NEIŠGIRSTAS ŽYDRYNIŲ ŠAUKSMAS
Žiemys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Neseniai pasirodė Algimanto Žilinsko knygutė „Žemės šauksmas“. Autorius, prieš keliolika metų metęs kunigystę, neblogai valdantis plunksną, jautrios, poetiškos sielos žmogus. Beskaitant tas dailiai suregztas apybraižėles, atskleidžiančias kunigiško gyvenimo ir autobiografinius momentus, užkliūva kai kurie teiginiai, kuriais norisi suabejoti.
Svarbiausias dalykas, dėl kurio autorius paliko altorių, tas, kad religijos dogmos jam yra nesuprantamos. Gaila, kad jis tai suprato tik po daugelio metų... Iš tikėjimo jis reikalauja žinojimo. (Paskalis pasakytų: Tu neperpranti pats savęs, tau pasaulis yra paslaptis, o nori Dievą perprasti!)
Dantė sako: Paikas, kas tikisi žmogišku proteliu perbėgt begalybės laukus (Skaistykla 3, 34).
Žymieji žmonijos mokslininkai tai suvokė ir lenkė galvas prieš tiesas, kurių gelmės pranoksta žmogaus protą. Tačiau A. Žilinskas atsisako ieškoti pasaulio priežasties, nes tai esą primityvu (p. 137-138): jam priimtinesnė materijos amžinumo ir savaiminio vystymosi idėja.
Įdomu, kad taip kalbėti nedrįsta daugelis tų, kurie mokslo pasaulyje yra ryškiausios žvaigždės ir kurių neapšauksi primityvumu. Maksas Plankas (1858-1947), sukėlęs fizikos pasaulyje perversmą, šalia fizinio regimojo pasaulio pripažįsta ir dvasinį neregimąjį. Jis nesidrovi paslaptingąjį Kūrėją vadinti taip, kaip visos senos kultūros tautos per tūkstančius metų Jį vadino - Dievu.
Verneris fon Braunas (g. 1912), raketinės technikos pradininkas, sako: Mano darbai kosminėje erdveje ne sumenkino, o tik sustiprino mano tikėjimą į Dievą.
Mokslininkai kalba apie pasaulio raidą, bet kartu ir kelia klausimą, ar negalėtų būti kažkokio išankstinio plano (Žakas Monodas, biologas, 1965 m. Nobelio premijos laureatas). Kas šį planą galėjo sudaryti? Kalbėdami apie gyvosios gamtos raidą, jie kelia abejones ir daro išlygas; sunku įsivaizduoti ir sutikti, kad ameba galėtų būti žinduolių prosenele (biologas Joakimas Ilja).
Kitas Nobelio premijos laureatas, įžymusis šių dienų fizikas V Heizenbergas (1901-1976) sako, kad pasaulio egzistencijos ir tvarkos negalima paaiškinti gamtos dėsniais - egzistuoja kažkas aukštesnis už juos. Maksas Bornas (1882-1970), taip pat Nobelio premijos laureatas, rašo netikįs, kad mokslininkai galėtų įrodyti pasaulio pradžią kaip natūralios evoliucijos rezultatą.
Iš šių kelių pavyzdžių matyti, kad mokslininkai atvirai prisipažįsta, jog jiems yra pažįstama tik dalis realybės. Algimantas Žilinskas, kuriam nėra Dievo, už juos daug drąsesnis. Jis rašo, jog seminarijoje nedrąsu reikšti savo nuomonę, ginčytis: Nesišakok, nes tokius greit sutvarko - pro vartus ir baigta. (Šių pastabų autorius taip pat mokėsi seminarijoje, netgi tuo pačiu metu, kaip
A. Žilinskas, ir gerai atsimena, kaip klierikai diskutuodavo, netgi stengdavosi „sukirsti" profesorių. A. Žilinskui turėtų būti žinoma, kad ir teologijoje yra ginčijamų klausimų.)
Knygoje rašoma: Šiandien Bažnyčia atsisako savo ankstesnio tvirtinimo ir diplomatiškai išsisuka - Šventas raštas nėra gamtos mokslų knyga.
Čia jau A. Žilinsko „atradimas“. V amžiuje šv. Augustinas rašė: Evangelijoje nerandame nė vieno žodelio, kad Viešpats būtų pasakęs: „Aš siunčiu jums Guodėją, kad jis pamokytų apie saulės ir mėnulio skriejimą“. [Kristus norėjo mus padaryti krikščionimis, o ne fizikais ar matematikais.]
Dabartines savo pažiūras Žilinskas remia Danielio Didro autoritetu. Be abejo, kritikuoti religiją, kaip tai daro Didro, nėra sunku. Didro turėjo šmaikštų liežuvį, bet jo etika vargu ar gali mums imponuoti. Jis nepripažino jokių etikos vertybių: anot jo, galima ir meluoti, ir pasigerti, jei tik nepadarysi žalos visuomenei. Jis nepripažino skaistumo, blaivybės, savitvardos, tiesos, leido melą, cinizmą. Šiuo atžvilgiu Didro nėra rimtas autoritetas. (Ar A. Žilinskas drįstų jo etiką pateikti savo vaikams?)
Autorius kelia klausimą, ką daryti, kai kunigas nustoja tikėjęs? Pasilikti prie altoriaus ir veidmainiauti?
Ar jam nežinoma, ko moralinė teologija reikalauja iš kunigo? Maksimalaus moralinio tyrumo. Jam taip pat žinoma, kad kanonuose yra numatytas grįžimas į pasauliečių eiles, kad nesantys savo pašaukimo aukštumoje kunigai pašalinami - suspenduojami, degraduojami.
Sklaidant „Žemės šauksmą“, krinta į akis jausmų, emocijų persvara. Širdis rauda, - rašoma 35 puslapyje. Taip, gali būti. Bet kur valia? charakteris? vyriškumas?
Žemės šauksmas šventas. Vardan šio šauksmo galima sau daug ką leisti, galima pateisinti moralinę menkystę, ištižimą, donžuaniškus nuotykius, išdavystę. Autorius užmiršta, kad visur, o juo labiau kunigo kelyje, reikia kovoti. Polis Buržė savo romane „Vidurdienio demonas“ rašo: Arba gyvenk, kaip mąstai, arba mąstysi, kaip gyveni. Pažymėtina, kad šį posakį klierikams mėgdavo kartoti ir Jonas Ragauskas, kai dar buvo dvasios vadas seminarijoje.
Kaipgi anksčiau to nepastebėjau?., (p. 150). Tai natūralu. Kol nebuvo vidinio skilimo, nereikėjo ieškoti pasiteisinimo. Aš basas negaliu pasivaikščioti (p. 133), - verkšlena autorius. Apie Vaižgantą pasakojama, kad jis basas eidavo vandens pasisemti į Nemuną. Niekas jam nedraudė, ir jis dėl to nesiskundė.
A. Žilinskui atrodo, kad kunigas negali būti normalus, visavertis žmogus. Aš noriu būti žmogumi! Ir kunigu... (p. 95). Reikia būti žmogumi ir gyventi pilnavertį gyvenimą (p. 156).
Istorija mums pateikia nesuskaičiuojamai daug asmenybių, kilnių ir šviesių, gyvenusių visavertį gyvenimą esant kunigu. Tai Martynas Počobutas (Vilniaus universiteto rektorius), Tejaras de Šardenas (pasaulinio garso mokslininkas, kurio veikalai 1955-1965 m. išversti į 13 kalbų, tarp jų ir į rusų kalbą), gamtininkas Jurgis Pabrėža, Antanas Mackevičius, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Vaižgantas, Maironis... Ar jie nenešė saulės, ar jos nerado? Jos nerandu (p. 183), skundžiasi autorius. Kodėl? Reikėjo kovos ir aukos. Reikėjo mokėti savo širdžiai pasakyti: ne!
Ir kas man ta žemė? Jos išsižadėjau.
Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau? -
Aš numiriau jiems.
Taip rašo kun. Motiejus Gustaitis, pedagogas, poetas, vertėjas, žurnalistas, kelių monografijų autorius. Visi šie žmonės girdėjo žemės šauksmą, bet jie išgirdo ir žydrynių kvietimą. Atrodo, kad A. Žilinskas nenugirdo mėlynųjų tolių balso. Jis cituoja Janiną Degutytę:
Ak, visi, visi mes dideli,
Jei kovojame ir mylim - su svaja,
Jei nemirštame, o gims tam kovoje.
Peršasi mintis, kad autorius per mažai kovojo dėl savo idealo, kad visi tie išvedžiojimai apie dogmų absurdiškumą yra tik siekimas pateisinti savo valios ir jausmų minkštumą, kad nesuprato, jog
tikėjimas,- anot Romano Gvardinio, - tai gebėjimas įveikti abejones. Tikėjimas - tai neturtas: tai nėra pilna šviesa, tai nereiškia, kad mes viską žinome, bet reiškia, jog mes turime tiek šviesos, kad galime įveikti savąją tamsą.
Perskaičius šią skaudžią ekskunigo išpažintį, pirmoji mintis, kilusi širdy, buvo sušukti su psalmininku: Benedic, anima, Domino! - Garbink, siela, Viešpatį, kad man taip neatsitiko: nereikėjo taip vinguriuoti per gyvenimą ir tokios knygos rašyti.,.
