MŪSŲ PARTIZANINIS GYVENIMAS

Severina Markaitienė

Nuo 1946-ųjų pavasario pradėjome susitikinėti su partizanais miškuose, slėptuvėse perduodavome žinias, rėmėme maistu, vaistais ir kitais reikalingais daiktais.

1947 m. vasarą važiavome į Rygą, kur nupirkome tris žiūronus. Partizanai dėkojo, pasidalino.

Augustas Kiesas-Jūra, Steponas Matijauskas-Tamošius ir Stasys Jonauskas-Simonas ateidavo į namus, nakvojo ir dienomis būdavo. Pas mus saugi vieta, nes gyvenome geležinkelio stotyje, Voveraičiuose, kur mano vyras dirbo geležinkeliečiu. Iš dešinės namelio pusės dundėjo traukiniai, o iš kairės, už kokių šimto metrų Salantų-Kretingos plentas.

Lapkričio mėn. dienojo keturiese, tarp jų buvo Kiesas, Jonauskas, Matijauskas ir Laurynas(sk). Auštant ryte su užduotimi išėjo. Vyras buvo darbe, o aš vakarėjant užsikūriau krosnį, nes pradėjo snigti. Girdžiu, įeina kažkas į koridorių, atsidaro duris. Žiūriu - Kiesas-Jūra be kepurės, basom kojom, visas šlapias, apkibęs kraujuotu sniegu, ant suolo padėjo automatą... Pirmiausiai šokau kojas pamerkti į žibalą, nušluosčiau veidą, sušukavau plaukus ir greit karštos arbatos daviau. Kiesas atsisėdo prie virtuvės stalo ties langu, pasidėjo pistoletą ir pasakė: jei pamatysiu sekant pėdomis, nusišausiu. Paprašiau, kad mane pirmiau nušautų, bet jis - ne, ir po kelių minučių pradėjo alpti. Šiaip taip nuvedžiau į lovą, paguldžiau, sugirdžiau vaistų, aprimo. Tuomet jis lėtai pradėjo pasakoti. Išėję ryte sušlapo kojas, todėl užsikūrė ugnį miške, netoli Kartenos plento, Žalgirio miške. Nenujautė, kad netoli plentas, kuriuo važiavo stribai Kartenos link. Pamatę dūmus, pagalvojo, gal kas "samagoną" verda. Kiesas buvo nusiavęs batus ir džiovinosi kojines, Jonauskas dar pasišaipė: "tu kaip pas mamą darai". Tuomet stribai paleido šūvius...

Laurynas žuvo, kulkai pataikius į krūtinę. Kiesas pabėgo basomis ir tik vakare teparėjo, mėtė pėdas, kad nesusektų. Po to pradėjo dejuoti, kad labai skauda kojas, pradėjo tinti.

Supratau, kad sužeistas į sėdmenis, bet nedrįsau mauti kelnių, nes jauna buvau.

Netrukus parėjo vyras, apžiūrėjo, pasakė, kad užpakalio minkšumoje kulka yra įsmigusi. Suplėšiau paklodę, aprišome, užpylėme cukraus, kad kraujas nebėgtų, pervilkome drabužius. Reikėjo nuvežti į slėptuvę. Vyras nubėgo pas gerą kaimyną Juozą Galdiką, kuris turėjo arklį, atvažiavo. Aprengėme sužeistąjį kailiniais, šiltai kojas apvyniojome, padėjome pereiti per geležinkelį. Buvo jau tamsu. Galdikas važnyčiojo arklį, važiavo miškais, o mano vyras su automatu rankoje sargyboje, nes nežinia kas ir iš kur gali užpulti. Nuvežė į slėptuvę laimingai, ten jau buvo Juozas Zobernis.

Aš išploviau kraujuotą patalynę. Ryte vyras išvažiavo į Kretingą pas daktarą Šeibelį. Norėjo jį parsivežti, bet šis atsisakė, davė vaistų nuo kojų nušalimo, peiliuką, keturis kablius žaizdai sukabinti, vaistų žaizdai gydyti. Pamokė kaip drąsiai pjauti ir kulką išimti, išvalyti kulkos vietą ir kabliukais sukabinti. Pasakė, jei padarysi kaip pamokiau, už poros savaičių bus sveikas, tik su kojomis blogiau.

Ėjome, nešėme maistą, perišdavome žaizdą. Kartu su Kiesu gyveno ir Zobernis. Po sužeidimo, už poros dienų nutirpo sniegas, atėjo Matijauskas ir Jonauskas. Jonauskui kairiosios rankos pusė plaštakos nušauta, apsitvarstęs atėjo. Išbuvo per naktį, pailsėjo, papasakojome apie gydymą ir priežiūrą. Iškeliavo paryčiais, atsisveikinome.

Paskui sekė gili žiema, Kieso draugai retai beužeidavo.

Pavasarį, prieš Šv.Velykas Kiesas pasibeldė sutartu ženklu. Atėjo raišuodamas, dar skaudančiomis kojomis. Išbariau, kam vaikšto visai nepasveikęs. Atsakė, jog pakyrėjo kaip kaliniui visą laiką bunkeryje būti. Pavasarėjant pasveiko, vėl prasidėjo susitikimai, laiškų perdavimai. Vėl padidėjo būrys -Kiesas, Antanas Jonauskas-Genys, Matijauskas, Steponas Žeimys-Tamošius, Petras-Povilas, pagrindiniai draugai. Susitikinėjome dažnai ir į namus užeidavo. Čia buvo jų vasarinė slėptuvė, "Peklos pušinė".

Kartą užgriuvo daugybė saugumiečių ir stribų, darė kratą, viską purtė. Mokėjau rusiškai ir išgirdau, kad eis į tą mišką patikrinti. Kai išėjo pas kaimynus kratos daryti, išbėgau "perrišti" karvės paplentėje. Kiek galėdama skubinaus partizanus perspėti. O jie ramiausiai nusiteikę, be baimės. Parbėgusi iš miško, prie karvės pamačiau stribų eiles į tą mišką. Rado jie ten partizanų būta, bet jau tuščią vietą...

Taip ir ėjo mūsų draugystės metai. Rudenį arba pavasarį ateidavo, dienom ir naktim. Bet Dievo laimė lydėjo mus: tik partizanai išeidavo, žiūrėk kitą dieną jau stribai, saugumas kratą daro, bet nepasiseka.

 


□ Juozas Zobernis-Ukmergis (1915-1950 01 10)

□ Steponas Matijauskas-Tamošius (1918-1950 10 28) ir Augustinas Kiesas-Jūra (1922-1950 01 18)

□ Kazimieras Kontrimas-Montė,Tėvas (1912-1952 10 30)

 

1949 m. rudenį, lapkričio ar gruodžio mėn., dienojo, pas mus keturi partizanai čia susitiko. Vyras vakare su Juozu Vilimu išvažiavo į malūną, o jie miegojo iki ryto. Atsikėlus, pavalgė, išėjo į lauką ir susitarė išsiskirstyti kiekvienas sau: Jonauskas, Matijauskas ir Žeimys išėjo, o Kiesas-Jūra dar liko dienoti. Po pusvalandžio grįžo vyras iš Kretingos, sumalęs grūdus. Išaušus, vyras nusiuntė mane pas Vilimą pasakyti, kad jau sumaltus grūdus parsivežtų. Abu su Kiesu atsigulė miegoti.

Eidama per geležinkelį, pamačiau ant sniego pėdų. Einu toliau, žiūriu -prie tako karklyne ir žmogus su šautuvu. Tarsi nepastebėjusi einu, bet širdis sudrebėjo. Prie Pabrėžų, mane sulaikė, paklausė kur einu. Tuoj įsivedė vidun, kur nevykusiai darė kratą. Ant grindų "samagono" bidonas pastatytas, jie įsipila ir geria kas kiek nori. Rusas su "pagonais", vadinasi saugumietis, pasakė: užbaigsim čia, eisim pas ją į namus. Viską supratau, širdis sudrebėjo, žinau kas namuose yra, meldžiausi Dievui, kad duotų stiprybės. Po kelių minučių manęs vėl klausia, aš taip pat atsakau, kad einu pas Vilimą, ir taip daug kartų klausė, o aš taip pat atsakinėjau. Praėjo jau kokia valanda, visai išaušo. Pagaliau rusas su antpečiais leido eiti. Išėjau ir einu tiesiai pas Vilimą. Ten sutikau savo vyrą: veidas baltas kaip sniegas, tiek išsigandęs. Vyras, pamatęs kieme sargybinį su automatu, apgaulingai išėjo iš namų. Geležinkeliečiai nešė iš sandėlio įrankius, ėjo į darbą. Vyras irgi ėmėsi įrankius nešti ir kartu išėjo į darbą, užrakinęs troboje Kiesą-Jūrą. Prie pervažos atsiskyrė nuo darbininkų ir atėjo pas Vilimus manęs. Grįžau atgal į namus, o vyras nukeliavo miško link, į slėptuvę.

[einu į kiemą - nieko nematyti, greit įbėgau į trobą. Iš lovos - galva kyšo, granatos ir automatas ant antklodės, dūmų iki žemės prirūkyta. Sušukau: šok ant aukšto, greit iš virtuvės stalą, ant stalo pastačiau kėdę, Kiesas pašoko, padaviau granatas, automatą. Tuoj viską sunešiau atgal, stalą ir kėdę, iššlaviau nuorūkas, sumečiau į krosnį, šiek tiek išvėdinau. Atrakinau lauko duris, ir vis žiūriu kada ateis, nes langas buvo į geležinkelį, ir Pabrėžai toje pusėje. Užsikūriau plytą, jau saulė buvo pakilusi, kiaulės nešertos, karvė taip pat, užkaičiau kiaulėms vandens ir kas minutę krūpčiojau, laukdama kratos. Užsidegiau papirosą, pasidėjau ant stalo pakelį, lyg tai rūkau, nes viduje rūkalų kvapas dar likęs.

Jau ateina pas mane visas būrys. Rusas viršininkas: ar yra banditų? Stribas atkartojo lietuviškai, ir pagrasino. Tuoj viską iškratė, išvertė, durys atidaros į lauką, vienas su lengvuoju kulkosvaidžiu lauke prie durų stovėjo, jei kas bėgs, nušaus. Galvoju apie aukštą, gal užmirš, nes mūsų koridoriuje kopėčių nebuvo, bet ne. Du stribai iš kaimyno koridoriaus kopėčias atitempė. Širdis sudrebėjo, paskutinės mano gyvenimo minutės.

Pastatė kopėčias ir liepė lipti. Kartu užlipo trys, ant aukšto tamsoka, du maži langeliai stoge. Atsistojau ties ta vieta, kur pasislėpęs Jūra (jei susišaudys, kad mane nušautų). Pradėjo pastoge eiti aplink, o aš tvirtinu, kad nieko nėra. Jau artėjo prie manęs, bet už nosies užkliuvo džiovinamas tabakas. Tada prisiskynė jo ir toliau nebeieškojo, nors čia pat buvo. Nulipus dar sugalvojo "samagono" butelį išgerti. Man širdis dreba, kad Jūra nesukosėtų, nes ant aukšto labai šalta. Bet stribai greit išėjo. Jūra pro langelį matė, kaip nuėjo kaimo link, ir tuoj nusileido. Daviau karštos arbatos, kad sušiltų, o jis kaip niekur nieko juokauja, lyg nieko nebūtų buvę. Vakare vyras davė lietaus apsiaustą ir geležinkeliu išvedė į slėptuvę.

Žiemą mažai beatėjo. Kai pritrūkdavo maisto ar ko kito reikalingo, Kiesui nunešdavome į slėptuvę. Pavasarį vėl pradėjo lankytis ir mes su vyru nueidavome į mišką, su žiniom, ar rašteliais iš kitos kuopos partizanų.

1949 m. partizanai miške susirado patogią vietą, slėptuvei. Mano vyras laisvo laiko turėdamas vežė lentas, medžiagas bunkeriui statyti, išmūrijo krosnį, viryklę, privežėme maisto, bulvių visai žiemai. Kai bulves nuvežė, paliko arklį su vežimu toliau. Nuėjęs davė sutartą ženklą, bet slėptuvės viduje kažkoks garsas girdėjosi. Išlindo į paviršių Kiesas-Jūra: turiu svečią. Mano vyras perspėjo: ką tu parsivedei ir parodei, kur žiemosi, sau mirtį parsivedei. Porai dienų praėjus, pasnigus, pamačiau palengva prasienkant pilną mašiną baltai apsirengusių saugumiečių. Sustojo, visi išlipo ir - į mišką. Tuoj antra mašina nuvažiavo link Salantų, pilna stovinčių saugumiečių.

Tas buvo auštant saulėtai dienai, o po pietų, apie 16 val., ėjau į šulinį vandens. Duris atidarius, ant laiptų stovint išgirdau šūvius kaip per karą, granatų sprogimą, automatų šūvius, Įbėgau į vidų, pašaukiau vyrą: jo veidas pasikeitė, iš akių ašaros išsiliejo, Įėjome į vidų, abu verkėme. Vyras šaukė, jog neklausė jo Jūra, kai patarė išeiti, negyventi tame bunkeryje, bet matyt toks likimas.

Sugalvojome važiuoti į Kūlupėnus. Saulei leidžiantis paprašėme iš Anužių arklį su rogėmis ir važiuojame link Salantų. Jei kas sulaikytų, pasakytume, kad važiuojame pas bendradarbį. Važiuojame, nieko nematyti, nieko negirdėti, kelias kiek tik primatai tuščias. Atvažiavome ties palinkusia pušimi. Už kelių šimtų metrų pamatėme sumintą vietą: ant kelio pakraščio kūrenta ugnis ir kraujo dėmės... Mūsų draugų brolelių jau nebėra... Truputį pavažiavę pro šalį, vienoje ir kitoje pusėje nieko neradę, apsisukome ir grįžome namo. Gailėjomės, verkėme visą vakarą, bet dar lašelis vilties.

Iš ryto atsikėlę ne savo kojomis vaikščiojome. Išėjau į kiemą malkų atsinešti. Tuo metu į kiemą įjojo nepažįstamas žmogus, nulipo nuo arklio, iš kišenės išsiėmė raštelį ir paklausė, ar čia gyvena Markaitienė. Padavė raštelį ir pasakė dvyliktą valandą būti saugume. Su vyru tarėmės, žadėjau neiti, bet bus dar blogiau. Atsisveikinome, nes nežinojau ar begrįšiu. Šiltai apsirengiau, pasiėmiau raminančių vaistų ir iškeliavau į Kretingą. Mažas keleivinis autobusiukas važinėjo Mažeilciai-Klaipėda.

Kai atvykus įėjau į saugumą, stribai linksmi juokavo kaip judošiai pragare. Parodžiau raštelį, pasižiūrėjo, tuoj stribas nuvedė laiptais į viršų ir liepė sėstis ant suolelio koridoriuje. Sėdžiu, širdis plaka, kaip dabar bus, jei nušovė, ves parodyti, kaip reikės pernešti tą skausmą. Sėdžiu, uniformuoti saugumiečia vaikšto, o aš tik meldžiuosi. Paklausė ar moku rusiškai, atsakiau, kad ne. Tada išėjo ir atvedė vertėją. Tokia boba, atsisėdo priešais ir paklausė, kada paskutinį kartą buvo pas mus Kiesas ir Zobernis. Atsakiau, kad tokių nepažįstu. Kelis kartus klausė vis tą patį, o aš vis taip pat atsakiau. Tada saugumietis atsistojo, užsirūkė ir einant pro šalį, pagriebė man už plaukų ir smarkiai pakėlė į viršų. Skaudėjo, bet staiga sustiprėjau. "Na, galvoju, prakeiktasis, žodžio neišgausi, mano ašarų nematysi". Liepė sakyti teisybę, o jei ne -kalėjime supūsiu. Eidamas pro šalį spyrė į kėdę ir nukritau ant žemės. Nemušė, bet grasino kalėjimu.

Liepė išeiti, išvedė stribą pašaukęs, pasodino ant suolo. Sėdžiu, girdžiu vienas stribas sako, kur juos žalčius dėsim? Kitas atsako: vešim į pastauninką ir išmesim varnom. Karininkas liepė neišmesti, o pakasti. Žinau, kad ves parodyti, prašau Dievo suteikti man stiprybės. Atėjo tardytojas, su juo dar du stribai. Nuvedė mane į kiemą. Pamačiau patvory suguldytus. Stribas Galapkovas vieną porą batų jau nuplėšęs, antrą plėšė Kiesui, matyt negalėjo numauti, susigėdęs paėjo į šalį. Mane sugriebė už peties, ir paklausė, ar pažįstu kas jie tokie. Aš ramiai atsakiau, kad nepažįstu. Tada trenkė į nugarą, privedė prie pat veidų ir pakartojo klausimą. Atsakiau, kad ne, tada spyrė į užpakalį ir vėl įvedė į vidų.

Partizanus iš karto atpažinau. Kiesas gulėjo iš dešinės, o Zobernis iš kairės. Apdegę plaukai, drabužiai. Jūrai peršauti paširdžiai, kraujas su sniegu sukrešėjęs, o Zobernio kairysis šonas išplėštas, matyt jį granata sudraskė.

Išsėdėjau iki tamsaus vakaro, bet išleido. Parėjau, vyras ašarojo, jau galvojo, kad negrįšiu. Vyrui raštelį brigadininkas perdavė: iš ryto į Klaipėdą, geležinkelio saugumui pristatyti. Sugrįžo, neareštavo, nors taip pat grasino visaip. Sėdim ir gailimės, verkiam.

Augustinas Kiesas-Jūra ir Juozas Zobernis-Ukmergis žuvo 1950 m. sausio 10 d. 16 vai. Netoli buvę draugai išgirdę šaudymą visi išbėgo į Rubulių kaimą. Po poros dienų atėjo pasiteirauti naujienų, pasakiau, kad pati mačiau negyvus, sušaudytus. Visi verkėme, apgailėjome, kam neklausė, pasitikėjo išdaviku (jis yra gyvas, gyvena Klaipėdoje, Melnragėje). Partizanai išbuvo iki ryto, valgyti paruošiau. Ryte anksti atsisveikinome iki pavasario, nes sakėsi gerai įsikūrę, viską padėjo padirbti mano vyras.

Atėjo pavasaris, vėl susitikėjome, bet jau rečiau, kas pora savaičių ir rečiau. Laikėsi jie Vaineikių miške.

Gyveno Ruginių kaime mokytoja, pas kurią užeidavo partizanai. Pamažu ją prisikalbino saugumo viršininkas ir tapo ji išdavike. 1950 m. vasarą buvo jos gimtadienis. Pasikvietė į svečius partizaną Jonauską-Simoną. Buvo labai atsargus, nuėjo jis į tą gimtadienį ne vienas, su juo buvo dar trys draugai. Priėjęs pasibeldė į langą. Ji atidarė langą, liepė eiti pro mokyklos duris, koridoriumi. Kai atidarė duris, pasipylė šūviai. Jie krito ant žemės. Trys žuvo, o Simonas liko gyvas, kurį norėjo gyvą. Tą 1950 m. birželio 3 d. žuvo: Kazimieras Martinkus-Saga, Kardo rinktinės štabo viršininkas, g.1917 m.; Juozas Paulauskas-Bočius, Dalius, g.1918 m.; Justinas Rimkus, g.1920 m.

1953 m. balandžio 6 d. Šv. Velykų rytą Vaineikių miške žuvo Stasys Jonauskas-Simonas, Antanas Beinoras-Leonas, Liūtas, Antanas Bružas, Antanas Gležeris.