LDF negalėtų neteisėje bendrininkauti. (Dokumentacija LDF reikalu jungiama atskiru priedu).

III

Vliko grupių komisijos raštuose, nutylint vieningumą kliudančias priežastis ir joms pašalinti galimybes, arba Vliko nutarimais sudarytą padėtį vaizduojant, kaip grupės “savą nesusipratimą”, trečiuoju raštu teikiami “7 punktai” vieningos egzilinės politinės vadovybės pagrindu.

Pirmasis siūlo, kad naujai į politinę vadovybę įsijungiančios grupės įsakmiai pareikštų kovojančios už demokratinę Lietuvą... Neteko girdėti, kad tokia sąlyga būtų buvusi Mažosios Lietuovs ar Vilniaus krašto atstovus į Vliką priimant. Savo esme šis reikalavimas tegali tik įžeisti LRS demokratinius nusistatymus (nes praktiškai tik ją vieną teliestų šis reikalavimas).

Antrasis punktas vieningos politinės vadovybės uždavinių pagrindiniu aktu teikia Vliko 1944 m. dekliaraciją, nors tos dekliaracijos uždavinių eilėje yra implikuotas valdžios vienatijos atstatymas, ir jau 1945 m. liaudininkų, socialdemokratų, ūkininkų partijos ir laisvės kovotojų laikyta atgyvenus ir tų grupių reikalavimu buvo papildyta specialiu protokolu. Nuo to laiko per 12 metų kai kuriais savo punktais toji dekliaracija egzilinei politinei vadovybei juo labiau nereali. Pvz. kad ir nuostatas dėl laikinosios vyriausybės sudarymo. Jie ir egzilinė vadovybė teigtų, kad laikui atėjus joje sudaroma laikinoji vyriausybė, tai tokią pretenziją tektų slėpti, kad nebūtų nugirsta okupuotoje Lietuvoje...

Trečiasis punktas neaiškus tiek savo apimtimi (kodėl taikomas tik daliai egzilinės politinės vadovybės narių?), tiek savo turiniu (ką reiškia “separatinė veikla”?). Be to, jis yra nerealus, egzilinę politinę vadovybę laikydamas lietuvių tautos politine vadovybe, nors tai nėra tolygūs dalykai.

Ketvirtas punktas nesuprantamas.

Penktasis pirmąja pastraipa be tikslingo pagrindo braujasi į tebeveikiančių Lietuvos diplomatų organizaciją, kuri vieningos egzilinės politinės vadovybės sudarymo tiesiogiai neliečia. Šio punkto antroji pastraipa tebevartoja tik tuos pačius nekonkretaus turinio pažadus pasiekti abipusį susitarimą su diplomatine tarnyba, kurių vykdymas per eilę metų pasirodė nesėkmingas.

Šeštasis punktas yra prejudicialus. Kol neišlyginti grupių santykiai, kalbos apie vieningos egzilinės politinės vadovybės sudarymą būtų neprasmingos Pirmiau turi būti “nuvalytas stalas”, kad būtų galima sėstis ir tartis dėl bendro darbo organizavimo. Nuo šio punkto tad vieningos politinės vadovybės sudarymo pasitarimai ir tektų pradėti.

Septintasis punktas teisingai siūlo visoms grupėms laikytis tam tikro santūrumo bei rimties pasisakymuose. Tik be pagrindo iš tos taisyklės daro išimtį pariai egzilinei politinei vadovybei, kuriai juo labiau privalomas santūrumas, rimtis, garbingumas autoritetui išlaikyti ir darbui organizuoti.

Vliko grupių komisijos “7 punktai” egzilinę politinę vadovybę grindžia 1944, nebe 1926 metų politine struktūra. Vis dėlto savo didele dalimi jie dar neprilygsta dabartinės realybės, mūsų įsitikinimu.

Norint žengti dar 13 metų iki dabarties ir prie jos derinti politinės vadovybės organizaciją ir veikimą, mūsų įsitikinimu, reiktų politinės vadovybės organizaciją ir jos veikimą pagrįsti ketveriopos vienybės principu.

(1)    Pirmoji vienybė yra valstybinės nepriklausomybės tęstinumo ir valstybinės linkmės vienybė. — Okupuotos Lietuvos valstybinės nepriklausomybės tąsa tebėra Lietuvos diplomatinės bei konsularinės įstaigos ir patys Lietuvos piliečiai. Valstybinės nepriklausomybės tąsa įpareigoja egzilinę politinę vadovybę saugoti ir respektuoti ne tik Lietuvos diplomatines konsuliarines įstaigas, bet ir pačią Lietuvos pilietybę, nes ir pilietybė yra valstybinio tolydumo išraiška. Svetimą pilietybę priėmęs, lietuvis praranda turėtąjį Lietuvos valstybinės nepriklausomybės liudijimą ir dėl to praranda mandatą kalbėti ir veikti egzilinės politinės vadovybės vardu.

Lygiai svarbi egzilinei politinei vadovybei vienybė su krašto valstybine linkme. Jei okupuotoji Lietuva yra ištisinė nuo Nidos, Šilutės, Pagėgių iki Drūkšių, Dieveniškių, Eišiškių, tai egzilinė politinė vadovybė negali tos valstybinės linkmės ignoruoti, negali savo organizacijoje manifestuoti atskirų Lietuvos sričių buvusius specifiškumus, nes tai būtų okupuotosios Lietuvos valstybinės linkmės, tautiniu atžvilgiu pozityvios, evoliucijos nepaisymas ir atitrūkimas nuo krašto gyvenimo.

(2)    Antroji vienybė yra egzilinės politinės vadovybės vienybė su teise ir morale. Šią vienybę diktuoja pats egzilinės politinės vadovybės pagrindinis uždavinys — tautos ir asmens teisių atstatymas okupuotoje Lietuvoje. Šis uždavinys implikuoja egzilinės politinės vadovybės jautrumą teisės ir moralės pažeidimams ne tik tarptautinėje plotmėje, ne tik Sovietų Sąjungos — Lietuvos santykiuose, bet ir pačios šios vadovybės santykiuose su asmenimis ar organizacijomis.

(3)    Trečioji vienybė yra egzilinės politinės vadovybės bendradarbiavimo vienybė su kitais tautiniais ar valstybiniais veiksniais. Egzilinės politinės vadovybės ir kitų nepriklausomai veikiančių Lietuvos laisvės kovos bare valstybinių ar tautinių veiksnių — Lietuvos diplomatų ir konsulų, Lietuvos Laisvės Komiteto, Lietuvos Delegacijos Pavergtosiose Jungtinėse Tautuose, Amerikos Lietuvių Tarybos, pasaulio lietuvių bendruomenės organų jaunimo ir kt. organizacijų bei įstaigų — bendradarbiavimo vienybė yra pagrindinė sąlyga jų visų vaidmens ir veiklos sėkmei. Vienybė budėjime dėl Lietuvos, vienybė organizuojant išeivijos talką laisvės kovai, vienybė telkiant ir perteikiant informacijas, vienybė betkurią iniciatyvą reiškiant.

(4)    Pagaliau, ketvirtoji vienybė yra pačios egzilinės politinės vadovybės vidinė vienybė. Ji reiškia ne tik sutelkimą po vienu stogu galimai visų Lietuvoje veikusių ir tremty susikūrusių, lietuvių visuomenėje atramos turinčių ir Lietuvos išlaisvinimu tiesiogiai besirūpinančių politinių ar rezistencinės kovos organizacijų, bet ir sutelktųjų organizacijų nusistatymų vienybę tiek dėl egzilinės politinės vadovybės pobūdžio bei organizacijos, tiek dėl uždavinių ir jų vykdymo.

LFB ir LDF delegacijos įsitikinimu, šios ketveriopos vienybės principai ir praktinės iš jų išvados turėtų sudaryti vieningos egzilinės politinės vadovybės sudarymo pasitarimams pagrindą.

6. Priedas prie LFB ir LDF delegacijos 1957. VI. 6. rašto Vliko Grupių Komisijos pirmininkui dėl vieningos egzilinės politinės vadovybės.

DARBO FEDERACIJA — KRIKŠČIONYS DEMOKRATAI — VLIKAS

(Pagrindiniai dokumentai)

(1) Darbo Federacija virsta Krikščionių Darbininkų Sąjunga.

“Kauno Apskrities Viršininkas skelbia, kad komisijos klausimams iš įstatymo apie draugijas spręsti nutarimais įregistruoti sekančių organizacijų įstatai:

6. Lietuvos darbo federacijos pakeistas statutas ir pavadinimas į — Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą. Dr. rej. Nr. 23 (Vž Nr. 17, 42, 50, 179)”. (žr. V. Ž. II dalis Nr. 372, 1935. 4. 27.).

(2) Dr. J. Griniaus pranešimas kan. Kapočiui, Tautiniam Delegatui prie Pontifikalinės Misijos 1948.XII. 29.

“Kaip Jūsų Prakilnybei žinoma, Lietuvos vyriausybei, vadovaujamai tautininkų, uždarinėjant politinius susigrupavimus, buvo į pavojų atsidūrusi ir Liet. Darbo Federacija, kuri demokratiniame laikotarpy (1919-1926 m.) atstovavo lietuvių krikščionių darbininkų reikalus. Kad jie (reikalai) nepatektų į bolševikinę įtaką, 1934 m. Darbo Federacija viešai atsisakė politinio pobūdžio, pasilikdama darbininkų kultūrinius, socialinius ir profesinius reikalus, ir grįžo prie ankstesnio krikščionių darbininkų sąjungos vardo, kuriuo ji vadinosi iki 1919 m. Krikščionių darbininkų s-ga veikė iki 1940 m. vidurio vasaros, kada bolševikai ją drauge su kitomis organizacijomis uždarė. Ligi to laiko Krikščionių darbininkų sąjungos valdyba leido ir Darbo Federacijos laikraštį “Darbininką” ir tęsė Darbo Federacijos veiklą kiek to laiko aplinkybės leido.

“Vokiečių okupacijos metais, kylant visuotiniam lietuvių pasipriešinimui prieš okupantus, Liet. Krikščionių Darbininkų S-gos valdyba vėl ėmė reikštis politiškai ir jos valdybos narys Vyriausiame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete veikė ir tebeveikia Darbo Federacijos vardu. Jis veikia laikas nuo laiko pasitardamas su Liet. Krikščionių Darbininkų paskutinės valdybos nariais, kurių dauguma yra atsidūrusi tremtyje. Ir lig šiol niekas nekėlė klausimo dėl atstovavimo neteisėtumo arba kad L. krikščionių darbininkų sąjunga ir darbo federacija nėra tas pats.

“Ginčas iškilo šių metų gruodžio 19 d. Fellbache, kur p. P. Jočys, kuris nuo krikščionių darbininkų judėjimo buvo pasitraukęs nuo 1932 m., savo iniciatyva be Darbo Federacijos resp. Krikščionių Darbininkų S-gos Valdybos ir jos atstovo Vlike pritarimo sušaukė neva Darbo Federacijos suvažiavimą. Nors jame Darbo Federacijos nariais teprisipažino tik penki asmenys, tačiau keturi, vienam protestuojant dėl suvažiavimo neteisėtumo, ir be kita ko priminus, kad pagal įstatus tik Darbo Federacijos skyriui sudaryti jau reikia dešimties žmonių, visdėlto jie sudarė komitetą, kuris turėtų kalbėti Darbo Federacijos vardu. Nors rašąs šį pranešimą aiškino, kad toks veiksmas įneš į krikščionių visuomenininkų ir politikų tarpą naujų nesusipratimų, tačiau Krikščionių Demokratų Partijos atstovo p. Pr. Vainausko ir “Tėvynės Sargo” reikalų vedėjo p. VI. Šimaičio remiamas susirinkimas aiškinimų ir protestų nepaisė.

"Tie keturi nariai, ypač p. P. Jočys ir VI. Šimaitis, ypač puolė ilgametį Darbo Federacijos ir krikščionių darbininkų veikėją, kuris dabar Darbo Federaciją atstovauja Vlike, kaltindami jį susidėjus su Lietuvių Frontu ir pasiryžus Darbo Federaciją sufrontinti. Iš tų jų kalbų atrodė, kad neva suvažiavimo ir naujo centrinio organo sudarymo tikslas buvo pašalinti iš Vilko dabartinį Darbo Federacijos atstovą ir jį pakeisti kitu, nes susirinkimas jokių esminių problemų, liečiančių darbininkų judėjimą, ir apskritai jokių socialinių klausimų nekėlė ir nesvarstė. Diskusijose dėl Darbo Federacijos atstovo veiklos Vlike dalyvavo ir oficialus Krikščionių Demokratų Centro Komiteto atstovas p. Pr. Vainauskas, kuris įrodinėjo p. Vaitiekūno netinkamą elgesį, pakeičiant Darbo Federacijos antrininką Vlike. Tuo jis sustiprino su tiesa prasilenkiantį p. VI. Šimaičio aiškinimąsi, kad jis iš Darbo Federacijos antrininkų esąs pašalintas todėl, kad nesilaikąs Lietuvių Fronto linijos. J. Grinius susirinkusiems įrodinėjo, kad netinka smerkti žmogaus, neišklausius net jo paaiškinimų, ypač kad p. Vaitiekūnas ir Vlike ir šalia jo, ypač jieškodamas naujų politinio veikimo formų ir savo socialinių minčių pažangumu, pasireiškia tikrai pozityviai. Svečias gyd. Radzivanas, išklausęs puolimų, nukreiptų prieš p. Vaitiekūną, gavęs žodį, stebėjosi ir statė klausimą: kas čia atsitiko, kad p. Vaitiekūno veikla Vlike dar Lietuvoj ir per dvejus su viršum metus tremtyje buvo gera ir Darbo Federacijos veikėjų aprobuojama, o dabar dėl jos pasisąkoma prieš ? Reikia manyti, kad šių dviejų kalbėtojų įtakoje susirinkusiųjų dauguma nebeišdrįso priimti p. Vaitiekūną peikiančios rezoliucijos ir pasitenkino paprasta p. Valaičio pasiūlyta formule, kad, išklausius diskusijų einama kitų dienotvarkės punktų svarstyti.

“Tariamame suvažiavime ypač keista atrodė krikščionių demokratų laikysena su jų oficialiuoju atstovu p. P. Vainausku priešaky. Jis ne tik nepalankiai vertino p. Vaitiekūną, bet vienas iš pirmųjų, kada iškilo diskusijos dėl darbų tvarkos priėmimo, net nelaukęs įprastinių sveikinimų, įsijungė į diskusijas, pasisakydamas prieš Darbo Federacijos resp. Krikščionių Darbininkų Sąjungos valdybos narių protestą dėl suvažiavimo neteisėtumo ir siūlydamas rinkti naują centro komitetą. O tai reiškė krikščionių darbininkų sąjungos nepripažinimą teisėta Darbo Federacijos paveldėtoja ir jos veiklos tęsėja. Iš krikščionių demokratų, ypač iš p. P. Vainausko laikysenos galima daryti išvadą, kad tariamas Darbo Federacijos suvažiavimo šaukimas faktiškai išėjo iš Krikščionių Demokratų Partijos vadovybės iniciatyvos, ypač kad pasirašiusis kvietimus p. P- Jočys yra neturtingas, o tuo tarpu kalbamo suvažiavimo nariams ir net svečiams kelionė buvo apmokama iš šalies.

“Į Darbo Federacijos neva Centro Komitetą keturi susirinkimo nariai (dr. Micuta, p. Valaitis, VI. Šimaitis ir P. Jočys) sutarė įtraukti šiuos asmenis: P. Jočį, VI. Šimaitį ir p. Kairį.

“Susirinkimui pirmininkavo dr. Micuta, o sekretoriavo VI. Šimaitis.

“Kadangi Jūsų Prakilnybės iniciatyva yra sudaryta vadinamoji taikinamoji komisija, randu reikalinga, kaip dalyvis to susirinkimo, kuris gali įnešti į katalikų politikų tarpą naujų nesusipratimų ir kivirčų, painformuoti Tamstą apie Fellbacho susirinkimo kalbas ir ginčus.

“Ta pačia proga prašyčiau priimti, Jūsų Prakilnybę, mano pagarbos patikinimą. (Pas.) Jonas Grinius, Schwaeb. Gmuend, 1948. XII. 29”.

(3) V. Vaitiekūno promemo apie Fellbacho “suvažiavimą” 1949.11.27.

“1948 m. lapkričio 27 d. atvyko pas mane į Pfullingeną Petras Jočys iš Schw. Gmuend ir pareiškė, kad senokai norįs išsikalbėti Darbo Federacijos reikalais, nes girdįs, kad esama tarp katalikų nesantarmės ir kad Viatiekūnas esąs frontininkas. Jis, Jočys, manąs, kad reiktų sukviesti Darbo Federacijos žmonių suvažiavimas ir neaiškumus išaiškinti. Jam pareiškiau, kad aš pats principe suvažiavimo sumanymui nesu priešingas, tik reikia žinoti jo tikslas, ir kad tam klausimui spręsti yra kompetentinga organizacijos vadovybė, kurios didžioji dalis yra čia, tremtyje. Tik jai reikalą aptarus, aš galėsiu pranešti jam, Jočiui, prieitas išvadas. Pastebėjau, kad Jočys tuo mano paaiškinimu nebuvo patenkintas ir pastebėjo, kad ta vadovybė esą vienų frontininkų. Ta proga jam pastebėjau, kad tam tikra prasme, rezistencinės kovos prasme, ir aš esu frontininkas, bet kad tai nesudaro jokios kontraversos būnant federantu sykiu dalyvauti rezistencinės kovos organizacijoje. Kalbant apie darbo federacijos suvažiavimą ir iš kalbos išėjus apie eventualius jo dalyvius, Jočys man pareiškė, kad tokių eventualių dalyvių sąrašą jis jau turįs gatavą ir jį man parodė. Sąraše buvo apie 20 pavardžių. Jų tarpe dr. Raulinaitis (nuo 1927 m. iš krikščionių darbininkų sąjūdžio išsijungęs), dr. Šimaitis (tik čia, tremty, kurį laiką buvęs LDF antrininku Vlike, šiaip nieko bendra su krikščionių darbininkų sąjūdžiu neturįs), Vaitiekūnas, J. Valaitis, P. Jočys, du Sabaliauskai, katrų vienas Ūkininkų Sąjungos veikėjas, nieko bendra su krikščionių darbininkų sąjūdžiu neturįs, J. Kuras, kun. Žiūraitis (niekad krikščionių darbininkų sąjūdy nedalyvavęs), kun. Gasiūnas, K. Mockus, P. Būtėnas (nuo 1926 metų išsijungęs), J. Kairys, P. Mačiulis (nuo 1919 m. išsijungęs), A. Milčius (nuo 1934 m. išsijungęs), D. Micuta (nuo 1919 m. išsijungęs) ir dar keli. Aš Jočiui pareiškiau, kad man jo sąrašas nepriimtinas, nes yra seniai su krikščionių darbininkų sąjūdžiu nieko bendra neturinčių, o nėra paskutinių laisvos Lietuvos metų sąjūdžio veikėjų, net čia, tremtyje, esančių vadovybės narių. Į tai Jočys man nieko nepaaiškino, tik akcentavo, kad suvažiavimas turėtų įvykti gruodžio 19 d. Fellbache. Į tai aš pastebėjau, kad suvažiavimo vietą ir laiką turės nutart vadovybė, kurios nusistatymą aš jam, Jočiui, pranešiu. Man palietus lėšų reikalą, nes šiais laikais tokie suvažiavimai kaštuoja, Jočys paaiškino, kad lėšos nesudaro klausimo. Supratau, kad jų yra. Atsiskiriant, atrodė, drauginga nuotaika, aš dar Jočiui pastebėjau, kad per porą dienų turiu išvykti į Hannoverį ir ten sutruksiu kelias dienas. Į tai jis man pareiškė, kad lauksiąs mano pranešimo.

“Lapkričio 29 d. aš išvykau į Hannoverį. Iš britų zonos grįžau gruodžio 3 d. Gruodžio 10 d. vėl teko vykti į Kaselį į VT pasitarimą su M. L. Tarybos žmonėmis. Iš ten grįžau gruodžio 13 d. Gruodžio 17 d. dr. Karvelis pranešė, kad turįs kvietimą į Darbo Federacijos suvažiavimą gruodžio 19 d. Fellbache. Jam pareiškiau, kad nieko apie tai nežinau. Gruodžio 18 atnešė man iš Schloss-Pfuliingen Jočio pasirašytą kvietimą dalyvauti "suvažiavime”. Laiškas dėl klaidingo adreso buvo nuklydęs į Pfullingen-Schloss lietuvių stovyklą. Kadangi buvo aišku, kad “suvažiavimas” organizuojamas neatsižvelgiant mudviejų su Jočiu lapkričio 27 d. pasikalbėjime mano iškeltų momentų, taigi be vadovybės iniciatyvos ir pritarimo, tad nuo dalyvavimo jame teko susilaikyti.

“Gruodžio 20 d. atvyko pas mane vadovybės narys dr. J. Grinius. Jis pareiškė, kad Schw. Gmuende pasklidus gandui apie Darbo Federacijos vardu organizuojamą “suvažiavimą”, jis, Grinius, gruodžio 17 d. nuvykęs pas Jočį, kuris pareiškęs jam, kad frontininkų kaip Maceina ir kt. jis suvažiaviman ne-kvies. Tatai pranešęs Maceinai, kuris parašė tam “suvažiavimui” protestą, prie kurio prisijungęs ir dr. Grinius, kuris dėl informacijos nusprendęs “suvažiavime” dalyvauti. Į “suvažiavimą” iš Schw. Gmuendo be dr. Griniaus ir Jočio vyko dar krikščionių demokratų partijos veikėjai Kliorys ir Daniusevičius. Fellbache Bahnhofshotel susirinko Jočys, Šimaitis, Valaitis, Micuta, Grinius, Daniusevičius, Kliorys, du Valiūnai, Vaidelys ir Vainauskas. “Suvažiavimą” pradėjo Jočys, pasiūlęs pirmininku Micutą, sekretorium — Šimaitį. Griniui paskaičius Maceinos protestą, paneigiantį “suvažiavimui” teisę kalbėti Darbo Federacijos vardu, suvažiavimo kompetentingumą, aiškinosi Jočys ir jį rėmė Vainauskas. Tik Griniui iškėlus klausimą, kas yra tikri dalyviai, kas svečiai, buvo paskelbta, kad tikri dalyviai yra Jočys, Micuta, Šimaitis, Valaitis ir Girnius. “Suvažiavimą” sveikino Vainauskai krikščionių demokratų vardu ir K. Valiūnas ūkininkų sąjungos vardu. Šimaičiui pranešus apie jo kaip LDF antrininko Vlike pakeitimą ir pareiškus, kad Vaitiekūnas jam pasakęs, kadangi jo, Šimaičio, nusistatymas nesutampąs su frontininkų, tai jis turįs iš antrininkų pasitraukti. (Tai Šimaičio prasimanymas. Jis pats man kaip tik tą mintį kėlė, tačiau aš jam įsakmiai pabrėžiau, kad jam esant krikščionių demokratų partijos reikalų vedėju ir “Tėvynės Sarbo” administratorium susidaro taktinių nepatogumų būti LDF antrininku. Jam betgi nesusipratus padaryti išvadų, turėjau jas padaryti savo iniciatyva (pagal Vliko statuto numatytą tvarką). Dėl to ir kilo jo nepasitenkinimas. Šimaičio priekaištus Vaitiekūnas dėl jo “frontiškumo” palaikė ne tik Jočys, Valaitis, bet ir krikščionių demokratų partijos antrininkas Vlike Vainauskas. “Suvažiavimas” keturiais balsais iš penkių “pilnateisių” dalyvių priėmė keletą rezoliucijų, kurių tekstai buvo iš anksto Šimaičio mašinėle parašyti ir “suvažiavimui” pasiūlyti. “Suvažiavimas” nutarė ir Darbo Federacijos Centro Komitetą išrinkti, į kurį Micuta, Valaitis, Jočys ir Šimaitis “išrinko” Jočį, Šimaitį ir nedalyvavusį Kairį.

“Iš to, kas pasakyta, eina šios išvados: 1. “Suvažiavimas” buvo inspiruotas ir palaikomas krikščionių demokratų partijos žmonių; 2. “Suvažiavimas” buvo reikalingas krikščionių demokratų partijai paspausti o veikiausiai ir pakeisti LDF atstovui Vlike; 3. “Suvažiavimui” reikalingų lėšų Jočys pats neturėjo, bet gavo iš šalies (Daniusevičius ir Kliorys gyrėsi, kad kelionė atlyginta);

4. “Suvažiavimas” turėjo paneigti dabartinei krikščionių darbininkų sąjūdžio vadovybei kalbėti Darbo Federacijos vardu (tatai ypač akcentavo krikščionių demokratų antrininkas Vlike Vainauskas).

“Ryšium su šita krikščionių demokratų “veikla” LDF atstovas Vlike 1948 m. gruodžio 20 d. penkių grupių posėdyje, pareiškė toliau su krikščionių demokratų partijos atstovais bendruose koordinaciniuose posėdžiuose dalyvauti negalįs ir iš posėdžio išėjo. Tik bendrai tarpgrupinių santykių raidai Vlike ypatingai paaštrėjus, 1948 m. gruodžio 29 d. LDF atstovas vėl grįžo į penkių grupių koordinacinį posėdį, pareikšdamas, kad nesusipratimą su krikščionimis demokratais dėl Fellbacho “suvažiavimo” perduoda šių grupių koordinacinei komisijai”.

“(Pas.) V. Vaitiekūnas.

Pfullingenas, 1949. II. 27”.

(4) Koordinacinės komisijos nutarimas

“Koordinacinė Komisija savo š. m. (1949) gegužės 4 d., birželio 1 d. ir liepos 5 d. posėdžiuose apsvarsčiusi L. Darbo Federacijos atstovo Vlike P. V. Vaitiekūno pro memoria dėl

Lietuvos Darbo Federacijos vardu 1948 m. gruodžio 19 d. Fellbache prie Stuttgarto sušaukto suvažiavimo ir išklausiusi suinteresuotų asmenų pareiškimus bei paaiškinimus:

1.    konstatuoja, kad Darbo Federacijos vardu 1948 m. gruodžio 19 dieną įvykęs suvažiavimas sukėlė nesklandumų tarp Darbo Federacijos ir Krikščionių demokratų partijos atstovų Vlike ir pakenkė jų politiniam bendradarbiavimui;

2.    laiko suvažiavimo faktu pasireiškusį metodą iš vidaus sprogdinti katalikų politinį vieningumą katalikams principiškai nepriimtiną;

3.    nutaria: 1. prašyti Darbo Federacijos ir Krikščionių Demokratų atstovus Vlike laikyti ryšium su augščiau minėtu suvažiavimu kilusius nesusipratimus baigtais, nes Krikščionių Demokratų partijos pirmininkas prel. M. Krupavičius partijos vardu atsiribojo nuo prisidėjimo prie to suvažiavimo rengimo, p. Pr. Vainausko pareiškimai suvažiavime, sukėlę nesusipratimus tarp Darbo Federacijos ir Krikščionių Demokratų atstovų Vlike, laikytini jo asmeninio pobūdžio pareiškimais; 2. Amerikos lietuvių “Darbininke” tilpusią korespondenciją apie augščiau minėtą suvažiavimą laikyti neteisingai santykius tarp krikščionių demokratų ir Lietuvių Fronto nušviečiančia ir juos aštrinančia; 3. šias išvadas bei nutarimą visumoje pranešti Darbo Federacijos atstovui Vlike p. V. Vaitiekūnui ir Krikščionių Demokratų bei Lietuvių Fronto vadovybėms, gi nutarimo p. 2 “Darbininko” redakcijai”.

“(Pas.) Ant. Šidlauskas, Koordinacinės Komisijos Pirmininkas”.

(5) KD atnaujinots pastangos prieš LDF per Vliką

“LDF Centro Komitetas (Chicago), So. Maplewood Ave 4241 rugpjūčio 24 d., 1952 m.

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Pirmininkui Pfullingenas, Vokietijoje.

“Lietuvos Darbo Federacijos Centro Komitetas jau ilgą, laiką su dideliu nepasitenkinimu stebėjęs jos atstovo Vlike d-ro Jono Griniaus veiklą, nesiderinančią su bendra LDF linija bei jo vedamą politiką, neparemtą Centro Komiteto pritarimu bei jo, J. Griniaus, visišku nebojimu į pakartotinus įspėjimus laikytis Liet. Darbo Federacijos Konferencijos Fellbache priimtų nutarimų, be to, turėdamas galvoje d-ro Jono Griniaus pareiškimą iš š. m. rugpjūčio 4 d., įteiktą Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vardu ir, remdamasis Liet. Darbo Federacijos Centro Komiteto protokolo punktu Nr. 4 šiuomi praneša Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, kad jis nutarė atšaukti d-rą Joną Grinių iš Vliko ir jo vietai užimti pakvietė Lietuvos Darbo Federaciją Vlike atstovauti p. J. Kairį, Postlagemd Muenchen 46.

“Šio LDF Centro Komiteto nutarimo nuorašus gauna: p. d-ras Jonas Grinius ir p. J. Kairys.

“C. K. Pirmininkas (pas.) P. Jočys, Sekretorius dr. jur. V. Šimaitis”.

(6) LDF Centro Valdybos protestas

“Lietuvos Darbo Federacija, Centro Valdyba, Muenchen-Feldmoching Regierungslager BĮ. 70/12, 1952 m. rugsėjo 9 d.

“Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui.

“Lietuvos Darbo Federacijos atstovas Vlike dr. Jonas Grinius gavo nuorašą Vliko pirmininkui adresuoto rašto, pasirašyto P. Jočio ir dr. jur. Šimaičio, pasivadinusių LDF Centro Komiteto pirmininku ir sekretorium ir pranešančių, kad LDF retorium ir pranešančių, kad LDF Centro Komitetas nutaręs atšaukti iš Vliko dr. J. Grinių ir jo vieton LDF atstovu paskirti J. Kairį.

“Protestuodama prieš šitokį neteisėtą LDF vardo naudojimą, Liet. Darbo Federacijos Centro Valdyba Vlikui praneša, kad nei Jočys, nei dr. V. Šimaitis nėra LDF Centro Valdybos nariai ir neturi teisės jos vardu kalbėti ir veikti.

“Ryšium su šia smerktina privatinių asmenų pastanga LDF Centro Valdyba randa reikalinga Vlikui pareikšti:

“1. Lietuvos Darbo Federacija, skirtingai nuo kitų tautininkiškojo režimo uždarytų politinių partijų, veikė Lietuvoje visą laiką, pasivadinusi, tautininkų vyriausybei reikalaujant, Lietuvos Krikščionių Darbininkų Sąjunga (LKDS) ir tiktai laikinai suspendavusi politinės savo veiklos momentą, išryškindama daugiau socialinius bei profesinius tavo uždavinius.

“2. Pastaroji LKDS Centro Valdyba buvo išrinkta Vilniuje atstovų suvažiavimo 1940 m. gegužės 9 d. Ją sudarė: pirmininkas — prof. Pr. Dovydaitis, vicepirmininkas — dr. Pr. Dielininkaitis, sekretorius — dr. A. Maceina, iždininkas — adv. Juozas Katilius, J. E. Kauno arkiv. metropolito skirtas dvasios vadas kun. Juoz. Baltramonaitis; pirmasis kandidatas buvo dr. Jon. Grinius. Valdybos pirmininkas prof. Pr. Dovydaitis bolševikų išvežtas; vicepirmininkas dr. Pr. Dielininkaitis mirė, išėjęs iš bolševikų kalėjimo 1942 m. ir į jo vietą atėjo dr. J. Grinius, užimdamas vicepirmininko vietą, kurią jis turi ir šiandien. Gerbdama nepaprastus prof. Pr. Dovydaičio nuopelnus Lietuvos darbininkijai ir turėdama žinių, kad jis tebėra gyvas, Centro Valdyba jį laikė ir tebelaiko pirmininku, nors ir sukliudytu eiti savo pareigas.

“3. Jau 1941 m. rudenį, LKDS vicepirmininkui dr. P. Dielininkaičiui išėjus iš kalėjimo ir sekretoriui dr. Ant. Maceinai parvykus iš Vokietijos, Centro Valdyba nutarė grįžti prie kadaise uždraustos politinės veiklos ir atstatyti senąjį Lietuvos Darbo Federacijos vardą. Šiuo vardu ji 1943 rudenį pasiuntė į besiformuojantį Vliką LDF atstovą V. Vaitiekūną, kuris 1944 m. pavasarį kaip tik dėl šio atstovavimo buvo su kitais Vliko nariais vokiečių suimtas ir išėjo į laisvę tiktai karui pasibaigus.

“4. P. Jočys yra pasitraukęs iš LDF ir iš Lietuvos krikščionių darbininkų veiklos jau nuo 1930 metų, kada jis nuėjo bendradarbiauti su partija, kaip tiktai kliudžiusią politinei LDF veiklai.

“5. Tremtyje (Vokietijoje) P. Jočys mėgino, susikvietęs šešetą asmenų, tarp jų du žinomus tautininkų žmones, kurti kažkokią organizaciją, pasivadindamas Liet. Darbo Federacijos vardą. Tačiau jam buvo pareikštas iš LDF Centro Valdybos griežtas protestas, įteiktas P. Jočiui paties LDF Centro Valdybos vicepirmininko 1948 m. rguodžio 19 d. Po to P. Jočys nutilo.

“6. Šiemetinis P. Jočio pasivadinimas Amerikoje LDF pirmininku yra tik atnaujinta pastanga pirmesnio neteisėto jo žingsnio, kuriam jis neturi jokio nei juridinio, nei moralinio pagrindo. P. Jočio bandoma organizuoti “LDF” neturi nieko bendro su tikrąja Lietuvos Darbo Federacija, atstovaujama Vlike jau nuo 1943 metų.

“Pranešdama visa tai Vliko dėmesiui, LDF Centro Valdyba prašo P. Jočio ir dr. V. Šimaičio pasirašytam raštui neskirti jokios reikšmės, kadangi jis yra kilęs iš nusikalstamo svetimos organizacijos vardo pasisavinimo.

"Dr. Jonas Grinius, LDF Vicepirmininkas, einąs pirmininko pareigas. Dr. Antanas Maceina, LDF Sekretorius”.

(7)    Vliko pirmininko pavaduotojas

įsikiša neteisėtai

“Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas Tuebingen, 1952, IX. 15. Christophstr. 15.

“Gerb. p. Dr. Griniui, Muenchen.

“Atsakydamas į Tamstos ir Dr. A. Maceinos raštą iš š. mėn. 9 d., kuriuo reiškiamas protestas dėl Tamstos, kaip Lietuvos Darbo Federacijos atstovo atšaukimo iš Vliko, turiu garbės pranešti, kad einant Darbo Federacijos Centro Komiteto tiekimu iš š. m. rugpjūčio 24 d. ir Vliko pirmininko rezoliucija iš rugsėjo 1 d., Lietuvos Darbo Federacijos atstovu Vlike yra p. Kairys.

“Yra notoriniai visiems žinoma, kas Lietuvos Darbo Federacijai nuo pat jos įsikūrimo atstovavo seimuose ir kam tuo būdu iš tęstinumo išeinant priklauso teisė Lietuvos Darbo Federacijai vadovauti. Lygiai žinoma ir nekelia jokių abejonių, kad Lietuvos Darbo Federacijos vardu pasirašę asmenys tikrai yra Lietuvos Darbo Federacijos vadovybė ir šiai pastarajai atstovauja Krikščionių Darbininkų Profesinių Sąjungų Centro Europos Federacijoje.

“Su augšta pagarba Dr. P. Karvelis, Vliko Pirmininko Pavaduotojas”.

(8)    LDF atstovo dr. Griniaus

protestas

“Vyriausiajam Lietuves Išlaisvinimo Komitetui Dr. J. Griniaus, Liet. Darbo Federacijos atstovo Vlike pareiškimas.

“Š. m. rugsėjo 15 d. raštu Vliko pirmininko pavaduotojas dr. P. Karvelis man pranešė, kad neva Darbo Federacijos Centro Komiteto tiekimu ir Vliko Pirmininko rezoliucija iš š. m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Darbo Federacijos atstovu Vlike esąs p. Kairys.

“Protestuodamas prieš šitokį Vliko pirmininko ir jo pavaduotojo dr. P. Karvelio elgesį, kuriuo jiedu savinasi jiems nepriklausančias teises, laikau reikalinga atkreipti Vliko dėmesį į tai, kas seka:

“1. Dr. P. Karvelis, kaip L. Ūkininkų S-gos atstovas su savo grupės atstovavimu Vlike lig šiol elgėsi, kaip su savo asmeniniu ūkiu, nuolat keisdamas antrininkus pagal dienos ūpą,. Šitokiu būdu dr. P. Karvelio skirtais antrininkais Vlike nuo 1951 metų pradžios buvo p.p. Valiūnas, Krivickas, Liutkus, Totoraitis, šitoks antrininkų kaitaliojimas kėlė kaiku-rių narių nusistebėjimą ir abejones, ar dr. P. Karvelis tuos pakeitimus atlieka su L. Ūkininkų S-gos pritarimu arba bent žinia. Todėl š. m. birželio 26 d., kai dr. P. Karvelis buvo pristatęs naują L. Ūkininkų S-go" antrininką, Vliko nepasitenkinimas pasireiškė diskusijomis. Ta proga, kad atstovų skyrimas būtų tvarkingas ir kad Vlikui būtų žinoma, kur yra teisėti grupių centrai, Vlikas nutarė, kad grupės praneša Vlikui savo centrų buveinių adresus.

“2. Vykdydamas šį Vliko nutarimą Liet. Darbo Federacijos Centro Valdybos vardu, kaip jos vicepirmininkas einąs pirmininko pareigas, š. m. rugpjūčio 23 d. raštu, pranešdamas Vlikui DF atstovą antrininką, drauge pranešiau Vliko pirmininkui ir jo 1. e. p. sekretoriui Lietuvos darbo federacijos buveinės adresą. Taigi, vien formaliniu atžvilgiu žiūrint, Vlikas tegali skaitytis tik su tais Liet. Darbo Federacijos raštais, kurie išeina iš centro, kurio adresas Vlikui iš anksto žinomas. Ir todėl jokie privačių ar disidentinių asmenų raštai, tokie, kaip P. Jočio ir V. Šimaičio, negali būti imami dėmesin ir jiems negali suteikti teisinės galios tokios Vliko pirmininko rezoliucijos, kurios reikštų kišimąsi į Liet. Darbo Federacijos vidaus reikalus. Taigi ir 1952 m. rugsėjo 1 d. Vliko pirmininko rezoliucija ant P. Jočio ir V. Šimaičio rašto reikia laikyti prasižengimu ri su Vliko pirmininko kompetencija ir su Vliko 1952 m. birželio 26 dienos nutarimu.

“3. Kadangi Vliko pirmininkas bei jo pavaduotojas su grupių raštais elgiasi pagal savo asmeninį skonį, visai galimas daiktas, kad L. Darbo Federacijos Centro Valdybos š. m. rugsėjo 9 d. raštas Vlikui gali likti nežinomas. Šitam eventualumui išvengti randu reikalinga čia pridėti LDF Centro Valdybos š. m. rugsėjo 9 d. rašto nuorašą ir jį siųsti kitiems Vliko nariams drauge su šio rašto nuorašu.

“4. Šita proga noriu dar kartą pabrėžti, kad P. Jočys ir V. Šimaitis neturi teisės kalbėti ir veikti L. Darbo Federacijos vardu, nes jiedu tėra tik privatūs asmens. Ir jeigu Vlikas pakeistų savo 1952 m. birželio 26 dienos nutarimą ir duotų eigą P. Jočio ir V. Šimaičio raštui, jis įvestų labai blogą precedentą, būtent, jis pastatytų kiekvieną Vliko grupę į susprogdinimo ir chaoso pavojų, kuris neigiamai atsilieptų Vlikui, nes tremty, kur nėra draugijų ir partijų valdinės registracijos, visada gali atsirasti du ar keli asmens, kuriems užeina neleistinas noras pasisavinti teisėto organizacijos centro teises ir mulkinti kitus, nežinančius teisinės padėties, kaip bį kartą daro P. Jočys ir V. Šimaitis Amerikoj.

“J. Grinius, LDF atstovas, Stras-bourgas, 1952 m. rugsėjo 18 d.”

(9) LDF atstovo Vlike dr. Griniaus protestas Vlikui.

“Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui Jono Griniaus, Lietuvos Darbo Federacijos atstovo pareiškimas.

“Gavau įsitikinti, kad Vliko pirmininko pavaduotojas dr. Karvelis sąmoningai man nėra pasiuntęs pakvietimo į Vliko posėdį, įvykusį š. m. rugsėjo mėn. 23 d. Prieš šitokį Vliko pirmininko pavaduotojo elgesį negaliu neprotestuoti. Tą protestą esu verčiamas juo labiau pabrėžti todėl, kad pasitvirtino įtarimas, kad Vliko pirmininko pavaduotojas dr. P. Karvelis jau š. m. rugpjūčio mėn pradžioje, svečiuodamasis ir važinėdamas drauge su dr. A. Trimaku, jieškojo kandidatų, kurie sutiktų būti Liet. Darbo Federacijos atstovais Vlike. šis faktas dar kartą įrodo Vliko pirmininko pavaduotojo šališkumą ir kišimąsi į grupių reikalus, kaip tai esu Vlikui nurodęs savo š. m. rugsėjo 18 d. rašte. Šiandien aišku, kad Vliko pirmininko pavaduotojo neleistinas elgesys paskatino P. Jočį ir V. Šimaitį plėtoti skaldomąją akciją iki Vliko sferų ir parašyti š. m. rugpjūčio 24 d. raštą, kuriam jie neturėjo teisės.

“J. Grinius, LDF atstovas Vlike, Strasbourgas, 1952 m. spalių 20 d.”

(10)    Kaip Vlikas paskyrė LDF atstovą.

“Dr. J. Griniui, Strasburge.

“Pranešu Tamstai, kad pereitų metų gruodžio 18 dieną pranešiau Vliko plenumui apie gavimą Tamstos dviejų raštų, kurių vienas rašytas spalių 20 d. ir pasirašytas Tamstos, o antras rašytas spalių 25 d. ir pasirašytas Tamstos ir dr. A. Maceinos. Iškeltu reikalu buvo du pasiūlymai — atiduoti klausimą komisijai ištirti ir referuoti Vlikui, ir antras — patvirtinti J. Kairio kandidatūrą. Pirmas pasiūlymas gavo vieną balsą iš aštuonių, o antras — šešis.

“(Pas.) M. Krupavičius, Vliko Pirmininkas, 1953. I. 9.”

(11)    LDF valdybos protestas dėl Vliko kišimosi į grupės reikalus

“Lietuvos Darbo Federacijos Centro Valdyba (13b) Muenchen-Feld-moching, Regierungslager, BĮ. 70/12, 1953 m. sausio 18 d.

“Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Ponui Pirmininkui.

“Iš “ELTOS” biuletenio ir iš Tamstos š. m. sausio 9 d. rašto adresuoto dr. Griniui, patyrėme, kad Vlikas savo posėdy 1952 m. gruodžio 18 d. atmetė Liet. Darbo Federacijos Centro Valdybos protestą ir Liet. Darbo Federacijos atstovu nutarė patvirtinti J. Kairį.

“Liet. Darbo Federacijos Centro Valdyba negali dar kartą neprotestuoti prieš šitokį Vliko elgesį, nes ne jo kompetencijoj yra atstovų skyrimas ar tvirtinimas. Liet. Darbo Federacija, kuri yra į Vliką įstojusi dar Lietuvoj ir savo atstovą Vlike turi, niekada J. Kairio nėra skyrusi atstovu ar prašiusi jį patvirtinti. J. Kairys tėra neva deleguojamas tik tremty susibūrusių kelių žmonių, kurie neteisėtai savinasi Liet. Darbo Federacijos vardą ir teises, taigi geriausiu atveju naujai besiformuojančios grupės. Tačiau naujos grupės ir jos atstovo priėmimas priklauso grupių susitarimui, bet ne Vliko kompetencijai.

“Liet. Darbo Federacijos Valdyba negali neapgailestauti, kad Vlikas nutarė nesudaryti nešališkos komisijos neteisėtoms J. Kairio pretenzijoms ištirti. Todėl LDF Valdyba prašo Tamstą, Pone Pirmininke, neteisėto Vliko nutarimo nevykdyti, o J. Kairio bei jo “grupės” pretenzijas perduoti artimiausaim grupių susirinkimui, kuriame būtų pakviesti dalyvauti ir teisėti Liet. Darbo Federacijos atstovai.

"Drauge prašome Tamstą su šiuo raštu supažindinti kitų Vliko grupių centrus ir Vliką.

“Dr. J. Grinius, Vicepirmininkas, e. pirmininko p. Dr. A. Maceina, sekretorius”.

(12) Ištrauka iš LDF C. Valdybos 1952. X. 25. rašto Vlikui

“... 4. Šia proga LDF Centro Valdyba Vlikui dar kartą primena, kad Vliko pirmininko rezoliucija iš rugsėjo 1 d., pagal kurią “Lietuvos Darbo Federacijos atstovu yra p. Kairys” (kaip rašo dr. J. Griniui Vliko pirmininko pavaduotojas dr. P. Karvelis š. m. rugsėjo 15 d.) yra neteisėta, nes: (a) ne Vliko pirmininko

ar jo pavaduotojo teisė yra nuspręsti, ką grupė siunčia atstovu; (b) P. Jočio veikla nėra LDF vidaus konfliktas, nes P. Jočys kaip jau buvo sakyta LDF Centro Valdybos rašte š. m. rugsėjo 9 d. (4 punktas), nuo 1930 m. nebėra LDF narys; (c) konflikto atveju, jeigu toks būtų (LDF jo nėra), galioja sena padėtis, kol konfliktas vyksta.

"Jeigu visdėlto Vliko pirmininko rugsėjo 1 d. rezoliucija būtų Vliko vykdoma, ji būtų tik įrodymas, kad iš tikro Vlike praktikuojamos nemoralios ir neteisėtos priemonės, kurias viešai Vlikui kaip tik prikiša išstojusios iš jo grupės.

“Kad ne Vliko reikalas yra mėginti įteisinti nusikalstamą. P. Jočio ir jo talkininko veiklą, sako ir prof. Kaminskas, buvęs Vliko pirmininkas ir tebesąs jo nariu, kuris

LDF vicepirmininkui dr. J. Griniui rašo: ‘Iš Tamstos man prisiųstos medžiagos ir padėties pavaizdavimo taip pat manyčiau, kad sprendimas pakeisti DF atstovą Vlike nėra all right; bent taip man matos iš dr. Karvelio laiško ... Bent pačiam Vlikui ar jo pirmininkui sprendėjo vaidmuo netektų skirti’ (š. m. spalių 7 d.).

“Todėl LDF Centro Valdyba randa reikalinga dar kartą priminti, kad Lietuvos Darbo Federacijos teisėtu atstovu Vlike yra dr. Jonas Grinius, o jo antrininku yra Jonas Juodvalkis, nes tik juodu yra Centro Valdybos toms pareigoms deleguoti. Pastangos jų atstovavimą paneigti ar apeiti prievartinis aktas, prieš kurį LDF Centr. Valdyba protestavo ir protestuoja, nes į Vliko posėdį, įvykusį š. m. rugsėjo 23 d. nė vienas LDF atstovų negavo pakvietimo”.

VIENYBĖ IR VIENYBĖ

“Reikalas sujungti pasaulį į vieną visumą, — teigia Inkvizitorius, — yra trečiasis ir paskutinis dalykas, dėl kurio žmnės kankinasi”.

Žmonija, inkvizitoriaus nuomone, visada yra siekusi vienybės... Todėl inkvizitorius ir sako Kristui: “Jeigu Tu būtum priėmęs cezarių purpurą, būtum įsteigęs pasaulinę imperiją ir visam pasauliui būtum atnešęs taiką”... Dykumų dvasia siūlė Jam sujungti pasaulį jėgos keliu... Kardas būtų buvęs toji pagrindinė priemonė, kuria pasinaudodamas Kristus būtų sukūręs pasauly vienybę... Bet Kristus, gindamas laisvą klusnumą ir apsisprendimą, negalėjo panaudoti prievartos žmonijos vienybei sukurti ... Pasaulinė vienybė turėjo Kristui būti vidinės meilės karalystė... Dykumų dvasia Jam siūlė kardą, vadinasi, vienybę, sukurtą jėgos būdu. Tuo tarpu Jis pasiėmė taiką, vadinasi, vienybę, sukurtą meilės keliu. (A. Maceina, Didysis Inkvizitorius).

• Ankstesnis
• Sekantis