Idėjos spaudoje
Kryžiaus karas dėl religinio meno parodos • Rezistencija literatūros lankuose • “Vilkimas iš marškinių” — naujasis politinės kovos metodas • Saugiausias metodas — tylėti • Partikuliarizmas — užkrečiamas dalykas • Potvynis dėl Vliko sugrįžo į vagas • Istorijos perdažymo naujas aktas • Sveikos diskusijos ir nesveikas chuliganizmas.
Šviesių spaudos sugestijų visuomeniniam gyvenimui per tris pirmuosius mėnesius nedaug teko pastebėti. Šviesiausios buvo tos, kurios kilo ryšium su bendruomenės organizuojamu kultūros kongresu, tos pačios bendruomenės suorganizuota religinio meno paroda, Kanados bendruomenės lietuvių diena, Kanados specialiomis mokytojų dienomis... Tai vis pozityvu. Bet ir į šį medų buvo įpiltas samtis deguto — organizuojant religinio meno parodą dailininkų tarpusavio polemika (Naujienose — A. Varnas — A. Valeška — V. K. Jonynas — A. Varnas), žadanti persikelti į garbės teismą.
Nesam teisėjai, kas teisus ir kas teistinas. Tačiau būtų buvęs sveikesnis atvirkščias procesas — ne išsivalkioti spaudoje ir paskui eiti į garbės teismą, o pirma nueiti į teismą ir po to paskelbti spaudoje teismo sprendimą... Ta polemika, atrodo, yra dailininkų antagonistinio perskilimo vaisius. Antagonizmas ima reikštis brutaliomis formomis kaip tyčia prieš parodas. Taip buvo Vokietijoje, rengiant lietuvių dailininkų parodą Freiburge, taip dabar Chicagoje. Freiburge buvo net anonimais intriguojamas muzėjaus direktorius, kad jis neduotų patalpų lietuvių parodai, rengiamai to paties A. Valeškos. Reikalas nuėjo iki vokiečių kriminalinės policijos, kuri išaiškino ir anonimo autorius. Dabar pasitenkinta sava spauda ir užkulisiniais ėjimais, reikalaujant nuimti parodos organizatorių ir pastatyti kitą, grasinant sabotažu ir tt.
Šitą liūdną faktą pažymint, tenka žymėti ir linksmesnį — tarpusavio konfliktas neprivedė prie parodos sulikvidavimo; paroda buvo gausi, ir ypačiai gausiai joje buvo atstovaujama priaugančioji dailininkų karta.
*
Stiprėja šviesus įsitikinimas, kad tremtinių lietuviška stiprybė yra pirmoje eilėje jų kultūrinis gyvumas ir pajėgumas. Tik dėl kultūrinio veikimo lygio tebesirungia dvejopos kryptys. Viena tenkinasi vidutinio lygio literatūra, populiaria; kita reikalauja augšto lygio, rinktinės kūrybos. Pirmosios atstovai reiškia džiaugsmą kiekvienu lietuvišku kūrybiniu žodžiu (nors kūrybos gal jame ir nedaug). Džiaugsmą, kad duoniniais fabriko ar kitokiais darbais apkrauti rašytojai nemeta plunksnos; jiems atleidžiamos kūrybinio blankumo kaltės. Antrieji reikalauja pakelti kūrybinį lygį, sijojant į šalį pelus, nors jie vadintųsi knygomis. Pirmoji kryptis reiškiasi daugiausia
Draugo šeštadieniniais priedais. Antroji atstovaujama Literatūros Lankų. Paskutiniame to žurnalo nr. visu gilumu stengiamasi parodyti klaidą tos poezijos, kuri vadinasi patriotine, ir iš kitos pusės pateisinti ir parodyti, kad tose individualistinėje ar egzistencialistinėje poezijose yra taip pat daug tautinių elementų.
Pastangas jieškoti augštesnio lygio kūrybcs reikia priimti kaip rezistenciją prieš kūrybinį nuovargį ir suseklėjimą. Teigiamai vertintinos pastangos prieiti prie žmogaus kritikoje ramiai ir be pikto žodžio. Tik reiktų visomis jėgomis saugotis, kad tarp rašytojų nebūtų suskilimo į “jūs” ir “mes”.
*
Veik tuo pačiu metu, kai dailininkai vilko vienas kitą “iš marškinių”, politikų tarpe ant “tortūrų ožio” buvo ištiestas V. Rastenis, tautininkų pirmininkas (Vienybėje). Ironija dar piktesnė, kad Rasteniui operaciją darė “sukilęs” prieš jį M. Gelžinis (jo “partietis”). Daug kuo Rastenis buvo kaltinamas. Ir Rastenio pasiaiškinimas nebuvo iš vykusių. Tačiau dėmesio vertas yra laikas, kada Gelžinis pasisakė visu griežtumu prieš Rastenį — pasitraukimas iš Vliko. Kol buvo Vlike, visą tą medžiagą laikė neskelbtą.
Išėjimą prieš Rastenį šiuo laiku galima vertinti kaip griebimąsi politinėje kovoje metodo — sukelti nepasitenkinimą pačioje grupėje, nepasitenkinimą prieš pirmininką, pačių jo didesnių ar mažesnių draugų rankomis. Tokis metodas turi vesti į skaldymą, arba vadovaujančių asmenų išjungimą, arba atskėlimą organizacijos dalies (tokis metodas buvo anksčiau mėgintas vartoti ir prieš kai kurias kitas grupes). Pats Rastenis užsiminė apie tokius sumetimus, paskelbdamas, kad Gelžinis organizuosiąs apie save tautininkus. Tos rūšies pastangas Gelžinis pratęsia, siūlydamas “plebiscitą” tautininkų tarpe. Vargiai bus prie jo prieita. Tačiau įdomu bus stebėti, kiek šitas kylio metodas susilpnins tautininkų sąjūdi ir kiek jis stiprins vilkinių grupių autoritetą.
*
Spauda (T. Žiburiai, Darbininkas) prikišo V. Rasteniui tarnybinį piktnaudojimą, kad jis radijo tarnybos žinias tepanaudoja savo partijos leidžiamam biuleteniui. Ryšium su tuo atkreipė ir Lietuvos Laisvės Komiteto dėmesį, kad jis padarytų intervencijos susitvarkyti savo viduje. Bet į tuos spaudos raginimus LLK tylėjo ir tebetyli.
Pasisakyti LLK, kad čia ne jo reikalas, negali, nes jis gi Rastenį pristatė šiam postui, tad moraliai yra angažuotas. Daryti kokių žygių ar atsiriboti bei pasisakyti prieš minėtą veiksmą — nepatogu prieš Rastenį, o netiesiogiai prieš tautininkus bei visą Talką, o gal net ir už jos stovinčius kai kuriuos diplomatus. Tad LLK ir tyli vardan savo oportunistinio saugumo, pasilaikydamas galimai daugiau išeičių. Tyli dabar, kaip tylėjo ir tada, kada vienas to komiteto narys staiga dingo, komitetui net nieko nepranešęs. Tik paskiau paaiškėjo, kad jis nebe Lietuvos pilietis ir sau Frankfurte virtęs vokiečių valdininku. Bet LLK ir tada tylėjo pagal principą: tyla — gera byla.
*
Sustiprėjo spaudoje (T. Žiburiai) vilniečių vardu skelbiami partikuliaristiniai balsai. Nebuvo jauku skaityti jų viešus kaltinimus spaudoje, kad vilniečiai esą laikomi “posūniais”, “antraeiliais žmonėmis”; kad jie buvo “išduoti” ir dabar antru kartu “išduodami”. O iš kitos pusės jie pabrėžė, kad jiems terūpi “gimtųjų namų” reikalas, kad jie turi teisę tarti žodį ten, kur bus jų reikalas liečiamas, kad ėsamoji spauda netarnauja “mūsų interesams”. Sudaromas įspūdis, lyg tie interesai nėra bendri Lietuvos interesai.
Tai ženklai partikuliarizmo dvasios, kurios dėka galima būtų kalbėti apie žemaičių, dzūkų, vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių, interesus... Lyg mes įsivaizduotume Lietuvą kaip angliškąjį Commonwealthą. O jau rodės, kad visi lietuviai susigyveno vienas su kitu ir jaučiasi to paties organizmo, vientisos Lietuvos, nariai.
Vilniečiai kaip tik jau rodės suaugę su visa lietuviška visuomene. Klausantis dabartinių balsų, atrodo, kad gal jų kai kurie tik padarė logiškas išvadas iš partikuliarizacijos, pradėtos “mažlietuvių” vardu. Kada vientisos Lietuvos principas yra sulaužytas, nuo jo atsisakyta, tuo pačiu pakurstomi ir vilniečiai. Ta pačia logika ko gero eis po jų suvalkiečiai, seiniečiai...
*
Spaudos pasisakymai dėl Vliko tuojau po jo sesijos Amerikoje buvo išsilieję iš savo įprastinės vagos. Labiausiai “sukilimą” reiškė Draugas. Keliuose vedamuosiuose jis buvo aiškinęs, kad Vlikas, persikėlęs į Ameriką ir prisiėmęs į narius ne Lietuvos piliečius, nustoja atstovavęs Lietuvai. Bet Draugo ta nuomonė pasikeitė, kai Vliko pirmininkas užtikrino Altą, jog Vlikas nesikėsina į jo interesų sferą. Tada ir Draugo palankumas Vilkui sugrįžo į senąją vagą... Tautininkų Dirvos linija Vliko atžvilgiu buvo visą laiką lygi, opozicinė, karinga. Tik Vienybė susvyravo. Ji pasisakė prieš tautininkų pasitraukimą iš Vliko. Ji paskelbė ir M. Gelžinio straipsnį prieš Rastenį. Gal tam, kad gali būti skaitytojų, kuriems patiks Rastenio vanojimas, bet kad yra skaitytojų, kuriems patinka Vliko vanojimas, tai Vienybė įsivedė ir Rezistencinės Santarvės nuolatinį skyrių, kuriame aštriai atsiskaitoma su vlikine institucija ir jos politika.
Naujienos tvirtai palaikė Vliką, daug tvirčiau, negu anksčiau, kol nebuvo Vliko prezidiumo. Tvirtai Naujienose buvo pasisakoma prieš Lozoraitį ir rimtai apžvelgiama, kurios grupės, esančios už Vliko ribų, eina su Lozoraičiu, kurios prieš jį.
*
Su Vliko viduje stiprėjančia “trijų didžiųjų partijų” galia spaudoje buvo pradėta propaganda už šitų partijų reikšmę. Ta propaganda virto nesenos istorijos žiauriu perdažymu (Naujienose J. Meškausko straipsniai), šiuo kartu užsimojo perdažyti 1941 sukilimą prieš bolševikus. Perdažyti taip, kad iš po dažų nebūtų matyti L. Aktyvistų Fronto vaidmens sukilime; kad aktyvistai būtų matomi besivaidiją tik dėl šiltų ir pelningų, patogių vietų valdžios įstaigose; kad nebūtų matyti ir paskiau susikūrusių organizacijų savito veido ir veiklos. Už tat rėkiančiomis spalvomis reklamuojama partijų rolė — net iki to, kad sukilimo pastatytą Laikinąją Vyriausybę sudarę... “partijų lyderiai”... Tai jau didelis sugebėjimas drąsiai skelbti netiesą pagal principą: juo didesnė netiesa, juo greičiau ja patikės... Faktų klastojimu šiuo atveju tas Meškauskas bus pasiekęs tremties spaudoje rekordą.
Faktus sąmoningai falsifikuoti, istoriją perdažyti virto didele mada totalistiniais laikais. Kiekvienas totalistinis režimas turėjo savo įsikaltą koncepciją, kas formuoja istorijos vyksmą. Marksizmas, sakysim, matė, kad jį plėtoja klasių kova dėl būvio. Nacizmas matė visur rasės veikimą, o dabar lietuviui tremtiniui peršamas “tikėjimas”, kad viską lemia... partija. Šalia rasinio ir klasinio totalizmo, dar atsiranda ir partinis totalizmas, kuriame viskas iš partijos, viskas per partiją ir viskas dėl partijos. Jeigu įvykiai nepatvirtina partijos reikšmės, tai juo blogiau įvykiams, reikia juos išmesti ir kitus įvykius pramanyti...
Pamatys ir partijos, kokia skaudžia katastrofa atsilieps tokių apaštalų įkalbinėjimas visuomenei. Bet gali būti jau per vėlu.
*
Spauda pranešė linksmesnį reikalą — Clevelande vadinamos demokratinės grupės ėmėsi organizuoti visuomenines diskusijas. Pirmame pasitarime svarstė, vilkinius, lozoraitinius, tautininkų klausimus. Diskusijas žada pratęsti ir kitiems klausimams... Tokios diskusijos gali būti pozityvus veiksnys visuomenės susidomėjimui palaikyti ir visuomeninei kultūrai kelti. Tačiau norint pozityvių vaisių susilaukti — išsiaiškinti ir susiprasti — reikalingos būtų išlaikyti dvi sąlygos. Viena, svarstyti klausimus akademiškai ramiai, objektyviai, Antra, leisti diskusijose dalyvauti ir atstovui tos pusės, kurios klausimas yra svarstomas. Barti, sakysim, tautininkus, kai jų pačių nėra diskusijose, yra ne daugiau sėkmingas reikalas kaip pamokslas tiems, kurie bažnyčioje nesilanko.
Panašios diskusijos iškilo ir Chicagoje. Jas organizavo bendruomenė. Jose buvo tvirtai ir kolektyviai pasisakyta prieš partinę demagogiją, kuri žiūri ne į žmogų ir jo vertę, bet į jo partinį priklausymą. Pačios visuomenės pasmerkimas demagogijai, jei virstų didesniu sąjūdžiu, turėtų pozityvios reikšmės spaudai ir visuomeninėms diskusijoms. Kai nebepopuliari būtų demagogija, tada dingtų ir chuliganizmo reiškiniai, kokių pasitaikė, sakysim, Kanadoje, reaguojant į vieno pranešėjo kalbą. Chuliganizmas yra iš esmės svetimas demokratijai. Jis labiausiai būdavo vartojamas tų režimų, kurie vartoja smurtą kaip argumentą. Jis nevirs demokratiniu reiškiniu tik dėl to, kad jį vykdys žmonės demokratijos vardu ir su šūkiais kovoti prieš vadizmą.
*
Visuomenės reagavimas yra naudingas, kai jis yra vietoje ir laiku. Kitaip jis virsta apsijuokimu. Taip nutiko su Waterburio krikščionių demokratų skyriaus protestu prieš prel. M. Krupavičiaus tariamą išjuokimą L. F. Bičiulių konferencijos metu Waterbury. Protestas nebuvo laiku, buvo pavėlintas, nes jie turėjo būti skirtas Balfui, kurio koncerte pirmiausia buvo suvaidintas tas “Vliko posėdis”, sukėlęs Waterburio kr. dem. liguistą jautrumą. Taigi Waterburio kr. demokratai turėjo protestuoti prieš New Yorko kr. dem., kurių globoje ėjo tas koncertas. L. F. Bičiulių konferencijoje jis buvo tik vėliau pakartotas.
Waterburio “protestantai” protestavo taip pat nevietoje. Churchillis ir Eisenhoweris patys juokiasi, kai pamato savo šaržus ar išgirsta apie juos sudėtus anekdotus. O tas, kuris juoko nemoka suprasti, ir ima piktintis bei protestuoti, pats darosi apgailėtinai juokingas.
