KAIP SUŠAUDĖ PARTIZANUS
Stepas Stepanavičius (Stasys Juodkazis)
Gimiau 1912 m. Žemė, kurią tėvas dirbo, priklausė kitam šeimininkui, o tėvas buvo nuomininkas, vadinamas pusiauninkas. Derlių dalydavosi su šeimininku per pusę. Mūsų šeima buvo iš aštuonių žmonių: trys broliai, trys seserys ir tėvai. Aš buvau pats mažiausias, vadinamas pagranduku. Mama pasakojo, kad ji gimdė dvylika vaikų. Šeši mirė nuo šiltinės prieš vokiečių ir rusų 1914 metų karą. Mama buvo stipri moteris, mokėjo žydų ir vokiečių kalbas. Karo metais vokiečių kareiviai, grįždami iš Rusijos, atiminėdavo iš žmonių maistą. Išgirdusi, kad kaime vokiečiai, mama sudėdavo į lovas lašinius, o ant viršaus suguldydavo mus, vaikus, ir aprišdavo galvas skarelėmis. Vokiečiai, atidarę duris, pamatydavo, kad mes gulim kaip ligoniai, o mama jiems vokiškai paaiškindavo, jog vaikai serga šiltine. Vokiečiai trenkdavo duris ir greitai išbėgdavo iš kiemo, nes labai bijojo ligų, o mes pakilę juokais plyšdavome. Ir taip pasisekė ne vieną kartą. O kas nemokėjo gudrauti, iš tų viską atimdavo. Vokiečiai traukėsi neplaningai ir ilgą laiką vargino visus ūkininkus.
Tėvas buvo išvarytas su arkliais į karą: vežė vokiečių kareivius, maistą, šovinius. Grįžęs po pusantrų metų pajuto skausmus krūtinėje, persirgo plaučių uždegimu. Po kelerių metų vėl prasidėjo skausmai ir susirgo džiova. Ketverius metus išgulėjęs lovoje, eidamas 54-uosius, mirė. Po tėvo mirties pasidarė nepaprastai sunku. Grįžęs iš mokyklos, ganydavau karves. Mokė mokytojas Petrauskas, kurį 1941 m. ištrėmė į Šiaurės rytus, prie Lenos upės krantų. Ten jis mirė iš bado.
Mūsų šeima buvo didelė. Paaugę pradėjom skirstytis. Vienas po kito vyresni išėjo gyventi atskirai. Likom mama, jauniausia sesuo ir aš. Man reikėjo pradėti dirbti vyro darbus. Buvo sunku: aš - jaunas, jėgos silpnos, o žemės -33 ha. Per derliaus nuėmimą mama samdydavo darbininkus nupjauti javus. Ir taip kankinomės keletą metų. Nutarėm ūkį mesti, nes neužteko jėgų. Pervažiavom į Šiaulėnų miestelį. Ten iš vieno ūkininko nupirkome 10 ha, todėl buvo lengviau. Čia apsivedžiau, ir nutarėm iš Šiaulėnų išvykti: mama su jaunesne seseria į Radviliškį pas kitą dukterį, o aš su žmona išvykom į Klaipėdos kraštą. Ten gyveno mano vyresnysis brolis Jonas ir padėjo mums nusipirkti 10 ha žemės ir trobesius.
Lauksargių kaime, buvo siena tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos Klaipėdos krašte.
Gyvendamas Didžiojoje Lietuvoje, buvau Šaulių sąjungos narys ir visada turėjau ginklą, dalyvavau šaudymo pamokose ir rikiuotėse. Buvau ir šaulių suvažiavime Kaune. Fredos aerouoste buvo iškilmingas paradas. Paradą priėmė vyriausiasis šaulių vadas Žmuidzinavičius, kalbėjo vyriausieji vadai. Į suvažiavimą atvyko daugiau kaip 20 tūkstančių šaulių. Tai buvo didžiausia Lietuvoje Šaulių sąjungos šventė.
Lauksargiuose buvo nelengva, teko daug dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Gimė dvi dukros. Pamažu pripratome, ir gyvenimas ėjo savo keliu. Ant Nemuno kranto yra Rambyno kalnas, kur švęsdavome Joninių šventes. Ten gyveno Jankus, mūsų Lietuvos patriarchas, žinomas veikėjas, senas lietuvis. Jis pradėdavo visas šventes, uždegdavome laužą. Vokiečiams tos mūsų tradicijos nepatikdavo.
1937 m. vietiniai vokiečiai pradėjo organizuotis: rengdavo karines pamokas, steigė poligonus ir raiti sujodavo iš visų kaimų. Pasisiuvo SS uniformas, turėjo ginklų: pistoletų ir šautuvų. Veikė ir mūsų šaulių organizacija, turėjome ginklų, bet šauliams buvo sunkios sąlygos, nes gyvenome plačiai pasklidę ir kaimuose buvo labai mažai lietuvių. Lauksargiuose mūsų gyveno daugiau, nes čia buvo geležinkelio stotis, pašte dirbo lietuvių. Vietos vokiečiai turėjo mūsų pavardžių sąrašus, bet tai buvo didelė paslaptis. Jie gaudavo visą informaciją iš Vokietijos, nes laisvai galėjo pereiti sieną. Mes tik su pasienio kortelėmis per Nemuno tiltą į Tilžės miestą. Iš abiejų pusių tilto buvo muitinės. Nors stovėjo pasienio policija, vykdavo nevaržoma kontrabanda. Iš mūsų veždavo maisto produktus: lašinius, sviestą, taukus, mėsą ir kt., o iš Vokietijos iveždavo įvairius ginklus, medžiagas ir daug pramoninių prekių.
1939 m. Hitleris paskelbė mūsų vyriausybei ultimatumą, kad Klaipėdos kraštą atiduotų Vokietijai. Lietuvos vyriausybė nenorėjo kraujo praliejimo ir sutiko. Vyriausybei dar nespėjus išspręsti Hitlerio reikalavimo, sukilo ginkluoti vietos vokiečiai. Mes, lietuviai, gyvenę Klaipėdos krašte, nieko nežinojome, kas vyko mūsų vyriausybėje.
Vieną rytą į duris pasibeldė pažįstama moteris, kuri pranešė, kad sukilo ginkluoti vokiečiai ir kad mums, Lietuvos šauliams, gresia pavojus. Reikia bėgti iš namų, nes jai pranešė mūsų būrio vadas. Jis buvo geležinkelio stotiesviršininkas. Buvo ankstyvas rytas. Atsisveikinęs su žmonele, jai sakiau, kad lauksiu už Lauksargių prie sienos. Per griovius laukais išbėgau į kitą kaimą, prie pat sienos tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos. Nuo Lauksargių iki ten buvo trys su puse kilometro. Tame kaime gyveno geras, nuoširdus ūkininkas, prūsų lietuvis, mūsų būrio šaulys. Nutariau bėgti pas jį ir pranešti, kas atsitiko. Raiti esesininkai rinkosi Lauksargiuose į štabo nurodytą vietą. Pakėlęs ūkininką iš miego, papasakojau, kas vyksta. Nutarėm pasislėpti krūmuose ir laukti. Jo žmona liko namuose. Apie 10 valandą išgirdom, kad šuo pradėjo smarkiai loti. Prislinkę arčiau sodybos, pamatėme penkis raitus vokiečius su SS uniforma. Jie klausinėjo šeimininkės, kur vyras. Pasakė, kad išvažiavęs į Pagėgius. Prisakę, kai grįš vyras, kad nušautų savo šunį. Šuo buvo didelis, gražus, juodas. Šeimininkas jį vadino Hitleriu, nes labai nekentė Hitlerio ir vokiečių. O vietos vokiečiai tai žinojo. Trečią dieną atjojo jie, neradę šeimininko namuose, nušovė pririštą šunelį.
Su tuo ūkininku pabuvau iki pavakario, jis man patarė važiuoti į Tauragės miestą ir ten laukti žmonos su dukromis. Jis grįš į savo namus. Kas bus vėliau - matys. Jis buvo nebejaunas - apie šešiasdešimt metų.
Atsisveikinom palinkėdami vienas kitam laimės. Ant Tauragės plento sutikau savo kariuomenės dalinius. Jie buvo užėmę pasienio pozicijas tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Jau buvo vėlus vakaras. Susitikau Lietuvos karininką. Jis paaiškino, kad į karą su vokiečiais nesiruošiam, bet atvyko dėl sienų sustiprinimo. Atsisveikinęs su juo, pradėjau ieškoti, kaip patekti į Tauragę. Plentu buvo judėjimas ir naktį. Naktis buvo šilta. Atsirado ir daugiau tokių bėglių iš Klaipėdos krašto. Paėmė kartu į vieną kariuomenės dalies sunkvežimį.
Atvykus į Tauragę, čia jau buvo paruošti bendrabučiai evakuotiems iš Klaipėdos krašto. Priėmė gerai: aprūpino maistu ir poilsiu. Lietuviai klausinėjo, kas vyksta Klaipėdos krašte, kaip elgiasi vokiečiai. Lauksargiuose ant plento Pagėgiai-Tauragė vokiečiai jau pirmą dieną pradėjo tikrinti pravažiuojančius. Tik kariuomenės dalinių nesiryžo, nes mūsų kareiviai vyko organizuotai ir su ginklais, o civilius žmones tikrino visus. Mano vyresnysis brolis gyveno Pagėgiuose ir dirbo vyresniuoju inžinieriumi ryšių pašte. Buvo Klaipėdos krašto seimo deputatas. Visur skaitė paskaitas ir ragino lietuvius vieningai burtis kovai prieš vokiečius. Vietos vokiečiai jį gerai žinojo ir norėjo jam atkeršyti už tai. Jis turėjo lengvą mašiną ir, palikęs šeimą Pagėgiuose, susidėjęs kiek daiktų, išvažiavo Tauragės link. Kai atvyko į Lauksargius, jį sulaikė, padarė kratą. Atėmė mašiną ir primušė: sudaužė galvą, sulaužė šonkaulius ir be sąmonės įmetė į mažą mūrinį sandėlį, visai netoli namų moters, kuri mane išgelbėjo. Ji viską matė. Naktį pasiėmė laužtuvą, išmušė sienos plytas ir ištraukė brolį į lauką. Su vyru išnešė už sienos į Didžiąją Lietuvą. Perdavė mūsų kariuomenės daliniams, kad nuvežtų į Tauragės ligoninę. Čia jis išgulėjo tris mėnesius.
□ 1990 m. Karagandos kapinėse šventinamas paminklas politiniams kaliniams
□ Karagandos politinių kalinių kapinės
Kai gyvenau Tauragėje ir laukiau žmonos, važiuodavau į pasienį prie Lauksargių. Važinėjau kas trečią dieną, kol po septynių parų leido jai pereiti sieną vienai, o dukras paliko kitoje pusėje. Kai susitikom, ji pasakė, kad vokiečiai liepė man grįžti namo. Žadėjo nieko nedaryti. Žmonai patariau, kad grįžtų į Tauragę, gyvulius ir visą ūkį paliktų mums moteriškei, o pati išvažiuotų su dukromis traukiniu. Traukiniai važinėjo, susisiekimas buvo. Negalėdamas sulaukti žmonos, vėl atvykau į pasienį ir per kitus sužinojau, kad jos neišleidžia, reikalauja, kad aš grįžčiau. Matydami, kad manęs nesulauks, nutarė išleisti. Po 15 dienų su dukromis atvažiavo į Tauragę. Nutarėme važiuoti į Šiaulėnus pas žmonos motiną. Ji turėjo mažą namelį.
Reikėjo ieškoti darbo. Nuvykau į Radviliškį, kur gyveno mano antroji sesuo. Ji buvo ištekėjusi už garvežio mašinisto. Čia radau pusbrolį, kuris dirbo ginklų dirbtuvėse Linkaičiuose. Pusbrolis dirbo šovinių skyriuje meistru. Jis man patarė, kaip gauti darbo. Vyriausybė buvo įsakiusi išvykusiems iš Klaipėdos krašto darbą suteikti pirmiausia. Pasisekė įsidarbinti ginklų dirbtuvėse šaltkalviu prie mašinų, vėliau atvažiavusią žmoną įdarbinau šovinių skyriuje. Dirbome ir džiaugėmės, kad prasidėjo gražus gyvenimas. Tik nežinojom, kad tas gyvenimas neilgas, nes jau Lietuvos dangus pradėjo niauktis iš Rytų pusės...
Rusų vyriausybė pradėjo mus spausti. 1939 metais įvedė savo dalinius į Lietuvos teritoriją, paskelbė ultimatumą mūsų vyriausybei. Prezidentas Antanas Smetona nutarė viską sutikti be kraujo praliejimo. įvedus rusų kariuomenę į Lietuvą, gyvenimas žmonėms pasikeitė. Naktimis prasidėjo areštai, išdavystės. Lietuviams pasidarė labai neramu ir nesaugu. Vieną rytą atvykę į dirbtuves, sužinojom, kad nėra mūsų dirbtuvių viršininko - naktį areštavo čekistai. Vietoj jo sėdėjo rusų karininkas. Pasijutome beveik nelaisvėje: visuose skyriuose buvo paskirti politrukai.
□ Balchašo lagerio karceris
□ Balchašo politinių kalinių lagerio likučiai
Vieną vakarą grįžęs iš darbo, užėjau pas svainį mašinistą. Jis papasakojo, kad geležinkelio stoties depo viršininkui duotas įsakymas ruošti kelias dešimtis prekinių vagonų žmonių pervežimui, nes turi atvykti specialus korpusas čekistų. Po tokių žinių mes, lietuviai, jau ramiai miegoti ir dirbti negalėjome. Net kalbėtis bijojome. Vieni kitu netikėjome, nes nežinojome, kas ką galvoja. Mūsų gretos retėjo, po nakties neatvyksta tai vienas, tai kitas, dingdavo vyrai be žinios. 1940 m. balandžio mėnesį žmonai patariau, kad išvyktų į Šiaulėnus pas savo mamą. Ji taip ir padarė. O aš, pusbrolis Antanas ir vienas meistras, iš kito skyriaus, nutarėme išbėgti iš Radviliškio miestelio. Pradėjome gyventi pamiškėse ir arčiau didesnio miško. Teko slapstytis iki karo pradžios. Bet prieš karą prasidėjo žmonių trėmimas. Čekistai, paėmę sąrašus, sudarytus mūsų išdavikų, pradėjo areštuoti žmones naktimis.
Sidarių stotelėje stovėjusiame vagone jau buvo kelios šeimos. Mes keturiese kūrėm planą: naktį nuginti sargybinius. Vagone buvo ir mano giminaičiai: Liudvikas Kudulis ir serganti 90-metė motina, kuri pakeliui į Sibirą mirė, ir Dulinskių šeima: tėvas su motina ir dukra, o sūnus - mūsų būryje. Gerai suplanavome, kaip išleisti areštuotuosius. Sargybiniai buvo tik du, o kiti važinėjo po kaimus gaudyti žmonių. Priartėjus per kilometrą nuo stovinčio vagono, privažiavo sunkvežimis su areštuotaisiais. Mašinoje buvo šeši kareiviai ir vienas karininkas. Jie gerai ginkluoti, o mes turėjom du pistoletus, vieną šautuvą ir vieną durtuvą. Gulėdami griovyje, matėme, kaip atvežtus suvarė į vagoną, uždarė ir užrakino. Kariai suėjo į mažą stotelės namelį. Laukėm iki ankstyvo ryto, o prašvitus patraukėm grioviais į mišką. Kitą dieną vagono jau nebuvo... Nutarėme vykti į Radviliškį ir į Linkaičių kaimą.
Prie Klaipėdos sienos tarp Didžiosios Lietuvos rusai pradėjo daryti sutvirtinimus - betono blindažus. Tas darbas vyko iki karo pradžios. O karas jau beldėsi į duris. Kas dieną buvo girdima visokių, nors ne oficialių, pranešimų iš Vokietijos. Kai birželio 21 d. ankstyvą rytą pabūklai ir lėktuvai pradėjo bombarduoti visus karinius objektus ir geležinkelio stotis, galvojom, kad vokiečiai mus išlaisvins.
Prasidėjo žmonių panika: parsidavusiems čekistams ir išdavusiems lietuvius pasidarė karšta, ir jie bėgo kartu su rusais, bet rusų kariuomenė jų neėmė. O žydai negalėjo išbėgti ir pasiliko likimo valiai, nežinodami, kas jų laukia Rytuose. Išgirdę pirmus šūvius, vykome į Linkaičių kaimą pas savo draugus, kurie dirbo dirbtuvėse. Mums buvo svarbu išsaugoti dirbtuves nuo sprogimo.
□ Balchašo lagerio liekanos. Kazachija, 1989 m.
Kiekvienas skyrius buvo užminuotas atskirais laidais, taip pat ir ginklų, ir šovinių sandėliai. Naktį prislinkom pjauti laidų, kurie buvo sujungti su minomis... Reikėjo kuo greičiau veikti, nes kiekviena sekundė galėjo atnešti mirtį. Keturiese buvom sargyboje, o trys pjovė laidus ir, nepraėjus 20 ar 25 minutėms, atsitraukėme miško link. Po poros valandų pasigirdo sprogimas. Viena mina sprogo prie elektros stoties, kita prie šovinių skyriaus ir kita prie šovinių sandėlio. Mat ne visi laidai buvo gerai perpjauti, bet nuostoliai nedideli.
Birželio 23 d. vokiečiai be šūvių užėmė Radviliškio miestelį ir ėjo toliau į rytus. Vokiečių okupavimas Lietuvos žmonėms nieko gero neatnešė, vėl prasidėjo žmonių areštai, kankinimas ir žudymai. 1944 m. vėl grįžo čekistų teroras...
Aš iš namų išėjau 1944 m. Daug pažįstamų traukėsi į Vakarus ir išvažinėjo po visą pasaulį, bet aš su draugais galvojome: kai laivas skęsta, tik žiurkės bėga iš laivo... O mes nutarėme nebėgti, bet gelbėti skęstantį laivą...
Pradėjome rinktis į mažus būrelius. Miškuose vyrai statėsi stovyklas, bunkerius ir palapines. Kiekvienas valsčiaus miškas turėjo savo būrius ir išeiti į kito valsčiaus mišką reikėjo susitarimo su tame miške gyvenančiais partizanais.
Partizanai telkėsi savame krašte, nes buvo žinoma teritorija, o svarbiausia savi žmonės, kurie visuomet gelbėdavo ir maitindavo ir visas žinias perduodavo. Buvo sunkios-gyvenimo sąlygos, nes reikėjo maisto, rūbų, o sunkiausia - žiemą.
1944-1945 m. partizanai laikydavosi pas kaimo žmones sodybose. Prasidėjus enkavedistų siautėjimams, nenorėdami, kad nukentėtų kaimų ir miestelių žmonės, traukėmės į miškus, statėme bunkerius ir palapines.
Rusų čekistai ir enkavedistai mus praminė banditais, bet partizanai nebuvo banditai. Mes priešinomės čekistams ir okupantams. Kovos vyko, kad būtų laisva Lietuvos žemė...
1945 m. mano šeima gyveno Šiaulėnuose - žmona, trys dukros ir sūnus. Žmoną areštavo ir stribai išvežė į Radviliškį, iš Radviliškio į Šiaulių kalėjimą, o galiausiai į Vorkutą. Lageriuose iškalėjo devynerius metus, o vėliau išleisdo, kai vaikai parašė prašymą Vorošilovui. Vaikus augino jos mama.
1945 m. patekau į būrį, kurio vadas Vilkas. Vilko būrys laikėsi už Šiaulių, Gruzdžių miškuose, daugiausia keliaudavo. Vėliau juos įspėjo, kad toks jų veikimas daro pavojų kitiems būriams, ir man tas būrys nepatiko. Nutariau atsiskirti nuo Vilko būrio. Ankstyvą rytą su ryšininke, pasikinkę savo tėvo arklį, išvažiavome per Šiaulių miestą. Kelias buvo ilgas - daugiau kaip trisdešimt kilometrų. Bet laimingai pasiekėme Pakapės kaimą.
□ Zofija ir Stasys Juodkaziai
□ Ant Balchašo lagerio kapų. Kazachija, 1989 m.
Grįžus ryšininkei Skolestikai į namus, po savaitės ją areštavo ir išvežė į Šiaulių kalėjimą. Čia prasidėjo tardymas. Skolestika buvo labai sumani mergaitė. Išlaikę kalėjime du mėnesius ir nieko neišgavę, nutarė išleisti į laisvę. Apie tardymą ji man vėliau pasakojo.
Aš iš Pakapės kaimo susisiekiau su nauju būriu per vieną ryšininką eigulį, kuris gyveno Dūkto miške. Tai buvo vyriausias ryšininkas, labai daug padėjęs mūsų būrio vyrams ir kitiems partizanams. Pavardės neprisimenu, jis gyveno Dūkto miške, turėjo du sūnus ir žmoną. Sūnūs buvo mūsų būrio partizanai. Jam buvo arti penkiasdešimt, aukšto ūgio, stiprus vyras. Jis mane suvedė su Algio būriu, kuriame buvo man gerai pažįstami Šikšniai, jauni vyrai iš Notiniškių kaimo. Būrio vadas Algis, tarnavęs policijoje, buvo vyresnysis leitenantas, geros širdies ir labai pasitikėjo žmonėmis. Būryje buvo vienuolika vyrų, o kai atvykau, buvome dvylika apaštalų ir tarp jų vienas Judas išdavikas.
Būrio vyrai - ūkininkų sūnūs ir vienas lakūnas Stepas Sebastijonas (kapitonas) iš Šiaulių. Susipažinę iškeliavom į bunkerį miške. Čia gyvenom broliškai. Išeidavom į kaimus parsinešti žinių ir spaudos, rašydavom atsišaukimus prieš valdžią, raginom priešintis komunistams. Priešai visaip stengėsi mus surasti ir sunaikinti. Buvom apsupti du kartus, bet pavyko pasprukti iš apsupties. Kartą naktį išėjo į kaimą vyresnysis brolis Šikšnys ir dar vienas vyras parsinešti spaudos, ir įvyko nelaimė: ūkininko trobą apsupo enkavedistų būrys. Draugą nušovė, o Šikšnys sužeistas pasitraukė į krūmus. Vėliau jį surado to kaimo gyventojas, paslėpė savo namuose ir gydė. Nepraėjus nei dviem savaitėm, vėl užpuolė tą sodybą. Šikšnys bėgti negalėjo, jis turėjo automatą ir granatą. Įvyko kautynės, kuriose mirtinai sužeidė partizaną.
Po keleto mėnesių enkavedistai areštavo mūsų vyriausiąjį ryšininką eigulį. Išlaikę apie mėnesį, prisakė, kad jis turi pranešti apie partizanus ir mūsų būrį. Žmogus jiems prižadėjo. Grįžęs papasakojo apie tardymą, bet pasakė: aš mirsiu ar kančias kęsiu, bet jūsų neišduosiu niekuomet. Ir mes juo tikėjom, nė vieno neišdavė.
1946 m. žiemą enkavedistai paskelbė, kad visi miškiniai grįžtų į namus ir atiduotų ginklus - jiems bus dovanota.
Supratom, kad čia melas ir apgavystė, bet... būryje buvo vienas ūkininkas, turėjęs apie 30 ha žemės, ir jis nutarė grįžti į namus. Grįžęs pagyveno tris mėnesius ir jį areštavo, nuvežė į Šiaulių kalėjimą. Tardė apie du mėnesius, kankino, po to užverbavo ir turėjo išduoti mūsų būrį. Grįžęs iš kalėjimo į savo namus, gyveno per vasarą ramiai. Pas jį atvažiuodavo enkavedistai ir klausinėdavo apie mus, bet jis neturėjo jokių žinių.
1946 m. spalio mėnesį atvyko tas ūkininkas pas eigulį į mišką ir paprašė, kad suvestų su Algiu, nes jis turi gerų žinių iš užsienio. Mūsų ryšininkas patikėjo juo ir sutiko iškviesti būrio vadą Algį.
Keletą valandų kalbėjosi vadas su tuo vyru. Jis daug pasakojo apie užsienio politiką, sakė, kad Amerikos balsas pranešė, Amerika artimiausiu laiku ruošiasi karui prieš rusus ir komunistus... Po to jis teiravosi būrio vado, jeigu apsuptų mišką enkavedistai, kur mes trauksimės, nes jis žinojo, kad du kartus pavyko išeiti per Tyrulių pelkes į vakarų pusę. Būrio vadas išaiškino jam mūsų planą. Mes, būrio nariai, ne visi patikėjome juo. Aš su Sebastijonu įtarėm, kad čia atėjo mūsų Judas išdavikas: kodėl jis taip domėjosi, į kurią pusę mes trauksim? Kai jis išėjo iš bunkerio, tarp mūsų dvylikos vyrų kilo svarstymai: vieni nesutiko, kad jis gali išduoti, kiti nutarėme, kad jis taip ir padarys. Nusprendėme išeiti iš bunkerio į kitą vietą, prie didelio miško krašto, kur prasideda Tyrulių pelkės. Čia augo pušaitės ir nedidelės eglaitės. Bunkerio nekasėme, o pastatėme palapinę, viršų gerai užmaskavę pušaitėm ir eglaitėm. Viduryje pastatėme mažą geležinę plytelę, kūrendavome tik naktį. Gruodžio mėnesį iš partizanų centro atvyko buvęs Lietuvos karininkas pulkininkas. Jis pasakė, kad Amerika nesiruošia jokiam karui su rusais. Po pulkininko apsilankymo ir būrio vadas įsitikino, kad buvęs mūsų būryje ūkininkas yra išdavikas, ir visi gerai supratom, jog padarėme klaidą, atskleidę jam pasitraukimo planą.
Atėjo 1947 metai. Naujuosius metus sutikome ramiai. Artėjant vasario 16 d., gavom kvietimą vykti į Pakapės kaimą pas gerus žmones, kurie padėdavo viskuo: rūbais, avalyne ir maistu..!
Vasario 15 naktį dešimt vyrų išsiruošėm į Pakapės kaimą, o du išėjo į pietų pusę. Stovykla liko tuščia. Nuvykom pas savo geradarius, pasivaišinome, o apie dvyliktą valandą užsukome į kitą sodybą. Po vaišių kartu su šeimininkais sustoję sugiedojom himną. Padėkoję ir atsisveikinę su šeimininkais, apie ketvirtą valandą ryto išėjom į savo stovyklą... Kaime buvo ramu.
Šaltis spaudė virš 20 laipsnių. Gerai nusiteikę ėjome žąsele, kalbėjomės. Paskutinis traukdavo eglutę, slėpdamas pėdsakus. Bet naktį ne visai gerai pasisekė paslėpti. Sugrįžę į palapinę, užsikūrėme plytelę ir virėm valgyti rytojaus dienai, kiti sumigo. Sargybą ėjome iš eilės po vieną valandą. Aš miegojau ir sapnavau labai negerą sapną, kurį prisiminsiu visą gyvenimą.
Rytą atsibudęs, Sebastijonui pradėjau pasakoti sapną: kad mus apspito labai daug raguotų karvių ir pradėjo su ragais varyti į krūvą. Karvės buvo raudonos spalvos. Jos mus spaudė, o mes traukdamiesi pribėgom prie mūrinio namo. Likom dviese, o įsiutusios karvės suvarė į namo pogrindį. Norėjau išlipti per mažus langus, kabinausi už sienos, bet vėl nukritau... Kai papasakojau Sebastijonui, jis juokais pasakė, kad subadys tave tos raudonos karvės.
Du vyrai, išėję į pietų pusę, negrįžo į stovyklą. Trečią valandą po pietų Stepas Sebastijonas stovėjo sargyboje ir iš Tyrulių pusės pastebėjo slenkančius baltais chalatais kareivius. Sebastijonas įspėjo apie pavojų. Per minutę jau buvom pasiruošę. Vadas įsakė trauktis paskui jį, o Sebastijonas pradėjo šaudyti į šliaužiančius karius. Jie irgi pradėjo šaudyti. Traukėmės į Tyrulių pelkes. Pradėjo šaudyti raudonos spalvos raketos, parodančios kuria kryptimi traukiamės...
Perbėgę pelkėtą pusę, metėmės į palaukę. Už 150 m, palaukėj, gulėjo dvi eilės NKVD kareivių. Rogių keliuku pasukome gilyn į Tyrulius.
Kelias raitėsi tarp pušaičių, ir staiga - būrys kareivių. Ginklus laikėme rankose, pasiruošę paspausti gaidukus...
Prasidėjo kautynės, sugulėme ant sniego, susišaudymas vyko apie dešimt ar penkiolika minučių. Būrio vadas sukomandavo trauktis atgal. Traukėmės į pelkių vidurį. Tik ne visi pakilome iš pirmų kautynių - likome tik penkiese. Būrio vadas rankose turėjo kulkosvaidį, supratau - kulkosvaidininkas žuvo... Šūviai retėjo ir iš priešo pusės.
Bet vėl pradėjo šaudyti viršų raudonos raketos. Per Tyrulių pelkes bėgom apie pusantro kilometro, tada pasukome į didelį Dūkto mišką. Čia pradėjo spausti iš dviejų pusių: iš priekio ir iš kairio šono. Bėgome atsišaudydami. O priešas vis artėjo ir artėjo prie mūsų, šoviniai jau baigiasi. Mačiau, kaip pakilo Rūtelė, eigulio sūnus ir suriko "Sudiev, broliai, aš žūstu už laisvą Lietuvą" ir nugriuvo. Likom trise: būrio vadas Algis, Sebastijonas ir aš. Priešas vis artėjo ir buvo girdėti jų balsai. Sušukau Sebastijonui trauktis, jis pakilo ir už dviejų ar trijų žingsnių krito į sniegą. Būrio vadas Algis sunkiai sužeistas meta kulkosvaidį ir išsiima iš kabūro pistoletą, klūpėdamas ant kelių, viena ranka laikydamasis už pušaitės, sušunka "Sudiev, brangūs broliai. Tebūna laisva Lietuva". Ir šovė sau į galvą iš pistoleto. Nepajutau, kaip surikau iš visos krūtinės: "Algi, ką darai..."
«= Paminklas žuvusiems 1947 m. vasario 16 d. Dūkto miške vykusiose kautynėse: Jonui Belaglovui-Algiui, Jonui Daukšai-Geniui, Vytautui Šikšniui-Vytautui, Juozui Jurgutavičiui-Rūtai, Stasiui Jurgutavičiui-Aidui, Antanui Tamošaičiui-Berželiui ir Dundai
□ Paminklo atidengimas. Steponas Stepanavičius stovi prie akmens iš kairės
Pakilęs bėgti į Dūkto mišką, iki kurio buvo apie 50 m, pajutau - dvi kulkos pergnybo mano kūną. Aš griuvau ir netekau sąmonės...
Jau buvo nusileidusi saulė: nutilo šūviai ir nutilo širdies plakimas aštuoniems mūsų būrio broliams lietuviams.
Kai atgavau sąmonę, gulėjau vieno ūkininko rogėse, greta manęs Stepas Sebastijonas, ir mūsų ginklai, o iš paskos - būrys ginkluotų NKVD kareivių. Vėžė mus Pakapės kaimo link, jau buvo naktis ir tamsu, tik mėnulis liūdnai šypsojos žiūrėdamas į mus...
Atvežė į Pakapės kaimą, kur buvo rusų štabo viršininkas. Sustojus prie namo durų, priėjo du kareiviai, paėmė mane už rankų, pastatė ant kojų. Tuo metu pripuolė prie manęs vienas karininkas su pistoletu rankoj ir smogė į burną. Nuo smūgio nukritau ant žemės, atsimušiau į aptvertą namelio tvorelę. Tas pats karininkas prišoko ir dukart smogė į galvą. Netekau sąmonės. Štabo viršininkas įsakė šeimininkėms perrišti. Jos sudraskė antklodę ir sutvarstė mane ir Stepą. Tas karininkas išmušė penkis dantis ir įlaužė galvos kaulą...
Atmerkiau akis, o galva sukosi, kartu ir kambarys, ir visas namas. Akyse žalia spalva. Buvo vėlyvas vasario 17 vakaras. Pamačiau greta gulintį Sebastijoną. Gulėjo ant grindų, o priešais mus stovėjo du kareiviai sargybiniai. Kambarys buvo be langų ir be durų antram aukšte. Per karą tas namas buvo sudegintas ir sudaužytas. O šaltis virš dvidešimt laipsnių. Galva sukosi taip, kad nesupratau, kur mes esam ir kaip čia pakliuvome. Buvome Šiaulių mieste. Vėl atsimerkiau ir pradėjau žiūrėti į Stepo pusę, bet negalėjau suprasti, kas darosi... Toliau už Stepo gulėjo mūsų Berželis - vyresnysis eigulio sūnus - ir Dunda, ūkininko sūnus iš Jaugėlių kaimo, Radviliškio valsčiaus. Įsiklausęs supratau, kad jie dar gyvi, girdėjosi alsavimas ir gargaliavimas. Darėsi tamsu, ir vyrų alsavimas pamažu lėtėjo, o po kiek laiko visai jų nebegirdėjau. Stepas gulėjo labai ramiai, nesupratau, ar jis gyvas, ar miręs.
Taip praėjo antra naktis. Atmerkęs akis, pažvelgiau į Stepą. Jis guli arti manęs, bet žodžio neištaria ir nejuda. Matau, kad toliau gulėjusių mūsų vyrų nėra. Sargybiniai keitėsi dienos metu, o mes su Stepu gulėjome kaip lavonai. Kraujuose paskendę mūsų apatiniai rūbai buvo visai sustingę. Kūnai sušalę nuo šalčio: nei rankų, nei kojų pajudinti negalėjome. Prakalbėti negalėjau, nes lūpos sutino kraujuose, kai išmušė penkis priekinius dantis. Kraujas vis tekėjo... Buvom menkai apsirengę, nes kovoje išmetėm viršutinius rūbus, kad būtų lengviau bėgti ir gintis...
Kas sako, kad Dievo nėra, tas labai klysta - mes gulėjome daugiau kaip tris paras mažai apsirengę, be pirštinių šaltame kambary ir neatšalome nei rankų, nei kojų... Tik Dievas gelbėjo mus su Stepu Sebastijonu. Po trijų parų atėjo NKVD karininkas, norėjo apklausti, bet išvydęs sutinusius, įsakė kareiviams mus išnešti. Paguldę į sunkvežimį, vežė kalėjimo link. Prie jo vartų laukėme apie tris valandas. Kalėjimo viršininkas nenorėjo mūsų priimti, nes mes ligoniai, o čia nebuvo geros ligoninės. Bet po keletos valandų atsidarė Šiaulių kalėjimo vartai, ir sunkvežimis įvažiavo į aikštę. Kareiviai įnešė mus į nedidelio namelio vidų, paguldė ant geležinių lovų... Jaunas lietuvis, kuris slaugė sunkiai sužeistus, mus nurengė, šiltu vandeniu atmirkė krauju aptekusius aprišimus, nušluostė žaizdas ir ištepęs jodu, aprišo naujais bintais... Čia pajutom šilumą, pradėjom atgauti rankas ir kojas. Kai atnešė vandens ir porą šaukštų košės, negalėjau atverti burnos, nes buvo sutinusios lūpos. Vėliau atėjęs aukštaūgis žydas lietuviškai pasakė, kad jis esąs šios ligoninės gydytojas. Iš tiesų jis buvo Šiaulių mėsininkas krautuvininkas, neturėjęs jokio supratimo apie gydymą...
Daktaras ryte ir vakare atnešdavo po du žirnelius vitamino C ir viskas. Po dviejų savaičių pradėjo tardyti. Tardymas po šešias ar aštuonias valandas naktimis. Darydavo visokius bandymus, mušdavo ir sukdavo rankas, ir pirštus badydavo adatomis... Tardė rusų enkavedistai. Jie nemokėjo mūsų kalbos, o mes rusų, vertėjavo lietuviai. Buvo ir lietuvių tardytojų. Beveik kas naktį vyko kankinimai iki teismo. Kai pasveikome, gegužės mėnesį, bet dar su neužgijusiomis žaizdomis, išvedė iš ligoninės į kalėjimo 40 bendrąją kamerą trečiame aukšte. Tada galėjau pasikalbėti su Stepu.
Vieną naktį tardymo kabinete buvo aukšto ūgio rusų karininkas majoras. Jis pasakė, kad yra viršininkas tos sušaudymo operacijos, kurioje mane sužeidė. Per tardymą pasakė, kad žuvo aštuoni kareiviai ir vienas karininkas. Kiek buvo sužeistų, majoras nepasakė.
Buvo sunku kalbėti, nes liežuvis kliuvo už suskaldytų dantų. Kai majoras paklausė, kodėl taip blogai kalbu, jam pasakiau, kad jų karininkas su pistoletu sudaužė man galvą ir išmušė dantis. Parodžiau pramuštą galvos kaulą ir dantis. Jis pažiūrėjo, bet nieko nepasakė. Rytojaus dieną sargas iškvietė mane. Du sargybiniai, kaip visuomet, vedė į kiemą, kur buvo tardymo kabinetai. Kabinete laukė dantų daktarė, lietuvė. Kai atsisėdau, vienas sargybinis paėmė man už galvos, antras už rankų ir stipriai suspaudę laikė. Daktarė pradėjo traukti sveikų dantų šaknis. Du ištraukė - dar galėjau kentėti, bet kai pradėjo trečią, ketvirtą, apalpau. Į ranką suleido adatą ir tuoj griebėsi už penkto, paskutinio. Kai baigė, prikišo pilną burną merlės, o aš jau nieko nejaučiau, nes širdis mažai plakė. Po pusvalandžio nušluostė nuo veido kraują, užpylė šalto vandens. Kai atsimerkiau, išvedė į kalėjimo kamerą. Gulėjau visą dieną ir naktį. Vėl sutino veidas ir kalbėti negalėjau.
Po kautynių rūbai buvo permirkę krauju. Vieną dieną, kai majoras tardė, paprašiau išskalbti mūsų kruvinus rūbus. Jis patenkino mano prašymą. Po trijų dienų atnešė išplautus. Vieną rytą karininkas su dviem kareiviais pasakė, kad apsivilkčiau kuo turiu. Pats negalėjau apsirengti, nes kairė ranka buvo peršauta per sąnarį. Rankos negalėjau pakelti, visuomet padėjo Stepas ar kiti kaliniai. Kieme stovėjo sunkvežimis ir būrys kareivių. Į mašiną sulipo apie dvidešimt kareivių.
Prie mašinos priėjęs tas pats majoras padavė į popierių suvyniotą pusę kilogramo duonos ir gabalėlį plonų lašinukų. Pagalvojau, kad prieš mirtį dar duoda ir mažą dovaną - pasistiprinti...
Kareiviai kalbėjosi rusiškai, o aš suvalgiau pusę duoto valgio, kitą suvyniojau į popierių ir įsidėjau į švarko vidinę kišenę. Mašina, išvažiavusi iš miesto, pasuko Pakapės link. Kareivių paklausiau, kur važiuojam, bet jie atsakė: "Neponimajem" (nesuprantam). Ir neklausinėjau. Tylėjau. Į galvą lindo visokios mintys...
Vežė per gerai žinomus kelius, kaimus, laukus ir miškus. Pravažiavom Dūkto mišką. Vidury Polekėlės kaimo sunkvežimiai sustojo. Majoras liepė mane iškelti iš mašinos. įvedė į vieną namą, kuriame stovėjo dvi nusigandusios moterys ir žiūrėjo į rusų kareivius ir į mane. Majoras paklausė manęs, ar pažįstu jas. Atsakiau, kad pirmą kartą matau. Tada majoras įsakė dar kartą gerai pažiūrėti. Apžiūrėjau nuo galvų iki kojų ir vėl tą patį pakartojau. Majoras išėjo į kiemą, su juo ir kareiviai. Mane paliko vieną su moterimis. Pamatęs, kad sargybinio prie durų nėra, pasakiau, kad jos manęs nebijotų, aš jų neišduosiu.
Jas gerai pažinojau. Jos teikdavo žinias, šelpdavo maistu ir rūbais. Palikę be sargybos, galvojo, kad pabėgsiu į mišką. Miškas buvo už pusantro kilometro. Bet gerai supratau, kad bėgti nėra prasmės. Po trejetos valandų sėdome į mašiną ir pasukome atgal į Šiaulius. Vis galvojau, kodėl mane čia atvežė. Atėjo mintis, ar ne dėl dokumentų, kurie pakliuvo į majoro rankas, kai žuvo būrio vadas Algis. Jis nespėjo brėžinių ir planų sunaikinti, o juose buvo pažymėtas Polekėlės kaimas Šiaulėnų vls.
Parvažiavęs į kalėjimą, pavaišinau Sebastijoną duona ir lašiniais. Viską papasakojau. Ir jis pasakė, kad tikrai enkavedistus domino dokumentai. Išvargęs kelionėje, užmigau ir miegojau ramiai, nes tardyti nevedė tą naktį. Kartą majoras liepė pasirašyti ant paskutinio bylos lapo... Kai pasirašiau, majoras draugiškai klausinėjo, ką žinau apie partizanų sąjungą ir kokias žinias gaudavome iš Amerikos. Pasakiau, kad nieko nežinau, nes būrio vadas mums apie tai neaiškindavo - buvo paslaptis. Po mano pokalbio pasakė, kad bus teismas ir išveš ten, kur baltos meškos gyvena. Ir Sebastijonui reikėjo pasirašyti ant paskutinio tardymo lapo...
Keletas dienų praėjo ramiai. Vieną dieną po pietų, apie penktą valandą, išvedė į kalėjimo kiemą. Čia stovėjo brezentu dengta mašina. Aplink mašiną- sargyba. Mašinoje ant grindų gulėjo keletas kastuvų. Pamačius kastuvus, širdis sustojo. Pagalvojau - dabar tikrai pakiš po velėna...
Karininkas atidengė jauno žmogaus lavoną ir paklausė, kas jis toks. Pažiūrėjau, pasidarė baisu ir negalėjau žodžio ištarti... Atsakiau, kad nepažįstu. Tada jis paėmė mane už rankos ir patempė į kitą šoną, pasakė - gerai pažiūrėk. Vėl atsakiau, kad nepažįstu. Vyrukas buvo basas, išrengtas, iš galvos ir krūtinės tekėjo kraujas. Karininkas pažiūrėjęs į mane, liepė išlipti iš mašinos. Kareiviai uždarė mašinos bortą, o karininkas įsakė eiti paskui jį. Atvedė į 40 kamerą. Vyrai pradėjo klausinėti, kur buvau, bet aš negalėjau nė žodžio ištarti turbūt daugiau kaip valandą. Sebastijonas davė vandens, tada nusiraminau... Ryte Stepas pasakė, kad pražilo mano plaukai.
Birželio pradžioje pranešė, kad eisime į teismą. NKVD karininkas iškvietė mane su Sebastijonu. Kalėjimo kieme stovėjo penki kareiviai su automatais. Jų lydimi ėjom apie du kilometrus Šiaulių miesto gatvėmis. Atvedė prie trijų aukštų namo. Pamažu lipome laiptais į antrą aukštą. Įvedė į kambarį. Kariškis liepė sėstis ant kėdžių, stovėjusių pasienyje. Kambario gale stovėjo ilgas stalas, uždengtas raudona medžiaga, ir trys aukštos kėdės. Stepas išsitraukė iš kišenės popierių ir tabokos, susisuko papirosą, degtukų paprašė sargybinių. Jie sėdėjo prieš mus, o vienas stovėjo prie durų. Netrukus įėjęs lietuvis įsakė: "Stot! Eina teisėjai". Teisėjai buvo vienas vyras ir dvi moterys. Teismo pirmininkas, atskleidęs mūsų bylos dokumentus, pašaukė prie stalo arčiau, pradėjo klausinėti. Viskas vyko labai trumpai. Vėliau pasakė, kad teismas eina posėdžiauti. Po pusės valandos teismas grįžo įšalę. Teismo pirmininkas perskaitė sprendimą - mirties bausmė. Sargyba vedė atgal į kalėjimą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl toks žiaurus sprendimas.
Nuvedė į mirties kamerą. Kameroje buvo lentų lova. Užrakinęs sargybinis nuėjo. Susėdę ant gultų, pradėjom žvalgytis: nedidelis langas su suvirintos vielos grotomis, 20 milimetrų storio. Sienos išrašytos daugybe vardų ir pavardžių. Atėjęs karininkas liepė pasirašyti teismo sprendimą. Mes nepasirašėme...
Gyvenome kameroje nejaukiai, nebeleisdavo nei pasivaikščioti. Po kelių dienų karininkas padavė raštą, kad pasirašytume malonės prašymą. Ir tą atmetėme, nepasirašėme. Praėjus porai dienų, vėl atsidaro mūsų kameros durys, įeina iš prokuratūros prokuroras ir vienas karininkas. Perskaito pranešimą, kad byla peržiūrėta ir mirties bausmė pakeista 25 metams sunkių darbų lagerio, stipraus režimo. Ir liepia pasirašyti. Su Stepu stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Stepui sakau - nepasirašysiu, ir jis atsisakė pasirašyti.
Mus paliko ramybėje, niekas mūsų daugiau netrukdė iki išvežimo. Kameroje trūko oro, sunku buvo kvėpuoti, ypač Stepui, nes jam buvo peršauti plaučiai. Negalėjome pasivaikščioti, nes nebuvo kur žengti: nuo gulto iki durų buvo vienas metras laisvo tako. Vienas vaikštome, kitas sėdim. Sveikata silpo, maistas blogas ir mažai.
Praėjo daugiau kaip savaitė. Pradėjo mums skambinti per vamzdžius morzės abėcėle. Su Stepu negalėjom suprasti ir pradėjome jos mokytis. Po kelių dienų pasisekė susikalbėti su viršuje gyvenančiomis moterimis. Kaliniams leisdavo perduoti mažus siuntinukus. Bet mūsų giminės nežinojo, ar mes gyvi, ar mirę... Tos moterys gaudavo siuntinukus iš giminaičių ir vieną vakarą prie mūsų langų grotų pasirodė mažas siuntinukas ant plonos iš siūlų suvytos virvutės. Atsiuntė mažą gabaliuką sausainio ir lašinių. Labai nudžiugom su Stepu ir skaniai suvalgėm.
Gal po 20 dienų į mūsų kamerą įleidžia dar vieną lietuvį, pavarde Kukan-ka. Trims jau smagiau ir kalbų daugiau. Kukanka buvo nuteistas mirties bausme, po to pakeista 10 metų už tai, kad jis padėjo partizanams.
Gerai nepamenu, gal apie liepos 20 d. naktį mus pakėlė ir įsakė apsirengti kelionei. Sukilę laukėm, kada išveš, nes norėjom pakvėpuoti.
Kalėjimo kieme jau buvo vyrų ir moterų būrys. Karininkai įsakė susikabinti po keturis. Žingsnis į kairę ar dešinę - būsime sušaudyti. Prie kalėjimo vartų stovėjo kareiviai su šunimis. Apsupę mūsų būrį, sargybiniai įsakė eiti pirmyn. Vedė per tamsias Šiaulių miesto gatves ir vis šaukė skubėti. Susikibę Stepas, aš, Kukanka ir dar vienas vyras žengėm labai sunkiai, nes mes daugiau kaip mėnesį nevaikščiojome ir buvome nusilpę. Vedė į stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Susodino į vagonus, užtrenkė duris, užrakino spynomis. Kiekvienam vagone buvo po 40 žmonių.
Ankstyvą rytą prikabino mūsų vagonus prie garvežio ir - sudiev, Šiaulių mieste.
Atvežė į Vilnių. Čia išlaipino iš vagonų ir suvarė į bendrabučius, kur tvoros aptvertos vielomis ir bokšteliai su sargybiniais. Tie bendrabučiai buvo persiuntimo punktas, kur sugrupuodavo į tolimesnes keliones Sibiran.
Persiuntimo punkte išlaikė vieną mėnesį. Maitino daug geriau negu kalėjime. Davė 800 gramų duonos, košės po pusę litro tris kartus per dieną ir pietums sriubos pusę litro. Kaliniams pasidarė kiek lengviau. Mums su Sebastijonu užgijo visos žaizdos, pradėjom jaustis geriau, tik mano kairė ranka nejudėjo, bet vis pamažu mankštinau, kad galėčiau nors pats apsirengti. Po mėnesio vėl sodino į prekinius vagonus po 60 vyrų. Iš viso traukinys sutalpino 670 žmonių. Buvo visokių tautybių: lietuvių, latvių, rusų ir kt. Pajudėjo traukinys naktį, nes enkavedistai dirbo tik naktimis. Vežė per Uralą, kol privažiavome Sverdlovską. Išlaipino ir varė į pirtį, išsimaudėme po dušu, šiltas vanduo atgaivino. Čia stovėjome tris paras, ir vėl kelionė. Vežė Krasnojarsko link. Privažiavę Krasnojarską, stovėjome ilgai keletą dienų. Nežinojo, kur mus vežti.
Kai pajudėjome, už 400 km pasiekėme Kansko miestą. Išlaipinę pasakė, kad toliau kelio nėra. Patalpino į vieno lagerio barakus. Po mėnesio pranešė, kad rengiamės tolimai kelionei pėsti į kalnus, taigos miškus. Kelias ilgas 250 km. Paskui kalinius važiavo keletas vežimų su arkliais. Tuose vežimuose buvo maisto produktai ir arkliams pašaras. Taip ir prasidėjo mūsų žygiavimas į Sajano kalnus, į taigą. Keliavom po 40 kilometrų per parą, o naktį gulėjom tai ant žemės, tai rasdavom kaimuose tuščių namų. Atplėšę lentomis užkaltas duris, sulįsdavome į vidų ir miegodavome, o sargybiniai kūrendavo gatvėje laužą, kiti irgi sulįsdavo ir miegodavo... Toliau darėsi vis sunkiau, nes visi buvom pavargę ir be jėgų. Mudu su Sebastijonu pradėjome griuvinėti. Tuomet kolonos viršininkas leido sėsti į vežimą. Kas kilometrą mainydavomės. Į aštuntą parą pasiekėme Tugačio lagerį. Čia atsikvėpėm ir miegojom visi, kaip lapai iškritę. Po kelių dienų mūsų koloną išskirstė po skyrius - už 50 km buvo maži lagerio punktai. Mus paskyrė į vieną punktą miško kirtimo darbams. Lagery buvo įvairių tautybių kalinių ir su įvairiomis bausmėmis: politiniai ir kriminaliniai, apie tris šimtus žmonių. Už lagerio vartų buvo mažas kaimelis, kur gyveno rusų šeimos. Jie buvo caro laikais ištremti iš Rusijos už politinius nusikaltimus, ir čia gyveno jų vaikai ir anūkai. Kai kareiviai mus atvedė į lagerį, jie išvažiavo atgal į Kansko miestą. Mus perdavė lagerio viršininkui, o sargybiniai buvo to kaimelio žmonės. Praėjus dešimt dienų, mus aprengė šiltais rūbais ir veltiniais, nes čia buvo jau sniegas ir šalčio virš dvidešimt laipsnių. Suskirstė į brigadas, davė kirvius, pjūklus ir pradėjo vesti į mišką...
Miške medžiai augo įvairūs. Mums leido pjauti tik pušis ir maumedžius, o kedrą uždrausta. Lygumų čia beveik nebuvo, tik kalnai. Nuo kalnų rąstus traukdavo arkliais prie kelio ir kraudavo į krūvas, o iš krūvų į mašinas. Mašinos veždavo prie mažo upelio. Kai pavasarį sniegas ištirpdavo, upelis patvindavo ir iš užtvankos išleisdavo vandenį. Tada visas lageris risdavome rąstus į upelį. Iš upelio rąstai nuplaukdavo Kansko upe. Čia juos priimdavo ir apdirbdavo kaip statybinę medžiagą.
Žiema labai šalta ir sniego daug, kai kada iki 80 cm, o šalčiai siekdavo iki 60 laipsnių, bet vėjo čia nebuvo: žiemą ir vasarą miškas ramus. Pirmą 1947-1948 m. žiemą mus sutiko šalčiai iki 60°. Į darbą nevedė. Vesdavo 11 valandą, kai nukrisdavo iki 35°, o antrą valandą po pietų šaltis staiga pradėdavo kilti, ir mes skubėdavome į lagerį. Barakai buvo iš netašytų rąstų. Vidury barako stovėjo geležinis pečius, todėl buvo šilta. Šalčių metu į darbą neidavome po dvi ir tris savaites. Sienos ir medžiai nuo šalčio šaudė kaip iš šautuvo. Kai sukūrendavome malkas, reikėdavo važiuoti į mišką jų parsivežti. Kviesdavo savanorius, ir aš ne kartą važiavau. Apsirengdavome šiltai, galvą ir burną apsirišdavome, matėsi tik akys. Ir arklį aprišdavome: ausis ir nosį. Važiuodavome per pietus. Taiga augo tūkstančius metų, griuvo vienas ant kito medžiai ir puvo, o ant viršaus augo samanos... Vasaros čia labai trumpos, prasideda liepos mėn., o rugsėjo pradžioje jau šalnos. Žemė labai derlinga, augo graži žolė, javai nesuspėdavo subręsti, o bulves sodino kaimely, kur gyveno žmonės prie mūsų lagerio. Augo gražios ir įvairios laukinės gėlės, juodieji ir raudonieji serbentai prie upelio. Buvo daug meškų, tik ne baltų, o juodų ir rudų. (NKVD majoras per tardymą Šiaulių kalėjime man sakė, kad atsirasiu ten, kur gyvena baltos meškos). Paukščių beveik nesimatė, vasarą parskrisdavo varnai.
Po metų visus mirtininkus atrinko ir išvežė į kitą lagerį už 50 km. Tai buvo griežto režimo lageris. Čia sargyba buvo kareivių. Į darbą vesdavo penki kareiviai su automatais ir šunimis. Vieną dieną viena brigada sugalvojo pabėgti. Čia buvo ne vien politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, įvairių tautybių. Nuginklavo kareivius, atėmė automatus ir pabėgo. Jų planas - pereiti Sajano kalnus ledu ir pasiekti Mongoliją... Bet jiems nepasisekė. Išvargę ir alkani penkioliktą po pabėgimo dieną jie susikūrė ugnį ir visi užmigo. Iš pabėgusių jau į antrą dieną grįžo 6, o dvylika ėjo toliau. Du sargybiniai, sekę jų pėdomis, įlipę į medį, pastebėjo ugnį. Prislinkę prie miegojusiųjų iš automatų visus dvylika vyrų sušaudė. Vėliau arkliais partempė jų lavonus į lagerį parodyti, kad bėgti negalima - kas bėga, gyvų neima - visus sušaudo...
Po kelių mėnesių vėl grąžino į pirmą lagerį. Čia režimo nebuvo, ėjome į darbą be sargybos. Rytą išleisdami suskaičiuoja brigadomis ir vakare grįžtančius. Dirbome pusiau alkani. Po kiek laiko atvežė į mūsų lagerį mažą elektros stotelę, kuri gamino energiją. Lagerio viršininkas paskyrė atskirą virėją ir pradėjo mus maitinti gerai, valgyti davė nenormuotai. Mat jam reikėjo vykdyti rąstų gamybos planą. Sudarė brigadą, į kurią aš su Stepu pakliuvau, ir mes pradėjome pjauti elektros pjūklais. Prie kiekvieno pjūklo dirbom po šešis vyrus. Du su pjūklu, vienas su kartim stumdavo, o trys šakas genėjo. Norma buvo 60 m3 vienam pjūklui, o vėliau 80. O mes pradėjome pjauti po 120 mJ, o vėliau po 160 m3. Per du mėnesius mes pripjaudavome tiek, kad dvi brigados negalėjo suspėti vežti rąstų. įvykdėme du planus. Bet už tai nuėmė mūsų virėją ir vėl maitino kaip visus. Tad mes ir nesistengėm greitai dirbti, pjovėm pamažu. Lagerio viršininkas gavo dideles premijas. 1949 m. ir mums pradėjo šiek tiek mokėti, kas išpildo užduotą normą ir virš normos. Į rankas duodavo labai mažai pinigų.
Pirkdavome maisto produktus: bulves, mėsą ir kitą. Tada nesijautėme tokie alkani.
Lagerio viršininkas buvo rusas, mėgėjas išgerti. Nusigėręs ateidavo į la-gerį ir lošdavo su kaliniais domino, kol užmigdavo ant gultų kartu su kaliniais. Kaip žmogus buvo geras. Du kart jį iš darbo atleido, bet kai plano kiti neįvykdydavo, lai vėl paskirdavo.
Kartą lageryje įvyko žiaurus nutikimas. Atvežė jaunus kriminalinius iš kalėjimo. Jie nenorėjo dirbti, tik reikalaudavo iš virtuvės maisto ir duonos iš kepyklos. Kriminaliniai naktimis lošdavo kortomis. Tą sykį pralošęs turėjo nužudyti kepyklos vedėją. Atėję į kepyklą, pareikalavo duonos ir subadė peiliais vedėją.
Jis buvęs rusų pulkininkas, 1941 m. Fredos areouosto ir Kauno įgulos viršininkas. Netikėtai naktį vokiečiai subombordavo visus Kaune stovėjusius karo lėktuvus. Tą viršininką areštavo ir išvežė į Sibirą, davė dešimt metų kalėti. Kai jį palaidojome, po savaitės gavome pranešimą kad reabilituotas, ir gali išvykti į laisvę. Bet jau nebebuvo gyvo. Šiame lageryje savo galvas paliko ir lietuviai: kunigas iš Šeduvos mirė, kito lietuvio neprisimenu pavardės. Netoli Taišeto mirė buvęs mūsų prezidentas Stulginskis.
Iš šio mažo lagerio pervedė į Turgačio lagerį. Čia taip pat kirtome mišką ruošėme rąstus. Dirbau kartu su Jonu Liauku. Jonas buvo daug jaunesnis už mane. Vieną naktį nutarė jis su Vitu Stašaičiu bėgti. Užmetė vielą ant laidą kur buvo nuvestas apšvietimas aplink zoną. Kai Šviesa užgeso ir iš kontoros išėjo, tvarkdarys juos pastebėjo. Vitas ir Jonas greitai įbėgo į baraką ir atsigulė. Vėliau juos klausinėjo režimo viršininkas, bet jokios bausmės neskyrė. Jie neprisipažino, o tvarkdarys neįrodė. Tai sužinojęs, labai bariau Vitą Stašaitį ir Joną Liauką ir tikinau, kad mus greit išleis į laisvę. Stašaitis irgi buvo jaunas vyrukas. Jo tėvas, buvęs Lietuvos karininkas pulkininkas, buvo išvežtas. Kalėjimuos ir Sibire nukankintas ir nežinia, kur jo kaulai guli...
1950 m. rudenį į Turgačio lagerį atvežė 190 kriminalinių nusikaltėlių iš Leningrado. Jie atsisakė dirbti. Eidavo į virtuvę ir kepyklą atiminėti maisto ir skriausdavo mus, sunkiai dirbusius. Mes pranešėm lagerio viršininkui, kad sudraustų juos. Viršininkas pasakė, kad statome kalėjimą ir juos uždarys. Bet laikas bėgo. Ir kai gaudavome algas, jie prie valgyklos sulaikydavo senesnio amžiaus žmones ir, peilius įrėmę, atimdavo pinigus ir duoną. Kentėjome vieną, kitą mėnesį, bet kantrybė išseko. Miške, susirinkę prie laužo, tarėmės, ką daryti. Vežikų brigados latvis brigadininkas pasiūlė visiems pasiruošti lazdas, o kai kriminaliniai užkliudys nors vieną tada visos brigados sukilsim ir su tais pagaliais juos išmušim.
Vieną šaltą gruodžio dieną jie mus užkabino. Jų barakas buvo atskirai. Sukilę musų vyrai - keturios brigados - apsupom jų baraką, ir prasidėjo muštynės. Jie buvo ginkluoti peiliais. Kova truko iki ryto. Sargybiniai bokšteliuose pradėjo šaudyti. Subėgo visi viršininkai prie vartų, pastatė kulkosvaidžius, jie galvojo, kad lageris ruošiasi pabėgimui.
Kai baigėsi muštynės, mūsų nebuvo sužeistų, o jų daug nunešė į ligoninę. Ryte atsisakėme eiti į darbą. Viršininkai, sušaukę į klubą, pranešė, kad eitume dirbti, bet mes pasakėme: kol nebus išvežti kriminaliniai, mes į darbą neisim. Viršininkas davė žodį, kad išveš juos. Grįžę iš darbo jau jų neradome.
Iš Vyriausios lagerių valdybos sraigtasparniais atskrido komisija. Tardė visus lagerio viršininkus ir kai kuriuos kalinius. Po savaitės vėl sušaukė į klubą ir lagerio viršininkas pasakė, kad yra matęs, kaip kariavo kareiviai, pergyvenęs sunkias karo dienas, bet taip vieningai mušant kriminalinių, dar gyvenime nematęs...
Netrukus buvo teismas. Vieną mūsų vyruką ir vieną rusą, buvusį kepyklos vedėją, nuteisė dešimt metų, o visiems lagerio viršininkams nuėmė antpečius ir iš darbo atleido...
1951 m. sausio pirmomis dienomis politinius kalinius vėl išvedė į Kanską. Sulaipino į prekinius vagonus ir išvežė. Ešelonas atriedėjo į Kazachstano Balchašo miestą. Pamatėme spygliuotom vielom aptvertą lagerį ir iš molio padarytus bendrabučius, vadinamus barakais.
Nauji viršininkai surikiavo po keturis. Nuvedė į lagerio klubą. Kalbėjo viršininkai ir skirstė brigadomis. Reikės statyti vario liejyklą ir gyvenamus namus miestui. Čia jau buvo kalinių. Visi Balchaše buvo vyrų ir moterų lageriai, petrvertos sienos spygliuotomis vielomis. Vyrų lageryje buvo 2600 vyrų, o moterų 3100. Lageris nuo miesto apie penkis kilometrus, o nuo Liejyklos fabriko - kilometras. Į darbą veždavo sunkvežimiais. Čia lageryje režimas pasikeitė: visiems užsiuvo bylos numerius ant kepurių, ant nugaros, kelnių ir krūtinės. Naktį duris užrakindavo iš lauko pusės ir tik rytą 6 valandą atrakindavo. Maistas labai pablogėjo. Jei brigada neišpildo normos, tada duonos dalį nupjauna ir sumažina iki 400 g per parą. Čia nebuvo jokių daržovių, tik kruopos ir sriuba iš sugedusios žuvies ar iš maisto atliekų. Žmonės sirgo cingos liga, iškrisdavo dantys, nes nebuvo jokio vitamino. Mes nepripratę prie tokio klimato. Balchaše nebūna lietaus, o jei gegužės mėnesį praeina trumpas lietus, tai paskui prasideda karščiai. Birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais būna iki 40 laipsnių ir daugiau pavėsyje. Į darbo vietas vežė ledus ir ežero vandenį, nuo kurio žmonės pradėjo sirgti dizenterija, o vaistų nebuvo.
Praėjus pusei metų, susirgau geltige, išsiliejo tulžis. Gulėjau ligoninėje du mėnesius, po to vieną mėnesį davė atostogų - nevarė į darbą. Balchaše prieš gegužės pirmosios ir spalio šventes visus, turėjusius mirties bausmę, uždarydavo į kalėjimą ir laikydavo, kol pasibaigs šventės. Tai būdavo du kartus per metus, nes režimo viršininkas buvo labai griežtas ir žiaurus žmogus. Mus atrinko ir sudarė sunkaus režimo brigadą. Veždavo į akmens karjerą, čia sprogdino akmenis, o gabalus reikėjo su kūjais sumušti ir krauti į mašinas. Akmenis skaldėme apie pusę metų. Kartą sušilęs po sunkaus darbo, sėdėjau ant akmens. Pajutau, kad labai skauda nugarą, sugriebė radikulitas. Vakare nuėjau į ambulatoriją. Felčeris patikrino temperatūrą ir pasakė, kad atleidimo neduos, nes nėra temperatūros. Reikia eiti į darbą, o aš atsistoti negaliu. Ir rytą nėjau nei į valgyklą, nei į darbą, nes negalėjau pajudėti. Prižiūrėtojas nutempė į štabą, kur sėdėjo viršininkai ir vyriausias gydytojas majoras. Paklausė, kodėl nėjau į darbą. Išklausę pasiaiškinimą, majoras pasakė režimo viršininkui, kad simuliuoju ir reikia pasodinti į karcerį 10 parų. Nutempė į karcerį ant pliko betono. Maisto duodavo vieną kartą per parą: pusė litro sriubos ir 200 g duonos.
Karceryje sėdėjau penkias paras. Vieną dieną atėjo du jauni uniformuoti karininkai ir paklausė, už ką čia pakliuvau. Papasakojau, kaip susirgau ir dabar negaliu pasijudinti. Vienas jų įsakė prižiūrėtojui išleisti mane ir nuvesti į pirtį. Sanitaras nuvedė į ligoninę. Gydytojas paskyrė vaistų. Lagerio ligoninėje išgulėjau apie du mėnesius. Kai išrašė, paskyrė antrą invalidumo grupę. Po trijų mėnesių skyrė trečią grupę.
Po Stalino mirties 1954 m. rudenį režimas palengvėjo. Pasikeitė režimo viršininkas, kiti viršininkai išvažiavo iš lagerio. Pagerėjo maistas. Mane, Sebastijoną ir Stašaitį paskyrė dirbti šaltkalviais mechaniniame ceche. Darbas geras, patiko dirbti kartu su laisvais žmonėmis. Dirbome apie pusę metų.
Vieną rytą iškvietė pulkininkas Sukorukovas. Paklausęs, ar moku valdyti mašiną, paaiškino: duosiąs mašiną maisto produktams vežioti. Gausiu leidimą ir pažymą be sargybos važinėti. Iš pradžių ne kaip jaučiausi ir vaikščiodamas laisvai. Bet po kurio laiko ir daugiau atsirado vaikščiojančių be sargybos. Iš Balchašo miesto vežiau į Vastočno lagerį maisto produktus su karininku leitenantu. Užvažiuodavau į moterų lagerį, jos prikišdavo laiškų vyrams parvežti.
Balchašo statybos viršininkas buvo žydas Jazevas, bet kaliniams buvo labai geras žmogus. Politiniai kaliniai dirbo gerai ir sąžiningai, o laisvus visuomet barė ir keikė. Mes, kaliniai, pastatėme polikliniką, miesto ligoninę, kino teatrus, kultūros rūmus, keletą fabrikų vario liejykloms. Už tai, kad gerai dirbome, Jazevas prižadėjo važiuoti į Maskvą ir prašyti KP CK, kad išleistų į laisvę.
1956 m. pasklido gandai, kad greitai mus išleis į laisvę. Gegužės pradžioje atvyko dvidešimt keturių žmonių komisija iš prokuratūros. Komisijai vadovavo Kazachstano KP CK pirmininkas.
Man įsakė paruošti mašiną, vežti žmones iš Vostočno į Balchašo lagerį, o štabe jau laukė komisija priimti kalinius ir peržiūrėti visų bylas. Paimdavau po 25 žmones, sargybos nebuvo, tik kartu važiavo karininkas su vyrų sąrašu. Atvykus į Balchašo lagerį, kalinius vedė į štabo namus. Sukorukovo kabinete sėdėjo komisija. Ji dirbo greitai, daug klausimų neužduodavo. Pirmas klausimas: už ką teistas ir ar suimtas su ginklu. Vežiojau visus daugiau kaip savaitę. Atėjo ir mano su Sebastijonu eilė. Pirmą pakvietė Sebastijoną. (Mes buvome vienoje eilėje, bet nespėjome pasitarti, kaip atsakinėti). Steponas padarė klaidą, kai pasakė, kad areštavo be ginklo. Po to įsakė įvesti mane. Kai prokuroras paklausė ar su ginklu areštavo, aš, nieko negalvodamas, atsakiau, kad su ginklu. Tada pirmininkas pasakė, kad mano draugas Sebastijonas sakė kitaip... Minutę tylėjau. Paskui prokuroras paklausė, už ką kovojau. Atsakiau, kad byloje parašyta, bet pridūriau - kovojome už laisvą Lietuvą... Komisijos pirmininkas pasakė, kad teisingai atsakiau į klausimą. Man buvo paskirti 25 metai, o jau buvo praėję 10 metų: kadangi už metus Sibire užskaitoma 2,5 metų, taigi buvau išleistas į laisvę. Liepė pasirašyti. Pasakęs ačiū, išėjau.
Po manęs įvedė Steponą Sebastijoną. Kadangi jis nepasakė teisybės, sumažino bausmę, bet du su puse metų turės dirbti komendanto priežiūroje, tik be sargybos. Steponas buvo susinervinęs.
Kai komisija baigė darbą, išleido daugiau kaip 7000 žmonių į laisvę. Ne visiems buvo linksma ta laisve, nes pase įrašė, kad išvykti iš Kazachstano respublikos negalima ir dideliuose miestuose negalima prisiregistruoti. Aš ir toliau dirbau su mašina. Kai lageryje nebeliko žmonių, išvažiavau į Balchašą, kur daug gyveno lietuvių. Čia sutikau Juozą Mačį. Jis dirbo miesto Prekybos valdyboje vyresniuoju mechaniku. Prekybos valdyba turėjo penkis pagalbinius ūkelius, kuriuose augino daržoves ir laikė gyvulius. Buvo reikalingas mechanikas, ir jis mane rekomendavo. Nuvykau į mažą kaimelį, kuris nuo Balchašo apie 27 km. Čia ir apsigyvenau - davė dviejų kambarių butą, ir pradėjau dirbti. Susipažinau su žmonėmis ir su mechanizatoriais. Darbas sekėsi, ir direktorius buvo patenkintas. Turėjau ir priešų, kurie skųsdavo NKVD.
Nepraėjus nei metams atvyko majoras iš NKVD ir pasakė, kad kitą dieną atvykti į Balchašo NKVD štabą. Nuvykus tas pats majoras liepė rašyti savo biografiją rusų kalba, bet aš rusų kalbos niekada nesimokiau, tik lageryje pramokau kalbėti. Rašiau su didelė klaidom, įsiterpdavo ir lietuviškų žodžių. Jie sunkiai perskaitė mano biografiją ir išleido. Bėgo metai, o mane vis persekiodavo NKVD ir vietos šnipai. Bet vėliau nekreipiau į tai dėmesio, įsigijau gerą vardą tarp komunistų ir susipažinau su miesto viršininkais, kurie pradėjo vertinti mane kaip gerą darbininką ir žmogų.
1960 m. tris pagalbinius ūkelius sujungė į vieną. Viename kaimelyje mane paskyrė vyresniuoju mechaniku. Padaugėjo darbo ir rūpesčių, nes aš neturėjau jokio diplomo. Nutariau stoti į Politechnikumą mokytis. įstojau į mechanikos fakultetą neakivaizdinį skyrių. Dirbau ir mokiausi. Buvo sunku, bet gavau mechaniko diplomą. 1968 m. pasistačiau medinį namuką ir pasisodinau vaismedžių. 1977 m. mane paskyrė direktoriaus pavaduotoju. Vėliau išėjau į pensiją, tekdavo labai daug važinėti į komandiruotes po apskrities miestus.
Steponas Sebastijonas atlikęs savo bausmę, nutarė važiuoti į Lietuvą. Parvažiavo į Šiaulius, kur gyveno jo motina. Jis buvo nevedęs. Po trijų mėnesių Steponą vėl areštavo ir išvežė į Baškirijos lagerius. Ten išbuvo tris metus, grįžo į Lietuvą. Motinos jau nerado, buvo mirusi. Išvažiavo į Mažeikius, ten vedė. Bet neilgas jo gyvenimas, paskirta lageriuose sveikata ir 1978 m. nustojo plaukusi jo širdis...
Vytauto Didžiojo rinktinės partizanų himnas
Klampiam, klampiam Tyrulio raiste,
Senojo Dūkto prieglobsty,
Gyveno būrys partizanų
Su nuostabia drąsa širdy.
Tai vyrai buvo neištižę,
Visur visad jie pasiryžę,
Nors reiktų belst
Į pragaro duris.
Veidai jų rūstūs ir nuo vėjo,
O rankos kietos kaip akmuo.
Bet jei pakliūva komunistas,
Tai tuoj susiriečia kaip šuo.
Kovojo jie už savo kraštą,
Už savo kalbą,
Savo raštą,
Už brolius, seseris, tėvus.
O, mergužėle mylimoji,
Tu būk rami, tu būk linksma.
Jau greitai mūsų tėviškėlė
Nuo priešo bus išlaisvinta.
Nenorim karo nei vergijos,
Tik trokštame ramios taikos.
Bet jei mumis kas užkabina
Ginklu atsakom visados.
Užrašė P. Tamošaitis-Regina, maršą sukūrė Jonas Bislys-Jokis iš Radviliškio, žuvęs 1946 m. po Joninių, susitinkant su Vilko būriu, prie Pakapės.
Prisimena Janina Balčiūtė-Valterienė:
Gimiau 1929 m. Širvučių k. Padubysio vls. Šiaulių aps. Mokiausi Lingailių ir Pakapės pradinėse mokyklose. Gyvenome toli nuo kelio, miške prieš didžiules pelkes-tyrulius. Nuo sodybos iki pelkių - tėvo miškas, už jų dideli Dūkto miškai, kuriuose buvę partizanai pradėjo lankyti mūsų namus. Širvučių kaime nebuvo nė vienos sodybos, kurioje lankytųsi partizanai. Taigi mūsų namai tapo partizanų namais. Ateidavo pažįstami vyrai iš gretimų kaimų. Tai Jonas Belaglovas-Algis, Putramentas, Antanas Druceika, Jurgutavičius, Stasys Levickas. Kaimynai arti negyveno. Nuo kelio iki mūsų reikėjo pereiti dar vieną, tik mažesnę, pelkę. Tėvas kelio nebetaisė ir jis pasidarė su mašina nepravažiuojamas. Partizanams užleidome pusę namo. Jie ateidavo naktimis, išeidavo, ilsėdavosi, tardavosi, rašydavo, klausydavo radijo.
Man buvo šešiolika metų. Mokyklos nebelankiau. Labai gerai žinojau taką per tyrulių pelkes, kur suaugę vyrai nepraeitų. Taigi pradėjau nešioti laiškelius, žinias. Dūkto miško partizanų stovykloje nė karto nebuvau - vyrai mane visada sutikdavo prie tyrulių. Mama jiems kepdavo duoną, virdavo valgyti, skalbdavo rūbus.
1945 m. po išdavystės Giedrių k., žuvus A.Druceikai ir areštavus Kriščiūnaitę, dažniau tekdavo eiti per tyrulius. Rudenį partizanai rečiau išeidavo iš namų, nes aplink Dūkto mišką siautė enkavedistai. Eidavau aš, nes siųsti mamą ar tėtį bijodavo, kad neįtartų. Tą rudenį mūsų namuose - išeidami tik naktimis - gyveno keturi partizanai: D.Kraujelis, Kraujelienė, Klebonas ir Vaidevutis. Daugelis jų ateidavo naktimis, pamiegodavo, pavalgydavo ir išeidavo. Partizanai daug kur bijodavo užeiti, maisto parsinešdavo mažai. Tėvas išpjovė visas avis, kiaules. Karves turėjome dvi, tai vieną papjovė, o antrą paliko.
Klebonui susirgus, buvo sunku gauti vaistų. Su mama nutarėme nuvežti į Šiaulius pas gydytoją, bet tai nepadėjo, nes partizanas beveik nesikeldavo iš lovos.
1946 m. ankstų sausio mėnesio rytą nuo kelio mūsų namų link pamatėme ateinant labai daug enkavedistų su šunimis. Tėvas buvo pasiruošęs važiuoti į mišką malkų, bet, prasidėjus šaudymui, arkliai pasibaidė ir pasileido į mišką. Nusivijęs arklius, tėvas nebegrįžo, o partizanai ir mes su mama prisiekėme gyvi nepasiduoti. Vyrai pasiruošė gintis, aprengėme Kleboną. Partizanai pradėjo atsišaudyti. Dužo langų stiklai. Mama žuvo pirmiausia. Aš išgirdau partizanų paliepimą bėgti iš namų, kad nepaimtų gyvos. Enkavedistams šaudant, basa iš visų jėgų bėgau per krūmus į mišką. Suknelė suplyšo, kojos ir rankos buvo kruvinos. Bėgau per tyrulius iki eigulio namų miške. Mane išvarė, nors prašiau tik kojas apsivynioti. Vėl bėgau beveik 5 km iki Turkiškių kaimo. Ten gyvenę Prakapai nuvežė mane į Einoraičių k. pas tėvo brolį Vladą. Nepaprastai skaudėjo nušalusias, o gal kulkų skeveldrų subraižytas kojas. Atsiradau pas partizanų ryšininką netoli Šiaulių, Pabaliuose. Jis žinojo, kad partizanai ir mama žuvo, juos išvežė į Šiaulius. Tėvas pabėgo. Dėkojau Dievui, kad gyva ir nepatekau enkavedistams į nagus, nes žinojau daug.
Ilgą laiką negalėjau verkti, miegoti, valgyti... Juk staiga visko netekau -tėvų, namų, partizanų, kuriuos mylėjau kaip brolius. Tik dabar supratau, kiek daug paaukojo tėvai.
Iš Pabalių neužilgo senyvi žmonės mane išsivežė į Guberniją. Kojos sugijo, pradėjau vaikščioti. Vasarą mane išvežė į Pakruojo r. Linkuvos miestelį pas J.Treškevičių. Paskutinį kartą pajutau partizanų dėmesį, kai nepažįstama moteris atnešė prirašymo liudijimą, ant kurio nuotraukos nereikėjo. Dokumente mano pavardė buvo Aldona Kabalaitė, Jokūbo, g.1931 m. Einoraičių k., Šiaulių vls. Moteris man pasakė, kad suėmė tėvą...
Tėvas, grįžęs iš lagerių, susirado mane, bet labai prašė nesirodyti arčiau namų. Vis pasakojo, kaip žiauriai kankino. Jis buvo labai pasiligojęs - kosėjo, kojos žaizdotos, nes beveik 10 metų dirbo šachtose. 1963 m. buvau nuvažiavusi į tėvo laidotuves. Turiu tik jo mirties liudijimą. Daugiau joks dokumentas neišliko. Mano vyras Bronislavas Valteris, linkuvietis, miręs prieš 20 metų, buvo muštas ir kankintas, nes tarnavo Plechavičiaus armijoje. Kas iš tikrųjų esu, Linkuvoje nežinojo net patys artimiausi žmonės. Gimimo liudijimą A.Kabailaitės vardu gavau, išsiuntus paiešką į Vilniaus archyvus, nes parašiau, kad esu krikštyta Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčioje. Bažnyčia sudegusi, o aš gavau dokumentą Kabailaitės vardu. 50 metų pragyvenau Linkuvoje, dirbau ir dirbu fotografe. Dabar jau nebėra Širvučių kaimo, nes jis prijungtas prie Einoraičių k., o namai nugriauti. Partizanai Belaglovas-Algis, Putra-mentas-Vėjas, Jurgutavičius-Aidas, Levickas-Zigmas, Druceika - tai pažįstami iš gretimų kaimų. Kraujelis, Kraujelienė - artimiausi kaimynai.
Labai norėčiau ką nors sužinoti apie partizanus Kleboną, Vaidevutį. Galbūt išliko giminės, kuriems galėčiau daug papasakoti apie paskutinį jų gyvenimo laikotarpį. Per daugybę metų daug kas pasimiršo, bet...
