KARDO RINKTINĖ MARKULIO NAGUOSE
Adolfas Preibys
Esu gimęs 1928 m. birželio 24 d. Kretingos aps. Salantų vls., Žeimių k., mažažemio ūkininko šeimoje. Pradinę mokyklą baigiau Tūzuose, vėliau mokiausi Salantų gimnazijoje. Augome trys broliai ir dvi seserys. 1944 m. broliai Alfonsas ir Stasys įstojo į Savisaugos batalioną. Tų metų spalio 9 d. sovietams pralaužus frontą ties Šiauliais, brolis Stasys atsisakė trauktis į Vakarus ir ėmė slapstytis tėviškėje, vėliau, apylinkėje susiorganizavus partizanams, išėjo pas juos. Alfonsas, Vokietijoje patekęs rusų nelaisvėn, atsidūrė Komijoje, Uchtos lageryje. Apie mokslo tęsimą Salantuose man negalėjo būti nė kalbos. Priklausiau "liaudies priešų" šeimai.
Tėvams sutikus, 1945 m. rudenį išvykau mokytis į Palangos gimnaziją ir įstojau į pogrindinę organizaciją, vadovaujamą mokytojo Vytauto Jurevičiaus. Kuopelė turėjom tiesioginį ryšį su Kardo rinktinės štabu. Jos nurodymu 1946 02 27 turėjome partizanams gabenti ginklų. Prie Plikių buvome sulaikyti. Panaudoję ginklą, pasitraukėme, tačiau toliau mokytis nebegalėjome. Atsidūriau pas partizanus, kurie tuo metu veikė netoli tėviškės Salantų-Platelių-Vaineikių miškuose. Gegužės mėnesį tapau Kardo rinktinės Salantų kuopos būrio vado Prano Gadeikio-Robinzono pavaduotoju. Robinzonas žuvo apsuptyje Juodupėnų miške, prie Jakštaičių kaimo, 1947 07 07.
Būrys veikė tarp Vaineikių, Juodupėnų, Mosėdžio, Darbėnų, Salantų, Platelių. Jame būdavo po 8-12 kovotojų.
Kaip per Kardo rinktinę į Žemaitijos partizanų eiles įsiskverbė provokatoriaus Markulio-Erelio agentai? 1946 m. rudenį sužinojome, kad iš Vilniaus atvykęs skuodiškis Edmundas Lenkauskas ieško ryšių su partizanais. Mums atvykus, jau buvo iškeliavęs. Svečiavosi pas Piluckius, kurių sūnus Petras tuo metu studijavo Vilniuje fizikos fakulteto antrame kurse.
1947 m. pradžioje per savo ryšininkus išsiaiškinome, kad Tūzų kaimo dviaukštėje mokykloje drauge su Petru Pilucku yra atvykęs ir inžinierius Lenkauskas. Iš anksto nepranešę, per patį vidurnaktį apie 10 partizanų būrys atkeliavome į sodybą. Buvo silpnai pasnigę ar didelis šerkšnas, labai šviesi ir mums nepalanki naktis. Išstatę sargybas, keturiese užėjome į vidų. Vadovavo Kardo rinktinės Platelių kuopos vadas, Lietuvos kariuomenės viršila Juozas
Karbonskis-Papartis. Radome vidutinio ūgio, tamsiais ilgais plaukais, vidutinio kūno sudėjimo tamsaus veido E.Lenkauską. Nešiojo labai stiprius akinius, galėjo būti 5-6 metais vyresnis už mane. Pakalbėjus bendromis temomis, Petras išėjo, o mes ėmėme domėtis Lenkausko žiniomis. Šis pasakė turįs Vilniuje ryšį su stipria organizacija, kuri susisiekia su užsieniu, vienija Lietuvos partizanus, gali aprūpinti suklastotais dokumentais. Jis pats šiuos ryšius labai vertinąs. Pokalbį pertraukė nuo kelio pusės pasigirdusios dvi ilgos automatų serijos, o namas ant kalno. Išbėgę pamatėme, jog nuo pakalnės esame supami. Prisidengę eglių gyvatvore, atsitraukėme tik retai atsišaudydami, net nesužeisti. Nemanau, jog tai buvo specialiai sugalvota Lenkauskui "pridengti". Svarstydami įvykį, tada nusprendėme, kad Salantų-Platelių keliu automašinomis važiavę stribai galėjo atsitiktinai pastebėti per uždengto lango plyšį stiprią žibalinės lempos šviesą.
Kaip vėliau man papasakojo Lenkauskas ir Petras, į buvusį mokyklos pastatą įsiveržę stribai gerai iškratė visas patalpas ir, nieko nedarę, išsivežė į Salantus suimtus Pilucką ir Lenkauską. Pirmąjį patardę paleido, o antrąjį iš Kretingos išleido gal po savaitės. Abu grįžo į Vilnių, kur Lenkauskas taisė radijo aparatūrą, o gyveno tame pačiame kambaryje su studentu Pilucku. Abu buvo gimnazijos suolo draugai.
Piluckas 1947 m. buvo nuteistas 10-iai metų. Kalėjo Pečioros lageriuose. Jau po kalinimo siūlė man susitikti, bet aš atsisakiau. Grįžęs iš tremties, eidamas gatve mačiau Lenkauską. Jis mane atpažino, bet prasilenkėme tylomis.
Dėl stribų kaltės apie Vilniaus reikalus visko nespėjome išsiaiškinti. Papartis prisiminė, kad kapitonas Antanavičius dar praėjusiais metais siūlė ieškoti tokių ryšių. Nutarta pasiųsti žvalgybon mane, kaip jauniausią ir keliantį mažiausiai įtarimų. Šalia Piluckių, su kuriais vengėme susitikti, nes po tokios nakties jie galėjo būti sekami, gyveno visų gerbiami Lenkausko giminės ūkininkai Januševičiai ir Buivydaitė. Iš jų Papartis ir gavo norimą adresą.
Tą nelemtą naktį, kai su draugu buvome sustabdyti, gabenant partizanams ginklus prie Plikių, stribo rankose liko mano dokumentai. Nežinau, ar susišaudžius jie buvo išmesti, ar atiteko stribams. Tėvas už samagoną per Salantų pasų stalo darbuotoją Sanklodą ir iš Tūzų kilusį Antaną Vaškį gavo man naują pasą ir karinės įskaitos pažymą. Vaškys buvo padorus žmogus ir
□ Petras Gadeikis-Robinzonas, Salantų kuopos vadas, žuvęs 1947 07 07 Juodupėnų miške, Salantų vls.
□ Kpt.Kazimieras Antanavičius, Žemaičių apygardos vadas, žuvęs 1947 05 17 Žvirblaičių k. Plungės vls.
=> Vladas Ereminas, pirmasis J.Markulio-Erelio siųstas ryšininkas į Žemaitiją. Neaiškiomis aplinkybėmis 1952 m. Druskininkuose nusižudė
nevienam padėjo. Štabo narys Baltramiejus, patikrinęs dokumentus, pripažino, jog jie be priekaišto. Naudotis galėjau tik kuo toliau nuo Salantų, nes buvo išduoti tikrąja pavarde. Pasinaudojau 1946 m., kai Žemaičių apygardos vado kapitono Antanavičiaus siuntimu lankiausi Narvoje, Estijoje, kur mažame namelyje, netoli geležinkelio stoties, privalėjau susirasti lietuvį Tomą ir jam priminti 1944-ųjų šienapjūtę. Neradau, nors ta kelionė pavyko gana sklandžiai...
Mišku pasiekęs geležinkelio stotį, persirengiau ir atvykau į Vilnių. Kauno gatvėje, netoli "Elfos" fabriko, nušiurusio medinio namo palėpėje, labai apleistame, nešvariame, pilname radijo aparatų kambaryje, suradau abu ieškomuosius. Gyveno čia ir daugiau studentų. Ant elektrinių plytelių jie gaminosi kuklius valgius. Visa aplinka ir žmonės buvo skurdūs. Pavaišinau atsivežtomis kaimiškomis gėrybėmis. Lenkauskas supažindino mane su Vytautu Krutkiu (tikriausiai slapyvardis). Išgyvenau Vilniuje bene tris savaites, daug su juo bendravau. Prisistatė esąs BDPS ryšių karininku, aprūpino literatūra, švietė mane. Sakėsi dar Nepriklausomoje Lietuvoje baigęs Karo mokyklą. Atnešdavo naujų lenkiškų žurnalų, lengvai išversdavo tekstus po nuotraukomis. Nesišvaistė pinigais, valgis prastas, negirtuokliavo. Laisvai vaikščiojau po miestą. "Uodegos" nepastebėjau nė karto.
Aprūpintas pogrindine literatūra, traukiniu grįžau pas Papartį. Mano vertinimu BDPS rimta jėga, subūrusi rimtas organizacijas, turinti rimtas galimybes. Papartis apie mano išvadas pranešė Žemaičių apygardos vadui kpt. Antanavičiui. 1947 m. kovo mėn. vadovybė mane vėl išsiuntė į Vilnių. Privalėjau parsivežti BDPS atstovą tolimesniems pokalbiams su tiesioginiais partizanų vadais. Kaip ir kelionėje į Estiją, buvau apsiginklavęs tik peiliu, vadinamu "finka".
Vėl apsigyvenau pas Lenkauską. Apie atvykimo tikslą su juo nesikalbėjai. Iš Krutkio buvau gavęs adresą Žvėryne. Jo žmona davė kitą adresą, kur ir susitikau. Paprašiau, kad atsiųstų gerai informuotą ir turintį BDPS įgaliojimus atstovą. Sutiko ir pasiūlė parūpintas dokumentus svetima pavarde. Mano svečiavimasis užtruko - aiškino, jog svarstoma ką pasiųsti. Velykas praleidau Vilniuje ir, kai galų gale buvau supažindinti su "atstovu", pamačiau man pažįstamą buvusį Kretingos gimnazijos direktorių Vladą Ereminą. Apie tai pasakiau. Su juo mačiausi, kai norėjau mokytis Kretingoje. Pradėjus bendrauti, pasisakė mokęsis kartu su Markuliu Kunigų seminarijoje, studijavęs Vatikane. Net ir šiandieną neaiškus Eremino vaidmuo MGB planuose. Jis sąžiningai vykdė Erelio užduotis, tačiau vėliau pats man sukėlė abejones dėl kito BDPS "atstovo" Algimanto.
Partizanams nuolat trūko lėšų būtiniems dalykams pvz., žiūronams. Galėjome nusipirkti, bet daugelis kovotojų jų neturėjo. Tuo tarpu Algimantas pirko ir rinko brangias antikvarines knygas. Argi tai galėjo rūpėti kiekvieną akimirka savo galva rizikuojančiam pogrindininkui? Iš kur tokios lėšos? Apie tai sužinojau vėliau, o tą kartą susiruošiau grįžti pas partizanus. Dokumentai svetima pavarde buvo atnešti, bet jų neėmiau, nes tarp manęs nepažįstančių tiko senieji, o vietiniams stribams apgauti svetima pavardė nepadės. Ateitis parodė, kad Markulio išduoti dokumentai padėjo MGB atpažinti partizanus, išėjusius iš miško ir bandančius gyventi legaliai.
Su Vladu Ereminu atvykę iš Vilniaus, išlipome Šateikių geležinkelio stotyje. Man reikėjo susisiekti su partizanais, todėl privalėjau užeiti pas ryšininką. Ereminas siūlė eiti keliais, tačiau nusprendžiau - miškais. Rūdaičių kaime, prie pat miško, pasiekėme Damašių sodybą. Damašiūtė buvo tvirtų ūkininkų duktė. Paprašiau, kad leistų pabūti barzdotą svečią, o pats dvi dienas sugaišau, kol susisiekiau su Paparčiu. % Rūdaičius grįžome visa kuopa - 14 partizanų. Tai buvo tarp 1947 m. Velykų ir gegužės 1 d. Kol keliavau, Ereminas, kaip Švietimo ministerijos inspektorius, lankėsi Kretingoje ir pasižymėjo komandiruotę.
Papartis per Velykas pranešė apie viso Žemaičių apygardos štabo žūtį Žvirblaičių kaime. Kapitonas Antanavičius su bendražygiais žuvo visą dieną trukusiose kautynėse. Sužinojęs, kad apygarda liko be vadovybės, išsikviečiau Ereminą į mišką. Svečias padavė padidintas iškarpas iš "Draugo" laikraščių. Vienoje nuotraukoje - JAV prezidentas Trumenas su užsienio lietuvių delegacija Baltuosiuose rūmuose. Didelį įspūdį paliko biuletenis, prasidedantis B.Brazdžionio žodžiais "Žus visam pasaulyje komuna/Išlaisvintas stos iš vergijos žmogus..." Ereminas paprašė su medžiaga supažindinti rinktinę, jei galima - padauginti. Perskaitė atsivežtą instrukciją, bet nepaliko, esą turįs tik vieną egzempliorių. Papartis nieko nesiryžo spręsti, apygardos štabas buvo žuvęs, Ereminas išvyko, o kuopa taip pat išžygiavo. Man buvo pavesta laukti ir susisiekti su naujuoju apygardos štabu. Ryšį palaikiau tik su kuopomis, o susisiekti su rinktine ar apygarda nesisekė, nors labai stengiausi. Partizanai, kuriuos sutikdavome, sakė jaučiantys naująją vadovybę, bet ji giliame pogrindyje. Pažinojau protingus vyrus: Drulį, Stanį ir galėjau savarankiškai spręsti su jais, bet nebesutikau.
Išvykau pasitarti į Vilnių ir susitikau su Krutkiu, kuris siūlė pasisukinėti apie Mažeikius*. Gavau naujus dokumentus, kontrolieriaus darbo pažymėjimą ir išvykau į Mažeikius, kur buvo numatyta susitikti su L.Raudoniu. Patekau į pasalą. Raudonis, gelbėdamas mane, maždaug už kilometro pradėjo šaudyti. Puolėjai sutriko ir aš, pasislėpęs mažame durpynėlyje, išsigelbėjau. Pasimatymas tą kartą neįvyko. Susitikau su savo seseria, buvusia Paparčio kuopoje. Ji pranešė, kad žuvo kuopos vadas Karbonskis-Papartis, o mūsų brolis Stasys sužeistas pateko priešams. Tėvas suimtas dar birželyje, motina slapstosi vis kitoje vietoje, o brolis Alfonsas seniai lageriuose. Nutariau jaunėlę seserį Rozaliją, g.1930 m., išvežti pas Krutkius Markulio apsaugon**.
---------------
*Alkos rinktinės teritorijoje tuo metu slapstėsi naujasis apygardos vadas Ivanauskas-Vygandas, o Liudvikas Raudonis buvo jo adjutantas - Z. J.
**Apie savo golgotas R.Preibytė-Valiūnienė, pasakoja savo prisiminimų knygoje “Ir aš ten buvau” V. 1992.
Proga kelionei pasitaikė tinkama. Ieškodamas ryšių su apygarda, vargingų valstiečių Rapalių sodyboje prie Platelių sutikau Šarūną Jazdauską-Normį, buvusį apygardos vado pavaduotoją. Jis pareikalavo, kad iš Vilniaus pristatyčiau gerai informuotą centro atstovą. Seserį priėmė Žvėryne gyvenę Krutkiai, o aš perdaviau Normio prašymą. Netrukus vėl ėjau susitikti su Krutkiu. Pamačiau jį su nepažįstamu asmeniu sėdintį pušynėlyje prie namų. Pakvietė prieiti. Pamačiau vidutinio amžiaus, veriančio, bet ne žiauraus žvilgsnio vyrą. Krutkis pasakė, jog tai mūsų šefas. Nusistebėjau, kad tai jau antras barzdotas centro veikėjas. įtaigiu balsu ėmė sakyti, kad veikti reikia atsargiai, būti budriems, kad nebūtų tokių tragiškų bereikalingų žūčių, viską gerai apgalvoti. Po to pasakė, kad užduotis duota. "Vytai, viskas aišku,"- jis neturįs laiko. Krutkiui, o paskui man padavė ranką ir nuėjo.
Krutkis pasakė, jog važiuoja su manimi. Bilietai jau pas jį. Tais laikais bilietui gauti turėjai pereiti dezinfekciją pirtyje ir kasoje parodyti pažymą. Tai buvo sutvarkyta. Laiko liko mažai, tad nuskubėjome stoties link. Prasidėjo didelė liūtis ir mudu peršlapome iki paskutinio siūlelio. Nustebau stoties tarpuvartėje antrą kartą pamatęs Markulį-Erelį. "Na, kaip, ar viską paruošėte?"
Atsakiau, kad esame kiaurai peršlapę. Nuramino - "na, nieko tokio, nieko tokio" ir palinkėjo laimingos kelionės*.
-------
*L.Raudonis taip pat prisimena, kad Markulis jį panašiai išlydėjęs. Kas tai: orientyras lydintiems čekistams ar sadistiškas pasitenkinimas? - Z.J.
Mano palydovo plonas portfelis. Jame, matyt, tik kokie nereikalingi laikraščiai. Neturėjome jokių atsarginių drabužių. Važiavome miegamajame vagone. Atsigulėme ant rūbų - taip bandėme džiovinti. Tiesa, prieš nusirengiant Krutkis lietuviškai pasisveikino su juodbruviu, turinčiu apdovanojimo juosteles. Pasisakė važiuojantis į Klaipėdą, o manasis - į Žemaitiją. Vėliau neklausiamas man paaiškino, kad drauge tarnavęs 16-oje lietuviškoje divizijoje. Sunerimau, bet užmigau ir pabudau netoli Radviliškio, prikėliau bendrakeleivį. Apsirengėme taip ir neišdžiūvusiais drabužiais. Bilietai buvo pirkti iki Telšių, kur išlipome. Kitose stotyse galėjau sutikti pažįstamų skrebų.
Perėjus per stotį, pamačiau moterį iš Vilniaus, kuri šūktelėjo Krutkiui. Jis dėjosi nepastebėjęs, o užklausus atsakė jai, atvykęs savo reikalais. Nugara atšalo. Tokios plačios bendrakeleivio pažintys man nebepatiko, bet vykdžiau užduotį toliau. Sutiktoji buvo vėliau liūdnai išgarsėjusi Markulio ryšininkė Kregždė.
Drabužiai šlapi, o čia nelyja ir toks keliauti niekur negali. Nutariau išsidžiovinti pas savo tolimus giminaičius, gyvenusius Gedimino gatvėje, šalia konservų fabriko. Abu - pašto tarnautojai, mielai mus priėmė, išdžiovino drabužius. Porą valandų numigome ir apie vienuoliktą valandą pėsčiomis patraukėme vieškeliu Sedos link iki Godūnavo kryžkelės. Krutkiui dar Vilniuje buvau minėjęs, kad pėsčiomis teks keliauti iki Žemaičių Kalvarijos. Priėję tą vietą, kur dabar Telšių miesto sąvartynas, ant kalniuko pamačiau daugybę stribų. Sutikome porą vyrų, bet mūsų niekas nestabdė. Sankryžos nepriėjus, mus pralenkė vienkinkis vežimas. Buvau budrus, tad atkreipiau dėmesį į tai, kad kaimiškai vilkintys vyrai man neatrodė kaimiečiai. Nepatiko jų žvilgsniai. Būčiau prašęs pavėžėti, jeigu būtų važiavę dvikinkiu, tačiau vienam arkliui keturių vyrų per daug*.
------------
*Tipiškas žemaičio ūkininko požiūris į arklį - Z.J.
Laimingai pasiekėme Žemaičių Kalvariją. Užėjome pas moterėlę atsigerti. Pasisakiau, kad esame atvykę iš Vilniaus dirbti. Visur buvo ramu. Jau sutemus pasiekėme už 7-8 km gyvenantį pirmąjį ryšininką. Kitą dieną mus pasiekė žinia, kad pas moterį miestelyje lankęsi du vyrai, kurie su ja kalbėję lietuviškai, o kieme prancūziškai ar angliškai...
Ryšininkas nurodė, kur privalau nueiti, ir pasakė slaptažodį. Apsivilkęs buvau miestietiškai, saulė neseniai nusileidusi. Man atrodė, kad saugiau eiti jam pačiam. Pasiginčijome ir jis išėjo. Netrukus turėjo pasirodyti partizanai. Man buvo neramu, o Krutkis norėjo miego. Keista, kad jis toks abejingas, antra vertus, per dieną sukorėme per 35 km, mažai miegoję.
Grįžęs ryšininkas nurodė, kad turime keliauti vėl į tą pačią Rapalių sodybą, kur buvau susitikęs su Šarūnu Jazdausku*.
------------
*Žr. Laisvės kovų archyvas Nr.14, 15, 18. - Z. J.
Sutikome Š.Jazdauską su apsauga. Jo pasiūlymu trise sulindome į bunkerį, buvusį ant ežero kranto (šiais laikais bandžiau ieškoti jo pėdsakų, bet neradau. Gyventojai sakė, kad čekistai jį sugriovė). Vėliau Normio klausiau, kodėl bunkerį parodęs mums. Atsakė, kad per daug žinomas, todėl mažai juo naudojasi.
Krutkis informavo, kad karui pasiruošusi visa Suvalkija, Didžioji Kova, Jungtinė Kęstučio, Auksinė Gvardija*, pranešė apie BDPS kūrimąsi, kada ir kiek buvę suvažiavimų. Daugiausia klausinėjo Normis. Į klausimą ar visi partizanai privalo legalizuotis, Krutkis karštai atsakė, kad ne. Gal karininkai, kiti žinomi žmonės to neprivalo daryti. Normis pasakė, kad jis galėtų, nes esąs jaunesnis ir įteikėjau turėtas nuotraukas (mane dar pirmojo susitikimo metu nufotografavo Erelis). Toliau "atstovas" pareiškė - viskas tvarkoje, ryšys per mane, apibendrins, duos nurodymų raštų ir pokalbis bus baigtas. Pavėžėtas iki Žemaičių Kalvarijos, išvyko. Aš pasilikau su apygardos vadu Ivanausku, nes buvau nuvestas į jo bunkerį. Tai buvo po poros-trejeto dienų, 1947 m. rugpjūčio pirmoje pusėje, nes naktys jau ilgėjo.
-------------
*Viena iš Vilniuje sukurtų "pogrindžio" grupių, Markulio panaudotų "įrodyti" pasyviosios rezistencijos buvimui ir priešpastatyti partizanų apygardoms. - Red. pastaba.
Ivanauskas ėmė manęs klausinėti, ką gero ar blogo apie jį kalbąs Normis, bet... buvau linkęs ne ardyti, o lipdyti. Perskaitė instrukciją, kad čia formuosis vyriausybė. Minėjo Kubilių, Normį, kad per jų žioplumą pakliuvę vyskupai.
Prabuvau visą dieną, o sutemus mane užrištomis akimis kokias 20 minučių vedė gal 2 km ir paleido netoli Gegrėnų sankryžos, nepaaiškinę, kurioje pusėje Plateliai ar Žemaičių Kalvarija. Nesiorientavau kur esąs. Pasiklydęs sukau ratus ir vėl patekau į tą pačią sodybą, kurioje buvo bunkeris. Vos išsisukau nuo karo lauko teismo.
Gal po pusantros savaitės jau Ivanauskas-Vygandas siunčia mane į Vilnių su puskilograminiu antspauduotu voku, kurį perduodu Krutkiui, o iš jo pristatau antspauduotą voką apygardos vadui. Jame, pasirodo, buvo dokumentai ir nurodymas atsiųsti atstovą Normį. Civiliais vilkintys neginkluoti ryšininkai nuvedė mudu į Barstyčių pusėje esančią kaimo sodybą, iš kur šeimininkas nuvežė į Mažeikius. Prekiniame vagone atsidūrėme Radviliškyje, o keleiviniu pasiekėme Vilnių.
Tiesa, kai pirmą kartą su Ivanausko siuntimu nuėjau pas Krutkį, namą radau tuščią, langai buvo išdaužyti. Atsidūriau pas Lenkauską, kuris pranešė, esą Krutkis suimtas. Po kurio laiko Lenkauskas pristatė naują ryšių karininką Algimantą, o pats dingo. Prasidėjo pokalbis. Krutkio ir Erelio daugiau nebesutikau, o vadovavimą perėmė Algimantas.
Su Normiu prisistatėme Algimantui. Iš štabo susitikdavome tik su Auguliu-Meška, kurį gerai pažinojo Trakimas-Genelis. Normis Vilniuje veikė be manęs. Po kurio laiko ėmė sakyti, kad reikia atvežti Ivanauską, nes yra klausimų, kurių be jo negali spręsti.
Ivanauskas mane priėmė labai šaltai, pasakė atsiusiąs ryšininkę. Atvyksta Alšauskaitė. Ivanauskas pats nevažiuoja, siunčia žmoną, kurią atveža į Šateikių geležinkelio stotį. Visą laiką sėdėjusi bunkeryje, ji nesiorientavo aplinkoje, o paprašius kasoje bilieto į Vilnių ir kasininkei atsakius, jog bilieto nėra, suglumo. Po kurio laiko per kasos langelį kyštelėjo galva: "Kas prašė bilieto į Vilnių? Vienas yra!" Provokacija! Ir ji grįžo pas vyrą: Alšauskaitė, atseit, provokatorė... Mes su Normiu laukiame Vilniuje ir nieko nežinome. Buvo antroji rugsėjo pusė. Alšauskaitė vėl atvyko, paaiškinusi, kas atsitiko Šateikiuose. Šiaip taip išsiaiškinome su Normiu. Partizanai per tą laiką iš miškų ėmė traukti pas mus, tarp jų ir Bebrungas. Galų gale pasirodo Vilniuje Ivanauskas, toks didelis su parabeliu kišenėje. Apie jį tik šokinėja, tempia patalus... Atsirado ir jo žmona.
Po "spalio švenčių" dingsta Normis. Prieš tai buvo užėjęs pas Oną, gyvenusią pas mano seserį Rozaliją, ir keistai atsisveikino. Algimanto klausiame, kur Ivanauskas - ne jums žinoti! Antrą kartą juokdamasis pasako, kad išvažiavo į Lenkiją...
Ivanauskui dar tebesėdint bunkeryje, Markulis jam suteikia majoro, Nor-miui - leitenanto, o man nori suteikti puskarininkio laipsnį, bet Ivanauskas nesutinka. Jau po Normio dingimo Algimantas paskelbia Markulio sprendimą: apygardos vado pavaduotoju skirti buvusį Auksinės Gvardijos štabo narį, generalinio štabo pulkininką Chodakauską-Radvilą. Esą ši organizacija, vienijusi daug inteligentų, sužlugusi. Tai - Smetonos žmonos brolis, lenkas, buvęs Ukmergės miesto burmistras. Toks žmogus Markuliui buvo parankus, nes kai mane areštavę čekistai laužė rankas ir sodino į mašiną, šis jiems atsidavęs senis praėjo pro šalį. Ir įsivaizduokite, po Ivanausko suėmimo Chodakauskas tapo Žemaičių apygardos vadu!
Iki 1948 m. pavasario Markuliui pavyko iš Žemaitijos į Vilnių privilioti daug partizanų ir įvairiais būdai juos suimti. Algimantas su savo smogikais leidosi į tiesioginę medžioklę. Taip buvo iš nugaros nušautas poeto Vytauto Mačernio brolis Vladas Mačernis-Miškinis, Alkos rinktinės vadas Adomaitis ir daug kitų. Prisidengta BDPS.
1948 m. sausio mėn. 20 ar 21 d. Ivanausko siuntimu atvykau į Dabikinės vaikų namus ryšiui su V.Kazlausku, A.Gargasu. Pasirodo, jie buvo suimti sausio 1 ar 2 dieną. Dabikinėje mane suėmė, tardė Mažeikiuose, vėliau nedengta automašina buvau nuvežtas į Vilnių. Netoli sostinės pavyko išsilaisvinti. Vėl apsigyvenau su seseria.
Galutinį mano areštą gegužės mėnesį, mano manymu, pagreitino Kaunas, kur po tėvų išvežimo apsigyveno iš Rūdaičių pabėgusi mūsų ryšininkė Damašiūtė. Be Ivanausko ar Algimanto žinios buvau užmezgęs plačius ryšius tarp studentijos. Atvykęs tą kartą, netikėtai gatvėje susidūriau su Aleksu Auguliu -Meška, Profesoriumi. Mane pastebėjo, nors nešiojo stiprius akinius. Jis buvo Algimanto štabe ir mums jau tada kėlė įtarimą. Dar vasario pabaigoje pasirodė Vilniuje naujais siūdintais batais, o Kaune nusistebėjau, kad jie sutrūkinėję. Kaip tai galėjo atsitikti avint batus mieste? Viską suvertė prastai odai. Man buvo aišku: tepk netepęs tepalais, bet nuo sniego ir purvų miško sąlygomis jie per porą mėnesių per lankstymosi vietas sutrūkinėja. Meška pastebėjo mano dėmesį. Išsiskyrėme.
Grįžau į Vilnių. Sesuo Rozalija pasakė, kad Algimanttas kelis kartus teiravosi, kur aš dingęs. Toji pasakė, gal išvykęs į Kauną, bet nenurodė kur ir pas ką. Kalbant atsirado ir pats Algimantas. Kadangi karts nuo karto iš jo gaudavau po 100-200 rb., paprašiau ir tą sykį. Sakėsi neturįs ir paskyrė susitikimą kito vakaro šeštai valandai.
Atėjęs į nurodytą butą, radau Stasę Stanienę, Alšauskaitę, Chodakauską, kuris mane pavaišino kava ir, nors protestavau, įpylė į ją samagono. Jos susiruošė į kelionę Žemaitijon. Algimantas pasakė, jog metas ir mums. Išėjome... Aš, Adolfas Preibys-Aušra, išėjęs išbuvau ilgai...
Telšiai, 1996 m.
Užrašė Zenonas Jaška
Partizanai, nužudyti ir užkasti buvusios Darbėnų NKVD būstinės teritorijoje bei kitose vietose*
-----------
*LGGRTC 1998 03 10 rašto Nr.32-11-52 ištrauka
1997 08 05 esame gavę Žemaičių apygardos Kardo rinktinės buvusių partizanų A.Norkaus ir Juliaus Mickaus pažymą (su papildoma medžiaga) dėl 1944-1953 m. Kretingos r. įvairiose Darbėnų miestelio vietose užkastų nužudytų partizanų perkėlimo į Darbėnų kapines. Pagal A.Norkaus ir J.Mickaus pateiktą papildomą medžiagą, yra žinoma, kad:
1. Darbėnų kapinėse yra palaidota buvusios NKVD teritorijoje rastų keleto (nėra nurodyta kiek ir kas jie tokie) partizanų palaikai.
2. Buvusio NKVD pastato Turgaus a. 4, kieme, išvietėse enkavedistai ir stribai sumesdavo nužudytų ir nukankintų partizanų palaikus, kurie čia yra ir dabar.
3. Nužudytų partizanų palaikai taip buvo užkasti Vaineikių g. 2 namo kieme ir Savanorių g.56 (Darbėnų III vidurinės mokyklos) slėnyje.
4. Pateiktas 49 užkastų, anksčiau išvardytų Darbėnų miestelio vietose, partizanų sąrašas [kuris] buvo patikrintas Lietuvos ypatingajame archyve. Remiantis LYA paruošta archyvine pažyma pagal Kretingos aps. ir r. NKVD-MVD-MGB sk. dokumentus, pateikiame Darbėnuose užkastų Žemaičių apygardos, Kardo rinktinės partizanų sąrašą*.
------------
*Kai kurios pavardės patikslintos mūsų redakcijos. - Red.pastaba.
1. Alminas Adomas-Kūma, 1922-1950 02 21;
2. Augutis Jurgis-Donelis, 1920-1950 10 14;
3. Benetis Pranas-Maželis, Kardo rinktinės žvalgybos sk. viršininkas, 1921-1948 04 21;
4. Lenkas Kostas-Meistras, 1927-1948 04 21;
5. Šalnius Kazimieras-Vladas, 1928-1948 05 26;
6. Paulauskas Jurgis-Širvydas, 1908-1948 05 26;
7. Galdikas Kostas-Augustas, Vizbuto būrio vadas, 1928-1952 05 27;
8. Galdikas Vladas, 1922-1948 03 23;
9. Galdikas Juozas, 1917-1948 03 23;
10. Gykaras Vladas-Tadas, 1925-1948 11 05;
11. Stonkus Stasys-Žentas, 1928-1948 II 05;
12. Jašinskas Kazimieras-Krivaitis, 1926-1948 10 19;
13. Jablonskis Vytautas-Vanagas, 1916-1948 10 19;
14. Jurevičius Albertas, 1924-1947 04 27;
15. Katkus Juozas-Mikifora, Anužis, Jonas, Kardo rinktinės žvalgybos viršininkas, 1916-1950 10 28;
16. Matijauskas Steponas-Tamošius, 1918-1950 10 28;
17. Katkus Mykolas-Jokimas, 1923-1948 05 26;
18. Katkus Pranas, 1904-1948 03 28;
19. Katkus Steponas, 1931-1948 03 28;
20. Petreikis Juozas-Taukenis, 1891-1948 03 28;
21. Kiesas Augustinas-Jūra, širvydo partizanų būrio vdas, 1922-1950 0110;
22. Zobernis Juozas-Ukmergis, 1915-1950 01 10;
23. Klanius Mykalojus-Algis, 1928-1948 08 22;
24. Kniežaitė Elena-Gegutė, 1928-1951 11 23;
25. Jonauskas Antanas-Genys, 1920-1951 11 23;
26. Kniežaitė Barbora-Audra, 1926-1952 05 27;
27. Knystautas Alfonsas-Jablonskis, Ragūnas, Baltrus, Kardo rinktinės štabo viršininkas, 1926-1949 02 07;
28. Budrys Pranas-Šarūnas, 1920-1949 02 07;
29. Gricius Vytautas-Želnikas, 1923-1949 02 07;
30. Daugintis Vytautas-Bogūnas, 1926-1949 02 07;
31. Kontrimas Kazimieras-Tėvas, Kontautas, Kardo rinktinės štabo viršininkas, Vizbuto būrio vadas, 1912-1952 10 30;
32. Laureckas Kazimieras-Jucys, Zubris, Vizbuto būrio vadas, 1902-1948 06 27;,
33. Pudžmys Kazys-Martynas, 1917-1948 06 27;
34. Lisauskas Stasys-Vasaris, Antanas, Kardo rinktinės štabo viršininko adjutantas, 1927-1949 02 07;
35. Maksvytis Kazimieras, žuvo 1949;
36. Martinkus Kazimieras-Saga, Kardo rinktinės štabo viršininkas, 1917-1950 06 03* ;
37. Paulauskas Juozas-Bočius, Dalius, 1918-1950 06 03*;
38. Rimkus Justinas, 1920-1950 06 03*;
---------
*Visi trys žuvo Ruginių k.- Red.pastaba.
39. Ruibys Benediktas-Miklovas, 1927-1947 10 17;
40. Sermontis Vytautas-Gintaras, 1925-1948 12 29;
41. Savickis Antanas-Karklas, Fabijonas, Kardo rinktinės štabo žvalgybos viršininkas, 1923-1948 09 09;
42. Laučytė Janina, 1926-1948 05;
43. Skersys Antanas-Genys, Narimanto būrio žvalgybos sk. viršininkas, 1928-1948 11 12;
44. Pikturna Antanas-Šaltis, 1928-1948 11 12;
45. Grabys Vytautas-Želvynokas, 1930-1948 11 12;
46. Žeimys Petras-Povilas, 1925-1950 10 28;
47. Vaičekauskas Adomas, žuvo 1947;
48. Viluckaitė Leonora-Širšynė, 1924-1950 06 03;
49. Zaleckas Vytautas-Vaivoras, 1920-1950 06 03;
50. Žekelis Kazys, Kardo rinktinės štabo sekretorius, 1901-1947 08 06;
51. Lukauskas Bonifacas, 1923-1947 12 12;
52. Gedvilas Vladislavas, 1910-1947 05 28;
53. Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;
54. Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;
55. Šmita Vincas-Garnys, 1924-1948 02 04;
56. Drąsutis Vincas-Pilėnas, 1927-1948 02 04;
57. Mickus Vaclovas-Tankas, 1927-1948 02 04;
58. Liutkus Petras-Vytenis, 1922-1948 02 04;
59. Budreckis Polikarpas, 1902-1948 02 04;
60. Rudys Pranas-Sostolas, 1920-1948 11 20;
61. Jonauskas Stasys-Simonas, žuvo 1953 04 06*;
62. Beinoras Antanas-Leonas, Liūtas žuvo, 1953 04 06*;
63. Bružas Antanas, žuvo 1953 04 06*;
64. Gležeris Antanas, žuvo 1953 04 06*;
----------------
*Visi keturi žuvo Vaineikių miške. - Red.pastaba.
